Asmuo tarp sienų

Autorius: Data: 2010-01-10, 07:33 Spausdinti

Šiemet minime Berlyno sienos griūties dvidešimtmetį. Tas įvykis tarsi suvienijo pasaulį, baigėsi vadinamasis Šaltasis karas. Žmonės pradėjo laisviau kvėpuoti. Taip mokiausi istorijos vadovėliuose.
 
Pats šio reikšmingo įvykio beveik neprisimenu, nes prieš dvidešimt metų dar po stalu vaikščiojau. Tačiau kažkaip keistai kiekvieną lapkritį norisi mąstyti būtent apie sienas. Sienas, kurios galbūt skiria, o galbūt vienija. Sienas, kurios šiandien esti labiau nematomos, nei realios, betoninės. Norisi mąstyti apie santykius tarp žmonių. Juk šiandien kaip niekada svarbu nepamiršti nei to, kas jungė ir jungia, nei juo labiau to, kas skiria. Šiandien kaip niekada, mąstant apie sienas, išnyra žmogaus paveikslas. Nenudailintas, nehiperbolizuotas, net ne sintetinis. Tyras, jei toks dar gali būti. Tiesiogine prasme kaip mįslinga paslaptis: ir klausimas, ir atsakymas savyje.

Šventajame Rašte, psalmėse skaitome: „Kas yra žmogus, kad Tu jį atsimintum, kas yra Adomo sūnus, kad jį belankytum? Jį padarei ne ką menkesnį už angelus, garbe ir grožiu jį vainikuoji. Jis viešpatauja Tavo rankų sukurtajam pasauliui. Jam po kojų Tu visa paklojai“ (Ps 8, 4–7). Šis klausimas, esantis pirmojoje citatos iš Psalmyno dalyje, šiandien suskamba naujai. Netgi, galima sakyti, įgauna naują skambesį. Ir vėlgi. Ar šiandienis žmogus yra siena sau pačiam ir kitiems? Klausimas tarsi aidas skamba per visą žmogiškąją kelionę. Ypač šiandien, kada nyčiškoji dievo mirtis įgauna vis realesnę ir vis ryškesnę spalvą. Tai ne kas kita kaip sienos. Tiesa, jau turinčios esaties tendencijas, kada erosui vis labiau uzurpuojant agapę (bent jau Lietuvoje), tarsi iš tyrų pasigirsta šauksmas: „Ką padarei?“ Tai tokios sienos, kada bijoma išeiti iš savęs, kada žmogus netenka Žmogaus.

Ši egzistencinė tuštuma vis labiau primena Jobo dramą, kada, kaip sako filosofas Antanas Maceina, egzistencija atkrinta į buvimą, todėl tampa nevertinga. Žmogus tampa stiprus tik išoriškai. Atrodytų, kad toks pelno davimas yra realizavimasis. Tačiau tai nereiškia nieko kito, kaip tik pavojų apsistatyti savo vidų sienomis, atitraukiančiomis nuo esmės, nuo žmogaus, nuo egzistencijos kaip duotybės ir dovanos (plg. Antanas Maceina. „Jobo drama“, p. 164–165).

Tada, kai gyvenimas tampa vis labiau atsegta krūtine, vis didesniu išskaičiavimu ir nauda, lieka tik būties karikatūra, asmenybės mumifikavimas. Tuomet dienos tampa tuščiu laiko tekėjimu, tuščiu tapsmu, trokštant duonos ir žaidimų. Iškyla rizika pasiklysti tarp fakto, naudos ir žmogaus kaip tokio. Taigi, klausimas, kas yra žmogus, šioje sienų perspektyvoje iškyla vis naujai. Ko gero, šiandien vėl reikia sugrįžti prie to, kad kiekvienas žmogus yra Dievo prasmė, kuri, nors ir būdama dulkė dulkėta, sudaro vienį; įgalina subjektą, tapdama objektu. Tai be galo didis išaukštinimas, reikalaujantis valios, pastangų ir apsisprendimo. Tačiau ir čia taip pat ryškėja sienų kontūrai. Nežinau, prieš kiek laiko jos statytos, galbūt buvo nuo pirmojo neklusnumo laikų. Bet faktas konstatuotinas, kad jos jau yra. Juk kiek yra didesnis „Aš“, tiek mažesnis darosi „Tu“. Šiandien tokia padėtis daugelyje sferų. Keista, bet „be galo supelninę“ artimą, klonuojamės į nematomo betono sienas. Tai nieko gero nežada. Kažkada vaikystėj girdėtas žodis „stagnacija“, čia taip pat, manau, tiktų. Tiesa, jo prasmę galbūt reikėtų kiek praplėsti, neapsiribojant sustojimu, užšalimu, bet nurodant lėtą irimą, griūtį.

Todėl kartais net suabejoju, ar dar nesigirdi žmogaus girgždėjimo, ar nesimato rūdžių, erozijos. Juk tos sienos daro savo. Ir, deja, jos tolydžio platėja. Kas yra žmogus, jau, ko gero, nepažįstąs savęs? Nepateiksiu būdų, nepateiksiu receptų, netgi nemėginsiu nupiešti sienos. To šiose eilutėse nė nesiruošiau daryti pirmiausia dėl to, kad vidinės sienos yra individualios. Tačiau jas svarbu pripažinti, matyti, bent jau jausti. Mano nuomone, atskirtis sumažės, kai atkreipsime dėmesį, jog reikia elgtis taip, kad, anot popiežiaus Jono Pauliaus II, nei savęs paties, nei kito asmens niekada nenaudotume vien kaip priemonės, bet visada kaip tikslą; kad savo patirtyje sutiktume Kitą, ir tas Kitas taptų mumis (plg. Jonas Paulius II. „Atmintis ir tapatybė“, p .46–47).

Paradoksas, tačiau šiame sienų amžiuje esame kviečiami matyti. Tai tolydžio didėjantis iššūkis. Tiesa, jis apibrėžtinas kaip kiekvieno asmeninis veiksmas, įvykis ir patirtis. Žmogus visada yra bendruomeniškas, nes jo ir Dievo širdys plaka vienu ritmu; nes meilė mylima Mylint. Sienų teologija suponuoja žmogaus esmę: išeiti iš savęs ir viešpatauti, nes po dulkėtų dulkių kojomis visa paklota. Viešpatauti su Jėzumi, kuris, būdamas Dievas, atėjo pas mus, kad demaskuotų valdžios iliuziją; nuginkluotų tamsybių princą, valdantį pasaulį; kad sutelktų pasidalijusią žmonių rasę naujam gyvenimui. Visais laikais Dievas nenori, kad mes bijotume, susvetimėtume, pavydėtume. Jis nenori sienų. Tačiau nori artimumo, dar didesnio, nei motinos artimumas kūdikiui (plg. H. Nouwen. „Atjauta“, p.40).

Taip, Berlyno siena griuvo. Pasaulis susivienijo. O žmogus? O apdovanotasis? Ar ryšimės norėti?

www.bernardinai.lt

Nuotraukoje: Berlyno sienos fragmentas Vokietijoje

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra