Atliekų deginimas – mirštanti technologija

Autorius: Data: 2010-01-10 , 07:33 Spausdinti

 
Šiame progreso amžiuje, turint tokias chemijos žinias ir
ypač pažangią techniką, man atrodo, yra baisus nuosmukis į
barbarizmą naikinti vienas iš labiausiai vertingų medžiagų
vien su tikslu jų atsikratyti, kai tuo pat metu mes ieškome
lygiai tų pačių medžiagų, įsigydami jas kitose vietose

 

(Chemikas Bruno Terne)
 
Greta ekonominės ir finansinės krizės Lietuvoje, ypač Ignalinos AE uždarymo akivaizdoje, tapo itin aktuali naujų energetikos šaltinių paieška. Tarp alternatyvių, aplinkai nekenksmingų arba mažai kenksmingų energijos šaltinių, deja, labai atkakliai brukama energijos gavyba iš buitinių atliekų deginimo. Jau – paruoštas gamyklos projektas, jos poveikio aplinkai vertinimo ataskaita. Iš pirmo žvilgsnio, tarsi siekiai kilnūs. Tačiau atidžiau įsižiūrėjus, iš po nekaltos kaukės, kai statybos iniciatorius neatsižvelgia į būsimą aplinkai žalą, kyši vien pelno siekiantys nagai.
 
Kyla Vilniaus gyventojų, ypač Lazdynų mikrorajone, kuriame numatoma statydinti buitinių atliekų deginimo gamyklą, pasipriešinimas tokios gamyklos statybai, nes siekis projektui įgyvendinti pažeidžia atliekų tvarkymo prioritetų eiliškumą, kas yra numatyta Valstybiniame strateginiame atliekų tvarkymo plane, o taip pat kituose ES ir Lietuvos teisiniuose aktuose. Šiais aktais prioritetai pirmučiausiai suteikiami atliekų prevencijai, rūšiavimui, antriniam panaudojimui, perdirbimui, kitokiam panaudojimui, bet ne deginimui. Tokių nuostatų ir rimtesnių veiksmų Respublikoje pastebimi tik itin menki pradai. Gyventojai nepritaria projektui, kuriam pasaulyje analogų nėra, ką pripažino gamyklos statybą organizuojanti UAB, ir jame įžvelgiamos esminės ydos (tarp jų – žema deginimo temperatūra). Gi poveikio aplinkai vertinimo ataskaitos negalima laikyti patikima, nes vertinimą atliko kita, užsakovo finansuojama UAB.
 
Tarptautinio aljanso prieš atliekų deginimą ir Tarptautinio atliekų deginimo alternatyvų aljanso narys Neilas Tangris (Neil Tangri) 2003 m. išleido knygą „Atliekų deginimas: mirštanti technologija“ (Waste IncinerationA: Dying Technology). Šią knygą anglų kalba galima rasti internete (http://www.no-burn.org/). Bent paviršutiniškai pažinčiai su minima knyga ir ydinga atliekų naikinimo technologija, cituosime tik jos įvadą.
 
„Dažniausiai atliekų deginimo įrenginiai statomi žemesnes pajamas gaunančių žmonių kaimynystėje, esant mažam gyventojų tankumui, remiantis prielaida, kad politiškai silpni gyventojų sluoksniai nepajėgūs pasipriešinti tokio objekto statyboms. Tai grubus bazinių aplinkosauginių principų pažeidimas. Modernūs atliekų deginimo įrenginiai, skirti tokiam atliekų tvarkymo būdui, beje, yra patys brangiausi; vien tik statybinės investicijos siekia šimtus milijonų JAV dolerių, o tokių įrenginių statybų ir veikimo kaštus neišvengiamai turi dengti visuomenė. Atliekų deginimo įrenginių kompanijos paprastai naudoja įvairias komplikuotas finansavimo schemas, priverčiančias vyriausybes pasirašyti ilgalaikius išmokų įsipareigojimus, kurie, kaip jau ne kartą buvo atsitikę – tampa nepakeliama našta vietos savivaldybėms. JAV nemažai miestų turi didžiules skolas, atsiradusias dėl atliekų deginimo įrenginių veiklos.
 
Atliekų deginimo įrenginiai vienai tonai atliekų reikalauja gerokai mažiau darbo vietų nei alternatyvi praktika, pavyzdžiui, perdirbimas. Atliekų deginimo gamyklos paprastai išstumia iš rinkos jau egzistuojančius atliekų perdirbėjų tinklus, sukeldamos papildomų sunkumų neturtingiausiems iš neturtingiausiųjų. Labai dažnai atliekų deginimo gamyklos pateikiamos, pozicionuojamos kaip energijos gamybos įrenginiai, galintys gaminti elektrą. Tačiau detali jų gyvavimo ciklo analizė rodo, kad atliekų deginimo įrenginiai paprastai energijos daugiau sunaudoja, nei pagamina. Taip atsitinka todėl, kad produktai/medžiagos, kurie sudeginami, turi būti pakeičiami naujomis analogiškomis medžiagomis/produktais. Naujų iškasenų gavyba ir jų transformavimas į naujus produktus sunaudoja gerokai daugiau energijos, nei pagamina atliekų deginimo įrenginys, tokiu būdu aplinkai sukeliamas didelis neigiamas poveikis, kurio nebūtų, jei atliekos būtų ne deginamos, o panaudojamos vėl.
 
Pagaliau turime suvokti, kad atliekų naikinimas deginimu yra visiškai nesuderinamas su kitais atliekų tvarkymo būdais. Atliekų deginimo įmonės konkuruoja dėl tų pačių finansinių išteklių ir kitų resursų, kaip ir kitokias technologijas naudojančios atliekų tvarkymo įmonės, ir paprastai laimi konkurencinę kovą prieš smulkesnius, ekologiškesnius metodus naudojančius atliekų perdirbėjus, nes atliekų deginimo gamyklų statybos projektus pajėgios vykdyti tik ypač stambios finansinės-komercinės grupuotės“.
 
Būsimo Buitinių atliekų deginimo gamyklos statybą inicijuoja ir organizuoja visuomenei ne iš gerosios pusės pažįstama Rubikono grupuotė. O žinant, kad „Rubicon Group“ įtaka Vilniaus valdžiai išliko, nors koalicija ir deklaruoja esanti „antirubikoninė“, pasipriešinti ir atremti pavojingus kėslus vardan ŠVARAUS ORO, vardan savo ir palikuonių ateities turi visuomenė.
 
Nuotraukoje: Knygos viršelis (mirstanti technologija.gif)

Sena Voruta



Comments are closed.

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra