Atėjęs su Dievo paskyrimu

Autorius: Data: 2010-01-10, 07:33 Spausdinti

Žvarbų 2010 m. vasario 13-osios vakarą Vilniaus šv. Stanislovo ir šv. Vladislovo arkikatedroje bazilikoje į šv. Mišias susirinkę tikintieji buvo paraginti pasimelsti ne tik už savo artimuosius. Vilniaus arkivyskupo augziliaras ir generalinis vikaras vyskupas Juozas Tunaitis šv. Mišias aukojo ypatinga intencija – kun. Prano Bieliausko knygos „Vilniaus dienoraštis 1915–1919“ išleidimo proga, jis kvietė prisiminti buvusį Vilniaus arkikatedros vikarą kartu su jo dienoraščio leidėjais.
 
„Nuo pat pašventinimo į kunigus 1911 m. Pranas Bieliauskas gyveno ir dirbo Vilniuje, daug meilės čia padėjo: buvo aktyvus Vilniaus krašto lietuvių visuomenės veikėjas, dalyvavo labdaringų organizacijų veikloje, skaitė įvairias paskaitas, turėjo gražų ir stiprų balsą, buvo puikus giedotojas.“ – kalbėjo vyskupas.
 
Apie laiką ir darbus
 
P. Bieliauskas gimė Slabadoje, Antanavo valsčiuje, 1883 m. rugpjūčio 23 d. Baigęs Vilniaus kunigų seminariją 1911 m. buvo Vilniaus katedros vikaras, vadovavo Šv. Zitos draugijos Vilniaus skyriui, kurio tikslas – suteikti materialinę ir dvasinę pagalbą. Draugija padėdavo ligotiems, šelpdavo netekus darbo ar pastogės, net laidodavo mirusiuosius. 1914 m. kun. P. Bieliauskas – vienas iš Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti, veikusios 1914–1918 m., steigėjų, jos Centro komiteto Vilniaus skyriaus pirmininkas. 1914 m. rugsėjį draugija išsinuomojo butą trečiajame Pilies g. 26 namo aukšte. Šiose patalpose 1918 m. vasario 16 d. į istorinį posėdį susirinkusi Lietuvos Taryba pasirašė Lietuvos Nepriklausomybės aktą. Iki 1915 m. rugsėjo Lietuvių draugija nukentėjusiems dėl karo šelpti steigė ir išlaikė bendrabučius pabėgėliams (vien Vilniuje jų veikė 47), maitinimo punktus. Lenkijai užėmus Vilnių Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti veiklos perėmėja – Lietuvos labdarybės draugija. Kun. P. Bieliauskas dalyvavo ir šios draugijos veikloje, o būdamas pirmininku itin rūpinosi prieglaudų auklėtiniais, Vilniaus miesto ir Vilnijos lietuviukais.
 
Nuo 1913 m. jis – Lietuvių mokslo draugijos, veikusios Vilniuje 1907–1940 m., narys, aktyviai rinkęs Vilniaus krašto tautosakinę medžiagą. Šis darbas kun. P. Bieliauskui buvęs „viena svarbiausių veiklos sričių puoselėjant tame krašte lietuvybę“. LMD tautosakos rinkinių registracijos knygose, saugomose LLTI tautosakos rankraštyne, matyti, kad nuo amžiaus pradžios iki 1936 m. iš Vilniaus krašto buvo gauta per 120 įvairios apimties rinkinių. Per visą savo gyvenimą, iki pat 1957 m. kun. P. Bieliauskas rinko tautosaką ir etnografinę medžiagą. Užrašė daugiau kaip 3 000 dainų su melodijomis, pasakų, smulkiosios tautosakos – tai milžiniškas jo dėka išsaugotas Vilniaus krašto palikimas.
 
Tais pačiais 1913 m. kun. P. Bieliauskas buvo steigiamojo Lietuvių švietimo „Ryto“ draugijos susirinkimo Vilniuje, Visų šventųjų bažnyčios klebonijoje, dalyvis – šį faktą liudija susirinkimo protokolas. Taip pat prisidėjo prie Laikinojo Vilniaus lietuvių komiteto veiklos, kuris veikdamas kaip neoficiali Lietuvos Respublikos atstovybė, informuodavo Lietuvos vyriausybę apie Vilniaus krašto ir Lenkijos įvykius, Lietuvos ir Lenkijos piliečiams teikė teisinę pagalbą. Nariu buvo 1927–1937 m., priklausė krikščionių demokratų grupei.
 
1916 m. Vilniuje (Didžioji g. 43) kaizerinei valdžiai priėmus lietuvių siūlymą, atidaryti Darbo namai (Wilnaer Arbeitstuben) su lietuvių, lenkų, baltarusių, žydų dirbtuvėmis. Nuolatinėje Darbo namų ekspozicijoje Lietuvių skyriaus dirbiniai, ypač juostos, turėjo didelį pasisekimą. Už parduotus dirbinius gauti pinigai buvo labai svarbūs prieglaudų išlaikymui. Darbo namų audėjos neįstengė aprūpinti visų pageidaujančiųjų, todėl Šv. Zitos tarnaičių draugija, prisiglaudusi prie lietuviškos Šv. Mikalojaus parapijos, organizavo juostų dirbtuvę, kuriai vadovavo M. Strazdaitė. Karo metu dirbtuvės pradėtos steigti ir vaikų prieglaudose – garsiausia – veikusi Šv. Mikalojaus vaikų prieglaudoje. Visas juostų dirbtuves globojo kun. P. Bieliauskas bei Antanas Žmuidzinavičius.
 
1927 m. už lietuvybės skleidimą kun. P. Bieliauskas lenkų valdžios suimtas ir kalintas Lukiškių kalėjime kartu su kitais Vilniaus lietuvių inteligentais. Paleistas į laisvę tęsė savo visuomeninę veiklą, tačiau amžininkų liudijimais labai retai bebūdavo kviečiamas laikyti šventines pamaldas Katedroje.
 
1936 m., P. Bieliausko veiklos 25 metų sukakčiai paminėti, Lietuvių labdarybės draugija Vilniuje išleido jo užrašytų 125 dainų rinkinėlį „Varguolių dainos“. Tai buvo pirmoji didesnės apimties Vilniaus krašto folkloro publikacija. Gerai suprasdamas savo darbo svarbą, rinkinio pratarmėje kun. P. Bieliauskas rašė „Man, kaipo dainos mėgėjui, daugiau rūpėjo užrašyti dainų melodijas, juk ar atgaus kada nors lietuviai Vilniaus kraštą, ar ne, o seneliai išmirs ir nusineš su savimi gražias dainų melodijas, kur lietuviai susiduria su slaviškomis tautomis, kur žmonių materialinė būklė skurdesnė už žemaičių ir suvalkiečių, čia ir papročiai žmonių šiek tiek kitoki, kita kultūra žemaičių, kita vilniečių <…> Miškai, vandenys, kalnai, karas, vargas, – visa tai veikia mūsų žmones ir tuo pačiu atsiliepia į mūsų dainų melodijų charakterį.“
 
1940 m. iš Lietuvos pasitraukė prezidentas Antanas Smetona, o po gero pusmečio Lietuva tapo SSRS dalimi. Situacija pasikeitė kardinaliai, bet kun. P. Bieliauskas nesustojo. 1940–1944 m. tarnavo Aušros Vartų koplyčios klebonu, dažnai lankėsi Šv. Mikalojaus bažnyčioje, dirbo lietuvių visuomeninėse organizacijose, kol buvo paskirtas Druskininkų Ratnyčios Šv. Apašt. Baltramiejaus bažnyčios klebonu. Už lietuvybę sėjančią veiklą visą laiką buvo persekiojamas sovietinio saugumo. Paskutinį savo gyvenimo dešimtmetį kun. P. Bieliauskas praleido Valkininkuose, buvo Valkininkų parapijos klebonu. Iškeliavęs amžinybėn 1957 m. gruodžio 21 d., palaidotas Valkininkų Švč. M. Marijos Apsilankymo bažnyčios šventoriuje. Ilgus dešimtmečius manyta, kad visą gyvenimą jo rašyti dienoraščiai dingę, prarasti, o iš tiesų buvo saugomi artimos giminaitės, sesers dukters O. Dzevečkienės ir pagaliau tapo prienami plačiajai visuomenei. Štai kun. P. Bieliausko 120-ųjų gimimo metinių proga valkininkiečiams ir svečiams pristatyta jo knyga „Valkininkų bažnyčia ir vienuolynas“, kurią išleido „Voruta“. Šv. Mišias Valkininkų Švč. M. Marijos Apsilankymo bažnyčioje už amžiną atilsį Valkininkų parapijos kleboną kun. P. Bieliauską aukojo buvęs Valkininkų parapijos klebonas kun. Valentinas Virvičius.
 
