Atlikęs savo pareigą

Autorius: Data: 2010-01-10, 07:33 Spausdinti

20009 m. rugpjūčio 19 dieną sukako 120 metų, kai Melaišių kaime gimė evangelikų reformatų kunigas superintendentas Povilas Jašinskas. Tokių jubiliejų proga bent mintimis prisimename išėjusius, bet iki šiol išlikusius mūsų atmintyje, savo buvimu, žodžiu, darbais tobulinusius, dariusius mus geresnius, šviesesnius. Manau, kad toks buvo ir kunigas Povilas Jašinskas.
 
Susipažinau su juo 1973 metais. Rinkau medžiagą straipsniui apie Biržų krašto šviesuolį poetą ir vertėją Stanislovą Dagilį. Kalbėjau su jį pažinojusiais biržiečiais, susitikau su poeto giminaite Zone Jevaltiene, kuri ne tik papasakojo daug įdomaus apie savo garsų dėdę, bet ir leido nusirašyti poeto testamentą, pasinaudoti retomis S. Dagilio nuotraukomis. Biržų muziejuje aptikau įdomius ir turiningus kunigo P. Jašinsko atsiminimus. Išspausdinus straipsnį, į redakciją atėjo kunigas P. Jašinskas padėkoti, kaip jis tada sakė, už dėmesį ne tik lietuvių literatūrai, bet ir evangelikų reformatų bažnyčiai nusipelniusį Stanislovą Dagilį.
 
Tada su kunigu P. Jašinsku ir susipažinau. Pajutau, kad tai šviesus, plataus akiračio, neabejingas mūsų tautos kultūrai senosios kartos inteligentas. Jau anksčiau buvau skaitęs jo išsamius, labai konkrečius ir turiningus atsiminimus apie kraštietį poetą Julių Janonį. Gerbiamas kunigas labai daug žinojo apie žymius biržiečius, jų darbus. Vėliau sužinojau, kad jis daug rašė į reformatų leidinius „Sėjėją“, „Mūsų žodį“, „Evangelikų kelią“, savo eilėraščius ir rašinius pasirašinėdamas įvairiomis slapyvardėmis (P. J. Žagarėlis, Žagarėlis, P. J. Žagrė, Žagaras, Svobiškietis, Svobiškėnas ir kt.).
Domėjosi P. Jašinskas ir fotografija. Jono Meko poezijos knygoje „Dienų raštai“ aptikau kunigo Povilo Jašinsko nuotrauką. P. Jašinskas nufotografavo Mekų šeimą. Nuotraukoje ant tėvo kelių sėdi vos kelerių metų sulaukęs būsimasis poetas Jonas Mekas. (P. Jašinsko sesuo Elzė Jašinskaitė buvo Jono Meko motina – A. B.) Tikriausiai P. Jašinsko meilė muzikai, poezijai, literatūrai, istorijai paskatino ir dukrą Ireną baigti lituanistikos studijas ir pasirinkti poetės bei knygų vertėjos kelią.
 
Dideli P. Jašinsko nuopelnai bažnyčiai. 54 metus jis tarnavo Dievui kaip kunigas, o apskritai bažnytiniam darbui pašventė net 68 savo gyvenimo metus.
Kelias kunigystėn nebuvo paprastas ir lengvas. P. Jašinskas savo atsiminimuose rašo, kad kai jam suėjo dveji metai – 1891 metais sudegė visi tėvų trobesiai ir visas turtas. Daug metų tėvai skurdo, kol atstatė trobesius, paaugino tris vaikus. Ir vaikams teko sunkiai dirbti įvairius žemės ūkio darbus. Motina, sėdėdama prie verpimo ratelio, mokė šešerių metų Poviliuką skaityti iš „Kancionalo“. P. Jašinskas, būdamas septynerių metų, jau gerai skaitė „Kancionalą“ ir atmintinai mokėjo daug giesmių, nors jų prasmės visai nesuprato. Po to kelias žiemas jį mokė daraktoriai. Tik po tėvo mirties, nuo 1910 metų, pradėjo mokytis nuosekliau.
Neatsitraukdamas nuo darbų, mokėsi ne tik pas Biržų pradžios mokyklos mokytoją Igną Protą, bet ir groti vargonais pas Biržų evangelikų liuteronų vargonininką Stiebrę. 1914 metais P. Jašinską pakvietė superintendentas V. Meškauskas pavaduoti vargonininką ir mokytis groti vargonais Biržų evangelikų reformatų bažnyčioje. Tada, prisimena P. Jašinskas, ir prasidėjusi jo bažnytinio gyvenimo veikla.
Po Pirmojo pasaulinio karo, kai visos evangelikų reformatų parapijos buvo likusios be kunigų, P. Jašinskui kartu su keliais Papilio parapijos seniūnais kas antrą sekmadienį teko laikyti pamaldas ir groti vargonais. Nuo 1918 iki 1923 metų rudens jis dirbo Nemunėlio Radviliškio evangelikų reformatų bažnyčios vargonininku ir vietos progimnazijos tikybos mokytoju, o 1924 metais Sinodo nutarimu buvo pasiųstas į Šveicariją mokytis teologijos Bazelio Evangeliškosios Misijos Draugijos Teologijos institute. Po ketverių metų studijų buvo paskirtas aptarnauti Švobiškio evangelikų reformatų parapiją. Mokslus tęsė toliau – baigė Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Evangelikų teologijos fakultetą. Dvylika metų dirbo Švobiškyje, o 1940 metais buvo atkeltas į Biržus dirbti evangelikų reformatų parapijos klebonu. Nuo 1952 metų, mirus kunigui Aleksandrui Balčiauskui, P. Jašinskui vienam teko aptarnauti ne tik Biržų, bet ir Kauno, Kėdainių, Naujamiesčio (Panevėžyje) parapijų bei Salamiesčio filijos evangelikus reformatus.
Vis labiau metų ir darbų našta slėgė kunigo pečius, todėl P. Jašinskas ėmė dairytis pagalbininko. Juo tapo Petras Čepas, ryžęsis nelengvam ganytojo darbui ir pradėjęs lankyti evangelikų liuteronų teologinius kursus Rygoje. 1979 metais, sulaukęs garbingo 90 metų amžiaus, P. Jašinskas Biržų bažnyčioje iškilmingose pamaldose įšventino į kunigus diakoną P. Čepą. „Tačiau, – rašo lietuvių evangelikų reformatų leidinyje „Mūsų sparnai“ kunigo sūnus Povilas Algimantas Jašinskas, – jau nebeilgai teko jam gyventi. Susilpnėjus sveikatai, 1982 metų gegužės 19 dieną kun. P. Jašinskas mirė. Palaidotas Biržuose, naujosiose evangelikų reformatų kapinėse“.
Nuo kunigo P. Jašinsko mirties prabėgo daugiau kaip 20 metų. Išaugo nauja biržiečių karta, kuriai tikriausiai nedaug ką sako ši pavardė. Tačiau mes, vyresni žmonės, pažinoję ir bendravę su kunigu prieš keliasdešimt metų, su pagarba mename šviesų ir dorą dvasininką, kuris stengėsi sąžiningai atlikti savo pareigą Dievui ir žmonėms, savo gyvenimą vertino kaip Viešpaties malonę.

www.siaure.lt

Nuotraukoje:
Dideli P. Jašinsko nuopelnai bažnyčiai. 54 metus jis tarnavo Dievui kaip kunigas, o apskritai bažnytiniam darbui pašventė net 68 savo gyvenimo metus

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra