Atsakymas vienintelis: mane, nevykdančią tarybinių įstatymų, perduos prokuratūrai, o grįžti buvusiai lituanistei kategoriškai draudžiama

Autorius: Data: 2019-11-14 , 07:34 Spausdinti

Atsakymas vienintelis: mane, nevykdančią tarybinių įstatymų, perduos prokuratūrai, o grįžti buvusiai lituanistei kategoriškai draudžiama

Regina NORKEVIČIENĖ, www.voruta.lt

Daug kalbama ir rašoma apie dabartinio mokytojo prestižą. Kalbama teisingai – atlyginimai neproporcingai maži, nuo pat nepriklausomybės pradžios nesibaigiančios reformos iškankino Lietuvos vidurinę mokyklą. Žmonės (jau nuo švietimo ministro D. Kuolio, vidurinės mokyklos taip ir nepažinusios M. Lukšienės laikų) vadinti ir „paslaugų teikėjais“, ir kitais įmantriais vardais, priešpaskutinės ministrės sumanytų reformų visiškai supainioti, tikrai norėtų ramiai, rimtai dirbti su tokiais mokiniais, kokie šiandien yra – kitokių neturime.

                      Visais laikais būta Mokytojų ir mokinių. Su džiaugsmu paėmiau į rankas vos tik išleistą Jūratės Monikos Kiesylytės knygą „Sodyba tarp eglių“. Prisiminimai ir dokumentai apie Vladislavą ir Antaną Kiesylius (Kaunas, 2019). Tai Kauno gydytojos parengtas leidinys apie Rietavo mokytojus savo tėvus Kiesylius, išskirtines asmenybes, kuriuos ir man – vos pradedančiai jaunai mokytojai – teko pažinti, šiek tiek suvokti tos šeimos gyvenimą, jų puoselėjamas ir diegiamas vertybes.

                      Tai buvo dar vieni tamsiausių, vieni skaudžiausių pokario metų – 1953-ieji. Nepalankios aplinkybės (nestandartinė, siaurapročiams viršininkams nesuvokiama mūsų šeimos „socialinė kilmė“, mano nenoras oficialiai priimti svetimą ideologiją – stoti į komjaunimą) sąlygojo, kad buvau paskirta dirbti į man svetimą, tolimą nuo išblaškytos šeimos Žemaitijos miestelį Rietavą. O rietaviškiams tas miestelis juk pats artimiausias, brangiausias – tai jų tėviškė, gimtieji namai. Būtent to miestelio pakraštyje buvo ir sodyba tarp eglių – Jūratės Monikos gimtieji namai.

                      Tiesa, apie tą miestelį jau buvau girdėjusi iš studijų draugų rietaviškių. Vieną pavakarę, jau pavasarėjant, užėjo į mūsų kambarėlį studijų draugas matematikas rietaviškis Juozas. Atsinešė rusišką laikraštį „Sovetskaja Litva“ (tarybų Lietuva), kurio mes – lituanistės – niekada neskaitydavome. Ten buvo straipsnis, piktai užsipuolantis mūsų bičiulio labai gerbiamą mokytoją V. Kiesylienę, cituojami keistai sufabrikuoti Žemaitės sakiniai, visiškai nebūdingi žinomai rašytojai. Supratome – geruoju tai nesibaigs. Užjautėme nepažįstamą mokytoją ir jutome baimę – juk taip gali kažkas pasielgti ir su mumis – būsimomis lituanistėmis.

                      Rietave man buvo neramu nuo pirmųjų dienų. Lydima geros mokytojos S. Dirginčienės, nuėjau tarsi mandagumo vizito pas buvusią lituanistę. Pamačiau tuos žmones, tuos namus. Suvokiau jų lygį, išskirtinę tų namų padėtį Rietave. Kilo vienintelis noras – kuo greičiau dingti iš čia, o kartu ir mažytė viltis: neturėdami aukštesnėse klasėse galinčios dirbti specialistės, gal leis grįžti buvusiai? Geranoriškų žmonių padedama, greitai telefonu susitariau dėl darbo Palangoje ir nuėjau „atsistatydinti“. Atsakymas vienintelis: mane, nevykdančią tarybinių įstatymų, perduos prokuratūrai, o grįžti buvusiai lituanistei kategoriškai draudžiama.

                      Tokia priešistorė. O istorija susiklostė kitaip: aplinkybių verčiama, net septynerius metus dirbau Rietavo vidurinėje mokykloje. Žmonės kaip visur: sutikau tikrai gerų, būta ir kitokių. Man išvažiavus, išliko ryšiai  su buvusiais bendradarbiais, draugais – net visam gyvenimui. Dėl mano ilgos senatvės didžioji jų dalis seniai išėjo. Liko tik vienas didelis stebuklas – 1959 metų abiturientų laida. Šį ankstyvą rudenį tie buvę Rietavo abiturientai atšventė savo mokyklos baigimo šešiasdešimtmetį. Šventė Kaune – ten jų, dar likusių – daugiausia, į Kauną lengviau atvažiuoti ir kitiems – iš Žemaitijos, iš Vilniaus. Susitikimą energingoji Jūratė suorganizavo prie santakos, prie pilies, prie kauniečių išmintingai priglausto Vyčio paminklo.

                      Buvo graži besibaigiančios vasaros diena. Suvažiavome visi, tiksliau visos likusios. Atsiuntė laišką ir neseniai mirusio klasės draugo Vaclovo našlė. Atėjo, atvažiavo kitų mūsų mirusių „berniukų“ našlės – tokios mielos, savos. Pakvietė ir mane – buvusią klasės auklėtoją su mano gyvenimo draugu, taip pat buvusiu Rietavo mokytoju. Išgirdome daug gerų, šiltų žodžių – linkėtume tokių išgirsti kiekvienam mokytojui, jau sulaukusiam gilaus savo gyvenimo rudens. Nereikės jokių kalbų apie kažkokį prestižą – tik paprasčiausiai būti mokytoju – kaip sugebi, kaip gali, ką gavai iš gyvenimo ir nori perduoti kitiems. Tik tiek. O visa kita susikurs patys mokiniai – juk jie į savo jaunystę žvelgia šviesiomis akimis. Praeitis romantizuojama, ypač jaunystė, kai sulauki savo gyvenimo rudens. Taip pat ir mokytojai – su geru humoru, kartais su nostalgija.

                      O knyga „Sodyba tarp eglių“ – apie Mokytojus. Siūlau ją paskaityti visiems, kurie pavargo, kuriems mokytojo profesija pasidarė pernelyg sunki. Ir dar reikėtų tą knygą paskaityti visų grandžių švietimo valdininkams, kol dar jie galutinai „nesuviršininkėjo“, kol dar atsimena savo mokyklą, kol suvokia, kokiems svarbiems, kokios aukštos dvasinės kultūros, kokį sunkų, atsakingą darbą dirbantiems žmonėms jie vadovauja.

Kultūra Nuomonės, diskusijos, komentarai , , , , , , , ,



Komentarai

traffix.lt

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra