Asmenybės bruožas – pareiga tėvynei

Autorius: Data: 2010-01-10 , 07:33 Spausdinti

Iki šiol apie generolą Kazį Ladigą (1894–1941) galėjome pasiskaityti enciklopedijose (net leistose sovietmečiu), Vidmanto Jankausko parengtoje, 1998 metais išleistoje knygoje „Nepriklausomos Lietuvos generolai“. 2004-ųjų pabaigoje tas pats autorius pradžiugino solidžia monografija „Kario kelias. Generolas Kazimieras Ladiga nepriklausomybės kovose“. Knygos sutiktuvės įvyko gruodžio viduryje Vilniaus įgulos karininkų ramovėje. Dalyvavo keturi iš šešių Stefanijos Paliulytės-Ladigienės ir Kazio Ladigos vaikai su vaikaičiais ir provaikaičiais. Vakarą vedusi aktorė Virginija Kochanskytė ir Linas Ladiga (vaikaitis, Algio sūnus), dainininkai Tomas Ladiga (Lino brolis, taip pat Algio sūnus) ir Rita Preikšaitė, prof. Antanas Tyla, knygos autorius Vidmantas Jankauskas, recenzentas dr. Elmantas Meilus, monografijos redaktorius, rašytojas ir dramaturgas Juozas Glinskis, Dailės akademijos rektorius prof. Adomas Butrimas (knygą išleido Vilniaus dailės akademijos leidykla ir spaustuvė), dukraitė Liudvika Pociūnienė, jauniausioji duktė Jonė Ardžiūnienė, Karininkų ramovės vyrų choras, išsami Ladigų šeimos fotografijų paroda – visa tai sukūrė nuostabų emocinį lauką žmonėms, vos tilpusiems į erdvią salę, tartum perkėlė į generolo K. Ladigos gyventą laikmetį.
 Sausio 6-ąją suėjo 111 metų nuo generolo K. Ladigos gimimo. Jis buvo vyriausias vaikas katalikiškos, lietuviškos šeimos, gyvenusios Iškonių kaime, pačiame Biržų parapijos pakraštyje. Tėvai – Marijona ir Stanislovas – darbštūs, sumanūs, pasiturintys žmonės, nutarę leisti mokytis savo vaikus. Sumaniai ūkininkaujant, tai buvo įmanoma.
Nors iki Biržų buvo 14 km, Kaziukas be vargo baigė Biržų keturklasę mokyklą, tęsti mokslo išvyko į Vilnių. Amžininkų prisiminimuose jis malonus, judrus raudonskruostis, priklausęs aušriniečių kuopai ir abstinentų draugijai, iki smulkmenų vykdęs jos nuostatus, svajojęs studijuoti žemės ūkio mokslus. Ateities planus sujaukia 1914 metais prasidėjęs Pirmasis pasaulinis karas… Vilniaus Pėstininkų karo mokykla, 70 Riažsko pėstininkų pulkas, buvęs Daugpilio fronte, sužeidimai, ligoninė, žvalgų daliniai, dalyvavimas itin svarbiose karinėse operacijose, gausybė apdovanojimų, kapitono laipsnis, aštuoni mėnesiai vokiečių nelaisvėje… Tokia trumpa karo kronika, ženklinusi jaunojo kario biografiją.
1918 metais grįžęs į Lietuvą, K. Ladiga visas jėgas, sugebėjimus, karinę patirtį skiria apginti tėvynės laisvei. V. Jankauskas, aptardamas savo herojaus asmenybės bruožus, kaip svarbiausią iškelia pareigą Tėvynei. Ši nuostata jam buvo darbų ir veiklos pamatas iki pat gyvenimo pabaigos.
1918 metais Lietuvoje dar tebebuvo vokiečiai. Jaunasis kapitonas organizuoja Biržų krašto vyrus į savanorių apsaugos dalinį. Tiesioginio susidūrimo išvengta. Traukiantis vokiečiams partizanai saugojo turtą, telefono stotį t.t. Prasidėjo bolševikų invazija…
Atvykęs į Vilnių, K. Ladiga įsijungia į Lietuvos kariuomenės 1-ojo pėstininkų pulko kūrimą, 1919 metų kovą paskiriamas šio pulko vadu bei Marijampolės, Alytaus ir Kalvarijos įgulų viršininku. „Jau balandžio pradžioje su pulku dalyvavo operacijoje prieš bolševikus Daugų–Varėnos apylinkėse, o gegužę įsijungė į lemiamus susirėmimus su raudonąja armija“,–rašo V. Jankauskas. Vadovaujant K. Ladigai, nuo bolševikų išvaduotas Kavarskas, Anykščiai, Utena, Zarasai. K. Ladiga apdovanojamas I ir II laipsnio kryžiumi „Už Tėvynę“ (Vyčio kryžiumi).
Nustūmus bolševikus, į kraštą ėmė veržtis bermontininkai, prieš kuriuos organizuojamas frontas. Fronto vadu paskiriamas K. Ladiga. „Situacija buvo gana sudėtinga, beveik kritiška, tačiau Lietuvos vyriausybė, suvaržyta Antantės valstybių reikalavimo netrukdyti bermontininkų evakuacijos, niekaip negalėjo ryžtis kariniu smūgiu išspręsti šią problemą. O laikas spaudė. Jis veikė ne lietuvių naudai. Visai išseko šovinių atsargos, kai kuriuose pulkuose vienam kareiviui jų bebuvo likę vos po keletą“, – pastebi V. Jankauskas. K. Ladiga nevengė asmeninės atsakomybės, įsakė pulti bermontininkus; jie buvo išvaryti iš Radviliškio, lietuviams atiteko nemažas grobis. Tačiau įsikišo Antantės komisija. Teko atsitraukti į ankstesnes pozicijas.
„Nuo 1920 metų sausio K. Ladiga vadovauja I pėstininkų divizijai. Kaip šios divizijos vadas jis dalyvavo malšinant probolševikinį kareivių maištą Panemunėje vasario 22–23 d., su šia divizija liepos 15 d. pirmasis įžengė į raudonųjų užimtą Vilnių… Krašto apsaugos ministras K. Žukas skubiai ieškojo, ką galėtų paskirti savo pirmuoju pavaduotoju. Iš trijų kandidatų pasirinktas amžiumi jauniausias K. Ladiga. Jis faktiškai tapo visos veikiančios kariuomenės vadu. Dvidešimt septintuosius metus įpusėjusiam karininkui tai – svaiginantis karjeros šuolis ir kartu didžiulis pasitikėjimas“, – rašo V. Jankauskas.
Karjeroje, kaip ir gyvenime, visiškai tiesaus kelio nebūna. Lenkija užėmė Augustavą, Suvalkus, Seinus; taip atvėrė sau kelią į Vilnių. K. Ladigai, ambicingam karvedžiui, laimėjusiam daug mūšių prieš bolševikus ir bermontininkus, sunku buvo dėl šių netekčių prisipažinti kaltu. Tačiau jis buvo pažemintas pareigose, paskirtas vadovauti IV pėstininkų divizijai. Keletą mėnesių studijavo Ciuricho politechnikos instituto Karo skyriuje, porą metų – Čekoslovakijos generalinio štabo akademijoje, iš kur parsivežė gen. štabo karininko diplomą. Prasidėjo naujas sėkmės laikotarpis. 1922 metų spalį gavo pulkininko laipsnį, 1924 metų sausį paskiriamas III karo apygardos viršininku, 1925 metais – Vyriausiojo štabo viršininku, jam suteikiamas generolo laipsnis. Tuomet K. Ladiga buvo tik 31-erių metų .
K. Ladigai visą laiką buvo itin svarbu, kad kariai būtų išprusę, patriotiškai nusiteikę. Dalių vadams įsakė „kuo geriausiai supažindinti kareivius su Tėvyne ir jos kaimynais. Nurodyti, kokie plotai mūsų šalies yra užgrobti priešo, ir pabrėžti, kad paliuosavimas jų yra vyriausia mūsų šalies užduotis, užduotis kariuomenės. Kariškis ruošdamas save karo dalykuose, turi žinoti, kuriam tikslui jis ruošiasi. Žinokim, kad Vilniaus su visais priešo užgrobtais plotais neišsižadam ir negalime išsižadėti“.
1926 metų vasarą valdžia Lietuvoje atiteko kairiųjų vyriausybei, kuri generolą K. Ladigą ir jo bendražygius ėmė stumti į šalį. Iki tol šešerius metus valdžioje išbuvę krikščionys demokratai atsidūrė opozicijoje.
Lapkričio 21-ąją policija išvaikė studentų ateitininkų ir neolituanų demonstraciją. Tai sukėlė dar didesnį visuomenės nepasitenkinimą kairiųjų valdžia. Yra faktų, liudijančių, jog generolas K. Ladiga pritarė gruodžio perversmui, tačiau tiesiogiai jame nedalyvavo, net tuo metu nebuvo Kaune. Perversmas įvyko, valdžia atiteko tautininkams. Netrukus prasidėjo generolo nesutarimai su aukštas pareigas užimančiais asmenimis. 1927 metų rugsėjo pabaigoje K. Ladiga paleidžiamas į atsargą. Paskui jį į šoną buvo nustumti kiti aukšto rango kariškiai. „Buvo pravalytas kelias labiau sukalbamiems, lankstesnio stuburo pavaldiniams, kuriems nebeturėtų net mintis į galvą ateiti apie nors kiek atviresnį žodį viršininko adresu“, – pastebi V. Jankauskas. Knygos „Gen. Povilas Plechavičius“ autorius P. Jurgėla daro išvadą: „Jei 1939–1940 metais Lietuvos kariuomenės vadovybei būtų buvę tokio kalibro vadų, k. a. generolai P. Kubiliūnas, K. Ladiga, P. Plechavičius, S. Raštikis, plk. J. Petruitis, plk. O. Urbonas ir kiti, tuomet mūsų kariuomenė tikrai nebūtų buvus išduota Sovietų Rusijai – ji būtų didvyriškai gynusi Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę“. Nežinia, kas būtų buvę; žinome, kas atsitiko.
Pastūmėtam į atsargą generolui K. Ladigai tebuvo 33-eji – pati amžiaus ir profesijos branda, vadinamieji „Kristaus metai“. Su šeima apsigyvena Gulbinėnuose, perka dvaro centrą, imasi kurti pavyzdinį ūkį. Ūkininkauti nesiseka taip, kaip norėjosi, tačiau tolimas Šiaurės Lietuvos užkampis keičia savo veidą. Melioruojami ir kultūrinami laukai, perkami gerų veislių galvijai ir žirgai, įsigyjamas švediškas modernus malūnas, vietos žmonių patogumui įsteigiamas paštas, parduotuvė, grietinės nugriebimo punktas, keletas kalvių, tvarkomi keliai. Dvare įrengė koplyčią, ėmėsi kurti parapiją. Taip pat įsisteigė du pradinės mokyklos skyriai. Generolas visomis išgalėmis gynė paprastų žmonių interesus. Aktyvi katalikų moterų veikėja Stefanija Ladigienė važinėjo po apylinkės kaimus, švietė moteris, skaitė paskaitas, dalijo gerus patarimus. Ji Gulbinėnuose įkūrė angelaičių kuopą, subūrė pavasarininkus, rengė vaidinimus, vadovavo chorui, per pamaldas koplyčioje grojo vargonais. Dvare netrūko svečių iš Kauno. Lankydavosi krikščionių demokratų, ateitininkų vadovai. Šeimoje augantys šeši Ladigų vaikai buvo pratinami prie darbo, pagarbos kitam žmogui, nepaisant luomo ir socialinės padėties.
Nors ir labai užsiėmęs ūkio reikalais, generolas K. Ladiga sekė politinius įvykius, domėjosi kariuomenės būkle. Jam rūpėjo Lietuvos ateitis. Jausdamas pareigą tėvynei, jis 1934 metais ryžosi rašyti laišką Respublikos prezidentui Antanui Smetonai. „Perversmo tikslas – išvystyti kuo didžiausią mūsų krašto tautiškai valstybišką atsparumą – liko nustumtas į šalį“, – rašė generolas. Jis numatė ir laiške išdėstė tai, kas gali atsitikti: pavojaus atveju kariuomenė nepajėgs parodyti bet kokį atsparumą, apart ištižimo. 1937–1940 metais generolas su pertraukomis dirbo Vytauto Didžiojo karo muziejuje, bandė atkurti Nepriklausomybės kovų ir darbų panoramą.
Sekančiam politinius įvykius generolui 1940-ųjų Lietuvos okupacija nebuvo netikėta, tik gal nenumatė tragiškų pasekmių, nesiruošė trauktis iš Tėvynės. O pasekmės pasirodė tuoj pat: atimta pensija, Gulbinėnuose įkurta komuna, paskirtas komisaras, naikinama jo ir bendražygių krauju atkovota nepriklausoma valstybė. Rugpjūčio 12-ąją generolas K. Ladiga buvo suimtas Gulbinėnuose, vaikai priversti ganyti jų pačių nacionalizuotus gyvulius. Algis, Marija, Jonė, Irena, Benediktas, parašę prisiminimus, teigia tą patį: „Suėmus tėvelį, pasibaigė mūsų vaikystė“.
Generolas buvo tardomas Lietuvoje ir Rusijoje, tačiau kaltu neprisipažino. Paskelbiamas mirties nuosprendis ir turto konfiskavimas. Sušaudomas 1941 metų gruodžio 19 dieną, manoma, Sol Ilecko kalėjime, kur ir buvo kalintas, tardytas. Amžino poilsio vieta nežinoma. Po karo represuojama šeima: žmona Stefanija uždaroma į lagerį, sūnūs Algis ir Benediktas ištremiami, Marytė ir Jonė nuo trėmimo priverstos slapstytis Lietuvoje pas motinos seseris. Senutė motina Marijona Ladigienė išvaroma iš namų, brolis Jonas su šeima ištremiamas į Krasnojarsko kraštą, sesuo Teodora areštuojama… Jų „kalte“, anot knygos autoriaus, „tapo bolševikų neapykanta „fašistiniam generolui“ ir už tai pagal stalinistų scenarijų teko išgerti didesnę ar mažesnę kartybės taurę, suvokiant, kad ta taurė teko ne tiek už konkretų asmenį, kiek už tą nepriklausomybės dvidešimtmetį, kurį jis padėjo iškovoti…“
Generolo K. Ladigos asmenybę tarsi aureolė nušviečia pareiga Tėvynei, žadinanti ir mums patriotinius jausmus, skatinanti ieškoti istorijos sąsajų, mokytis iš jo tik 47 metus trukusio gyvenimo.
Artimieji stengėsi įamžinti savo tėvų atminimą. Sūnus Algis Gulbėnuose pastatė paminklą su prasmingu užrašu:
Kurie vėliavas nešė ir mirė karališkai tvirti,
Laukuos gimtuos ir toli
Laukia to būsimo
Jūsų „Tėve mūsų“.
Vaikaitis Kunotas Vildžiūnas sukūrė generolo K. Ladigos biustą. Išleista Emos Mikulėnaitės parengta Stefanijos Ladigienės knyga „Esame“, į kurią sudėti šios dvasiškai stiprios moters dienoraščiai, laiškai, straipsniai, vaikų, „lagerio dukterų“, kitų artimai ją pažinojusių žmonių prisiminimai. Ir „Kario kelias…“ – išsamus, įdomus, gausybe dokumentų grindžiamas pasakojimas apie generolą Kazį Ladigą. Mums telieka skaityti…
Straipsnio citatos iš V. Jankausko knygų „Kario kelias. Generolas Kazimieras Ladiga nepriklausomybės kovose“ ir „Nepriklausomos Lietuvos generolai“.

Sena Voruta



Comments are closed.

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra