Atkurtai Klaipėdai – 760 metų. Senajai – ?

Autorius: Data: 2012-06-27, 08:42 Spausdinti

Atkurtai Klaipėdai – 760 metų. Senajai – ?

Habil. dr. Benediktas JANKAUSKAS, Kaunas

Oficialios žinios

Internete propaguojama1, kad Klaipėdos (vokiškas pavadinimas Memel, Memela, Mimela ir kt.) miesto pradžia laikomi 1252 m. Tuomet Dangės upės žiotyse Livonijos ordinas ir Kuršo vyskupas nusiaubę gyvenvietę ir jos vietoje pastatę Memelburgo pilį. Ji pirmą kartą minima Livonijos ordino didžiojo magistro ir Kuršo vyskupo 1252 m. liepos 29 d. sutartyje dėl pilies statybos tarp Nemuno ir Dangės. Tais pačiais metais prie Dangės žiočių buvusi pastatyta medinė pilis. Vėliau ji daug kartų perstatyta, kol XIX a., praradusi savo strateginę reikšmę, buvo nugriauta.

Prie pilies (1 pav.) kūręsis miestas, kuriam 1258 m. buvo suteiktos Liubeko miesto teisės. 1455 m. miestą trumpam užėmusios žemaičių pajėgos, o 1475 m. suteikta Kulmo teisė. Iki XVI a. antrosios pusės kariniais sumetimais Klaipėdoje nebuvusi leidžiama mūrinė statyba.

Senasis Klaipėdos pavadinimas Memel buvo hidroniminės kilmės. Manoma, kad vietinės baltų gentys (skalviai ir galbūt kuršiai) šitaip vadino Nemuno tėkmę žemupyje, o Vokiečių ordinas šį pavadinimą tik perėmęs.

Archeologas M. Brazauskas2, nagrinėdamas XVI–XVII a. Klaipėdos senamiesčio raidą, minėjo ir ankstesnį Klaipėdos raidos etapą, bet iš esmės analizavo kitoje vietoje XV a. pabaigoje – XVI a.  pradžioje pradėto statyti dabartinio miesto raidą. Anot jo, XVI a. pradžioje Klaipėdos miestas prieš naujai suplanuotų pilies modernizacijos darbų pradžią jau buvo pradėtas kelti į dabartinio senamiesčio vietą, kuri savo ruožtu iki XV a. pabaigos vargu ar buvo apgyventa.

Nesiremiant nauja archeologine medžiaga manyta, kad Klaipėdos senamiestis siekia XIII a. antrosios pusės miesto įkūrimą. Dabar neabejojama, kad XVI a. miestas buvo perkeltas į dabartinio senamiesčio vietą.

Kaip teigia prof. V. Žulkus3, Klaipėdoje išskirtini trys pagrindiniai miesto raidos etapai: 1) XIII a. vidurys – XV a., kuomet užsimezgė miesto urbanistinė struktūra; 2) XVI a. pradžia – XVII a., kuomet prasidėjo senojo miesto atmirimas ir naujojo miesto įkūrimas su sava gatvių, sklypų bei kvartalų sistema; 3) XVII–XVIII a., kuomet bastionais senasis miestas ir Fridricho priemiestis buvo išskirtas iš kitų priemiesčių, o vidinėje pylimų dalyje susiklostęs šios miesto dalies planavimas išliko ir iki šių dienų.

Klaipėdos senamiesčio vaizdas iš centro į pietus senamiesčio ir Kuršių marių kryptimi matomas 2 pav. Dešiniau viduryje – dalis išlikusios piliavietės.

Prof. A. Miškinio nuomone4, Klaipėdos miesto stačiakampio planas buvo pasirinktas ne tiek dėl miesto teritorijos trūkumo, kiek siekiant viską orientuoti karo su Žemaitija tikslams, net ir miesto planą.

Kada atsirado žemaitiškas miesto pavadinimas Klaipėda, nėra aišku. Šaltiniuose jis minimas tik nuo XV a. pradžios: Vytauto laiške 1413 m. rašoma Caloypede, o 1420 m. Kryžiuočių ordino derybų su Vytautu santraukoje kalbama apie castrum Memel alias Klawppeda1.

Teodoro Narbuto istoriniai faktai

Oficialiomis žiniomis Klaipėdos miestas šiemet turėtų švęsti 760 metų jubiliejų. Vis dėlto esama žinių, kad 760-osios Klaipėdos miesto metinės laikytinos ne miesto įkūrimo, bet jo  atkūrimo (atstatymo) metinėmis.

Duomenų apie tai teikė vokiečių istorikas Johanas Foigtas – Karaliaučiaus slaptojo archyvo direktorius, Karaliaučiaus universiteto profesorius. Jis Kryžiuočių ordino archyvuose surinko daug medžiagos apie prūsų ir lietuvių kovas su kryžiuočiais ir išleido 9 tomų veikalą Prūsijos istorija bei 6 tomų Prūsijos diplomatinių dokumentų rinkinį. Foigtas, anot įžymiojo XIX a. pirmosios pusės lietuvių istoriko Teodoro Narbuto5, rašė, kad viena dešinioji Nemuno deltos šaka nuo Rusnės suko į šiaurę, iš dešiniosios pakrantės įtekėjo Minija, po to jungėsi su Dange, kurios žiotyse stovėjo sena lietuvių tvirtovė Klaipėda, Kłejpeda, ir galop vienomis plačiomis žiotimis įsilejo į jūrą toje pačioje vietoje, kur šiandien yra Kuršių marių žiotys. Iš to pavadinimo ir iš kryžiuočių laikų padavimų T. Narbutas darė išvadą, jog Klaipėda senovėje buvo žemaičių tvirtovė, saugojusi Nemuno žiotis, o vėliau apleista ar užgrobta kryžiuočių, kurie pavadinime išsaugojo prie jos mūrų plaukiančio Nemuno vardą.

Toliau T. Narbutas rašė: Memelio tvirtovę ant senųjų amžių Klaipėdos griuvėsių Livonijos didysis magistras Eberhardas Zeinas pastatė 1242 metais (tai spausdinimo klaida, nes po 2 puslapių nurodoma 1252 metų data – B. J.); toje epochoje dar egzistavo tos šiaurinės Nemuno žiotys, kurias krašto gyventojai vadino Memila. Žinios apie tai kryžiuočių transakcijose išliko tokios aiškios, kad reikia jas tik patvirtinti apžūrėjus tų kraštų vietoves ir pakrantes5.

T. Narbutas5 minėjo 6 dokumentus, bylojančius apie Memelio tvirtovės ir miesto statybą bei apie senąją žemaičių ir sembų tvirtovę, buvusią prie Memelio ir Dangės žiočių:

  • sutartis tarp Livonijos riterių ir Kuršo vyskupo Henriko dėl Memelio pilies statybos išlaidų, dėl kai kurių sklypų pačiame mieste ir dėl kai kurių žemės sklypų, kurie buvo arba tušti, arba dar neišdalinti;
  • sutartis Kuršo vyskupo Henriko ir Livonijos magietro Eberhardo Zeino dėl pilių statybos Kurše ir dėl pinigų kalimo Memelyje, iš kur paaiškėja, jog Memelio tvirtovė bei pats miestas buvo pradėta statyti 1252 metais. Sutartyje aptartos bažnyčios ir turgavietės statybos sąlygos;
  • sutartis tarp Kuršo vyskupo Henriko ir Kryžiuočių ordino dėl Memelio varpinės statybos ir dėl rūmų, esančių prie miesto, pagal kurią Memelio tvirtovė buvo pastatyta jau 1253 metais. Joje rašoma, kad trečia pastatytos tvirtovės dalis nuo Dangės pusės, atiteko vyskupui, o dvi dalys, nuo Memelio upės, ordinui. Minima ir viena sąlyga, jog bus leista iš vyskupui priklausančios pusės prieiti prie Memelio. Tiltais, nutiestais per Dangę, galės važiuoti ir eiti visi, o apie tiltus per Memelį nieko nesakoma, nes anuomet priešingame upės krante turėjusi būti dykvietė. Nuorodyta, kad Miesto riba turėjo būti prie apkasų, kur prieš daugelį metų prie Nemuno stovėjo pilis, prie Memėlio ir Dangės upės santakos, iki pat apkasų, kuriuos buvo supylę lietuviai ir sambiai, gindami senąją pilį;
  • popiežiaus Inocento IV bulė apie saugojimą ir pakrikštijimą pastatytos Memelio tvirtovės, kur rašoma, jog Nemunu tiesiog iš jūros pagonims buvo atgabenama druska, ginklai ir kiti daiktai, ir Memelio pilies uždavinys buvo tam sutrukdyti, todėl ji turėjo būti ypač ginama nuo lietuvių puldinėjimų;
  • Varmijos ir Kulmo vyskupų sprendimas padalyti Sambiją jiems ir Kryžiuočių ordinui, kuris byloja, kad tarp Nemuno ir Priegliaus žiočių, jūroje, buvo dvi salos, vadintos Nergia ir Nestlant. Kaip teigia T. Narbutas, rašęs XIX a. pirmoje pusėje, pirmosios liekanų dabar yra vadinamojoje Kuršių nerijoje, o antrosios liekanos – tos pačios nerijos pietinė dalis, prasidedanti nuo Rasytės, kur Rusnė įteka į jūrą;
  • Sambijos pasidalinimo tarp Sambijos vyskupo ir kryžiuočių sutartis, kurioje rašoma apie gana gausiai apgyvendintą Nerge salą. Ji buvusi daug toliau į vakarus nuo šiandieninio nerijos kranto. Didžiulės smėlio kopos, vadinamos Süden Platz ir Norden Platz, esančios prie Memelio, nusitęsiančios toli palei jūrą, esančios akivaizdus užlietos sausumos pėdsakas.

Kraštovaizdis ir senovinė Nemuno tėkmės kryptis

T. Narbutas5 aprašinėjo ir savo tyrinėjimus, įrodančius, kad dešinioji Nemuno (senovėje – Kronas, vėliau Memelis – B. J.) vaga nuo Rusnės salos … suko į dešinę net ligi Šyšos kaimo, kur į Rusnę įteka to paties pavadinimo upelis. Iš ten ji plaukė šiaurės vakarų kryptimi vaga, vadinama Atmata … Plaukiant šia kryptimi, senovinė Nemuno vaga iš dešiniosios pakrantės priėmė Tenenio upę, kuri ten, kur šiandien įteka į Miniją, tekėjo tos pačios Minijos vaga, o prie Jaciškių kaimo suko kairėn į slėnį, išgraužtą upelio, šiandien tekančio į Krokų Lankos ežerą ir įtekančio į jį prie Ragulų kaimo; ji įsiliedavo į daubą šiandien tyvuliuojančio ežero, kurio seniau gal būt ir nebuvo; upė Tenenys, kitoje vietoje apėjusi jo slėnį pietų kryptimi, įsiliedavo į Memelio upę ten, kur ežero vandenys šiandien susisiekia su Atmatos vaga, iš kur prasideda ir ten susidariusi atšaka, vadinama Siaura. Čia, kairėje šios atšakos pusėje, tarp Palaingės perplaukos, yra nedidelė aukštuma ir dvi salelės į Ventės rago kyšulio pusę; iš to matyti, kad nuo tuomet neegzistavusių Palaingės ir Ulmo šakų žiočių iš rytų į vakarus driekėsi ir, aplenkęs minėtą kyšulį, suko į neriją nenutrūkstamas kyšulys. … Į pagrindinę Nemuno, arba senovės Memelio, vagą iš dešiniojo kranto žemiau Tenenio upės žiočių įsiliedavo Veiviržo upė, kuri seniau nuo tos vietos, kur šiandien įteka į Miniją prie Skiros kaimo, tekėdavo dešinėn tarp Kikšių ir Kulviškių kaimų į slėnį, kurį kerta šiandieninis įtekantis į marias Druojos upelis prie Dravojėnų kaimo; šis upelis ir rodo senvagę Veiviržo upės, kažkada turėjusios dešinįjį intaką Klišės upelį ir susiliejusios su į vakarus plaukusiu Memeliu. Visiškai kitokią vagą turėjusi ir Minijos upė. Ji prie Dituvos kaimo suko dešinėn, Sudnagų kaimo link, ir upokšnio vaga plaukė į pietus nuo Stariškių kaimo.

Reikia žinoti, kad cituoti žodžiai šiandien, šiandieninis sietini su XIX a. pirmąja puse, kai T. Narbutas rašė Lietuvių tautos istoriją. Netenka abejoti, kad dabar, po tarybiniais laikais Nemuno žemupyje vykdytų ypač didelių, kartais drastiškų, melioracijos darbų ir po natūralių pokyčių, aprašytoji situacija kai kur gali būti neatpažįstamai pasikeitusi, vienok smulkmeniškas vietovių aprašinėjimas įtikina, jog T. Narbutas gerai žinojo tų vietovių situaciją. Tokią galimybę jis turėjo dirbdamas inžinieriumi prie hidraulinių darbų Nemuno upėje. Apie tai jis užsimena prieš pateikdamas plačią pakrančių paviršiaus charakteristiką tarp Rusnės ir Klaipėdos. Nedidelę to aprašymo dalį perteikiau, siekdamas pagrįsti T. Narbuto teiginius apie senosios Klaipėdos pilies ir gyvenvietės egzistavimą prieš Livonijos riterių ir Kuršo vyskupo sutartį dėl Memelio pilies statybos.

Užmirštas gamtinis sukrėtimas, nulėmęs Nemuno tėkmės kryptį

T. Narbutas5 buvo įsitikinęs, kad senovės laikais įvyko neužfiksuota gamtinė revoliucija, po kurios nugrimzdo žemės paviršius Kuršių marių teritorijoje. Dėl to Memelio vaga virtusi marių dalimi, o Nemuno dešiniosios šakos vandens baseinas įgavęs priešingą kryptį. Tuo pačiu metu pertrūkusi dalis sausumos tarp Ventės ir Karvaičių, o vanduo ėmęs plaukti Memelio tėkmės link. Taip susidariusi Kuršių marių dalis nuo Ventės rago iki Klaipėdos. Tai galėję atsitikti dėl staigaus žemės drebėjimo, nugrimzdus požeminėms uoloms. Tuo, kad apie šį įvykį neužsimena prūsų kronikos, nesą ko stebėtis, nes ta senovės Skalvijos dalis, kryžiuočių, o vėliau žemaičių žiauriai nusiaubta, XIII amžiaus antrojoje pusėje buvo visiškai tuščia ir beveik negyvenama, neturėjo jokių santykių su Prūsija, o Memelio tvirtovė priklausė Livonijos riteriams, kurie ją to paties amžiaus paskutiniame ketvirtadalyje beveik pamiršo.

Net dabartinis Pajūrio žemumos reljefo kilimas iš pietų į šiaurę pamariu yra labai nežymus, ką liudija kalinių rankomis iškastas 24 km ilgio Karaliaus Vilhelmo kanalas, besitęsiantis nuo Klaipėdos iki dabartinės Minijos vagos piečiau Lankupių. Tad neatsitiktinai ir T. Narbutas rašė: Norint nuvesti Memelį iš Krokų Lankos ežero iki Klaipėdos tiesiai į šiaurę per pelkes ir slėnius net iki Šmalco upelio, kaip kai kas teigė, ši vaga turėtų plaukti įkalnėn, priešinga Minijos upės tėkmei ir jos baseinui kryptimi, kuri rodo paviršiaus nuolydį iš šiaurės į pietus. Visa tai verčia manyti, jog dešinysis Memelio krantas iki savo įdubimo buvo gana aukštas su siura kalva, kurios skardį ardė upė.

Ryškius Baltijos jūros pakrančių kitimus tarp Vyslos ir Dauguvos yra minėję ir plačiai žinomi senųjų laikų rašytojai. Graikų geografas Ptolemėjus rašė apie keturias Skandijos salas, iš kurių viena buvusi priešais Vyslos žiotis. Tą patį minėjęs ir lotynų istorikas Pomponijus: Kodano (Gotų, dabar Gdansko) įlankoje esą daugybė didelių ir mažų salų, kurias skiria nedideli tarpai6. Žinoma, kad ir Kuršių nerija kadaise nebuvo ištisinė, o turėjo ir protakų7. Tai pavaizduota ir Jan Jansono Amsterdame išleistame žemėlapyje8.

Stebėtinas jūros veiklos galimybes iliustruoja ir pajūryje ties Nemiezeta po keleto audringų dienų rasta laikina Kuršių marių ir nerijos maža kopija (3 pav.).

Įvykiai – senos tvirtovės prie Krono-Memelio-Nemuno žiočių „šaukliai“

Sutartis tarp Kuršo vyskupo Henriko ir Kryžiuočių ordino (trečia minėtoji) byloja, jog net vokiečiai suprato, kad jų statomo miesto riba buvo prie apkasų, kuriuos prie Memelio ir Dangės upės santakos buvo supylę lietuviai ir sambiai, gindami toje vietovėje stovėjusią senąją pilį.  Istoriniuose5,9 veikaluose minima daugybė plėšikavimo iš jūros faktų, nemažai karinių konfliktų su danais, švedais, norvegais, aprašomi ir konkretūs mūšiai.

98 m. Romos imperijos rašytojas, istorikas, politinis veikėjas Publijus Kornelijus Tacitas veikale Germanija paminėjo Baltijos pajūrio gyventojus aisčius (Aestiorum gentes). Istorikas rašė, kad aisčiai garbina dievų motiną, nešioja šernų atvaizdus, kaunasi vėzdais, yra geresni žemdirbiai negu germanai, renka gintarą10.

Klaudijus Ptolemėjus ~150 m. savo Geografijoje pirmą kartą pateikęs kartografinį vaizdą ir įvardijęs bent keturis jo laikais į rytus nuo Vyslos žemupio ir Baltijos jūros gyvenusius sen. baltų etnosus: galindus (galindae), sūduvius (sudini), kuršius (carbones) (abejotinas vertimas  – B. J.) ir sėlius (sali)10.

Apie 300 m. smarkai sumažėję pajūrio gyvenviečių, nes kartu su Gotlando gyventojais gepidais link Juodosios jūros patraukę ir dalis pajūrio gyventojų.

Apie 350376 m., kaip rašoma gotų epe Getika, atpasakotame Jordano (551 m.) ir Sakso Gramatiko (1218 m.), ostrogotų karalius Hermanarikas (Ermanaric) surengęs karo žygį prieš aisčius ir sukūręs plačią imperiją tarp Juodosios ir Baltijos jūrų10.

Danų karalius Frodis III, besiruošdamas lemiamam mūšiui su hunais, pasiuntęs prieš Švediją Olimarą, kuris nukariavęs Aistiją ir Kuršą (pagal Saksą Gramatiką).

Apie 650 m. Kuršas kurį laiką priklausęs švedams. Hervararsaga pasakoja, kad švedų karalius Įvaras apie 675 m. valdęs Kuršą, Estiją ir kitus kraštus.

750 m. Brovalos mūšyje, kuriame dalyvavę kuršiai ir aisčiai, švedų karalius Sigurdas Hringas įveikęs danų karalių Haraldą Karo Dantį (Saksas Gramatikas)10.

IX a. pirmajame ketvirtyje, anot Galo Anonimo kronikos, Saksonijos liaudis, imperatoriaus Karolio Didžiojo buvusi verčiama priimti krikščionišką tikėjimą. Dėl to dalis ten gyvenusių žmonių persikėlę į Prūsiją laivais per jūrą ir ten apsigyvenę. 830 m. skandinavų sagose ir kronikose žinomas Hoterio žygis prieš kuršius. Apie 840 m. legendinis vikingų vadas Ragnaras Lodbrokas surengęs žygį prieš sembus ir kuršius. 853 m. danų Hastingas puolęs kuršių (Cori) gentį ir pralaimėjęs jungtinei 5 kuršių žemių kariuomenei. Brėmeno vyskupo Rimberto kronikoje minėta, kad 854 m. švedų karalius Olafas surengė sėkmingą antpuolį prieš kuršius, paėmė Zėburgą (Gruobinią) ir privertė Apuolę (Skuodo raj.) sumokėti išpirką. Čia pat aprašomos penkios kuršių žemės, du kuršių miestai, pabrėžiamas kuršių turtingumas ir karingumas. Apie 857862 m. danų vikingas Rorikas suruošęs trečią žygį prieš švedus, kuršius ir vakarų slavus, jūrų mūšyje nugalėjęs juos ir privertęs mokėti duoklę (Saxo Grammaticus). Apie 860 m. švedų Upsalos karalius Erikas Eimundsonas, anot Olafo Haraldsono sagos, kiekvieną vasarą rengdavo žygius į skirtingas šalis, ir užkariavo Suomiją, Kirjalalaną, Kuršą, Estiją ir visas aplinkines Rytų šalis10. Prof. A. Butrimas nurodo, kad 866–894 m. vyko danų vikingų Hadingo (Hastingo) žygis prieš kuršių valdovą Lokerą ir jo sūnus – prieš kuršių karalių Dorną11.

X a. danai rengę sėkmingus žygius į Prūsiją, Žiemgalą ir Kuršą, o Knutas I Didysis net pasiskelbęs Sembos karaliumi. Islandų sagoje apie Egilį Skalagrimsoną rašoma, kad jis drauge su broliu Torolfu apie 925 m. vykęs puldinėti Kuršo. Sagoje esąs vertingas kuršių kaimo ir jo gyventojų aprašymas. Tai mini ir A. Butrimas. Apie 935 m. norvegų vikingai Egilis ir Thorolfas plėšikavę kuršių žemėse. Egilis buvęs kuršių paimtas į nelaisvę, bet išsivadavęs. X a. pabaigoje Švedijos karalius Erikas Segerselis užvaldęs Estiją, Livoniją, Kuršą ir Suomiją10.

Danijos karaliaus Sveno I Šakiabarzdžio sūnus Knutas II Didysis 1016 m. surengęs žygį prieš Sembą, nes Semboje įsikūrę danų palikuonys po Hakono Sigurdarsono mirties, ėmę puldinėti Daniją. Prūsijoje jie gelbėjęsi nuo Šiaurės krikščioniškų karalių baudžiančių kardų.1042 m. kuršiai plėšikavę ir nusiaubę Skandinavijos pakrantes. Adomas Brėmenaitis, XI a. parašęs Hamburgo vyskupų istoriją, kuršius vadino žiauriausia gentimi, kurios visi vengia. 1050 m. Danijos karalius paskyręs karo laivyno vadą, kuris turėjęs kovoti su kuršių piratavimu, o Danijos bažnyčiose buvusi įvestą speciali malda O, Dieve, apsaugok mus nuo kuršių! Kuršiai plėšę ne tik Daniją, bet ir Švediją, ir Norvegiją, išnešdami net bažnytinius varpus. Apie 1074 m. Danijos karaliaus Sveno II Estridseno sūnus Knutas IV Šventasis vykdęs žygius prieš sembų ir estų piratus, o tapęs Danijos karaliumi apie 1080 m. surengęs dar vieną žygį prieš kuršių, sembų ir estų karalystes, jas įveikęs ir labai nuniokojęs (Saksas Gramatikas)10.

Kaip teigia prof. B. Dundulis12, romėnai, anglosaksai, skandinavai ir kt. baltų gentis vadinę aisčiais, prūsais, sembais, kuršiais, žiemgaliais. Tais vardais Vakarų Europa, ypač nuo IX a., vadinusi lietuvius ir jų giminaičius. Sembais ir ypač kuršiais vadinti ir žemaičiai, nes tikrųjų kuršių, anot prof. Dundulio, galėjo būti tik dabartinės Vakarų Lietuvos (Žemaitijos) pačiame pajūryje, pirmiausia uostavietėse. Nuo XI a. antrosios pusės baigęsi atskirų šiaurinių kraštų vadų jūriniai žygiai ir prasidėjusi Skandinavijos valstybių (Danijos ir Švedijos) ekspansija krikščionybės platinimo dingstimi12, bet atkaklus baltų priešinimasis buvęs svarbiausia menkų jų laimėjimų ir dažnų nepasisekimų priežastis.

XII a. pirmoje pusėje Danija dar užėmusi Baltijos jūros pietų pakrantes: Riūgeno salą, Holšteiną, Meklenburą, Pomeraniją, Šiaurinę Estiją ir Saremą. Skandinavų Kniutlingų sagoje, pasakojant apie įvykius, vykusius vasarą, kuršiai vaizduojami kaip plėšikai. 1170 m. pirataujantys kuršiai ir estai buvę aptikti prie Švedijos krantų Elando salos Jarnlokos uosto ir po ilgų bei permainingų kautynių su danais buvę sumušti. 1188 m. konflikte tarp Švedijos ir Naugardo karelai buvę Naugardo sąjungininkai, o lietuviai rėmę švedus10.

Nebe pagrindo popiežius Inocentas IV savo bulėje (žr. aukščiau) nurodė naujai atstatytą Memelio pilį saugoti nuo lietuvių puldinėjimų. Pagal eiliuotinę kroniką žemaičiai prie Klaipėdos 1257 m. (taigi, netrukus po pilies atstatymo) sumušę Livonijos riterius: buvęs sunkiai sužeistas ir Klaipėdos pilyje gydęs savo žaizdas naujas veiklus Livonijos magistras Burchardas von Hornhausen (anksčiau – Karaliaučiaus komtūras). Iš vienos to meto paskelbtos naujos popiežiaus Aleksandro IV bulės galima spręsti, kad tame mūšyje žuvo beveik 500 kryžiuočių. Greitai po to livoniečiai, nors ir nenoromis, nutarę žemaičiams duoti dvejų metų paliaubas (1257–1259), tikėdamiesi, kad tokio laikotarpio užteks įsitvirtinti 1253 m. Mindaugo užrašytose Žemaitijos žemėse13.

Apibendrinimas

Iš pateiktų aprašymų aiškėja, kad Nemuno žiotys buvo ypač svarbi strateginė vieta, pro kurią ėjo ne tik prekybos keliai, bet ir galimybė svetimšaliams įsibrauti į senovinį Aisčių kraštą, garsėjusį aukšta žemdirbystės kultūra ir gausiais gamtos turtais, tarp kurių gintaras buvo svarbiausias. Žinomi krašto suklestėjimo ir nuosmūkių periodai, vienu iš kurių pasinaudodami vokiškieji okupantai užvaldė Nemuno žiotis ir ėmė diktuoti savo sąlygas vietinio krašto senbuviams. Tad netenka nė abejoti, kad ties Nemuno žiotimis nuo seniausių laikų buvo strategiškai svarbus apsaugos postas – pilis ar tvirtovė su gyvenviete jos gynėjams ir gyvybiškai svarbiais verslais jiems išlaikyti. Ji galėjo turėti iš istorinės atminties išblukusį pavadinimą. Iki šiol neatskleista lieka ir tos gyvenvietės įkūrimo data, kuri, turimais istoriniais krašto duomenimis, gali būti net dvigubai senesnė nei šiemet minėtina 760 metų Klaipėdos miesto atkūrimo sukaktis.

Apmąstymo verta žinia, kad Vytautas ir jo atstovai, 1413 m. ginčijęsi su Vokiečių ordinu dėl Žemaičių ribų, tvirtino, jog Klaipėda su apylinkėmis esanti Karšuvos krašto dalis, o Klaipėdos pilį kryžiuočiai pasistatę Karšuvos krašte14. Tikėtina, kad karšuviečių protėvių savivardis liko pasislėpęsVolynės metraščio Chlebnikovo nuoraše pateiktame Lietuvos ir Volynės 1219 m. sutarties aprašyme15 išlikusio termino Buleveči (Булевечи). Dalis istorikų šį terminą interpretuoja kaip XIII a. Žemaitijos aukštumų sritį valdžiusios giminės vardą, kuriuo tada buvo apibūdinti Vismantas ir Gedvilas, minimose derybose greičiausiai atstovavę Karšuvai. Net prof. A. Butrimas, žemaičiams jau nepriskiriantis 1236 m. Saulės mūšio pergalės, mini Tverų mūšį prieš 1251 m. žemaičius užpuolusį Mindaugą ir tame mūšyje žuvusius (?!?– B. J.) kunigaikščius Bulionis: Vismantą, Gedvilą ir Sprūdeikį. Remiantis užrašais ant paminklų ir išlikusiais pasakojimaiss apie palaidotus žmones bei likusius jų giminaičius galima spėti, kad keletas tos giminės palikuonių yra palaidota Kaltinėnų kapinėse (Šilalės raj.) ir tebegyvena aplinkiniuose kaimuose.

Minėtą istorikų nuomonę apie žemaičių nuo senų laikų valdytą pajūrį ties Nemuno žiotimis paremia ir prof. B. Dundulio teiginys, kad mūsų Nemuno žemupyje abiejose upės pusėse gyveno skalviai12, kuriuos atskirti nuo kuršių beveik neįmanoma, nes abi gentys buvusios labai artimos. Juk kaip anksčiau minėta, sembais ir ypač kuršiais vadinti ir žemaičiai. Esama ir abejotinų nuorodų, kaip jau minėtame Jan Jansono 1652–1658 m. žemėlapyje Žemaitijos vaizdavimas tarp Nemuno ir Vyslos, kai jau už nepilno dvidešimtmečio 1677 m. Paryžiuje išleistame žemėlapyje Žemaitija lokalizuota daug realiau, bet taip pat su aiškiu priėjimu prie Baltijos jūros8.

Baigiant belieka išreikšti viltį, kad vis stiprėjančios Klaipėdos universiteto, o gal ir kitų Lietuvos istorikų pajėgos artimiausiu laiku atskleis daug naujų Baltijos pajūrio istorinių tiesų ir priartės ne tik prie daug realesnės Klaipėdos miesto įkūrimo datos, bet užpildys ir kitas mūsų praeities baltąsias dėmes.

__________________________________

1 Klaipėdos istorija – interneto enciklopedija Vikipedija (http://lt.wikipedia.org).

2 Brazauskas M. XVI–XVII a. Klaipėdos senamiesčio kultūrinių sluoksnių stratigrafija: nauji miesto suplanavimo bei pirminio užstatymo tyrimų duomenys. Vilniaus pedagoginio instituto Mokslo darbai, Istorija, LXIX/69 t., Vilnius, 2008, p. 8–21.

3 Žulkus, V. Klaipėdos istorijos ir topografijos bruožai XIII–XVII a. (Archeologijos duomenimis). Klaipėdos miesto ir regiono archeologijos ir istorijos problemos. Acta Historica Universitatis Klaipedensis. T. 2. Klaipėda, 1994, p. 5–16.

4 Miškinis, A. Klaipėdos genezė ir urbanistinė raida iki XVII a. pabaigos. Architektūros paminklai. T. 5. Vilnius, 1979, p. 19–36.

5 Narbutas T. Lietuvių tautos istorija, 2 t., Vilnius, Mintis, 1995, 512 p.

6 Statkutė de Rosales J. Europos šaknys ir mes Lietuviai. Vilnius, Knygų kelias, 2011, 182 p.

7 Patackas A., Paslaptingoji  SKANDIJA, arba visada ieškok atsakymo LKŽ. Voruta, 2012 03 03, Nr. 5 (743), p. 14.

8 Butrimas A., Čia susieina Lietuva ir Latvija … . Žemaičių žemė. 2012/1(83), p. 12–13.

9 Daukantas S., Istorija Žemaitiška [I]. Vilnius, 1995, 664 p.

10 I … XII amžiai iš Baltai –  interneto enciklopedija Vikipedija (http://lt.wikipedia.org).

11 Butrimas A., Svarbiausios kuršių, žiemgalių ir žemaičių istorijos datos. Žemaičių žemė. 2012/1(83). P. 14–15.

12 Dundulis B., Lietuva ir Baltijos jūra praeityje. Mokslas ir gyvenimas. 1898, Nr. 11, p. 18–19.

13 Ivinskis Z., Lietuvos istorija Iki Vytauto Didžiojo mirties. LKMA, Roma, 1978, 258 p.

14 Karšuva – interneto enciklopedija Vikipedija (http://lt.wikipedia.org).

15 Prušinskas K., Haličo-Voluynės sutartis ir Vykintas.  Žemaičių žemė. 2009/1(67), p. 3–4.

Nuotraukose:

1 pav. Klaipėdos piliavietės ir pilies maketas

2 pav. Klaipėdos senamiestis Kuršių marių kryptimi, 2008 m.

3 pav. Kuršių marių ir nerijos maža kopija ties Nemirzeta 2009  m.

Mažoji Lietuva , , , , , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra