Pagrindinis puslapis Sena Voruta Atostogos pėsčiomis

Atostogos pėsčiomis

Žurnalo „Kelionės ir pramogos“ rugpjūčio mėnesio numeryje publikuotas interviu su Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos direktore Rūta Baškyte. Interviu – apie keliavimo po Lietuvą atradimus, apie saugomų teritorijų unikalumą, apie naujienas Lietuvos nacionaliniuose ir regioniniuose parkuose.
 
Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos direktorei Rūtai Baškytei Lietuva – jauki šalis, kurioje labai įvairiai galima praleisti atostogas patiriant daug atradimo džiaugsmo ir net susiduriant su netipiškomis situacijomis, nors ir neturime aukštų kalnų ir sraunių upių.
 
Kas Jums yra atostogos?
 
Pirmiausia tai atsiribojimas nuo kasdienybės, nuo civilizacijos, nuo triukšmo. Po Lietuvą keliauju nuolat. Kiekvienąkart atrandu kažką naujo. Jau kelerius metus atostogauju Himalajuose. Man atostogos – tai judėjimas, apmąstymai, patirtis. Į Himalajus vyksiu ir šiemet. Tačiau mintys apie savo šalį neapleidžia ir ten. Keliaudama siaurais ir pavojingais kalnų takeliais, pasvajoju, kaip išpopuliarinti ilgesnį keliavimą pėsčiomis mažai gyvenamomis vietomis po Lietuvą savaitę ar 10 dienų. Su kuprinėmis ant pečių, kuriose – ir namai, ir maistas. Naktinis žygis, maistas, kuriam pasigaminti prireikia daugiau nei valandos, uodų draugija ar ištisai merkiantis lietus, vėtros – tai tik dalis patirties, kurios mes kitur ieškome.
 
Jūs, kaip gamtosaugininkė, daug keliaujate po įvairias šalis. Kaip atrodo Lietuvos gamta tarp jų?
 
Lietuva mažytė, bet labai jauki šalis, panašiai, kaip palygintume Šv. Onos bažnyčią su Vokietijos, Austrijos ar Prancūzijos bažnyčiomis. Mūsų gamta labai jauki, joje nėra agresijos, jautiesi laisvas ir saugus, žalia ir gražu. Pakanka įspūdžių ir emocijų. Pakanka ir ramybės. Gyvendamas palapinėje, gali pasijusti gamtos dalimi.
Kokia Jums priimtiniausia keliavimo forma?
 
Labiausiai patinka keliauti pėsčiomis, reikiamą teritoriją pasiekus automobiliu. Tik taip geriausiai pajuntama gamta, pasijuntama jos dalimi. Dviračiu keliauti greičiau, bet tai jau transporto priemonė, kurią turi vairuoti, ir žvalgytis laiko nebelieka. Aišku, tikrai esi arčiau gamtos, nei automobilyje. Bet eidamas pėsčiomis, žvalgaisi, net pačiupinėti gali, pauostyti, prisiglausti.
 
Dabar jau nemažai informacinių stendų, takų įrengta – patogu keliaujant pėsčiomis po saugomas teritorijas. Sunku paklysti, jei ir nesiorientuoji gamtoje.
 
Keliauti labai patogu įrengtais pažintiniais takais. Jų yra visose saugomose teritorijose. Keliautojui, mažai pažįstančiam pasirinktą teritoriją, patartina keliauti pėsčiųjų taku. Čia jis gaus daug emocinės ir pažintinės informacijos. O tiems, kurie jau yra keliavę ir gerai orientuojasi teritorijoje, įdomiausia patiems susiplanuoti maršrutą, pasirinkti tinkamiausią.
 
Kur pasiūlytumėte pasivaikščioti gamtoje didžiausio šalies miesto gyventojams?
 
Dūkštos pažintinis pėsčiųjų takas Neries regioniniame parke – patogi vieta pasivaikščioti su mažais vaikais. Dūkštų ąžuolynas – patogiam ėjimui visai šeimai, net su vežimėliu mažylį galima vežtis. Medinis takas patogus keliauti bet kokio amžiaus žmogui. Dūkštelės takas sudėtingesnis, reikia ir palaipioti šlaitais. Jame būsite labai arti gamtos. Dviguba nauda – ir pasimankštini, ir susipažįsti su vietove. Jis tikrai labiau atspindi šio regioninio parko unikalumą, vertybes. Einant kai kuriais takais, tenka įveikti įvairių užduočių.
 
Kai kurie takai verčia pajudėti daugiau nei tikėjaisi. Varnių regioniniame parke esantis Jomantų takas – vienas iš tokių. Mes tokius takus vadiname rekreaciniais. Ten palaipiosi, pasikarstysi, išbandysi fizines jėgas. Pažintiniai takai skatina įveikti didesnį atstumą, nes reikia pasiekti vieną ar kitą objektą. Yra ir mokomųjų takų, kuriuose daug informacijos apie vietos gamtą, augalus ir gyvūnus, kultūros vietas. Minėtame Dūkštos take daug medinių skulptūrų – susipažįstama su mitologinėmis lietuvių būtybėmis. Neringoje esančiame Raganų kalne sužinoma nemažai legendų. Bet Kuršių nerijoje įdomiausias takas per kopas, per didįjį kopagūbrį Naglių gamtiniame rezervate. Atitinkamomis oro sąlygomis jame pajunti stichijos šėlsmą, pasijunti maža smiltele vėjo gniaužtuose.
 
Kokių naujienų šiemet savo lankytojams ruošia saugomos teritorijos?
 
Šiais metais įrengiama lauko informacinė sistema Nemuno kilpų, Pagramančio, Pajūrio, Panemunių, Sartų, Varnių, Dubysos, Ventos regioniniuose parkuose. Statomi didieji stendai apie parkus, stendai prie lankomų objektų ir nuorodos, jiems surasti, miško baldai lankytojams. Bandome orientuotis į Vakarų šalių pavyzdį, kad žmonės savo šiukšles išsineštų iš saugomos teritorijos ar jas paliktų konteineriuose tako pradžioje arba pabaigoje (jei jis žiedinis ar linijinis). Kas eina apžiūrėti vienos ar kitos vietos, nesineša daug daiktų ir neiškylauja. Antra vertus, jei sugebame atsinešti pilnus krepšius, tikrai nesudėtinga šiukšles išsinešti. Neries regioninio parko darbuotojai džiaugiasi tvarkingais, drausmingais ir kultūringais keliautojais. Deja, Kauno apylinkėse miškų urėdijos net nenori tapti mūsų partneriais įrengiant infrastruktūrą lankytojams, nes viskas yra suniokojama. Apmaudu, kai žmonės netinkamai elgiasi. Akivaizdu, kad auklėti reikia nuo mažens. Tie vaikai, kurie nuo mažens keliauja ir mokomi tinkamai elgtis gamtoje, niekada nešiukšlins ir kitus pamokys.
 
Neseniai keliavau po Žemaitiją. Pastebėjau, kad Žemaitija labai švari ir susitvarkiusi. Įdomu, kodėl vienur švaru, kitur šiukšlinama?
 
Žemaičiai ir dzūkai yra tikri savo krašto patriotai, jie labai saugo ir puoselėja savo teritorijas. Aukštaičiai mažiau dėmesingi savo žemei, gal todėl, kad čia nemažai privažiavusių, įsigijusių sodybas miestiečių, nejaučia ryšio su gamta.
 
Nemažai žmonių keliauja baidarėmis. Dauguma vandens mėgėjų labai teršia gamtą.
 
Gal plaukimas Ūla taip išpopuliarino šią pramogą? Merkys, Žeimena, Minija, Dubysa ankščiau buvo mėgstamos upės, o dabar jau atrasta ir Lakaja, Peršokšna. Jos nėra pritaikytos dideliems žmonių antplūdžiams. Nepatenkinti turintys prie upių sklypus žmonės, nes išlipama bet kur, prišiukšlinama. Šiuo metu vandens turizmas yra įgavęs iškreiptą formą. Ankščiau pėsčiųjų ir vandens turizmas buvo patys draugiškiausi aplinkai. Dabar vandens turizmas yra tapęs ir lėbautojų pramoga. Surišamos baidarės, plaukiama pasroviui ir linksminamasi, šėlstama.
 
Aš todėl labiausiai ir vertinu ėjimą, kai gali atsiriboti nuo civilizacijos ir niekam nekliudydamas keliauti. Prireikus saugomose teritorijose galima sukurti ir tokių maršrutų. Pavyzdžiui, Neries pakrantėmis. Pradedant nuo Vilniaus, leistis palei Nerį tolyn. Šis maršrutas turėtų būti išties įdomus. Visais atvejais svarbiausia – tinkama apranga ir nuotaika.
 
Kur norėtumėt apsigyventi, jei reiktų rinktis kitą vietą?
 
Grįžčiau į Dzūkiją, savo gimtą kraštą, nors pasirinkti ne taip lengva, gražių vietų yra daug. Tačiau kaimas keičiasi, nyksta etnografinės sodybos, gražiosios pievos. Siekdami išsaugoti paveldą, šiemet paskelbėme gražiausios etnografinės sodybos konkursą. Tokių sodybų yra Dzūkijos ir Aukštaitijos nacionaliniuose bei regioniniuose parkuose. Jei pasiseks, konkursas taps tęstiniu. Būna labai liūdna, kai kalbiesi su architektais ir jie sako, ko jūs čia norite, kad gyventų žmonės bakūžėse ar lūšnose. Vokiečiai, belgai, austrai, visa Vakarų Europa saugo savo paveldą, pastato tokius pačius naujus namus, kad kitą kartą net sunku atskirti, ar tas namas senas ar naujas. Lietuviai sako – neturime tradicinio būsto. Norisi parodyti, kad mes turime tradicinį būstą, tinkamiausią mūsų sąlygoms, sveiką gyventi ir vaikus auginti, genialų savo paprastumu, bet patį tinkamiausią ir įsikomponavusį į aplinką, taip pat ir ekonomišką. Kai žmogus nusiperka sodybą, gali kažką pakeisti, bet tai turi būti labai subtilu. O tie plytų mūrai su dideliais langais, darko mūsų aplinką. Kai sako esą norį papuošti gamtą, norisi pasakyti, kad tai neįmanoma ir nereikalinga. Geriausiu atveju žmogus gali prisitaikyti prie aplinkos – tapti harmoninga jos dalimi, nesugadinti gamtos, kurią rado.
 
Dalis išlaiko pastatų originalumą, tačiau aplinką išdarko, puošdami ją introdukuotais augalais, sukuria nemažai kičo (pvz., gėlynai ratuose). Juk kiekvienas kraštas turi savo tradicinius gėlynus, puoselėjamus nuo seniausių laikų. Tik viską išsaugojus, kaimas ar sodyba įgyja daug daugiau vertės. Būdamas joje, matai savo krašto praeitį, gyvai ją pajunti.
 
Ar Lietuvą jau atrado užsieniečiai?
 
Keliauja jų daug. Žavi Lietuvos gamtos jaukumas ir žmonių šiluma. Kitąmet ruošiasi atvykti JAV gamtosaugininkų grupės, domisi, ką galės pamatyti. Užsienyje labai populiarus paukščių stebėjimo turizmas. Dažnai atkeliaujama į Nemuno deltą stebėti paukščių, ypač migracijos metu. Užsieniečiai yra atradę pajūrį, Kuršių neriją, Vilnių ir jo apylinkes, nacionalinius parkus, tačiau nėra susipažinę su visa Lietuva.
Kaip keičiasi lietuviai?
 
Keičiasi į gerąją pusę, palyginti su situacija prieš 20 metų. Mažiau šiukšlina, mažiau gadina inventoriaus. Keliauja daug daugiau nei prieš 20 metų. 1991–1993 metais atrodė, kad visi užsidarė savo namuose. Dabar ir moksleiviai keliauja. Prie Velnio duobės visada ką nors sutiksi. Taip pat Ladakalnyje, Dubingiuose, ant Medvėgalio, Merkinėje bei kitose vietose.
 
Saugomos teritorijos taip pat labai keičiasi. Tiek daug sukurta, kad žmogui būtų patogu keliauti, pažinti…
 
Daug padaryta ir dar daug numatyta. Visi paveldo objektai, skirti pažinimui, turi būti sutvarkyti, turi visur atsirasti informaciniai stendai. Visuose valstybiniuose parkuose turi atsirasti lankytojų centrai. Tokie kaip Gražutės ar Neries regioniniuose parkuose. Labai gražūs žmonių atsiliepimai apie juos. Akivaizdu, kad žmonėms to reikia. Numatyta atnaujinti Bitininkystės muziejaus ekspoziciją, Ginučių – Ladakalnio kompleksą. Turime ir „utopinių“ idėjų: medžių lajų taką, keliavimą virš medžių viršūnių, Ventos regioniniame parke norime įrengti požeminę ekspoziciją, bet reikia rimtai pasiruošti šiems darbams. Išmontuojame apleistus pastatus, nes daug kur jie tikrai gadina vaizdą.
 
Ką palinkėtumėt „Kelionių ir pramogų“ skaitytojams?
 
Keliaujant linkiu pasijusti gamtos dalimi, pajausti aplinkos vientisumo, bendrumo pojūtį. Labai norėtųsi, kad kiekvienas pabandytų suvokti aplinką, išgirstų ją, išgirstų paukščius, užuostų nuostabius kvapus. Labai svarbu, kad kiekvienas paliktų aplinką tokią, kokią rado, ir dar švaresnę bei tvarkingesnę. Žinau, kad daug žmonių tą daro. Norisi, kad kiekvienas tai suprastų.
 
Žurnalas „Kelionės ir pramogos“
 
 
Nuotraukoje: Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos direktorė R. Baškytė

Naujienos iš interneto