Į 2009 m. „Vorutos“ išleistą knygą „Vilniaus dienoraštis 1915-1919“ sudėtas beveik ketverių metų kun. P. Bieliausko dienoraštis, rašytas nuo 1915 m. gruodžio 26 iki 1919 m. lapkričio 26 dienos. Užrašuose atsispindi ne tik Lietuvos Tarybos, kuri 1918 m. vasario 16 d. paskelbė Nepriklausomybės Aktą, kasdienybė. Daug informacijos apie sunkumus, lydėjusius lietuvišką bažnyčią lenkų okupacijos metais, šviesus 1918 m. į Vilniaus vyskupus įšventinto palaimintojo Jurgio Matulaičio paveikslas. Daug minčių ir įvykių iš lietuvių visuomeninių organizacijų veiklos, verčiančios susimąstyti apie tuos mažus ir nepastebimus Vilniaus ir kartu visos Lietuvos istorijos lipdytojus. Šia knyga įprasminamas Filomenos Ramelytės, vienos iš paskutiniųjų Vilniaus Šv. Zitos lietuvių tarnaičių draugijos narių, atradusios amžinąjį poilsį Vilniaus Rasose, ir daugelio kitų to meto žmonių gyvenimas. Be abejo, kunigo P. Bieliausko dienoraščiuose yra žinių ir apie liaudies dainų pateikėjų gyvenimus, tautosakos rinkimo aplinkybes, aiškus žmonių santykis su gyvąja to meto tradicija ir nelietuviškais Vilniaus krašto tekstais. Pavyzdžiui, užsimenama apie apeigines gudiškas dainas, lietuvių dainuotas per vestuves prie Dieveniškių. Pasak dr. Saulės Matulevičienės, paradoksalu, kad Tautiška giesmė tampa geidžiamą lietuvišką tapatybę patvirtinančiu tekstu, bet lietuviškos dainos tarsi negali atstoti dainuotų gudiškųjų – vestuvinių, apeiginių. Rūpindamasis „sulaikyti veržimąsi gudiškų dainų į mūsų liaudį“, P. Bieliauskas ketino surengti Vilniuje dainų kursus.
 
Tegul džiaugiasi Dievo akivaizda
 
Tą vakarą Mišios už amžiną atilsį kunigą Praną Bieliauską Vilniaus katedroje buvo laikomos pirmą kartą. Pirmą kartą laisvoje, nepriklausomoje Lietuvoje, pirmą kartą nuo 1989 m., kai katedra vėl atvėrė duris tikintiesiems. Generalvikaras vyskupas Juozas Tunaitis, baigdamas vasario 13-osios vakaro pamokslą, sakė: „Kiekvienas atėjo į šią žemę savo laiku, su Dievo paskyrimu. Daug žmonių yra susijusių su šia Katedra. Vieni čia dirbo, už kitus čia meldėsi. Katedros vikaras Pranas Bieliauskas buvo kelrodė žvaigždė, savo gerais darbais nušvietusi kelią daugeliui. Gyvenimas nėra beprasmis, net jei labai skausmingas, nes nors kai ką žmonės ir visai užmiršta, kita gal tik knygose pasilieka, bet Dievo mintyje tai visada lieka užrašyta.“
 
Nuotraukoje: Kun. P. Bieliauskas
 
Voruta. – 2010, vas. 20, nr. 4 (694), p. 10.

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra