Atminties žvakelė tiems, kurie nebebylos…

Autorius: Data: 2010-01-10, 07:33 Spausdinti

Mažosios Lietuvos reikalų taryba kartu su Gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centru penktadienio popietę, 2009 m. spalio 16 d, vilniečius pakvietė į Tuskulėnų rimties parko salytę (dvaro oficiną) paminėti tragiškuosius 1944 m. rudens įvykius Mažojoje Lietuvoje – Klaipėdos, o ypač Karaliaučiaus krašte.
 
Diena pasirinkta ne „dėl patogumo“ – gi penktadienis ištiko spalio 16–ąją, o šią datą Seimas 2006–aisiais įteisino kaip Mažosios Lietuvos gyventojų genocido dieną, taigi prisimintiną ir minėtiną. Šiemetinės Spalio 16–osios renginyje MLRT pirmininkas Vytautas Šilas pačių Seimo narių, prezidentūros atstovų pasigedo, vis dėlto turėjo progos pasidžiaugti, jog pirmąkart susirinkta tokioje jaukioje salytėje, nors ši vilniškė organizacija, savo rūpesčio kupiną žvilgsnį kreipianti į Karaliaučiaus kraštą, Mažosios Lietuvos genocido dieną kasmet mini nuo 1997–ųjų. Būtent MLRT iniciatyva (ko gero, gan aktyvia) į atmintinų dienų kalendorių ir įrašyta ši diena, žyminti „pergalingąjį“ Raudonosios armijos spalį, kai prasiveržta į hitlerinės Vokietijos teritoriją, kareivius iš anksto įkaitinus skambiais (ir nuožmiais) šūkiais apie kiekvieną vokietį kaip naikintiną priešą, tad tie „fašistai“ – moterys, mažametės mergaitės, senutės – ir buvo naikinami, prieš tai žiauriausiu būdu išprievartavus… Žinome, kokiais „įkvėptais“ žodžiais į jau ir taip keršto ištroškusius kareivius kreipėsi Raudonosios armijos ideologas Ilja Erenburgas…
 
Mažosios Lietuvos gyventojų genocido dienos renginys buvo, galima sakyti, spalvingas – jame skambėjo ir tragiškos, rūsčios, ir viltingos, ir filosofinės, kone mistinės gaidos, visa tai perpinant meninėmis – poetinėmis bei muzikinėmis – gijomis. Iš įrašo nuskambėjus „Lietuviais esame mes gimę…“, pakiliais poezijos posmais į susirinkusiuosius bylojo vakaro vedėja Birutė Kurgonienė (MLRT atsakingoji sekretorė), poetinio skambesio gebėjusi suteikti ir vėlesniems savo „proziniams tekstams“, atkreipusi dėmesį į gedulo juostomis paženklintas vėliavas (greta lietuviškosios trispalvės ir mažlietuviškoji: žalia–balta–raudona), klausytojų buvimui čia, šioje salytėje, suteikė simbolinę prasmę: tarsi kiekvienas uždegame žvakelę nukankintųjų atminimui… Vakaro vedėja šiltai pristatė kiekvieną kalbėtoją.
 
V. Šilas savo pranešime ne tik priminė istorijon įrašytus Baltarusijos III–ojo fronto karių veiksmus Karaliaučiaus krašte, bet ir pasidalijo asmeniškai girdėtu buvusio kario „pasididžiavimu“, tankams pavijus besitraukiančiųjų gurguoles: „Traiškėme kaip šliužus…“. Jis atkreipė dėmesį į tai, jog rusai į šį kraštą ėmė keltis dar prieš pasirašant Potsdamo susitarimą, o po 1947–ųjų sovietų valdžios nutarimo „Dėl vokiečių iškeldinimo“ deportuoti visi likusieji gyventojai – nepaisant jų tautybės. Tad nelinksmai reziumuota: vietinių gyventojų krašte nebelikę, tik kolonistai ir jų vaikai.
 
Lietuvininkų bendrijos „Mažoji Lietuva“ Seimelio narys Vytautas Gocentas, prisiminęs konkrečius šio krašto žmonių likimus (štai Katyčių sakytojas Francas Kestenius su šeima išvežtas į Sibiro „kurortus“, o atėjus galimybei grįžti – iškart važiavo Vokietijon), kartu išreiškė viltį, jog rasis doktorantų, besigilinančių į šiuos tragiškus įvykius ir po kokių penkerių metų turėsime apie tai disertaciją bei monografiją.
 
Lietuvių tautinio jaunimo sąjungos pirmininkas Marius Kundrotas, priminęs Mažosios Lietuvos reikšmę mūsų kultūrai (ne tik pirmoji knyga, bet ir knygų, „Aušros“, „Varpo“ leidyba bei knygnešystė carinio spaudos draudimo metais), klausė, kaip tam kraštui dabar galime atsilyginti mes? Klausimas nebuvo retorinis – pateiktas ir atsakymas: turime tarptautiniu lygmeniu kovoti bent jau už to krašto demilitarizavimą.
 
Regis, ir į mistines istorijos – praeities bei ateities – gelmes žvelgė pranašišku balsu bylojęs rezistentas Petras Cidzikas. Prūsų egzistencijos pradžią suradęs bibliniuose laikuose – prieš keletą tūkstančių metų, jis tvirtai pažadėjo, kad Mažoji Lietuva dar atsikurs „visoj Prūsijos garbėj“…
 
Herojine tonacija skambėjo ir Danieliaus Sadausko atliekamos dainos (tarp kurių ir Liudviko Rėzos baladė „Vytautas ir Ona“, iš vokiečių kalbos išversta Vytauto Bložės). Filosofiniam–meditatyviam istorinių pervartų apmąstymui nuteikė kanklių skambesys – Vida Palubinskienė, be kitų melodijų, pakankliavo ir liuteronišką giesmę „Dvasia šventoji, ateiki.“
 
Kiekvienam, matyt, labiau atsišaukia savos „tonacijos“; manosios vidinės pranašiškų amplitudžių neaprėpia…

Nuotraukoje: Išprievartautos ir nužudytos moterys – dažnas vaizdas po RA dalinių įžengimo į Rytų Prūsiją

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra