Atramos taškas – asmenybei
Autorius: Voruta Data: 2010-01-10, 07:33 Spausdinti
Kaišiadorių vyskupijos kurijos leidykla išleido kun. Mykolo Marijono Petkevičiaus eilėraščių, laiškų, pamokslų rinkinį „Karalius man paliko kelią“. Knygoje autorių įvairiais rakursais pristatė Kaišiadorių vysk. Juozapas Matulaitis, kun. Vaclovas Aliulis, doc. Augustinas Švenčionis, Birutė Vaitkienė, Jonas Bukauskas.
Pristačiusieji buvo autoriaus amžininkai ir bendražygiai, todėl apie M. M. Petkevičiaus gyvenimą ir apie pastoracinį darbą susidaro palyginti įvairiapusis ir išsamus vaizdas.
Tai pirmoji pažintis su autoriaus kūryba. Anot knygos sudarytojos Julės Kilčiauskienės, „čia rasime tauriais idealais plakančią širdį, klajūno kančią… ir žmogaus laimę.“
Visi pristatytojai akcentuoja autoriaus kuklumą, tą patį sąmoningai ar nesąmoningai galbūt pripažįstą ir jo lyrinis herojus kad ir tokiomis eilutėmis:
Vieniša smilga pakelėje supasi vieniša…
Arba: …Žemėje pražydusi žibuoklė. Šilojų gėlė, kuri atneša laimės daugiau už rožes.
Čia pat disonansu nuskamba lyrinio herojaus tikėjimas šviesesne žmonijos ateitimi: („Žmogus vėl atneš jai savo jausmus, prie jos rankų tankai liesis į noragus ir nutrauks fabrikai ginklavimosi tempus, lėktuvai lyg balandžiai sutūps ant josios rankų“), pasiaukojimu:
Jei nerasiu kelio – pats nutiesiu… Kelią per griuvėsius…
Kai kurie M. M. Petkevičiaus eilėraščiai alsuote alsuoja patriotiniais jausmais („Kunigaikšti, kelkis“), kai kurie rezervuotai prislopinti:
Prie mėlyno Masčio ant kalnelio stovi Alka Šios šalies mergelė laukia, kada sugrįš broliai.
Pakeri eilėraščiai, kuriuose skamba gamtos motyvai. Juose daugiasluoksnės potekstės, juose autoriaus talentas įtaigiausiai ir atsiskleidžia: „Vakaras pasiremia ant miško“, „Žibuoklė, linas, neužmirštuolė“, „Būna vakaras tylus… ir girdi, kaip sprogsta tulpės žiedas“, „Nejau ruduo“.
Stiprybės lyrinis herojus semiasi iš Dievo, jam skirta ir didesnė dalis eilėraščių, tarp jų ir eilėraštis „Žingsniai Sibire“:
Gyvas esu, taip nyku ir vieniša. Dykuma, Begalė naktis. Stūgaujanti žiema… Bet žvilgsnį atsuku į sielas, į Dievą. Ten skaidru.
Kaip prisipažįstama, tokia stiprybė ir tikėjimas „racionalus“. Tuo tarpu ieškant stiprybės ir jėgų savyje, galima ir suabejoti, o gal ir pasiklysti:
Tuščių smilgų virpesy – Lyg šnarėjime – girdi – Tolimą tolimą žiedų ilgesį Duokit atramos tašką – asmenybei.
Nuotraukoje: Kun. M. M. Petkevičiaus rinkinys
