Asmeninės aukos dvasia, arba verta skaityti ir nenaujas knygas

Autorius: Data: 2012-10-01, 15:59 Spausdinti

Asmeninės aukos dvasia, arba verta skaityti ir nenaujas knygas

Astrida PETRAITYTĖ, Vilnius

Ugninis stulpas. 25 metai be Juozo Brazaičio : laiškai, dokumentai, liudijimai. – Sudarytojas ir redaktorius Vidmantas Valiušaitis. – Kaunas: „Į Laisvę“ fondo Lietuvos fil., 2000. – 584 p.

„O be to, dar gaišau laiką ir su sovietinės propagandos leidiniais, kuriuose esu kaltinamas žydų persekiojimu“ (p. 484) – skaudžiai nutvilkė sakinys. Taip jau nutiko, kad lakoniškos Juozo Ambrazevičiaus-Brazaičio pastabos apie JAV įsuktą jam bylą – taip tarsi atsainiai mestelint, tarsi nenustebus tuo iš okupantų šmeižto mašinos išpūstu burbulu, dabar atidžiai tyrinėjamu per demokratinę lupą – mane ištiko ką tik nuskambėjus mūsų teisuolių – garbiųjų profesorių su naujaisiais kairiaisiais kompanijoje – viešam pasmerkimo laiškui *… Jau buvau persiritus į antrą pusę knygos „Ugninis stulpas. 25 metai be Juozo Brazaičio“, kai buvau apimta pagarbios nuostabos ne tik dėl šios asmenybės pasišventimo laisvos Lietuvos idealams, bet ir – kuklumo, išminties, šilto bičiuliškumo… Nebesustosiu ties mūsų teisuoliškomis reakcijomis. Nors ir sunkiai sekėsi užbaigti knygą be vidinės peršaties, kaltės ir gėdos, tačiau pamėginsiu žvelgti į ją – į J. Ambrazevičiaus-Brazaičio gyvenimą – atsiribodama nuo šiandieninio konteksto. Vis dėlto paimti į rankas jau senokai išleistą „Ugninį stulpą“ paskatino būtent aktualija – 1941-ųjų Laikinosios Lietuvos Vyriausybės vadovo palaikų perlaidojimas Kaune, jau tada kilęs, kol kas „drungnas“, šurmuliukas: VDU atsisakė įsileisti konferenciją, skirtą šios asmenybės atminimo pagerbimui, tad ją priglobė savivaldybė… Taigi teko susigėdus prisiminti, jog knygų, vis žadamų perskaityti, šūsnelėje yra ir „Ugninis stulpas“, išleistas dar 2000-aisiais… Ne, ne dvylika metų ši knyga užmesta – ją kažkuriame renginyje dovanų gavau prieš metus ar porą.

I. Kontekstai

Knygos sudarytojas V. Valiušaitis šiai epistolinei raiškai pasistengė suteikti pakankamą kontekstą – istorinį ir personalinį; pasitelkiami nebūtinai šiam leidiniui rašyti Juozo Ambrazevičiaus-Brazaičio bičiulių tekstai. Kajetono J. Čeginsko ir Vidmanto Valiušaičio įžanginis straipsnelis „Ugninis stulpas“ – herojaus vaidmens, skleidžiant Lietuvos nepriklausomybės idėją, praktinės veiklos už ją kovojant, postulavimas, pagarbos jam išraiška. Ugninių stulpų, „kurie kadaise žydų tautai rodė kelią tyruose“ (p. 15) įvaizdis, rašytojos Gabrielės Petkevičaitės-Bitės pasitelktas mūsų tautos veikėjų priedermei nusakyti, neatsitiktinai pasitarnauja tekstuko epigrafu – lakoniškas priminimas, kad studijos apie Bitę autorius buvęs „jaunas, bet jau pasižymėjęs literatūros kritikas – Juozas Ambrazevičius“ (p. 16) mums pateikia šios asmenybės herojiškos tragikos koncentratą: o galėjo būti mokslininkas, neatsitraukiąs nuo rašomojo stalo ar neišlendąs iš archyvų, leidžiąs vieną monografiją po kitos, taip natūraliai žengiąs akademinės karjeros laiptais (tarkim, regiu šlovingą „natūralaus“, valingo apsisprendimo „neiškreipto“ kelio apoteozę – LTSR MA nario-korespondeonto regalijas, Vilniaus valstybinio Vinco Kapsuko universiteto [dabar - Vilniaus universiteto] profesoriaus titulą…).

Juozas Kojelis, 5-ąjį J. Brazaičio Raštų tomą (1984) pasitikęs žodžiu „Idėjos Juozo Brazaičio raštuose“, iškelia klausimą: „kas iš tikro Brazaitis – kultūros ar politikos žmogus?“, mat daugelio apgailestauta, kad šis gimęs kultūrai žmogus, atsidavė nevaisingai politikai… Taigi atsišaukia: o juk galėjo „jaudintis“ dėl estetikos subtilybių, ko gero, širdis nebūtų patyrusi tiek infarktų, ko gero, ir didesnė metų našta būtų buvus užsikrauta…

Platus Vytauto A. Dambravos straipsnis pateikia mums bendrąją J. Brazaičio veiklos matricą, kuri tikrai bus pravarti nesusipažinusiems su herojaus biografija. Pačiu teksto įvardijimu „Nesibaigianti rezistencija“ teigiamas šio kultūrininko humanitaro apsisprendimas istorinėje kryžkelėje. „Rezistencinėje veikloje jis reiškėsi asmenine aukos dvasia ir intensyviu darbu“, (p. 18) – štai dvi J. Brazaičio gyvenimą rėmusios kolonos; taigi pasiaukojimas – Tėvynės, tautos labui – ir „sutrukdė“ intensyvaus darbo potenciją nukreipti „nekalta“ kultūrine vaga… V. A. Dambrava nepamiršta akcentuoti šio rezistento išeities pozicijos – nužymėjęs pirmąjį (iš trijų) Brazaičio (dar Ambrazevičiaus) gyvenimo etapą trukus iki pirmosios sovietinės okupacijos, konstatuoja: „kopimas profesūros laiptais Teologijos-filosofijos fakulteto Filosofijos skyriuje, pasiekiant ekstraordinarinio profesoriaus poziciją. Pedagoginį darbą lydėjo gausūs kūrybiniai raštai, plėtėsi visuomeninio darbo baras.“ (p. 19) Ideologinės ir moralinės nuostatos Ambrazevičių suvienijo su tautininkų režimo oponentais (mes gal šiuo atveju pasitenkinsime šiuo kuklesniu įvardijimu, nors V. A. Dambrava jau vien priklausymą uždraustiesiems ateitininkams, vadovavimą jų Sendraugių sąjungai vertina kaip rezistencijos ženklą). V. A. Dambrava savo straipsnyje pažymi pagrindinius Brazaičio rezistencinės veiklos chronologinius (ir ideologinius) taškus; galime jais pasekti ir mes.

Po 1941-ųjų birželio sukilimo Laikinosios vyriausybės ministru pirmininku turėjo tapti Berlyne Lietuvių aktyvistų frontą organizavęs plk. Kazys Škirpa, nacių ten ir sulaikytas. Tuomet „kiti ministrai įtikinėjo Juozą Brazaitį [t. y. Ambrazevičių – A. P.] laikinai prisiimti ministro pirmininko pareigas. Brazaitis atsikalbinėjo, pagaliau leidosi mobilizuojamas trumpam laikui“ (p. 21) … Ech, ta asmeninės aukos dvasia!.. Ar jautė pasiaukojančiojo vardan Tėvynės, katalikybės nuostatų persmelkta širdis, kiek purvo bus išlieta ant jo galvos už šį atsakomybės nevengimą? V. A. Dambrava primena Vaclovą Biržišką, „tikrai ne „katalikiškojo bloko žmogų“ sakius (Č. Grincevičiui): „Žiūrėk tu man, jūs, katalikai, čia pat, mūsų pašonėje, nepastebimai užsiauginote žmogų, kokio šiais laikais labiausiai ir reikia: kultūringas politikas ir nepakeičiamas valstybininkas“ (p. 22). Anot V. A. Dambravos, „žydų klausimo Brazaitis neapleido. Dėta daug pastangų jiems gelbėti“ (p. 22). Galbūt per mažai, galbūt pozicija buvo pernelyg laviruojanti, bet – primesti kelias savaites veikusios Laikinosios vyriausybės (jos veikimas sustabdytas 1941-ųjų rugpjūčio 5 d.) vadovui atsakomybę už žydų žudynes?! V. A. Dambrava primena, kad Brazaičiui gyvenimo pabaigoje teko iškęsti įtarimus persekiojus žydus, reikalą tyrė JAV Atstovų rūmai. Bet „Kongreso Imigracijos, pilietybės ir tarptautinės teisės pakomisė, vadovaujama Joshua Eilberg, informavo, jog kaltinimų jam nėra. Brazaičio veikla nebuvusi pronaciška ar nukreipta prieš žydus“ (p. 22). Tai jau bus Amerikoje, po ilgos veiklos emigracijoje. O tų pačių 1941-ųjų rugpjūtį ir Lietuvių aktyvistų frontas traukėsi iš viešosios veiklos… V. A. Dambrava pasiremia prof. Adolfu Damušiu: tuomet „antinaciniame pogrindyje susikūrė Lietuvių frontas, ir jo centrine figūra, tiesiog sąjūdžio siela, tapo Juozas Brazaitis. O vėliau, kai iš Tautos tarybos ir Vyriausio lietuvių komiteto susidarė Vyriausiasis Lietuvos išlaisvinimo komitetas (VLIK‘as), Juozas Brazaitis, kaip VLIK‘o politinės komisijos pirmininkas, tapo lietuvių rezistencijos vienu iš centrinių jos minties bei linijos formuotojų“ (p. 24-25). Gestapui susidomėjus Ambrazevičiumi, „jis pagaliau buvo įtikintas palikti Lietuvą“ (p. 25) – jau turėdamas pasą Juozo Brazaičio vardu. V. A. Dambravos nuomone, vyriausybės tremtyje problemą – sovietams vėl įsitvirtinus Lietuvoje – būtų išsprendęs Laikinosios vyriausybės atgaivinimas. Laikinosios vyriausybės „notifikacijos“ siekė ir Brazaitis. „Tačiau Vyriausiasis Lietuvos išlaisvinimo komitetas – partinių ir poros rezistencinių organizacijų koalicija – užsispyrusiai laikė save vienintele ir pačia aukščiausia institucija tautos teisėms ginti“, (p. 25) – regis, ironizuoja V. A. Dambrava. O Brazaitis, nesipūsdamas dėl šios nenotifikacijos, aktyviai įsijungė į VLIK’ą kaip Lietuvių fronto (vėliau LF bičiulų) atstovas. VLIK‘as Vokietijoje veikė 1945-1951 m., J. Brazaitis vadovavo jo užsienio reikalų tarnybai, rengė memorandumus dėl okupuotos Lietuvos Jungtinėms Tautoms ir pan. Nors „VLIK‘e Juozas Brazaitis plėšė darbus už save ir kitus“ (p. 26), būtent iš šio saviškių flango jis patyrė pirmąjį smūgį: kažkam paskleidus gandus, esą Brazaitis gaunąs pinigus iš kitos šalies (JAV), nutarta VLIK‘e pasieiti be jo. Protesto vardan, gindamas savąjį pasišventėlį, Lietuvių frontas iš VLIK‘o pasitraukė. (Žvelgiant į priekį: „Ne kartą kilo klausimas, ar vertėjo apskritai Lietuvių frontui grįžti į organizaciją po vienuolikos metų VLIK‘o vadovybei pripažinus, jog insinuacijos prieš Brazaitį buvusios netikros, todėl neobjektyvios“) (p. 28). O dabar buvo 1952-ieji, pradedantys, anot V. A. Dambravos, trečiąjį Brazaičio rezistencinės veiklos etapą – jiedu su žmona Vlada iš Vokietijos persikėlė į JAV. Apsigyveno Niujorke, tapo bei iki pat mirties darbavosi laikraščio „Darbininkas“ redaktoriumi, o 1953-1959 m. redagavo ir žurnalą „Į Laisvę“. 1952-1964 m. buvo Lietuvių fronto bičiulių Vyriausiosios tarybos pirmininkas. Triūsdamas kaip bitė, šalia nuolat rašomų „Darbininko“ vedamųjų, politinių ir dalykinių pro memorijų bičiuliams, parengė veikalą „Vienų vieni“ (rezistencijos 25-mečio apžvalga), suredagavo pirmąjį Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos tomą, parengė knygas apie Juozą Eretą, Praną Padalį ir kt. Po Brazaičio mirties buvo išleisti šeši jo Raštų tomai, anot V. A. Dambravos, toli gražu nepakankamas šio „vieno iš pačių pagrindinių lietuvių rezistencinės taktikos kūrėjų ir strategų“ veiklos įprasminimas ir atminimo įamžinimas. Labai reiktų monografijos.

Jonas Grinius – dažniausias (kartu su žmona Alina) J. Brazaičio laiškų adresatas bent jau šiame leidinyje – dalijasi „Atsiminimais apie Juozą Ambrazevičių-Brazaitį“ ne tik kaip kovos bendražygį, bet ir bičiulį – nuo studijų laikų Kaune. Dvejus metus (1924-1926) viename bendrabučio kambaryje pragyvenę Juozas ir Jonas, regis, ir studentiškais laikais nesidalijo intymiais išgyvenimais, orientuodamiesi labiau į santūriai dalykinį bendravimą, vis dėlto visam gyvenimui tapo susieti ne tiek bendrų kultūrinių interesų (nors jų taip pat), kiek kovos už Lietuvos laisvę, asmeninei bičiulystei suteikę kovinės bičiulystės (narystės LFB) statusą. J. Grinius mėgina įžvelgti bendramokslio bendražygio ir intymiuosius sielos virpesius, vis dėlto galime suprasti, kad studentui Ambrazevičiui pirmoje vietoje buvo tai, kas privalu, ne tai, ko trokštų širdis jai davus valią. Iškėlęs klausimą, ar studentas Juozas nebuvo įsimylėjęs, anų dienų studentas Jonas atsako: „Tikriausiai ne, nes kaip pareigos žmogus jis savo laiką teskirstė tarp paskaitų universitete ir darbo „Lietuvos“ redakcijoje“ (p. 49). Bet: „Juozas mergaitėmis pradėjo domėtis, kai jau dėstė universitete, apie 1937-1939 metus“, ne viena studentė, regis, dūsavo dėl išvaizdaus profesoriaus. Juozas Ambrazevičius susiejo savo likimą su Vlada, į kurią atsiminimų autoriaus požiūris, regis, iš pat pradžių skeptiškas („universitete iki 1940 metų vasaros sutinkama Vlada man visad atrodydavo vaidinanti ir žibanti, elegantiška ir iškalbi“) (p. 52). Visa tai tarsi „pašaliniai“ dalykai, bet, matysim, santuokos žlugimas ištikimąjį, ištartojo „taip“ neišsižadantį Brazaitį sukrės ne mažiau nei politinės veiklos nesėkmės.

J. Ambrazevičius nuo jaunumės angažavosi vertybinei ideologijai – katalikiškajai. Priklausė ateitininkams, o laikraščio „XX amžius“ leidybos pradžia mums, regis, liudija jį turėjus net hipertrofuotą atsakomybės jausmą. Pasak J. Griniaus, 1936 m., tautininkų valdžiai trims mėnesiams uždarius „Rytą“, būrelis uolių katalikų – kun. Stasys Yla, Antanas Maceina, Jonas Grinius, berods, Kęstutis Ignas Skrupskelis – susirinko savos spaudos reikalų aptarti pas J. Ambrazevičių. „Kadangi naujo dienraščio projektas gimė J. Ambrazevičiaus kambary, Juozas visą laikraščio gyvavimo laiką (iki sovietinės invazijos) jautėsi lyg savotiškas jo tėvas, nors vyriausiuoju redaktorium buvo kun. J. Prunskis, o redaktoriaus pavaduotoju Zenonas Ivinskis.“ (p. 54). Galime užfiksuoti: Jonas Grinius, Antanas Maceina, Zenonas Ivinskis… Regis, jie jau ir liks artimiausi J. Brazaičio bendražygiai keletą dešimtmečių, visą likusį, per įvairias šalis ir žemynus nuvingiavusį, gyvenimą.

Vis dėlto, pasak J. Griniaus, nors ir kokius įpareigojančius saitus Ambrazevičius jautė jo kambaryje gimusiam „XX amžiui“, būta ir stipresnio prierraišumo – „Aušros“ mergaičių gimnazijai, kurioje dirbo 1927-1940 m. (tik metams darbą pertraukęs tobulindamasis Bonoje). Simpatija, regis, buvusi abipusi (ar daugiapusė – mokytoją mėgę ir kolegos, ir mokinės). Ech, žvelgdama į nuotraukas – jų pluoštelis fiksuoja tik emigracinės veiklos akimirkas – į inteligentišką, vidinės šviesos nutviekstą jau pagyvenusio vyriškio veidą, galiu įsivaizduot dar jauną, dar drovų, bet užsidegimo nestokojantį mokytoją spiginamą smalsių mergaitiškų akių… Taip, Ambrazevičiaus ir „profesoriauta“ – darbuotasi VDU, nors ir neturint laipsnių bei titulų. Iš J. Griniaus liudijimų galima suprasti Ambrazevičių nesirūpinus formaliom procedūrom, gailėjus tam brangaus laiko, iki sovietinės okupacijos jis liko neetatiniu lektoriumi („atliko profesoriaus ar docento darbą“) (p. 58), bet, kiek kurioziškai, vadovavo Visuotinės literatūros katedrai. Ekstraordinarinio profesoriaus titulą pelnyti spėjo jau karo metais.

Prieškariu bičiulio imtą varyti mokslinę švietėjišką vagą J. Grinius galėjo paliudyti iš „kolaboranto“ pozicijų – Ambrazevičiaus inicijuoti du „Visuotinės literatūros“ tomai, gimė abiems „teologams“ bendradarbiaujant (antrame tome pasitelktas ir A. Vaičiulaitis).

1941-ųjų sukilimo paskelbtoji Lietuvos nepriklausomybė studijų „kambariokus“ suvedė ne politikos, bet švietimo lauke. „Šiek tiek tada Juozui padėjau ir performuojant Kauno universiteto buvusį Teologijos-filosofijos fakultetą“ (p. 51) – numatyta kurti atskirus Teologijos ir Filosofijos fakultetus. Bet Lietuvos Laikinosios Vyriausybės vadovo skaudžiosios karo metų patirties J. Grinius jau negalėjo tiesiogiai paliudyti. „Kai 1944 m. pavasarį Gestapas areštavo VLIK‘o narių daugumą ir ieškojo suimti J. Ambrazevičių, aš net nenuvokiau, kur jis slapstėsi. Tai buvo paslaptis jį supusių rezistentų, kurie jam išrūpino naujus asmens dokumentus Brazaičio pavarde. Jais pasinaudodamas, jis slaptėsi ir pasitraukė į Vokietiją.“ (p.61) Abiejų draugų – jau kaip VLIK‘o atstovų – keliai susieina 1951 m. Vokietijoje. Deja, pasišventėlius baudžianti Likimo ranka Ambrazevičių, kaip žinome, tuoj išsviedė iš VLIK‘o (į JAV nusviedė gal irgi ši, o ne globojanti, sauganti ranka?). Vieną skirsnelį J. Grinius įvardija taip: „Tapo intrigų auka“… O skaudžiai išgyventas žmonos pabėgimas išryškino, regis, potencialiai visada glūdėjusią Brazaičio savybę – troškimą būti nematomu. Ypač kai esi diskredituotas, diskreditavęsis – bet kurioje sferoje.

Reziumuodamas savo prisiminimus J. Grinius išskiria vieną savo bičiulio silpnybę ir vieną „brangią ypatybę“. Pirmoji – „tai Juozo nesugebėjimas organizuoti, traukti žmones į bendrą darbą, pavesti jį atlikti kitiems, kaip pačiam per daug“ (p. 66), taigi viską užsikraunant sau! Kita vertus, „reikia minėti Juozo ištikimybę draugams, taip pat kaip ištikimybę principams, krikščioniškiems, tautiškiems, ateitininkiškiems principams.“ (p. 67).

Norintiems geriau suvokti istorinį kontekstą, galbūt verta po įvadinių straipsnių iškart peršokti prie Priedų knygos gale, dviejų Brazaičio autorystei nepriklausančių, bet parengtų jam aktyviai daklyvaujant tekstų. Pirmasis iš jų – „Lietuvių frontas ir Lietuvių fronto bičiuliai“ klausimų-atsakymų forma išaiškina šios organizacijos principus; antrasis tekstas „Į pilnutinę demokratiją“ – teorinės valstybinio gyvenimo nuostatos, suformuluotos A. Maceinos ir V. Vaitiekūno.

II. Tekstai

Leidinyje publikuojami, galima sakyti, pokariniai J. Brazaičio laiškai ir kiti dokumentai, taigi tiesioginių „įkalčių“ Laikinosios vyriausybės byloje nerasime. Pirmieji du laiškeliai P. ir A. Januševičiams ir A. Januševičiui, rašyti 1933 ir 1942 m. tarsi atsitiktiniai priklydėliai, visa drama ima rutuliotis nuo trečiojo – 1947-aisiais būsimam lietuviškujų enciklopedijų emigracijoje leidėjui Bronius Kvikliui rašytojo. Dėkui sudarytojui, išnašose trumpai pristačiusiam ir adresatus, ir minimus veikėjus ar organizacijas. Štai Brazaičiui laišką užbaigiant klausimu: „Ar nežinote, kas galėtų turėti išsivežęs iš Lietuvos oficialiosios spaudos („Į Laisvę“, „Ateitį“, vilniškių laikraščių)“ (p. 73), gauname abiejų leidinių „metriką“. Pacituosime tai, kas yra ir Brazaičio biografijos dalis: „Į Laisvę“ – Lietuvių fronto rezistencinės minties žurnalas, pradėtas leisti 1943 pogrindyje, uždarius dienraštį „Į Laisvę“ (1942); atgaivintas 1948 Vokietijoje, 1953 perkeltas į JAV, 2000 grąžintas į Lietuvą“ (p. 73).

Prasmingai sudarytojas įterpia ir kai kuriuos „trečiųjų šalių“, t. y. ne Brazaičio ir ne Brazaičiui rašytus laiškus, „apkalbėjimas už akių“ paliudija tikrąjį aptariamojo svorį bičiulių akyse. Štai J. Grinius, 1954-ųjų pradžioje rašydamas (kone traktatą, analizuojantį lietuvių pasipriešinimą karo metais Lietuvoje ir poakariu emigracijoje) K. Pakštui, priminęs kai kuriuos veikėjus, ir „ant peilių ėjusius“ VLIK‘o tarpusavio kovose, primena: „Tuo tarpu mažiau temperamentingas J. Brazaitis per eilę metų buvo tikroji VLIK‘o darbo pelė, daug svarbių darbų su draugų pagalba nudirbusi, bet daugiausia pėdsakų palikusi VLIK‘o leistuose ar jo subsidijuotuose leidiniuose.“ (p. 255)

Mes, nepajėgiantys suvokti visų laikmečio peripetijų, galbūt iškart į kai kurias žvelgsim skeptiškai. Tarkim, man skaudžiai atsišaukė VLIK‘o – dar Brazaičiui aktyviai jame veikiant – pastangos būti viršesniems už Lietuvos diplomatijos šefą Stasį Lozoraitį, matyt, ir visą diplomatų emigracijoje korpusą. Kirbėjo: jei Brazaičiui regėjosi, kad Lietuvą emigracijoje turi atstovauti atgaivintoji Laikinoji Lietuvos Vyriausybė, o ne politinių ir rezistencinių organizacijų sandrauga, tai kompromisinis galėtų būti vyriausiųjų galių suteikimas diplomatijos šefui? 1950 08 16, po apsilankymo Romoje jis apie S. Lozoraitį J. Griniui rašo karčius žodžius: „Jam Lietuva tik tiek terūpi, kiek ji yra priemonė jam gerai gyventi“ (p. 88). Ko gero, „asmeninės aukos dvasia“ Brazaičiui suteikia teisę būti reikliam ir kategoriškam – mums nebūtina sutikti.

Regis, į JAV persikėlęs Brazaitis jau turėjo „imunitetą“ šios šalies tempui ir gyvenimo stiliui („diržui“, t. y. konvejerui, kaip šaipysis laiškuose draugams) – juk šiaip ar taip jis, regis, težinojo: reikia dirbti, veikti, rašyti – vardan laisvos Lietuvos. Laimei, nuo sausuoliškumo, nykaus teisumo, didaktiškumo jį gelbėjo ir humoras, saviironija. Štai: „jau baigiu suamerikonėti. Angliškai tai nė viėno žodžio neišmokau. Bet kam to reikia. Amerikonai neturi kalbėti kada. Čia reikia tik bėgioti.“ ( p. 123)

Manau, ne iš VLIK‘o patirtos asmeninės nuoskaudos lėmė vis skeptiškesnius, net aštrius Brazaičio pasisakymus šio Komiteto adresu. Ko gero, taip „nerūpestingai“ kirstas smūgis vienam iš aktyviausių Lietuvos laisvinimo veikėjų buvo gilesnių ir šios organizacijos problemų simptomas. O juk smelkėsi ir skaudus prablaivėjimas – po pirmųjų viltingai entuziastingų pokario metų, kad sovietai bendromis (ir tarptautinėmis) pastangomis tuoj tuoj bus išvyti… Brazaitis pagrįstai 1952-ųjų liepą išlieja kartėlį Alinai Grinienei (rašęs jai ne tiek kaip bičiulio žmonai ir asmeninei bičiulei, kiek – oficialiai veikėjai, bendražygei): „Iš esmės, kas gi visa ta vlikijada su visom interpeliacijom ir kitais žaidimais. Tai tik žaidimai ir nieko bendra su rezistencija. Rezistencija seniai palaidota. Jos paskutinis gražus blykstelėjimas baigėsi su Julijonu [Būtėnu-Stėvė, 1950 m. spalio 3 d. Lietuvą palydusio partizaną Juozą Lukšą-Daumantą desantą, grįžusio į Vakarus, 1951 m. balandžio 19 d. nusileidusio į Kazlų Rūdos miškus, išduoto ir žuvusio – A. P.]. O dabar tik vaidyba, vaidyba, vaidyba – tokia kaip kaimo bernai surengia vakaruškose“ (p. 149). Regis, persikėlimas į JAV, priverstinis atotrūkis nuo VLIK‘o Brazaičiui išties tapo tuo „persikėlimu į kitą krantą“ – veiklos, savo ir bičiulių, nauju įprasminimu, žinia, gimusiu po kartaus nusivylimo. „Pritariu čia Brazaitienei [žmonai], kad „laisvinimo“ šaukiasi garsiau pati lietuvybė emigracijoj. Ir nuo VLIK‘o politinės akcijos reikia nuimti ir perkelti svorį į elementorius, knygeles, mokyklėles. Juozo Girniaus, Jono Griniaus ir Antano Maceinos šauksmas į kultūrą, kad ir nekonkretizuotas, bet teisingas.“ (p. 152).

Bet triūsti bendram labui Brazaičiui bus lemta iki gyvenimo pabaigos – gi „Darbininkas“ guli ant jo pečių, nekalbant, kad LF bičiulių ratelyje jam, matyt, ir miela (labiausiai – eiliniu) suktis. Štai per 1953-ųjų Kalėdas rašydamas laišką Zenonui Ivinskiui tarsi atsidūsta: „Grįžęs iš Europos [matyt, turima galvoje iš Tiubingene, Vokietijoje, rugsėjo 5-6 d. vykusios Europos LFB konferencijos – A. P.] labai norėjau nusiimti visas „vadų insignijas“, nes nejaučiu jokio malonumo nei pirmininkauti, nei biuletenius rašyti, nei laikraščius redaguoti. Miela ir man būtų – jei negaliu prie literatūros grįžti, tai bent kiei daugiau sau padirbėti – atpliekus po 8-10 valandų redakcijoje, nepraleidžiant nei sekmadienių, ką nors pasiskaityti, nes esu visai ištuštėjęs“ (p. 243). O per 1956-ųjų Kalėdas – tą nueito ir ateitin besidriekiančio kelio apmąstymų metą – ir bičiuliams Griniams prisipažįsta, kad „politikos“ nusibodusios iki gyvo kaulo: „Mieliau imčiau rašyti lietuvių literatūros istorijos konspektą 100 puslapėlių didumo.“ (p. 295).

Net graudu regint, kaip Brazaitis nejaukiai „muistosi“, kai dėmesys, bičiuliškas, adoruojantis, keliantis jo nuopelnus, ne tas – šmeižiantysis ir kaltinantis, susitelkia į jį. „Bet kai draugai lieja prakaitą mane gindami ir mane „principu“ padaro, jaučiuosi kaip ant petelnės“ (p. 151) – reziumuoja A. Grinienei bendražygių pastangas ne tik apginti jo nekaltumą vlikinėje byloje, bet ir iškelti ypatingus jo nuopelnus. Taip bus visus porą su trupučiu amerikoniško gyvenimo dešimtmečius – mėgins į kiautą trauktis visom jubiliejinėm progom, stengsis tapti anonimu negandoms asmeninį gyvenimą ištikus. Tuo tarpu artimiausių bendražygių ratelis liks savo bičiuliui ištikimas – matyt, regėdami čia ne tik ištikimybę bičiulystei, bet ir rezistenciniams idealams. Gausioje Brazaičio epistolikoje įsiterpę keletas Antano Maceinos laiškų tikrai labai prasmingai išryškina situaciją. „Brazaitis, kaip ir anksčiau rašiau, čia yra simbolis, kurio išdavimas yra šiuo simboliu reiškiamų principų bei vertybių išdavimas. <…> Gyvenimo išstumtas į priekį, pasidarei nuo 1941 m. visų regimas, todėl ir spjaudomas, ir ginamas“ (p. 158) – tai iš 1952 0815 laiško. Pats Brazaitis, iš tuometinio Europos leituvių fronto Bičiulių pirmininko K. J. Čeginsko sulaukęs sveikinimo 20-ųjų Birželio sukilimo proga, savąjį (ir savos komandos) vaidmenį įvertina kukliai: „Laikinosios vyriausybės narių rolė buvo nedidelė – jie tebuvo kaip stulpai ir vielos, pro kuriuos ėjo telegramos. O tas telegramas siuntė visos Lietuvos jaunimas. Taip, sukilimas buvo jaunimo žygis.“ (p. 346) 1962-ųjų pradžioje, ruošdamas į Amerikos LFB susibūrimą Los Andžele, J. Kojeliui (beje, jo labai vertinamam) į šio viliones atsako: „Negarsinkit, susimildami, kad banketas rengiamas „Brazaičiui pagerbti“. Man tai yra fizinė kančia visoki pagerbimai ir komplimentai. Esu pripratęs būti koliojamas, bet „pagerbimai“ – ne mano „stailas“ (p. 256).

Išėjus žmonai, J. Brazaitis tai pergyvena ne tik kaip asmeninę traumą, bet ir tarsi kaip savo moralinį žlugimą bei bičiuliams išsako pageidavimą (laiškas A. Grinienei 1963-ųjų vasarį): „Man bus miela, kad mano vardas niekur daugiau nebebus minimas“. (p. 368).

J. Brazaitis, pasisakydams už tai, kad žmogus yra brangesnis už principus (taip, pavyzdžiui, apgaili J. Lukšos-Daumanto ir J. Būtėno-Stėvės žūtį – „Jie gyvieji buvo žmonės. O tuos visada labiau branginu, negu idėją, nors ir ji graži“, (p. 151)), vis dėlto nėra atlaidus išdavusiems laisvos Lietuvos idėją (ir realybę). Štai dar 1952-aisiais jis rašo ilgą laišką – kone straispnį iš kelių skirsnių – kunigui ir VLIK‘o vadovui Mykolui Krupavičiui. Analizuodamas pasipriešinimo okupantui istoriją, jis skeptiškai įvertina adresato „dosnumą“ – esą (cituoja) „rezistencijon stojo visa tauta – nuo seno iki mažo“ (p. 183), primindamas: „tautos dauguma, rezistencinės kovos organizacijų vadovaujama, stojo rezistencijon, tautos maža dalis laikėsi pasyviai ir tautos mažiausioji dalis ėjo oportunistiškai – su okupantu.

Iš pastarųjų ir kilo paleckiai, venclovai…“ (p. 183).

Jis nepasiduoda nei poetiniams, nei bendros jaunystės sentimentams ir Salomėją Nėrį vertindamas, kritiškai priima net pačią J. Griniaus idėją rašyti apie šią Kauno universiteto bendramokslę. „Istorinis herojus? Jeigu kvailiukų pavyzdžių ieškotume, jeigu norėtum[e] parodyti, kas buvo tie visuomenės mulkintojai – taip. Bet ar tai verta šiais laikais?“ (p. 297). O jau perskaitęs bičiulio straipsnį apie S. Nėrį „Aiduose“, pagyręs, kad gerai, įtikinamai parašyta, iš savo pozicijų nesitraukia: „O vis dėlto aš ją palikčiau bolševikam. Nuodėmės, rodos, prieš Šventąją Dvasią neatleidžiamos. O jeigu ir atleidžiamos, tai ant altoriaus neprisiversčiau jos kelti.“ (p. 342).

Bet šis rezistentas visai nesirengia pūstis ir mokyti sovietinėjė Lietuvoje prisitaikiusių tautiečių.

Praradęs greito Lietuvos išlaisvinimo iliuzijas, nors ir nedeklaruodamas lozungo „Veidu į Lietuvą!“, Brazaitis ryšius su sovietinio krašto žmonėmis laiko būtinus. Štai 1957-ųjų liepą Z. Ivinskiui rašo: „Jei jėgos kreipiamos Lietuvos link, tai dvi sritys yra realios: informacija apie Lietuvą ir Lietuvai, ryšio mezgimas su Lietuvoje esančiais“ (p. 302). Lietuvoje likusiems jis nekelia tokių griežtų reikalvimų kaip sau: „Net ir prieš lietuvius komunistus nesiimu kelti kirvio, nes žinau, kad daugelis tarp jų didesni patriotai ir kovotojai už mane“ (p. 416). Brazaitis ragina bičiulius kiekvienam atvykstančiam iš Lietuvos rodyti dėmesingumą, nesiimti propagandas – „tegul jį čia veikia aplinka“ (p. 428). Čia regime jo delikatų rūpestį, kad tik kovotojų emigracijoje uolumas nepakenktų Tėvynėje likusiems. Po Romo Kalantos susideginimo perspėja: „Vargiai tikslinga būtų nurodinėti, kad jaunimas ten varo organizuotai pasipriešinimą. Tai netiesioginis priminimas KGB, kad jei neuoliai eina savo pareigas“ (p. 465).

J. Brazaitis visai nėra dogmatiškas sausų principų vergas, o greta didingų Tėvynės, Laisvės, Teisngumo idėjų, regis, įrašo ir Bičiulystės idėją, kur kas žemiškesnę, neišvengiamai ir kompromisų būtinybę talpinančią. Štai 1954-ųjų pavasarį laiške J. Griniui susirūpinęs svarsto, ar Antanas (Maceina) nepaims per giliai į širdį, kad jo surašytiems teiginius apie valstybės pagrindus „Į pilnutinę demokratiją“ smarkiai perdirbo – to tikrai reikėję – Vaitiekūnas. Jam rūpi, nes: „bijau prarasti vienintelį dalyką, kuris mums yra likęs – draugišką vieningumą savo tarpe“ (p. 210). Iš tiesų bičiulystę – ne tik kaip jausmą, prieraišumą, bet ir atsakomybę Brazaitis tikrai paliudija darbais – pradedant finansine parama (asmenine ar inicijuota) sunkiau besiverčiantiems, baigiant triūsu, įamžinant Anapusybėn išėjusių bičiulių atminimą. Štai besirūpindamas jaunystės bendražygio Igno Skrupskelio, mirusio dar tolimais 1942-aisiais, disertacijos išleidimu, reziumuoja: „Draugam, juo labiau mirusiem, noriu būti ištikimas“ (p. 395). Bet ir gyvieji draugai, taip pat ir A. ir J. Griniai, kuriems laiškas adresuotas, regis, neturėjo progų nusivilti šio bičiulio ištikimybe.

Skaudu, labai skaudu skaityti hipertrofuoto savikriticizmo žodžius (Z. Ivinskiui): „Tai ir visa mano istorija – nepavykusio politiko, nepavykusio mokslininko, nepavykusio vyro istorija“ (p. 369).

Bet ir šis pasiryžimas „dingti be žinios“ neatleidžia Brazaičio nuo įsipareigojimo veikti – bičiulių ar bendro reikalo labui. Štai ir per 1974 m. Jonines – paskutiniąsias – rašo šia (be visų kitų) proga vis prisimenamam Jonui Griniui prisipažindamas: „Įsipainiojau netyčia į LKB „Kronikos“ leidimą <…> Ir tai man atėmė daugiau kaip pusę metų.“ (p. 485).

Paskutinis Brazaičio laiškas, publikuojamas šioje knygoje 1974 8 27 A. Grinienei – užbaigiamas: „Mano kaip karo nusikaltėlio byla tebeina.“ (p. 489).

Juo tekstinė leidinio dalis neužsibaigia – prieš Priedus dar publikuojamas pagal A. Grinienės „Laišką a. a. Juozo draugams“ parengtas liudijimas apie paskutines Juozo Brazaičio dienas ir kunigo S. Ylos pamokslas jo laidotuvėse. Liūdnai džiugu, kad po ištikusių infarktų, jau žvelgdamas Anapusybėn Brazaitis galėjo pasiguosti ir pasidžiaugti: „Mano šeima visai mane apleido. Liko keturi ištikimi mano draugai: Vaitiekūnas, Dabušis, dr. Irutė ir Rožė. Aš mokėjau pasirinkti draugus.“ (p. 490). Čia jis mini jį nuolat globojusius, slaugiusius (Europoje likę draugai, manytume, liko brangūs, tik kasdienos bėdose negalintys patalkinti). Su ypatingu dėkingumu turėtume paminėti Rožę (Rozaliją) Šomkaitę: štai prieš nuotraukų pluoštelį užbaigiančią: „Alina Grinienė prie J. Brazaičio kapo“, regime „vieną paskutiniųjų prof. J. Brazaičio nuotraukų“, darytą R. Šomkaitės namuose, čia jis ir buvo slaugomas.

Gražus, J. Brazaičio asmenybės taurumą ir nuveiktų darbų reikšmingumą iškeliantis kun. Stasio Ylos palydintysis žodis. Pasak jo, „galėtume sakyti, jis buvo vaižgantinis Mykoliukas, savo kantrybe aręs mūsų tautos dirvonus“ (p. 496). Paradoksas, kad savęs negailintiesiems daugiausia kliūva gyvenimo negandų. „Bet vienas žmogus, kuris jį labiausia pažino, vėliau jį apleido, kartą prasitarė: „Šis vyras tikrai šventas“ (p. 496)…

Na, ne, šventas nebuvo. Bet lieku nuščiuvusi prieš šios asmenybės pasiaukojimą, taurumą, ištikimybę idealams ir bičiulystei.

Knygos nuotr.

Nuotraukoje: J. Ambrazevičius-Brazaitis

Spauda , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra