Atsargiai – GENDER! arba trumpa Europos vėžio istorija

Autorius: Data: 2010-01-10, 07:33 Spausdinti

Vietoj įvado
 
Esame Europos Sąjungos šalis. Kaune, Karininkų ramovėje, kabo paveikslas „Lucko suvažiavimas“. Tada, 1429 m., į mažą LDK miestelį suvažiavo 12 000 svečių – Europos didžiūnų su palydomis. Šiuolaikiniais terminais tariant, įvyko tuometinės Europos Sąjungos viršūnių samitas plėtros klausimu.
 
Lietuva, LDK priimta į Europą – Vytautui prižadėta karališkoji karūna. Tačiau istorija Lietuvai buvo negailestinga – Vytautas nukrito nuo žirgo, Lietuva liko be karūnos, o Lietuvos Vytis be raitelio. Prasidėjo ilgus amžius trukęs kliūčių ir nesėkmių ruožas, kurį pavyko įveikti tik XX amžiuje, o galutinai sugrįžti į Europos tautų šeimą tik XXI a., įstojant į ES ir NATO.
 
Tačiau likimas vėl, atrodo, yra pasiryžęs pastatyti Lietuvą prieš naujus išbandymus, meta mums naujus iššūkius, nė kiek ne mažiau grėsmingus, o klastingesnius tai jau tikrai.
 
Visi dar gerai prisimename sunkią ir ilgą naujai atkurtos Lietuvos kelionę į išsvajotą ES pilį, viltis, susietas su šia svajone – ne tik geriau gyventi materialiai, bet, kas daug svarbiau, išsiveržti iš azijinės barbarijos į kultūringąją Kastaliją, ant krikščioniškų pagrindų statytą civilizaciją. Nors ir buvome girdėję apie „Vakarų krašto saulėlydį“, tačiau, kad untergangas joje bus taip toli pažengęs nemanė turbūt net didžiausi eurofobai… Pilis pasirodė esanti apnikta viruso.
 
Kaip galėjo atsitikti, kad ES, turėjusi atgaivinti ir pritaikyti naujiems laikams Šv. Romos imperijos, universalistinės krikščioniškos valstybės idėją, sukurta trijų išmintingų katalikų – Konrado Adenauerio, Roberto Schumano ir Alcide de Gasperi‘o, degradavo iki Kaligulos laikų Romos?
 
Kaip galėjo nutikti, kad Dei gratias, Dievo malonės ženkle kurta valstybė, kurios vėliavoje – dvylika žvaigždžių mėlyname fone, atkartojančių Santa Marija del Fjore, Rožyno Marijos su mėlynu apsiaustu simboliką, svarsto, ar nukabinti kryžius? Kaip, kada ir kodėl jos dvasią užvaldė, pavertė savo įrankiu sodomistinės jėgos – tos pačios, kurios sugriovė daugelį civilizacijų?!
 
* * *
 
Tyrimą reikia pradėti nuo pat pradžios, nuo idėjos ištakų, jas puoselėjusių žmonių biografijų. Grįžkime mintyse į 1957 m. kovo 7 d., kai Romoje, Kapitolijuje, Horacijaus salėje susirinkę šešių valstybių – Vokietijos FR, Prancūzijos, Italijos, Belgijos, Olandijos ir Liuksemburgo atstovai pasirašė po ES gimimo aktu.
 
Štai kokios nuotaikos vyravo to meto Romoje: komunistai ir kiti kairieji buvo griežtai prieš. Prie pastato nedidelę palaikančią demonstraciją surengė Krikščionių-demokratų jaunimas. Vatikano pozicija buvo, suprantama, palanki, bet santūri. Po iškilmingos pasirašymo ceremonijos buvo atiduota pagarba prieš trejus metus mirusiam „europeizmo pranašui ir apaštalui“ Alcide de Gasperi‘ui, ilgus metus dirbusiam Vatikano bibliotekoje, buvusiam fašistinio režimo kaliniui, Italijos premjerui. ES signatarai aplankė jo kapą San Lorenzo bazilikoje ir pagerbė šį išties katalikiškos dvasios mąstytoją, kūrusį krikščioniškus ES tapsmo pagrindus.
 
Tokia nuomonių poliarizacija iš pirmo žvilgsnio atrodė keistai: kairieji paprastai skelbiasi esą internacionalistai, kairuojantys liberalai – už kosmopolitinio kvapo idėjas. Kur čia šuo pakastas?
 
Eurofederalistinės idėjos pradininku laikomas Imanuelis Kantas, XVIII a. gale skelbęs ją kaip užkardą karams. Reikia pripažinti, kad jau pačioje Europos vienijimosi idėjos užuomazgoje būta ir kairiosios–liberaliosios krypties vektoriaus. 1814 m. utopistas-socialistas H. Saint-Simonas kartu su A. Thierry išspausdina knygelę „Europos bendrijos reorganizacija“. Naujaisiais laikais vienas iš žymiausių šios krypties atstovų buvo italų komunistas Altiero Spinelli‘s (1907–1986). Mussolini‘o laikais jis kalėjo, už antifašistinę veiklą buvo ištremtas į „itališkąjį Sibirą“ – Ventotenės pusiasalį. Ten jis 1941 m. kartu su kitu tremtiniu Rossi‘u parašo 22 puslapių brošiūrą „Apie laisvą ir suvienytą Europą“. Šią brošiūrą slapta išveža ir išplatina A. Spinelli‘o žmona Ursula Hirschmann (1913–1991), irgi žinoma kaip kairiujų liberaliųjų eurofederalistų veikėja. Spinelli‘o bendražygis Colorni‘s parašo įžangą ir brošiūros pagrindu išleidžia knygelę „Ventotenės manifestas“.
 
Kodėl gi ne tik komunistai, bet ir kairieji liberalai šaltai, jei nepasakius stipriau, sutiko ES gimimą? Raktą gali duoti štai toks Ursulos Hirschmann atsivėrimas:
 
„Nesu italė, nors turiu vaikų italų, nesu vokietė, nors Vokietija kadais buvo mano tėvynė. Ir nesu žydė, nors tik atsitiktinumo dėka nebuvau areštuota ir vėliau sudeginta konclagerio krosnyje (Ursula Hirschmann, kaip ir jos pirmasis vyras Colorni‘s, buvo kilusi iš asimiliuotų Vokietijos žydų – aut. past.) … Mes, déracinés (nušaknintieji, netekę šaknų), dažniau kirsdavę sienas, nei keisdavę butus, suvienytoje Europoje neturime prarasti nieko, išskyrus grandines, ir todėl esame federalistai.“
 
Štai čia ir slypi atsakymas, kodėl ES gimdyme nedalyvavo kairieji bei liberalai – kūdikis buvo pradėtas ir gimė ne iš tos sėklos. Jų Europa turėjo būti nušaknintųjų, bešaknių Europa, kosmopolitinis darinys, atitinkantis šios marginalinės mažumos lūkesčius. Ne jie turėjo ieškoti savo nišos, kompromiso, išeities, taikytis prie amžiais kurtų krikščioniškosios daugumos tradicijų, bet anoji bendrija – prie jų, t. y. atsisakyti savo šaknų, tapti, kaip ir jie, bešakniais…
 
Tačiau, nors kūdikis ir „ne tas“, ne viskas prarasta. Juk galima – klasta, prievarta ar pasinaudojant išvėsusia pokario Europos krikščioniškąja dvasia perimti kūdikio auklėjimą ir ugdymą. Spinelli‘s grįžta į komunistų partijos gretas (iš kurios buvo išstojęs 1937 m.) ir 1976 m. tampa ES Parlamento nariu nuo komunistų partijos. (Beje, dabartinio Europarlamento pastato vienas sparnas yra pavadintas Spinelli‘o vardu, tačiau panašiai pagerbto Alcide de Gasperi‘o atminimo neteko aptikti…). XX a. penktojo dešimtmečio kairieji, aršūs bendrosios rinkos priešininkai ir krikščioniškųjų vertybių kvestionuotojai, tampa eurokomunistais, o liberaliosios pasąmonės froidistiniuose patamsiuose užsimezga gemalas, kuris netrukus gaus vardą, bus įvardintas keista abreviatūra, sudėliota iš pačių gražiausių žodžių pirmųjų raidžių…
 
* * *
 
Growth (Augimas)
Excellence (Meistriškumas)
Nurturing (Ugdymas)
Dedication (Atsidavimas)
Equality (Lygybė)
Respect (Pagarba)
GENDER
——————————-
…jų pagrindinis tikslas –
naujas pasaulis, naujas
žmogus, nauja religija…
 
Šis paslaptingas žodis – GENDER – vis šmėsteli spaudos puslapiuose, TV laidose, įstaigų pavadinimuose. Nors anglų kalba „gender“ tereiškia „lytis“, tačiau jis dešifruojamas kaip abreviatūra… Palaukite, ką mums šita grožybių puokštė primena? Na taip, laisvė, lygybė, brolybė… Tad kas gi yra GENDER?
 
Judėjimas, parengęs dirvą GENDER ideologijai, yra feminizmas – ypač radikalusis, arba GENDER feminizmas, kuris kartu su New Age judėjimu paskatino tikrą viešosios nuomonės perkeitimą ar greičiau perauklėjimą. Šiam feminizmui rūpi ne teisingumas moterų atžvilgiu, pavyzdžiui, darbe, bet visiškai naujas žmogaus paveikslas. Šeima, motinystė ir nėštumas radikaliųjų feminisčių laikomi moters diskriminavimo forma. Ši feminizmo šaka siekia visiškai panaikinti šeimą, nes „biologinės šeimos galas, – kaip sakoma vienoje studijų programoje, – reikš ir lytinės priespaudos pabaigą. Reikia siekti, kad nesantuokinis, homoseksualus, lesbiškas gyvenimo būdas būtų įtvirtintas teisiškai, o ne vien toleruojamas. Feministinė lygybė reiškia ne vien lygybę prieš įstatymą, bet tai, kad moterys nebus priverstos išnešioti vaikų. Biologinės šeimos sunaikinimas leis išaugti naujoms moterims ir vyrams, kurie skirsis nuo visų dabar egzistuojančių žmonių.“ Šis naujas žmogus turi teisę naudotis dirbtinio apvaisinimo vystymusi, nes „kol žmogiškos būtybės atsiranda ne mėgintuvėliuose, kol į pasaulį juos turi atnešti moterys, tol moterys liks priklausomos nuo vyrų“.
 
Kiekviena ideologija puošiasi moksliškumo apsiaustu, ne išimtis ir genderizmas. Daugelis pasaulio universitetų jau turi GENDER studijų institutus, kuriuose vystomi modeliai, skiriantys ne dvi, o penkias skirtingas lytis. Kai kuriuose universitetuose jau galima pasirinkti GENDER studijas kaip pagrindinį mokymosi dalyką. Tai, kad GENDER tematika svarstoma daugiausiai tarp intelektualų, neleidžia paprastam „žmogui iš gatvės“ suprasti kilusio pavojaus. Tačiau universitetinio auklėjimo, griaunančio visas moralines vertybes, pasekmes greitai pajusime mes visi. Filosofas José Ortega y Gassetas rašė: „Nuo to, kas šiandien galvojama universitetuose, priklauso tai, kuo rytoj bus gyvenama aikštėse ir gatvėse“, arba, galima būtų pridurti, – kas bus priimta į politines programas.
 
Jau apie 50 metų per ES tam tikros jėgos vykdo veiklą, turinčią pavadinimą „GENDER“. Jų pagrindinis tikslas – naujas pasaulis, naujas žmogus, nauja religija. http://www.delfi.lt/archive/article.php?id=216391
 
Aukodami rašinio solidumą, iš internetinių diskusijų įdedame šį komentarą, „liaudies balsą“. Atrodo, ateina laikai, kad tiesus kalbėjimas bus įmanomas tik tokiu pavidalu.
 
Nuo savęs pridursime, kad šio termino, legalizuoto ir estetizuoto, šešėlyje tūno tokie terminai bei reiškiniai, kaip transvestizmas, homoseksualizmas ir – latentiniu, laukiančiu savo valandos pavidalu – pedofilija. Tiksliau tūnojo, nes, matyt, nuspręsta, kad jau atėjo laikas išsiviešinti, nusimesti kaukes bei pereiti į puolimą, kas ir vyksta pačiu brutaliausiu būdu dabarties Lietuvoje.
 
*
 
Pirmą kartą plačiajai visuomenei sąvoka GENDER buvo išviešinta 1995 m. ketvirtojoje JTO moterų konferencijoje Pekine. Išvis, JTO ir ES yra tapę juridiniu instrumentarijumi, kurio pagalba ši antikristinė šutvė paverčia savo kėslus juridiniais įstatymais, nusimesdama tolerancijos kaukę bei pasitelkdama prievartos mechanizmus. Apie JTO, jos padalinį UNESCO, gimusį pokaryje, mes žinome tik iš teigiamos pusės, kaip paveldo saugotoją, tačiau šių struktūrų ištakos yra neaiškios ir atsiduoda kosmopolitiniu skriestuvo bei apversto trikampio adeptų kvapeliu. Tačiau kaip ir kada tikras krikščioniškosios civilizacijos kūrinys – Europos Sąjunga – tapo apkrėsta GENDER virusu?
 
Jau pačioje užuomazgoje rasime žinomą, aukščiau minėtą pavardę. Tai Ursula Hirschmann. Jos vardu yra pavadintas metinių paskaitų ciklas pagal „Gender studijų programą“(„The Ursula Hirschmann Annual Lecture Series on Gender and Europe is the annual lecture of the Gender Studies Programme“). Ši programa skirta „stimuliuoti mąstymą bei tyrinėjimus, jungiančius Europos idėjas su Gender“. U. Hirschmann vardu ši programa pavadinta todėl, kad būtent ji 1975 m. Briuselyje įkūrė grupę „Moterys Europai“(„Femmes pour l’Europe“), skirtą „reflektuoti, kritikuoti ir diskutuoti apie Europos konstravimą“. Šitaip „bešakniai “ pradėjo leisti šaknis…
 
Ir vis dėlto – kodėl ir kaip viskas prasidėjo? Juk tarpukario Europoje, François Mauriaco ir Oskaro Milašiaus, J. Maritaino ir Berdiajevo, Liuveno ir Fribūro Europoje viso šito liuciferiškai rafinuoto ir organizuoto blogio nebuvo, o jei buvo, tai banaliu bei įprastiniu pavidalu – juk nelaikysime kokių nors Toulouse-Lautreco latrėkų ar Marselio Prousto dekadentiškai liguistų personažų, Osvaldo Spenglerio pesimizmo organizuotu antpuoliu prieš žmogaus prigimtį. Daigelių būta – Ibseno šmėklų, Strindbergo raudonojo kambario, Muncho riksmo, Freudo žmogaus-gyvulio. Gal labiausiai vykęs, meniškiausiai prieškario epochą ir prasidedančios ligos simptomus atspindintis kūrinys yra Thomo Manno „Mirtis Venecijoje“. Čia einama labai slidžia vis ryškėjančios, dar pasąmonėje slypinčios ydos briauna, bet kūrinį gelbsti jo gilus estetizmas ir rašytojo moralinė pozicija.
 
Žmogus yra nuodėmingas nuo Sodomos ir Gomoros laikų, bet niekada dar nuodėmė bei yda nebuvo taip nuosekliai ir įžūliai eksponuojamos, taip rafinuotai estetizuojamos, taip organizuotai legalizuojamos bei įstatymiškai įteisinamos ir ginamos pasitelkiant netgi baudžiamąjį kodeksą. Iškrypimas yra verčiamas norma, prievartaujant mąstymą ir natūralų, įdėtą į prigimtį saugiklį – pasišlykštėjimą iškrypimu, nuodėme bei bjaurastimi. Atrodo, kad pasiryžta genetiškai modifikuoti ne tik augmenijos pasaulį, bet ir žmoniją.
 
Kaip sakė jau cituotas Ortega y Gasset‘as, viskas prasideda universitetuose, t. y. intelektualų sluoksniuose, o juk intelektualinės nuodėmės, pradedant Liuciferio netarnausiu ir baigiant Ivano Karamazovo vsio dozvoleno, yra pačios sunkiausios. Septintajame dešimtmetyje, sekso revoliucijos ir Vakarų universitetų studentiškų pseudomaištų metu, išnyra tokie intelektualiniai „atradimai“, kaip Simone de Beauvoir „moterimi ne gimstama, bet tampama“, t. y. moterimi žmogų padaro visuomenė. Moters ir vyro santykis esąs socialinis konstruktas, nes bet koks lytinis elgesys kyla ne iš prigimties, o yra išmokstamas. Vėliau šis teiginys išplečiamas visoms su lytimi susijusioms peripetijoms bei perversijoms. Tuo netrunka pasinaudoti kairiųjų pseudorevoliucijų ideologai. Marcuse pataiso Marxą: proletariatas suburžuazėjo ir aptingo, dabar tikrieji revoliucionieriai – patologiniai marginalų sluoksniai, iškrypėliai, įvairios kitos mažumos. Patologiją privalu skelbti norma, o visas normas – patologija ir tik tada bus pagaliau sugriauta buržuazinė visuomenė. Atsiranda ir galimybė šiuos intelektualinius marazmus realizuoti. Štai ką teigia Inge M. Thürkauf, žinoma Šveicarijos katalikų publicistė:
 
1962 metais Londone įvyko CIBA fondo konferencija (CIBA – „Chemische Industrie Basel“ – Bazelyje veikianti chemijos ir farmakologijos kompanija, vėliau pakeitusi pavadinimą į „Novartis“ – aut. past.). Joje pirmą kartą viešai pasirodė genetikos tyrinėtojai, kurie tapo šiandien vykstančios GENDER revoliucijos pirmtakais. Tai, ką šiandien matome GENDER ideologų programose, tais metais dar nepasiruošusiai žmonijai buvo žymių mokslininkų pristatyta kaip „žmonijos biologinė ateitis“.
 
Konferencijoje dalyvavo 27 žymiausi biologijos bei genetikos tyrinėtojai, tarp jų ir Nobelio premijos laureatai. Konferencijoje prasivėrė durys į iki tol niekam nežinomas būsimų žmonių veislės gerintojų laboratorijas, jos medžiaga buvo publikuota knygoje „Žmogus ir jo ateitis“.
 
Svarbiausi konferencijos kalbėtojai, lėmę diskusijų toną, – tai Hermannas J. Mulleris ir seras Julianas Huxley‘s. Hermannas J. Mulleris (1890-1967) buvo zoologijos profesorius įvairiuose universitetuose, 1932–1937 metais vadovavo genetikos institutui Maskvoje. 1946 m. jis gavo Nobelio premiją fiziologijos ir medicinos srityje už „mutacijų suaktyvinimo rentgeno spinduliais atradimą“. Dar 1927 m. jis siūlė pakeisti natūralią žmogaus genetinę struktūrą, tai yra sukurti naują žmogų, taip aplenkiant Dievo tvėrimo aktą. Šitaip dirbtinio žmogaus kūrimas tampa aukščiausia mokslo utopija – beprotišku siekiu pakeisti žmogaus genetiką, pritaikyti ją prie besivystančių technologijų. Tik taip bus paruoštas kelias visiškam pasaulio užvaldymui. Genetikos uždavinys yra radikaliai perkeisti žmogų, o tai reiškia sukurti dirbtinį žmogų.
 
Tuomet siūlytos priemonės šiandien jau nėra jokia utopija. H. J. Mulleris reikalauja ne daugiau ir ne mažiau kaip visai panaikinti santuoką ir šeimą (prisiminkime, ką sako „Gėjų manifestas“: „šeima yra melo, išdavystės, vidutinybių, veidmainystės ir smurto židinys, todėl ji bus panaikinta. Šeima tik slopina vaizduotę ir pažaboja laisvą valią, todėl ji turi būti likviduota“– aut. past.). Šios institucijos nebeteko prasmės, jų nebereikia, norint pradėti ir užauginti žmogų. Šiandien dirbtinis apvaisinimas mėgintuvėlyje – jau visuotinai įprasta procedūra. Tokį apvaisinimą galima trumpai apibūdinti taip: tai ne žmogaus pradėjimas, o padarymas. Tačiau H. J. Mulleris eina dar toliau: vaikai turi būti perduoti valstybės žinion. „Mokslo“, kuriuo žmogus į savo rankas perims savo paties evoliuciją, vystymasis, anot H. J. Mullerio, turi būti skatinamas palaipsniui – pradedant nuo gimimų kontrolės, per kiaušialąstės transplantacijas ir vaisiaus lyties keitimą iki visiškos „vaikų produkcijos“ kontrolės, tai yra visiškai automatizuoto išnešiojimo vaisiaus, gauto dirbtinio apvaisinimo metodu. Taip žmogaus pradėjimas būtų visiškai atskirtas nuo to, ką vadiname Meile. To šiandien siekiama ir lytiniu ugdymu mokyklose – praktiškai gilinamasi tik į lytinio akto techniką, neretai naudojant drastišką vaizdinę medžiagą („genetinėse laboratorijose bus pradėti ir išauginti tobuli berniukai. Jie augs komunose, prižiūrimi bei auklėjami homoseksualių eruditų“ – iš „Gėjų manifesto“ – aut. past.). Anot H. J. Mullerio, šeimos panaikinimas vestų prie pasaulinės visų kultūrų, tautų ir rasių vienybės – čia mes jau matome pasaulinės valstybės kūrimo planą. „Kai žmogus pradės pats manipuliuoti savo evoliucija, – sako H. J. Mulleris, – didžiausi žmonijos protai ištobulins tikslią genetiką ir sukurs Dievui lygią būtybę“.
 
Tai sena superžmogaus idėja: senovės graikų Prometėjas, Nietzsche‘s antžmogis, Hitlerio „baltaplaukė bestija“. Dabar tai virto biologine utopija, noru sukurti antžmogį, taip kontroliuojant ir nukreipiant žmogaus evoliuciją, kad žmogus, ta „silpniausia evoliucijos grandis“, evoliucijos „nevykusi konstrukcija“, būtų pritaikyta atomo amžiui. Įvairiose CIBA fondo konferencijose ir diskusijų forumuose beveik visi kalbėtojai aukštino tokį hibridinį žmogų. Tai tikrai šiuolaikinius gamtos mokslininkus apsėdusi idėja – susilyginti su Dievu, net patiems stoti jo vieton.
 
Antrasis ne mažiau svarbus biologinės revoliucijos skelbėjas CIBA fondo konferencijoje buvo seras Julianas Huxley‘s (1887–1975), pirmasis UNESCO generalinis sekretorius (! – aut. past.), „Abortų reformavimo draugijos“ vicepirmininkas, „Britų eugenikos draugijos“ prezidentas (beje, Aldouso Huxley‘o, išgarsėjusio visame pasaulyje savo knyga „Puikus naujasis pasaulis“, brolis. A. Huxley‘s žinojo, ką rašo savo knygoje, jis buvo daug girdėjęs apie savo brolio atliekamus tyrimus, o neretai tapdavo ir savo brolio įkvėpėju). Seras J. Huxley‘s iškelia „evoliucinio humanizmo“ idėją, kuri nuosekliai atmeta bet kokius absoliutus: absoliučią tiesą, absoliučią moralę, absoliutų autoritetą. Jis propaguoja genų techniką, kuri sunaikins senas vertybes, nestatydama jų vieton naujų. „Darwinas arba Dievas, – sako jis, – nes pasaulis (ir žmogaus smegenys) neturi vietos jiems abiem… Turime atmesti klaidingą prielaidą, kad egzistuoja tokie dalykai, kaip tiesa ar dorybė.“
 
J. Huxley‘ui nėra nieko tikro, viskas reliatyvu. Viską galima užsinorėjus naujai permąstyti ar perdaryti. Gamtos mokslininkai turi didelį autoritetą visuomenėje ir jie mokslo vardu laimina reliatyvizmą, kuris šiandien yra užvaldęs filosofinį bei teologinį mąstymą. Jei paskelbiama, kad kas nors yra „moksliškai ištirta“, tuomet dauguma žmonių mano, kad tai yra tiesa, ir beveik nebeklausiama, ar tai teisinga bei gera.
 
Savo vizijoje apie „žmogaus ateitį“ J. Huxley‘s perspėja dėl vis didėjančio žemės gyventojų skaičiaus. Jis konstatuoja, kad „bendra pasaulio gyventojų kokybė dėl augančio jų skaičiaus nėra gera, be to, ji vis blogėja, tačiau ją galima ir būtina pagerinti“. Šis kokybės nuosmukis kyla dėl genetinių defektų, todėl jų turintys žmonės turėtų išnykti. Žmogaus genetinės kokybės gerinimas eugeninėmis priemonėmis sumažintų žmonijos kančias, padidintų gyvenimo džiaugsmą ir gabumus. Eugeninė selekcija pakeltų vidutinės žmonių inteligencijos vidurkį. „Mums reikia žymiai daugiau labai protingų ir gabių žmonių, – mano J. Huxley’s, – kad galėtume vadovauti mūsų vis sudėtingesnėms visuomenėms. Šie eugeniniai patobulinimai turi būti atlikti kuo greičiau. Moderni psichosocialinė evoliucija vyktų pernelyg lėtai, jei vertingi individai būtų tik skatinami pradėti daugiau vaikų. Eugenika galiausiai turi naudoti tokius metodus kaip dirbtinis apvaisinimas užšaldyta aukštos genetinės kokybės sėkla…“
 
J. Huxley’s buvo įsitikinęs, kad biologinės evoliucijos mechanizmas jau (tai yra 1962 metais) yra daugmaž užbaigtas. Tačiau mokslinis psichosocialinės evoliucijos tyrimas dar tik prasideda. Mūsų užduotis, anot J. Huxley’o, yra suprasti, kaip veikia psichosocialinė mašinerija. Nepaisant didžiulės pažangos, pasiektos evoliucijos procese, gyvybei vystantis nuo mikroskopinio viruso iki sąmoningo, civilizuoto žmogiško stuburinio, tas „civilizuotas žmogiškas stuburinis“ yra akivaizdžiai netobulas kaip psichosocialinė būtybė (sic! – aut. past.). „Tiek kaip individui, tiek kaip kolektyvui, jam skubiai reikia patobulinimų, ir žmogus yra pajėgus juos atlikti.“ „Jei akla, oportunistinė ir automatinė natūrali atranka per kelis milijardus metų iš viruso sukūrė žmogų, tai ko per kelis milijonus metų negalėtų sukurti sąmoningos ir tikslingos žmogaus pastangos?“
 
Savo paskaitoje „Žmogaus ateitis“ J. Huxley‘s teigia, kad pasaulis de facto tapo vienu kūnu, ir jam belieka tokiu tapti de jure. Tam reikia idėjų integracijos ir įsitikinimo vieningu pasauliu. „Naujos pasaulio tvarkos“ sąvoka ten dar nepavartota, bet toks buvo J. Huxley‘o tikslas.
 
*
 
Galima būtų pridurti, kad šie intelektualiniai frankenšteinai savo beprotiškų idėjų pagalba dažnai spręsdavo tik savo giliai asmenines problemas, jų biografijose netrūksta laisvos meilės, mentalinės ir psichinės negalios epizodų, o jų atradimai, ypač „psichosocialinėje“ srityje, padaryti remiantis, švelniai tariant, kiek įtartinais metodais – antai, garbusis seras J. Huxley‘s savo atradimus biseksualumo srityje padarė stebėdamas antelių poros seksualinius žaidimus tvenkinyje…Tačiau kokiu būdu šis individualistinis marazmas struktūravosi, įgijo visuomeninės, o vėliau ir politinės jėgos, netgi pastaruoju metu užvaldė parlamentus, įstatymų leidybą, bei šiuo metu jau pereina į naują fazę – prievartos, valstybinių jėgos struktūrų panaudojimą. Už „nepolitkorektišką“ žodį ar veiksmą ne tik būsi užsiundytas mass media skalikais – taip būdavo anksčiau – bet gali atsisėsti ir į kalėjimą. Kaip pavyko šitai pasiekti?
 
Esame dėkingi anoniminiam bendraminčiui internautui, pateikusiam šaltinius, kurių dėka galima susipažinti su technologijomis, skirtomis laipsniškai ir selektyviai apdoroti masinę sąmonę (išvis, būtina dalintis informacija asmeniškai, nes esame atkirsti, mums uždaryti pagrindiniai informacijos srautai). Štai šis anoniminio bičiulio tekstas:
 
„1989 metais du Harvardą baigę homoseksualai – Marshall Kirk, neuropsichiatrijos tyrinėtojas, ir Hunter Madsen, socialinės rinkodaros ir visuomenės įtikinėjimo taktikos ekspertas, parašė knygą „After the Ball: How America Will Conquer its Fear & Hatred of Gays in the 90s“. – New York: Penguin Books USA, Inc., 1990 („Po baliaus: kaip Amerika įveiks baimę ir neapykantą gėjams 90-aisiais“). Šioje knygoje jie išskiria 3 visuomenės sluoksnius, kuriems reikia taikyti skirtingas strategijas: 1) tuos, kurie stipriai priešinasi homoseksualumui – izoliuoti ir tildyti (kaip pavyzdį galėtume laikyti Kazimierą Uoką ir Petrą Gražulį. Galėčiau ir save šiam sluoksniui priskirti – aut. past); 2) tuos, kurie neapsisprendę – desensibilizuoti, blokuoti ir atversti (darau prielaidą, galbūt ir nepagrįstai, kad šios auditorijos atstovas esate Jūs, pone Andriau) (Skirta „bernardinai.lt“ redaktoriui Andriui Navickui – aut. past); 3) tuos, kurie draugiškai nusiteikę homoseksualų judėjimo atžvilgiu – mobilizuoti (galbūt šio sluoksnio atstove laikyti Aušrinę Mariją Pavilionienę – aut. past.). M. Kirk ir H. Madsen nurodo, ką reiškia desensibilizuoti, blokuoti bei atversti: „Desensibilizacija siekiama sumažinti antigėjinių emocinių reakcijų intensyvumą iki lygio, panašaus į visišką abejingumą; blokavimu siekiama užgožti arba neutralizuoti tvirtumo teikiantį „pasididžiavimą nuostata“, kad <…> homoseksualumo nepakentimo jausmą iškart apsunkintų gėdos jausmas dėl savo fanatizmo <…>. Tiek desensibilizacija, tiek blokavimas <…> tėra preliudas mūsų aukščiausiam, tačiau būtinam, ilgalaikiam tikslui, kuris yra atvertimas. Nepakanka, kad fanatikai antigėjai susipainiotų spręsdami mūsų klausimą ar taptų mums abejingi – ilgainiui mes būsime itin saugūs, jei iš tikrųjų priversime juos mus pamėgti. Atvertimo tikslas yra būtent tai…“ (157 psl.).
 
Taigi, pradžioje izoliacija ir „glušinimas“, po to, palaužus ar įlaužus psichologiškai, pasiekiama bodėjimosi ir abejingumo (dažnai apsimestinio, nes juo maskuojamas pralaimėjimo kartėlis) – t. y. tampama „tolerastu“, naudojant vykusį bei jau prigijusį terminą. Trečioji, labiausiai geidžiama fazė, „pamėgimas“, tėra svajuko dramblionė, nes turi tiek pat šansų, kiek ir pageidavimas, kad išprievartautasis įsimylėtų prievartautoją. Atrodo, kad paskutinysis siekinys tėra šėtono vypsnis sau pačiam…
 
Lietuvoje, atrodo, labiausiai jiems sekasi atversti į antrają būklę – dažnai girdi, ypač tarp jaunimo: tegul jie ten duodasi, kas man darbo, bet gal geriau nesidemonstruotų, – vis dar priduriama. Tačiau šitie jau yra lūzeriai, pralaimėtojai, jų sveikas prigimties balsas, natūralus Dievo duotas instinktas jau yra iš dalies pažeistas. Trečioji grupė yra mizeriška, bet būtent jai yra suteikiamas balsas, atidaromi informaciniai srautai.
 
*
 
Šėtonas yra gudrus, bet nėra išmintingas. Jis daro klaidų, dažniausiai iš puikybės, kuri ir pavertė angelą Liuciferiu. Taip ir čia – iš didelės puikybės dėl nelauktų sėkmių padaryta strateginė klaida – pereita prie jėgos, prievartos naudojimo, pajungtos valstybės institucijos. Per greit ir per anksti. Tauta gavo spyrį ir atsibudo. Svarbi ir įdomi paralelė – ir tada, anais juodais laikais, atsibusta, kai pasikėsinta buvo į vaikus. Prisiminkime – kai ateistinė valdžia išleido slaptą potvarkį, varantį vaikus iš Bažnyčios, susirinkę keli jauni kunigai nutarė geriau eiti į kalėjimus. „Kam mes reikalingi, jei Bažnyčioje neliks vaikų!“– trenkė kumščiu į stalą tuomet dar jaunas kunigas Juozas Zdebskis. Taip ir padarė – ėjo į kalėjimus, net po kelis kartus; paskui reikėjo visa tai aprašyti, gimė LKB kronika ir atsakas į iššūkį prasidėjo. Taip ir dabar – viskas prasidėjo nuo mažos mergaitės…
 
*
 
Jokiu būdu šio rašinio negalima laikyti nukreiptu prieš Europos Sąjungą. Mes esame jos gyvieji sąnariai, ji dabar yra mūsų savasties dalis, mūsų pilis, į kurią kėsinasi priešas. Sovietų Sąjunga buvo kurta blogais tikslais, ji buvo blogio imperija, mes į jos kalėjimą buvome įmesti jėga. Europos Sąjunga yra kurta gėriui ir taikai, ji yra Gėrio kūrinys, mes joje apsigyvenome savo valia. Iš apkrėstos pilies reikia ne bėgti ir keikti, bet ją atgauti bei atšventinti, ir Lietuva tai darys. Tačiau jie Lietuvai skirs ypatingą dėmesį, nes Lietuva jiems yra kaulas gerklėje. Neveltui progenderiškas ES „Lyčių lygybės institutas“ įkurtas ne Briuselyje, o Lietuvoje. Tačiau pataikė dalgis į akmenį… Štai teksto gabalas iš interviu, kurį išcenzūravo vienas svarus, svarbus ir visaip kitaip garbus žiniasklaidos atstovas, besidedantis pakančiu įvairioms pažiūroms:
 
„Drįstama nurodinėti mums, senai tautai, su tūkstantmečiais ugdyta drovos kultūra, būti pakantiems sodomistinėms patyčioms iš žmogaus prigimties… Ir kas mus moko? Tie patys, kurie nesugeba susitvarkyti su ydų diktatu ir iš esmės yra tikriausi tamsuoliai etikos srityje… Kaip galėjo atsitikti, kad Europos Sąjungą užvaldė liberalų ir kairiųjų aljanso davatkynas? Europos Sąjungą, kurtą trijų išmintingų katalikų – Konrado Adenauerio, Roberto Schumano ir Alcide de Gasperi‘o, statytą ant krikščioniškų pamatų bei Šventosios Romos imperijos, Karolio Didžiojo tradicijų? Tai tiesiog protu nesuvokiama. Todėl gal pati svarbiausia naujųjų laikų užduotis mažai Lietuvai – duoti šiam antikristiniam iššūkiui atsaką, kokį mūsų šalis yra davus sibirinei imperijai. Šitame kare nėra mažų ar didelių tautų ir valstybių – yra tik silpnadvasės tautos ir pūvančios jų valstybės.“
 
M. Thürkauf paskaita „Gender main streaming – nauja ideologija prieš santuoką ir šeimą“ Kaune, Šv. Kazimiero priorate, 2008 12 27
 
„Literatūra ir menas“, 2010 m. birželio 18 d.
 
Rasos Ambraziejienės nuotr.

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra