Ateinančioms kartoms – analogų pasaulyje neturintis muziejus

Autorius: Data: 2010-01-10, 07:33 Spausdinti

Kulionių kaime (Molėtų r.) įsikūrusiame Etnokosmologijos muziejuje spalio pradžioje jau buvo baigti rekonstrukcijos darbai, o pirmieji lankytojai pakviesti į modernų analogų ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje neturintį Etnokosmologijos muziejų, kuriame prisilietė prie ryšių su Kosminio pasaulio platybėmis.

Spalio 2 d. vykusiame iškilmingame atidarymo renginyje dalyvavo ne tik begalės smalsuolių, bet ir daug valdžios vyrų: prezidentas Algirdas Brazauskas, kultūros ministras Jonas Jučas, ūkio ministras Vytas Navickas, rekonstrukcijos projekto autoriai, architektai Ričardas Krištapavičius ir Andrius Gudaitis, Utenos apskrities sekretorė Zita Ringelevičienė… Prezidentas Algirdas Brazauskas, sveikindamas  visus, kurie prisidėjo  prie šio, analogų Lietuvoje ir pasaulyje neturinčio statinio rekonstrukcijos įgyvendinimo džiaugėsi, kad Lietuva sužibo tarp žymiai turtingesnių, kosmoso tyrimams galinčių išleisti milijardus, valstybių ir tapo sektinu pavyzdžiu kitoms, mažesnėms, valstybėms. Ūkio ministras V. Navickas teigė, kad šis, beveik 30 milijonų litų kainavęs projektas Lietuvai buvo išbandymas, kuris sėkmingai įveiktas. „Valstybė sugebėjo įrodyti mokanti per metus panaudoti skirtas Europos Sąjungos lėšas.“ Projektą įgyvendinusios UAB „Mitnija“ generalinis direktorius Antanas Gureckis sveikindamas susirinkusiuosius kartu ir patikslino ūkio ministrą pridurdamas, kad projektas įgyvendintas per metus ir vieną mėnesį bei, kad jiems taip pat būtų malonu dalyvauti ir antrame projekto įgyvendinimo etape… Po iškilmingos rakto perdavimo ir juostos perkirpimo ceremonijos muziejų pašventino Kaišiadorių vyskupas Juozas Matulaitis. Nekantraujančius lankytojus pasitiko pagal baltiškos kultūros tradicijas priartėjimo prie Visatos apeigas atlikęs folkloro ansamblis „Kūlgrinda“.

Kaip dar gerokai prieš atidarymo iškilmes kalbintas pasakojo muziejaus įkūrėjas dr. Gunaras Kakaras, muziejaus rekonstrukcijos projektas buvo sudėtingas ir unikalus. Nuo pirmųjų etnokosmologijos muziejaus užuomazgų praėjo beveik 30 metų, kuomet po ilgų ieškojimų G.Kakaras su kolegomis užkopęs į Kaldinių kalvą po ilgų diskusijų ir balsavimų nedidele balsų persvara išrinko būsimos observatorijos vietą. Čia pat gimė ir etnokosmologijos muziejaus idėja, kurios pagrindiniai autoriai buvo tuometiniai Astronomijos observatorijos personalo vadovas dr. G.Kakaras ir puslaidininkių fizikos instituto vyr. mokslinis bendradarbis dr. Libertas Klimka – etninės kultūros entuziastas. Apie 1980 metus, vos pabaigus observatorijos gyvenvietės statybas, buvo ryžtasi naujam projektui – analogų neturinčio pastato – etnokosmologijos muziejaus – statybai.

„Daug reikėjo praeiti, su daug kuo kalbėti ir daug ką įtikinėti, kad būtų pasiektas tikslas. Keisčiausia buvo tai, kad Plano komitete šio sumanymo įgyvendinimui jau buvo skirtos lėšos, o paraiškos – užsakymo iš Mokslų Akademijos dar nebuvo“, – prisiminė dr. G. Kakaras ir tęsė pasakodamas, kad pirmojo statinio projekto autorius buvo architektas Vytautas Lisauskas su kuriuo ilgai svarstyta, kaip turėtų atrodyti etnokosmologijos muziejus. „Savaime atėjo mintis, kad tai turėtų būti kosminio, pasaulio medžio įvaizdis. Šio medžio šaknyse išsidėstė ekspozicija, o kalno viršūnėje medžio kamienas – bokštas, kuriuo kylama į dangų prie aukštai viršuje esančio  teleskopo. Buvo labai sunkus metas, nes per observatorijos organizavimo, projektavimo, statybos ir gerbūvio bei vidinių erdvių sutvarkymo darbus klasikinių astronomų mokslininkų gretose jau buvau tapęs labai ryškia „balta varna“. Tačiau nepaisant to, muziejaus statyba buvo pradėta, išrinktas etnokosmologijos pavadinimas, nors jis ir neatspindi visos muziejaus turinio paletės – visų žmogaus ir žmonijos ryšių su Kosminiu pasauliu. Lietuvai tapus nepriklausoma kūrėsi savarankiškos ministerijos, Mokslų Akademijos teikimu pasikeitė ir Etnokosmologijos muziejaus steigėjas – juo tapo naujoji Kultūros ir švietimo ministerija. Buvo ilgas nepriteklių metas, tačiau į Etnokosmologijos muziejų važiavo vis gausesnis lankytojų ratas. Didžiausio pripažinimo muziejus sulaukė 2002 metais, kuomet mus atrado Europos Phare programos ekspertai. Tuomet pasirašiau Phare 2000 paramos sutartį, kurios turinį sudarė etnokosmologijos muziejaus rekonstrukcijos architektūrinės idėjos konkursas, būtinos skaitmeninės aparatūros pirkimas ir nedidelės dalies suprojektuoto įėjimo į muziejų statyba. 2003 metais Phare PPF paramos projektams pateikiau  viso Etnokosmologijos muziejaus turistinio komplekso rekonstrukcijos projektą, kuris laimėjo.
Rekonstruoto muziejaus duris atvėrė jau daug lankytojų ir pamatė visiškai naują jo veidą tik ar daugelis suvokė, kad visa, kas jame sukaupta, padaryta – vieno žmogaus titaniškų pastangų nuopelnas? Gunarui Kakarui užteko užsispyrimo ir tikėjimu savo veikla, kad kartu su keliais bendražygiais nuveiktų darbus, kurie ne tik Molėtų kraštą, bet ir Lietuvą garsintų visame pasaulyje. Tuo tarpu jis pats paklaustas apie įgyvendintus grandiozinius projektus gana kukliai atsako: „Viskas daug paprasčiau – jeigu matai savo darbų prasmę – stengiesi juos įgyvendinti ir įgyvendinti kuo geriau. O Etnokosmologijos muziejaus prasmę patvirtino 25–30 tūkstančių lankytojų per metus, esant pačioms blogiausioms lankytojų priėmimo sąlygoms muziejuje.“
Po atidarymo iškilmių pirmieji muziejaus lankytojai susipažino su pirmajame projekto etape numatytais ir įgyvendintais pastato vidaus ir išorės rekonstrukcijos darbais.
Beje, turbūt derėtų priminti, kad ankstesnis Etnokosmologijos muziejus buvo pastatytas 1990 m. Muziejaus statinį pagal architekto Vytauto Lisausko sumanymą sudarė du metalo konstrukcijų bokštai ir du rombo formos pastatai, sujungti požemine galerija, kylančia aukštyn ir atkartojančia kosminio medžio koncepciją, o rekonstruotas turi ir kosminio laivo – atskridusio ar nuskrendančio – įvaizdį. Visas architektūrinis ansamblis, sudarytas iš stiklo ir aliuminio. Rekonstrukcijos projekto autoriai – architektai Ričardas Krištapavičius, Andrius Gudaitis. Žinoma, smalsu sužinoti ir tai,  ką dar pamatė pirmieji etnokosmologijos muziejaus lankytojai ir, kokie pasikeitimai jų laukė viduje. Pažintis su naujomis muziejaus patalpomis prasidėjo vos įžengus į pirmąjį erdvėlaivį, kuris atliks priimamojo funkciją. Iš jo rekonstruotu koridoriumi patenkama į kitą – daugelį paslapčių atskleisiančią požeminę mitologinio kosminio medžio šaknis imituojančią ekspozicinę galeriją. Ją nuo išorinio pasaulio skiria sandarios, garso izoliaciją turinčios durys. Lankytojus stebino ir kosminis muziejaus interjeras – siauručiu mažyčiais žibintais, tarsi žvaigždžių taku apšviestu koridoriumi po truputį buvo kylama į viršų sustojant naujose elipsės formos ekspozicijų erdvėse. Pačios ekspozicijos atidarymo metu dar nebuvo. Centrinėse nišose kabėjo tik informacinės plokštės lankytojus supažindinančios su būsimos ekspozicijos turiniu. Po to lankytojai rinkosi į erdvią salę su modernia mutlimedios sistema, kurioje bus rodomi įvairūs – pagal pasirinktą temą – filmai.
„Salė atnaujinta, joje įrengtos šoninės pakilos, kurios leis vienu metu salėje talpinti daugiau lankytojų nei iki šiol. Taip pat šioje salėje bus organizuojami įvairūs seminarai, konferencijos“, – patikslino G. Kakaras ir tęsė pasakodamas, kad ateityje palubėje esančią nišą turėtų papuošti vitražas ir nuo jo į abi puses ant sienos nusidriekianti freska. Pirmame ir antrame administracinio pastato aukštuose duris atvers moderni galerija atvira įvairiems menams. Kadangi galerija bus išsidėsčiusi per du aukštus, joje galės eksponuoti savo darbus įvairiausių menų autoriai –  dailininkai, skulptoriai, tekstilininkai, fotografai, juvelyrai ir kt. Trečiame aukšte įrengtos erdvios, su nuostabiu vaizdu, administracinės patalpos. Aukščiausiai – virš 40 metrų nuo žemės – pakilusiame antrajame erdvėlaivyje lankytojus pasitiks daugiafunkcinė erdvė. Pagrindinė jos paskirtis bus apžvelgti Labanoro apylinkių peizažus, tačiau taip pat čia atsiveria galimybė įvairiems renginiams, susitikimams, muzikos, poezijos, filosofijos, dailės… vakarams, įvairių organizacijų rengiamiems susitikimams. Virš laivo iškilo ir naujas kupolas teleskopui. Iki šiol muziejaus lankytojai galėjo naudotis Šmidto-Kasegreno sistemos teleskopu. Tačiau dabar rekonstruotame Lietuvos etnokosmologijos muziejuje jau yra naujasis – Riči-Kretjeno sistemos – teleskopas su 80 cm skersmens pagrindiniu veidrodžiu.
„Tai vienas iš didžiausių Europoje visuomenei skirtų profesionalios paskirties  teleskopų. Dabar muziejaus lankytojai giedriomis naktimis galės dviejų teleskopų pagalba pažvelgti į begalinius Visatos tolius ir nors truputį susigražinti dabartiniame pragmatiškame pasaulyje prarastą vizualinį ir emocinį ryšį su dangumi. O giedriomis dienomis lankytojai galės matyti net tris skirtingus mūsų artimiausios žvaigždės – Saulės vaizdus: Saulės dėmes, Saulės paviršiaus, fotosferos debesų struktūrą ir Saulės ugnikalnius, protuberantus, plazmos išsiveržimus virš fotosferos – tai ką seniau buvo galima pamatyti tik pilno Saulės užtemimo metu“, – pasakojo daktaras ir toliau atsakinėjo į klausimus.
Baigėte įgyvendinti ketvirtąjį tarptautinį projektą ir jūsų svajonė – maketo kopiją paversti realia – jau išsipildė, o kokią ateitį pranašaujate naujagimiui?
„Tiesą pasakius, dar iki galo emociškai nepripratau prie to kas įvyko, nubudęs pasitrinu akis, kad patikėčiau nauja įspūdinga muziejaus architektūra. Tikiuosi, kad Etnokosmologijos muziejaus taps nors nedidele Lietuvos tarptautinio įvaizdžio dalimi ir sektinu pavyzdžiu kitoms Europos šalims steigti savus Etnokosmologijos muziejus. Atnaujintas muziejus turėtų tapti ryškiu kultūros centru, čia ne tik vesime ekskursijas, bet ketiname organizuoti įvairias parodas, koncertus, menininkų susibūrimus, konferencijas, meno, mokslo ir filosofijos diskusijas.“
Tai bus centras, kuriame kiekvienas galės rasti savo nišą, todėl, be abejo, padaugės lankytojų. Jau ir anksčiau čia jaunoji karta rasdavo tai, ko nėra jokiuose vadovėliuose ar kituose muziejuose, tik norėtųsi, kad lankytojai išsivežtų ne tik naujas žinias, atsakymus, faktus, bet ir naujus klausimus, kurie plėstų jų  mąstymo horizontus. Be to, laukia antrasis projekto įgyvendinimo etapas, kuriame numatoma senojo administracinio pastato rekonstrukcija, įrengiant muziejui taip reikalingą fondų saugyklą, biblioteką ir archyvą, naujo ūkinio techninio pastato statyba. Rekonstravus muziejų daugiau nei dvigubai padidės ir jame dirbančio personalo skaičius, o ūkinių patalpų neturime, tad naujame pastate būtų įrengti aptarnaujančiam personalui skirti kambariai, dirbtuvės, garažas ir nakvynės vietos naktiniams gidams. Taip pat netoli muziejaus planuojama įrengti lietuvišką senovinį kalendorinį akmenų ratą, kuriame aštuoni dideli akmenys rodytų pasaulio šalis bei Saulė tekėjimo ir laidos kryptis ilgiausios ir trumpiausios dienos datose. Akmenys būtų suvežti iš visų Lietuvos apskričių ir taip gautume simbolinį Lietuvos sustojimą į vieną ratą. Planuojama dar įrengti ir nuo pirmojo erdvėlaivio antrojo aukšto iki pirmojo ir antrojo teleskopų bokštų besidriekiančią stiklinę antžeminę galeriją. Rekonstrukcijos laukia ir kalnų slidinėjimo trasa. Dar pakviečiau du projekto partnerius: Molėtų savivaldybę – Molėtų krašto muziejaus etnografinės sodybos atstatymui ir Utenos miškų urėdiją – Kulionių piliakalnio etnokosmologiniam sutvarkymui, paruošimui lankymo programoms.  Tiek darytume pagal antrąjį projekto etapą, jeigu, žinoma, jis bus patvirtintas, o savo ruožtu muziejaus atvirose erdvėse iš per ilgus metus sukauptų girnapusių formuosime lietuviškus pavadinimus turinčių ryškesnių žvaigždynų vaizdus, gerai matomus iš teleskopų bokštų.“
Galbūt rekonstruotame muziejuje galvojate įgyvendinti anksčiau planuotas, bet taip ir neįgyvendintas idėjas?
„1997 metais spaudoje atviru laišku kreipiausi į visas Lietuvos religines konfesijas ir pakviečiau jas su savo simboliais ateiti į mūsų salę. Kiekviena religinė konfesija, mano manymu, galėtų savaip, sava forma išreikšti žmogaus ryšį su virš mūsų esančiu. Tai galėtų būti tekstas, paveikslas, skulptūra, bareljefas ar kas nors kita. Tai nebūtų nei eksponatai, nei apeigoms skirti daiktai, o tarsi skirtingų religijų ir konfesijų sutikimas sustoti greta su savo simboliais, atspindinčiais mūsų dvasinį ryšį su Dievu. Simboliai visam laikui, vienoje erdvėje, po vienu stogu, kaip, kad mes esame vienoje Lietuvoje, vienoje Žemėje, vienoje iš daugelio galaktikų. Nors kelios tradicinės Lietuvos religinės konfesijos davė sutikimą,  tada 1997 metais ši akcija nebuvo tęsiama, nes beviltiškai blogos, šaltos ir drėgnos muziejaus patalpos visiškai netiko gilią prasmę turintiems simboliams susirinkti muziejuje. Po pilnos muziejaus rekonstrukcijos ši idėja bus atnaujinta.
Taip pat ruošiamės susitikimui su  trijų pagrindinių pasaulio kosminių centrų– Europos, Rusijos ir Amerikos NASA atstovais, su pasiūlymu mūsų muziejuje keliais eksponatais atspindėti savo pagrindinius kosminius laimėjimus, nes etnokosmologijos muziejaus turinyje – visi žmogaus ir žmonijos ryšiai su Kosminiu pasauliu. Jeigu šių pastangų dėka muziejuje atsirastų mažytis iš Mėnulio Amerikos astronautų atgabentas akmenukas, tai būtų gražus Lietuvos, kaip etnokosmologijos pradininkės pripažinimas.“
Muziejus po rekonstrukcijos pasikeitė neatpažįstamai, o galbūt kažkiek kis ir muziejaus koncepcija?
„Tikrai ne. Virš etnokosmologijos muziejaus lankytojų galvų visada plevens žmogaus ir Visatos sąsajų aura, primenanti, kad esame ne tik Žemės planetos gyventojai, bet ir mus glaudžiančios Visatos. Tame visada atsispindės mūsų pagarba Visatai, kurioje žmoniją į ateitį vedantys punktyrai gal tik maža dalimi priklauso nuo mūsų valios ir pastangų. Žvelgdami į žmonijos ateitį kosminėje milijonų ir milijardų metų skalėje, mes visada neišvengiamai žvelgsime į didingą Visatos Nežinomybę. O pagarba pastarajai turėtų būti kiekvieno mąstančio žmogaus savasties dalimi.“

Autorės nuotr.

Voruta. – 2008, spal. 25, nr. 20 (662), p. 4, 5.

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra