Aš papasakosiu apie savo močiutę Ireną Cibaitę – Kudžmienę ir jos šeimą, iškentusią Stalino ir jo pakalikų numatytą tremtį

Autorius: Data: 2021-08-01 , 10:53 Spausdinti

Aš papasakosiu apie savo močiutę Ireną Cibaitę – Kudžmienę  ir jos šeimą, iškentusią Stalino ir jo pakalikų numatytą tremtį

Fabijono ir Onos Cibų šeima 1948 metų pradžioje savo namuose Biliakiemio kaime. Irena Cibaitė – Kudžmienė stovi tarp mamos ir tėvelio. Jai aštuoneri metai. Nuotraukos autorius nežinomas

Rokas Antanas Čivilis, 14 m., 8 kl. Plungės „Ryto“ pagrindinė mokykla, www.voruta.lt

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro konkursui „Lietuvos kovų už laisvę ir netekčių istorija“. Rašinys  „Žemėj Lietuvos, ąžuolai žaliuos“.

Lietuvos pokario istorija liudija apie sunkią ir nuožmią kovą už Lietuvos valstybės išlikimą. Tūkstančiai partizanų žuvo šioje kovoje, tūkstančiai buvo sušaudyti „trojkų“ sprendimu, kiti buvo įkalinti ir ištremti. Šioje kovoje žuvo ir mano močiutės brolis Antanas Aliukevičius. Jam buvo tik 16 metų, bet jis, būdamas toks jaunas pasitraukė į miškus, kad galėtų kovoti savo dėdės partizanų būryje.

Mano senelis Alfonsas Čivilis 1951metais dalyvavo pogrindinėje „Jaunųjų sakalų“ organizacijoje. Deja, jau sekančiais metais buvo išduotas, „trojkos“ nuteistas 10 metų kalėti Vorkutos lageriuose. Niekada manęs nepalieka mintis apie tai, kokie vis tik drąsūs žmonės jie buvo. Žinodami, prieš kokią galybę jie stoja, nepabūgo nei mirties, nei kalėjimo. Šiandien aš noriu papasakoti apie kitus žmones. Apie žmones, kurie buvo tarsi Lietuvos valstybės pamatas. Ir tą pamatą labai įžvalgiai stengėsi sugriauti okupantai, ištremdami tūkstančius Lietuvos ūkininkų ir jų šeimų.

Aš papasakosiu apie savo močiutę Ireną Cibaitę – Kudžmienę  ir jos šeimą, iškentusią Stalino ir jo pakalikų numatytą tremtį, siekiant sunaikinti ir Lietuvą ir lietuvių tautą. Vykdant masinę kolektyvizaciją jie buvo tremiami, remiantis pagrindine nuostata – likviduoti buožiją, kaip klasę. Tuo pačiu sunaikinant pagrindinius partizanų ir pasipriešinimo judėjimo rėmėjus.

Tai nebus mano sukurtas pasakojimas apie močiutės tremtį. Tai bus mano, jos anūko Roko užrašytas, autentiškas pačios Irenos Cibaitės – Kudžmienės  pasakojimas apie savo gyvenimą, vaikystę, tremtį ir sugrįžimą į tėviškę. Tai jos jausmai ir išgyvenimai, tai jos atvira  širdis , senelių ir tėvų pripildyta Meilės Tėvynei. Šiandien, kaip niekada svarbu išgirsti ir pajausti tą širdį vardan Lietuvos ateities.

Roko Antano Čivilio močiutės Irenos Kudžmienės – Cibaitės prisiminimai

Mes buvom taikūs, paprasti artojai

Savosios žemės kurmiai mes tikri…

Audra sugrįždama pasikartojo

Ir paskandino keršto sūkury.

Vėl grįžo mums pažįstami korikai,

Atsinešė Antikristo kėslus.

Visoj šaly su durtuvais iškriko,

Apsėmė mus kaip amaras pirklius.

Iš baimės bąla veidas mums kaip drobė,

Pažvelgus užmačių ir darbo jų –

Kryžius išdaužė ir namus užgrobė

Miestelių aikštės taškomos krauju.

Miškinis ,,Išvežimas‘‘

           Nuo Utenos  į pietvakarius maždaug už 6 km yra senas bažnytkaimis – Biliakiemis, kuriame jau 1923 metais gyveno 33 ūkininkai. Padalijus kaimą į vienkiemius 1933 metais vieni iš ūkininkų – mano seneliai Apolonija ir Juozas Vilūnai su savo trimis dukromis apsigyveno naujame ,,dviejų galų‘‘ name turėdami 61 ha žemės. 1934 metais jie 5 ha žemės padovanojo Panevėžio vyskupijai Biliakiemio bažnyčios statybai. Nuo 1939 metų šioje gražioje sodyboje gyveno mano seneliai su mano tėveliais – Ona ir Fabijonas Cibai. Mamytė buvo baigusi žemės ūkio mokyklą, turėjo, kaip sakoma auksines rankas: labai gražiai siuvinėjo, audė. Turėjo išsiaudusi sau ir abiem savo seserims tautinius drabužius. Padėdavo aplinkinių kaimų audėjoms ant audimo staklių apmesti audeklus, buvo priaudusi daug lovatiesių ir kt. Visoje apylinkėje garsėjo kaip gera šeimininkė. Tėvelis, kaip ir likusieji 4 broliai ir 2 seserys, turėjo gražų balsą, grojo fortepijonu.

     Kadangi Antrojo pasaulinio karo fronto linija per šią Lietuvos dalį nėjo, tad trobesiai nuo karo nenukentėjo. Sodyboje buvo gyvenamasis namas 15x48x2,5 metrų, klojimas 27x13x25m, tvartas 18x11m, daržinė 13x11m, svirnas 10x5m ir rūsys 6x4m.

     1947 metų pradžioje, pamenu, vieną naktį pas mus buvo daug nematytų kariškių, – jie valgė, dainavo. Mums, vaikams, su jais buvo linksma. Pasirodo, tai buvo partizanai.

     Pamenu ir kitą atvejį. 1948 metų pradžia. Visi – seneliai ir tėvai – suklupdyti, išsigandę. Kažkokie vyrai, apsirengę baltais apsiaustais, su šautuvais. Vienas jų šaukia, grasina šauti, mes verkiam.   Šaukia : „Pasirašykit krauju“. Kiti vyrai iš skrynių paėmė drabužius, keletą ritinių baltos drobės. Vienas šaukia, o visi kiti, kaip nebyliai – neištaria nė vieno žodžio. Pasiėmė mūsų arklį, pakinkė į roges, sudėjo pasiimtą maistą, drabužius, nusišovė didelę kiaulę įsivertė į roges ir visi vorele išėjo paskui roges miško link. Senutei buvo labai gaila drobių ir viso to, ką išsivežė. Ji nutarė pasekti juos kur jie važiuos. Namiškiai nenorėjo jos išleisti, bet ji vis tiek išėjo. Grįžusi pasakojo, kad jie, pravažiavo miškelį, nuvažiavo Utenos link. Juos pasekti senutei nebuvo sunku, nes iš nušautos kiaulės ant sniego lašėjo kraujas, bet toliau eiti paskui juos atviroje vietoje ji pabijojo. Namiškiai nutarė, kad tai negalėjo būti partizanai. (O gal tai buvo Lietuvoje siautėjusios Vetrovo divizijos kareiviai?!)

    Taip gyvenome iki 1948 metų vasaros, kuomet NKVD suėmė tėvelį ir keletą mėnesių jį laikė kalėjime, klausinėdami apie mūsų apylinkėse besislapstančius partizanus, siūlydami bendradarbiauti su stribais. Tėvelis nesutiko. Taip tėvelį išlaikė iki rudens. Nuvykusi pasitikti tėvelio, mama jį vos beatpažino: buvo labai suvargęs, sergantis. Viršininkas Michailovas išleidžiant tėvelį pasakė: „Tu, Cibai, (rusiškas šlykštus keiksmažodis) mane paminėsi“.

    Paleistas iš kalėjimo, tėvelis beveik nieko nepasakojęs kaip jį kankino, nes buvo prigrasinta niekam nieko nepasakoti. Ir tiktai maždaug po 30 metų mano krikšto mama – mamos sesuo, man pasakė, kaip tėvelis jai papasakojo, ką jis iškentėjo NKVD kalėjimo rūsiuose. Tėvelį, be mušimo, tyčiojimosi, uždarydavo į gerai nuo šviesos ir garso izoliuotą patalpą ir ant galvos lašindavo vandenį. Sako, po keleto valandų visas permirkdavęs vandeniu, buvo nežmoniškai šalta, o ant galvos krintantys šalti vandens lašai sukeldavo galvoje tokį skausmą ir garsą, kad atrodė, lyg kas kūju daužytų per galvą.

    Tėvelis augo dviejų seserų ir keturių brolių šeimoje kartu su tėvais Ona ir Juozu Cibais 15 ha ūkyje Gudeniškių kaime, apie 3 km nuo mamos tėviškės. Tėvelis buvo antras vaikas šeimoje. Visi jie buvo muzikalūs, dainingi. Du iš jų – Feliksas ir Mykolas vargonavo, vadovavo bažnyčių chorams. Baigiantis antram pasauliniam karui ir vokiečių kariuomenei traukiantis iš Lietuvos abu jaunesnieji tėvelio broliai Mykolas ir Juozas taip pat pasitraukė į Vakarus. Su jais vykti kartu tėvelis atsisakė dėl šeimos.

    Prasidėjus stalininėms represijoms, tėvelio šeima labai nukentėjo.  Už partizanavimą, už antisovietinę veiklą, už ryšius su partizanais suėmė ir Sibiro Gulage įkalino abiejų seserų vyrus, brolį Feliksą su žmona. Nenukentėjo tik brolio Jono šeima gyvenusi Utenoje. Ir dar viena priežastis, dėl kurios galėjo būti suimtas ir tardomas tėvelis, buvo ta, kad jo pusbrolis Kavaliauskas, buvęs kunigų seminarijos klierikas, partizanavo Utenos apylinkėse „Diemedžio“ slapyvardžiu.

    Po kalėjimo tėvelis sveikatos nebeatgavo ir keletą mėnesių išgulėjęs Kauno klinikose, 1949 metų sausio 2 dieną mirė. Kaip pasakojo mamytė, paskutinės jo mintys, rūpesčiai buvo apie mus, vaikus, apie mūsų ateitį.

    Likome be tėvelio – mamytė, serganti širdies reumatu ir mes – keturi vaikai. Man, vyriausiajai iš dukrų, buvo aštuoneri metai. O jauniausiai sesutei tik nepilni 3 metukai. Mama, seneliai jautė, kad mūsų šeimos komunistinė valdžia ramybėje nepaliks. Apylinkėje buvome vieni iš didžiausių ūkininkų su gražiai sutvarkyta sodyba, kurioje dirbo keletas samdinių. Mamytė pradėjo rūpintis persikėlimu gyventi Kaune, nes ten jau gyveno pabėgusi nuo 1948 metų ištrėmimo, likimo valiai palikusi dvarą Burbiškyje, senutės brolio šeima. Mamytė apsižiūrėjo namą Žaliakalnyje, netoli klinikinės ligoninės. Deja, nebesuspėjo…

    1949 metų kovo mėn. 25 dieną, labai anksti ryte mūsų šeimą pažadino stiprus bildesys į duris. Atidarius, sugriuvo kareiviai ir stribai. Liepė greit rengtis Cibo Fabijono šeimai. Pasakius kad jis miręs, parodžius mirimo liudijimą, nepatikėjo, manė kad jis slapstosi. Vienas iš tų atvykusių raitas išjojo į Uteną. Mus visus, atsukę šautuvų vamzdžius, saugojo likusieji. [ 2001 metų vasarą aš su kolegėmis buvau Grūto parke. Priėjome tuomet jau sukalto sibirietiško barako, kur dabar su rusiška užkanda geriama rusiška „Vodka“ ir puodeliu su Stalino atvaizdu, ir atsisukau, lyg kas mane būtų timptelėjęs už pečių. Žiūriu, stovi didžiulis, gal kokių 2,5 – 3 m. aukščio rusų kareivis su į mane atsuktu šautuvo vamzdžiu… Lygiai taip pat, kaip anuomet vaikystėje. Va, taip ir krūpčioji žmogau, nuo dar vaikystėje pergyventų košmarų… ] Sugrįžus tam kareiviui, matomai patvirtinus, kad tėvelio jau nebėra, liepė keltis sergančiai mamytei ir su mumis sėstis į vežimą. Senutė jau buvo suruošusi keletą pundelių (drabužiais, maistu), tokių, kad tokie nešikai, kaip mes paneštumėm. Apvilko mus šiltai,  padėjo apsirengti mamytei. Susodino mus į vežimą. Mamytę atnešė nešte, nes jai buvo viena iš reumato atakų, ji negalėjo paeiti, o be to pasiligojusi nuo tėvelio mirties ir, matomai dėl sielvarto, kad išveža. Senutė pradėjo prašyti, maldauti, kad šitie stribai leistų palydėti mus iki Utenos. Pradžioje nesutiko, bet vėliau nusileido.

    Atvežė mus į Uteną. Išlaipino geležinkelio stoties aikštėje. Ten jau buvo daug žmonių su maišais, ryšuliais, verkė dauguma. Kiek ten išbuvome – nepamenu, tik dažnai mano pasąmonėje šmėstelėjo toks vaizdas: lyg ir kažkokia pakyla, lyg ir mediniai laiptai. Ant jų matau didžiulį juodą, blizgantį aulinį batą, aukščiau matau tamsiai mėlynas „Galife“ tipo kelnes su raudona juostele. Smulkutė, tamsiais drabužiais, juoda skarele moteris, apkabinusi tą juodą didžiulį batą verkia, kažko maldauja… Vaikiškoje galvoje taip stipriai užsifiksavo šiltas vaizdas. Pasirodo, tai buvo mūsų senutė. Matydama, kad mūsų mamytė nepaeina, o mes tokie „pipirai“, ėmė maldauti tuometinį tą patį viršaitį Michailovą, kad kartu su sergančia dukra leistų ir jai važiuoti į Sibirą, „kad Cibienė pakeliui neišbarstytų savo vaikų“. Vis tik jis nusileido. Sutiko sakydamas savo pavaldiniui: „atvežkite ir senį“.

    Tuo tarpu senelis buvo nuėjęs pas kaimyną (pasirodė, būtent pas tą, kuris pasirašė, kad mus reikia išveždinti…) Pamatęs kad į mūsų sodybą vėl pasuko vežime sėdintys kareiviai („padvada“) suprato, kad jie sugrįžo jo pasiimti, pats parėjo namo. Dar pasiėmė kažkokius daiktus (vėliau paaiškėjo, kad jis skubėdamas į maišą sudėjo siuvimo  mašiną „Zinger‘‘, ją „užmaskavo“ svogūnais, įsidėjo keletą palčių lašinių, duonos, kažkiek drabužių) ir, peržegnojęs paliekamą savo gyvenimą, sėdo į vežimą. Taip palikęs visą užgyventą turtą jis, kartu su mumis, atsidūrė iš lentų sukaltame gyvuliniame vagone su mažais langeliais, pro kuriuos buvo galima pažiūrėti tik nuo antro aukšto gultų.

    Utenoje mus pasivijo mamytės sesers vyras, maiše atvežęs maisto. Atsisveikinom su Utena verkdami, raudodami. Nuvežė į Naująjį Vilnių. Ten kurį laiką vis pajusdavome, kad mūsų vagonas trūkčioja, pajuda, vėl sustoja. Taip formavo mūsiškį ešeloną, prijungdami vagonus, pilnus tremtinių. Taip iki karo 30 dienos buvo suformuotas vienas iš didžiausių ešelonų, kuriame buvo šimtai didžiųjų Lietuvos ūkininkų šeimų, miestiečių šeimų. Tikriausiai niekas tuomet dar nežinojo, kad šitas trėmimas buvo pirmasis, kai tremtiniai buvo iškeldinami „visam laikui“, be teisės sugrįžti į Lietuvą.

    Traukinys pradėjo lėtai judėti , nebetrūkčiojo. Supratę, kad jau veža iš Lietuvos pradėjom visi verkti, atrodo, kad visas ešelonas giedojo giesmę „Marija Marija“…

    Pamenu, vagone buvo daug žmonių susigrūdę, ar begalima aprašyti tas higienines sąlygas kai sausakimšame žmonių vagone, be tualeto, be vandens (atsigerti vandens kareiviai paduodavo, atrakinę vagoną ir vėl greit užrakindavo) uždarytame vagone išbuvome daugiau nei 2 savaites, kol, nepervažiavome Uralo kalnų. Daba jau buvo keista išlipti iš vagonų ir čia pat, po jais, ir vyrams ,ir moterims ,ir mažiems ir dideliems atlikti gamtinius reikalus ginkluotų kareivių priežiūroje.

     Jau buvo galima nusipirkti šio – to pavalgyti iš prie traukinio ateinančių prekeivių. Pamenu, kokios tuomet buvo skanios rusiškos „lepioški“ su bulvių koše, su raugintais  kopūstais.

    Iš knygos „Tremties ir kalinimo vietos“, išleistos Vilniuje, 1995 metais Lietuvių katalikų Mokslų Akademijos 12 – o puslapio :,,… 1948 metais vieno tremtinio dienpinigiai buvo 5,50 rb. ir netgi kaip rašoma tarnybiniuose vieno ešelono viršininko pranešime, „motinos vaikam iki 3 metų gaudavo pienui“. Tačiau tremtiniai nei tų pinigų, nei pieno nematydavo… Nėra abejonių, jog tremtiniams „skirtus“ vaistus, maistą ir pinigus grobstė ešelonus lydantis personalas…“

    Važiavimo sąlygos kiek pagerėjo. Dažniau sustodavo traukinys, rečiau matydavome ginkluotus kareivius. Teko matyti iš ešelono išnešamus lavonus. Aišku, ne viską galėjau suprasti 8 ir pusės metų vaiko protu. Viename mieste, sustojus traukiniui, buvo įsakyta visiems susiruošti  ir eiti į pirtį. Nemažai žmonių išėjo, dalis paliko arba apsimetę kad serga, arba pasislėpę tarp ryšulių, mat bijojo, kad paskutinių daiktų nepavogtų.

    Traukinys judėjo gilyn į kalnus. Tolumoje matėsi aukšti kalnai su baltomis – sniego viršūnėmis nors jau buvo balandžio pabaiga. Atvažiavome į Krasnojarską. Dalį ešelono vagonų atrakino ir mus pasuko į pietus – Kinijos sienos link, kol privažiavome Chakasijos autonominės srities sostinę Abakaną. Iš ten sunkvežimiais vežė dar tolyn į kalnus, padengtus sniego kepurėmis, kol pasiekėm rajoninį, labai niūrų miestelį – Taštypą. Čia mūsų jau laukė jaučiais įkinkyti vežimai. Su visais pundeliais susėdome į juos ir besidairydami, kur čia mus išlaipins, už 12 km. privažiavome gal kokių 20 namų gyvenvietę. Keletas namų buvo europinio tipo, o kiti – mažyčiai, vos kyšantys iš po žemių, su mažyčiais langeliais, sustatyti vienas prie kito.

…,,Lietuva, Lietuva ! Tu – ne čia!

Žemė ne ta ir dangus nakčia.

Lietuva, Lietuva, čia ne ta

 Želia žolė, smėlio kopa balta.

Lietuva, Lietuva čia dangus

Nėra toks tyras, kaip nori žmogus.

Lietuva, Lietuva, ligi tavęs

Juk ne kiekvienas kelias nuves“…

                      Laimonas Kudžma, 1987 m.

Jau buvo šilta, sužaliavę miškai laukai. Prie tų namelių jokių darželių, jokių daržų. Mus apsupo čia gyvenantys rusai ir  chakasai. Rusės moterys atnešė kažko pavalgyti. Chakasės stovėjo atokiau ir mus apžiūrinėjo. Čia buvo mūsų galutinė stotis, aukštų kalnų iš trijų pusių apsupta, tarybinio ūkio gyvenvietė, vadinama ferma Nr.3. Europinio tipo namuose buvo pradinė mokykla, kultūros namai ir kaip vėliau sužinojome, viename iš jų gyveno tarybinio ūkio direktoriaus Karabelninko šeima. Čia mūsų atvežė apie 20 šeimų ir visus įkurdino didelėje kultūros salėje. Taip ir gyvenome per visą vasarą tarp ryšulių, ant paskirto grindų plotelio. Valgyti senutė išvirdavo ant kieme užkurto laužo. Kadangi aplink buvo kalnai, miškai, malkų pakako.

Tremtiniai lietuviai -visi stambūs ūkininkai ir jų šeimos 1949 metų rudenį. Trėmimo vieta -Krasnojarsko kraštas, Chakasijos autonominė respublika, Taštypo rajonas, ferma nr.3.Irena Cibaitė – Kudžmienė klūpo antroje eilėje ketvirta iš kairės. Nuotraukos autorius nežinomas

Buvo vasaros pradžia. Kastuvais susikasėme pievą, pasidarėme daržą. Senelis iš vietinių gyventojų nupirko truputį bulvių, susmulkinome jas po vieną „akį“ ir pasodinom. Kadangi ten žemė labai derlinga, bulvių derlius buvo labai geras.

Senelis jau tuomet sirgo inkstų tuberkulioze, pastoviai sirguliavo, bet kol turėjo pinigų ,eidavo į Taštypą pirkti maisto. Su naščiais parnešdavo kokių nors kruopų, miltų, kartais medaus. Badauti neteko.

Rudeniop mūsų šeimą kaip daugiavaikę, su mažamečiais vaikais, perkėlė gyventi į iš aptašytų rąstų suręstą namelį. Kambarėlis buvo mažas, su mažyčiu langeliu, kuris žiemomis taip užšaldavo, kad nieko nesimatė. Pavasarį nuo lango stiklo saulė nutirpydavo ledą ir vėl būdavo šviesiau. Po keleto mėnesių, gal metų, namelio sienas „ištapetavome“  – išklijavome laikraščiais. Kas po jais darėsi! Kiek ten buvo blakių, neįmanoma buvo nuo jų apsiginti.

Mamytė visą vasarą dirbo labai sunkiai – su dalgiu pjovė žolę kalnų tarpekliuose. Ten buvo drėgna, pavasarį – vasarą labai karšta (iki +40C), žolė užaugdavo iki žmogaus ūgio. Mamytė labai pavargdavo,  bet reikėjo dirbti, dirbti, dirbti…. Senutė kartais pavaduodavo mamytę, išeidama dirbti už ją. Mamytę į darbus išveždavo kelioms dienoms, mes ją retai tematydavom. Pamenu, belaukiant jos sugrįžtančios iš darbo, vakarais mes visi, suklaupę prieš ant sienos pakabintą kryželį, kalbėdavome senutės išmokintą maldelę „Dievulėliau, Dievulėliau! Duok tėveliui dangaus karalystę, o mamytei sveikatytę, kad mus užaugintų“. Keletą metų, iki kol pasimirė Stalinas, reikėdavo registruotis pas prižiūrėtojus, kad nepabėgtume. Kai kurie prižiūrėtojai buvo labai grubūs. Be įžeidinėjimų žodžiais, būdavo net taburetėmis apmėto… Visi mes buvome „kulaki“, „banditi“, „fašisti“. Labai šaukė, rėkė ant mūsų senelių: „Kas jie tokie, kaip čia pateko?“. Mat seneliai nebuvo įtraukti į buožių sąrašą, išvežamųjų sąraše taip pat nebuvo. Kai po keleto mėnesių išsiaiškino, nurimo.

Senelių dėka mes buvome prižiūrėti. Užsiveisėme vištų, žąsų, kiaulę. Vėliau nusipirkome ir karvę. Mamytė ir kitos lietuvės nuo rudens iki pavasario dirbdavo jau lietuvių pastatytose kiaulidėse, karvidėse. Vasarą kiaules, veršelius, išvarydavo iš tvartų į „stovyklas“ – kur nors tarp kalnų, į tarpeklius, kur reikėdavo juos ganyti. Mes, vaikai,  kiek galėdami padėdavome mamytei, nes jos širdis pamažu silpo. Vaistų nebuvo, tik kažkokios arbatos. Darbas labai sunkus, reikėdavo kiaulėms nešioti ėdalą, naščiai nuspausdavo pečius.

Dirbant kiaulių fermoje buvo ir kita, geroji pusė: kiaulėms penėti atveždavo dideles statines su užšaldytomis didelėmis baltomis ir raudonomis žuvimis (lašišomis!). Belikdavo jas tik išvirti, slapta nuo prižiūrėtojų būdavome sotūs! Iš statinėse kiaulėms atvežto pieno pasidarydavome varškę… Taip vadavomės nuo alkio apie 1-2 metus.

1949 metų rudenį aš ir metais jaunesnė sesuo, pradėjome lankyti pradinę mokyklą, aš antrą, sesuo pirmą  klasę. Mūsų džiaugsmui, buvo geri mokytojai tiek pradinėje, tiek septynmetėje mokyklose. Iš vaikų, lankančių mokyklą, trys buvo ukrainiečiai, po antro pasaulinio karo kažkokiu būdu patekę  į šį tolimą Sibiro kaimą.  Kalbėjo, kad ir jie buvo tremtiniai. Septynmetė mokykla buvo už 3 km, eidavome pėsčiomis, žiemą, siaučiant pūgai ir esant -40C šalčio.

1955 metais su septintos klasės mokytoju ir mokiniais. Mokytojas Jermolenko sėdi trečias iš kairės, už jo iš kairės pirma stovi Irena Cibaitė – Kudžmienė. Krasnojarsko kraštas, Chakasijos autonominė respublika, Taštypas. Nuotraukos autorius nežinomas

Tame kaime mes vieni buvome nuo Utenos. Visi kiti buvo iš Suvalkijos – Prienų, Šakių, Marijampolės rajonų, taip pat buvę stambūs ūkininkai: Laukaičiai, Kašubos, Mironai, Zujai, Diedonys ir kiti. Dauguma vyresnių žmonių buvo pasiligoję, bet „nusikaltėliai“… Buvo daug vaikų ir jaunimo – buvusių  gimnazistų. Būdavo, suruošiam gegužines pamaldas, papuošiam su Šventųjų paveikslėliais altorėlį. Menu 1949 m. Sekmines. Po inscenizuotų pamaldų (kunigų nebuvo), visi ėjome ant šalia buvusio 1 km aukščio kalno. Stipresnieji lipo į apačią, mes gi su senute nepajėgėm užlipti. Mus, visus keturis, senutė susistatė šalia savęs ir labai gražiai, graudžiai kalbėjo apie toli palikusią Tėvynę. Rodė į tą pusę kur leidžiasi saulė. Sakė, kad kai Sibire naktis, Lietuvoje šviečia saulė, kad šiuo metu Lietuvoje žydi vyšnios (Sibire jų nėra). Prašė niekada nepamiršti gimtinės, prašė melstis Dievuliui kad visi sugrįžtume…

Po Stalino mirties (1953 metų), kai gyvenimas pasidarė lengvesnis, mes pradėjome laisviau ir atviriau švęsti šventes. Jau buvo mūsų šokių ratelis, kur be tradicinių lietuvių liaudies šokių, šokome ir „baletą“, pvz. pagal dainą „Baltos burės plazda“. Inscenizavome pasaką „Pelenė“ (vaidinau Hortenziją). Joninėms, Petrinėms ir kitoms progoms pavasarį, vasarą pindavom vainikus iš miške žydinčių įvairių – įvairiausių gėlių. (Jau Lietuvoje, tik apie 1973 metus pamačiau reganes – violetines, rausvas. Nusmelkė keistas jausmas. Lyg ir kažkur matytos gėles. Tik tuomet, kai įsigijau baltą raganę, prisiminiau, kad lygiai tokias pat teko skinti Sibiro miškuose, kur jos – laukinės – augo apsivijusios berželius). Gyvenome apsupti kalnų, kurių vakariniai, šiaurės ir rytų šlaitai buvo apaugę pušimis, kedrais, maumedžiais, beržais. Drėgnose vietose, daugumoje kalnų tarpekliuose vidurvasaryje sužydėdavo bijūnai. Miškai buvo pilni įvairiausių gėlių. Kalnų pietiniai šlaitai anksti pavasarį, tik saulei nutirpdžius sniegą, pasidengdavo  baltų, violetinių, raudonų šilagėlių kilimais. Grožis neišpasakytas! Vasarą nuo labai kaitrių saulės spindulių šiuose kalnų vietose palikdavo išdeginti, išdžiūvę plotai. Dažnai ten matydavome įvairiausių spalvų ir dydžio, ir šnypšiančias ir miegančias gyvates arba jų išnaras.

Po metų , kitų mes su seserimi buvome jau tikros mamytės padėjėjos, dirbdavome kartu su ja arba kiaulidėse arba veršelių fermose. Pamenu, kartą apsiparšavusi kiaulė, gindama savo vaikus, vos nesudraskė mūsų. Būdavo, veršeliai parversdavo. Buvo ir baimės ir juoko. Vasaromis mus, moksleivius, išveždavo toli toli į laukus kalnuose ravėti javų. Nuogom rankom raudavome usnis ir kitokias piktžoles. Kaitri saulė labai vargindavo, būdavome ištroškę. Laimei, javų plotuose kartu su piktžolėmis augdavo laukiniai rabarbarai. Jų pagalba malšindavome troškulį. O kaip skaudėdavo supūliavusias, suskirdusias rankas!

Senelis dirbo fermoje sargu, kaupė rublį prie rublio. Toje gyvenvietėje jį mylėjo, švelniai vadino „dieduška“. Vietiniai gyventojai gan dažnai, gavę atlyginimą, pragerdavo. (Taip ir matau einančius girtus ar išgėrusius chakasus iš vieno namo į kitą, dainuojančius ir šokančius savo šokius, apsirengusius panašiai kaip uzbekai). Ateidavo pas „diedušką“ pasiskolinti. Gavę sekantį atlyginimą, skolą tuoj atiduodavo.

Gyvenome ūkiškai, prisiaugindavome daržovių , prisirinkdavome žiemai įvairių uogų. Kalnų tarpekliuose buvo laukinių braškių, agrastų, serbentų. Prinokdavo gan skanios ievų uogos. Vyresnieji prisirinkdavo kedrų riešutų (kadangi jie būdavo aukštuose kedruose, tai mes, vaikai, jų negalėdavome pasiekti). Senutė augindavo nemažai žąsų (gal 20, gal 30). Rudeniop jos šerdavosi, primėtydavo daug plunksnų aplink namelį. Mes, vaikai, turėjom jas surinkti. Rudenį jas pradėdavo pjauti, tad mėsos užtekdavo ilgam. Na, o plunksnas ilgais žiemos vakarais reikėdavo suplėšyti. Oi, koks vargingas buvo darbas! Senutė mums išdalindavo po saują plunksnų ir plėšydavom. Na, bet už darbą gaudavome didžiulį skanėstą – iš didelio cukraus gabalo mums, atskeldavo po gabaliuką. O koks buvo skanumas!

 Nors ir pasiligoję, bet visa šeima dar buvome gyvi. 1955 metais pradėjau lankyti aštuntą klasę. Namuose, aišku, kalbėjome lietuviškai, bet plėtėsi rusų žodynas, lankant mokyklą turtėjo mūsų – vaikų kalba ir kartais jau trūkdavo lietuviškų žodžių. Mes, vaikai, tuoj pradėdavome tarpusavy kalbėti rusiškai. Senutė, ta išgirdusi, ne kartą mus yra „perliejusi“ diržu, sakydama: „ Aš jums, rupūžokai, parodysiu šnekėti rusiškai, tarpusavy kalbėti tik lietuviškai!“ Ji pati mano jauniausiąją sesutę ir brolį mokė lietuvių kalbos, liepdavo mums rašyti laiškus giminėms į Lietuvą. Ačiū jai, mūsų antrajai mamytei!

Po Stalino mirties mes, visi mažamečiai vaikai, jau buvome „laisvi“, galėjom išvažiuoti iš Sibiro. Bet kurgi dingsi be teisių?

Taip sulaukėm 1956 metų pavasario, kai mūsų šeima, kaip nedarbingų ir mažų vaikų, buvo „paleista“.  Kadangi 1949 metų tremtiniai buvo į Sibirą vežami nuolatiniam gyvenimui be teisės grįžti į Lietuva ( kad netrukdytų tarybinei valdžiai „darbuotis“ Lietuvoje), mamytė daug vargo kol tą leidimą išrūpino. Į rajono centrą Taštypą važiavo, ėjo daug kartų. Norėjo išsirūpinti dar ir leidimą susigrąžinti visus tėviškės pastatus, bet nepavyko.

Ir taip, 1956 metų Velykų pirmą dieną mes šventėme vėl Abakano geležinkelio stotyje, valgydami kiaušinius (tik nenudažytus) belaukiant traukinio į Maskvą. Kelionė namo buvo jau žymiai trumpesnė ir linksmesnė, nors atsimenu susirūpinusius senelių, mamytės veidus, nes nežinojome kur galėsime įsikurti.

Utenoje mus pasitiko tėvelio brolis Jonas. Pas jį pagyvenę keletą dienų išvažiavome pas mamos seserį, gyvenančią tame pačiame Biliakiemio kaime. Po keleto dienų mamytė mane pradėjo ruošti į mokyklą Utenoje. Aš, kaip sako, „stojau piestu“, nevažiuosiu ir viskas. Man buvo keturiolika metų. Lietuviškai kalbėjau gal ir patenkinamai, žinoma, buitine kalba, o rašyti beveik nemokėjau, skaityti – galėjau. Mamytė klausia: „O ką gi čia tu kolūkyje  veiksi? Atsakiau, kad melšiu karves. Beržine rykšte man išaiškino melžimo technologiją, apvilko mamos tokiu pilku, duriančiu megztuku, įsodino į roges (buvo labai daug sniego) ir išvežė mane Utenon į rusų mokyklą, kur po pusantro mėnesio kartu su kitais rusakalbiais baigiau aštuonias klases.

Aš verkiu

Kai prisimenu,

Mama,

Kiek už viską

Skolinga aš tau.

Aš verkiu

Net per sapną neramų

Kada tavo akis pamatau

Aš verkiu kai menu

Taigoje tu

Paskutinį

Mums kąsnį nešei

Ir žinojai,

Kad mes tavo vietoj

Pasielgsim

Visi panašiai.

Aš ir šiandien

Verkiu prisiminus

Kaip kalbėjai:

„Ateis dar laikai…“

Tu, išmokius gyvent,

Užauginus,

Pirma laiko

Mane palikai.

Ačiū tau,

Mano mylima mama,

Kol gyva aš,

Širdį visados

Prisiminsiu

Vaikystę benamę,

Niekada neužmiršiu skriaudos.

        (Gr. Žemkauskienė, „Goda apie Mamą“)

[Daug kartų esu pagalvojusi, kad dabar reikėtų mamytei, seneliams rankas ir kojas išbučiuoti ,dėkojant, kad per kančias ir vargą išleido į gyvenimą.]

Mūsų namuose buvo įsikūrusi kolūkio kontora – buvusioje svetainėje, biblioteka – vaikų kambaryje, skaitykla – dideliame tėvelių buvusiame kambary. Laisva buvo tik kamara ir virtuvė, bet mūsų ten gyventi neleido. Mamytė pradėjo eiti „kryžiaus kelius“ , kol vis tik pavyko gauti leidimą apsigyventi savo namuose. Jokių baldų nebuvo. Galvojom, gal to kaimo žmonės kurie išsivežiojo mūsų baldus, mus išvežus į Sibirą, juos grąžins. Deja, tik viena buvusi kaimynė vietoj paimtos spintos ir dar kažkokių smulkesnių baldų, atnešė… raugintų kopūstų.

Tuo metu kolūkio pirmininku buvo vietinis „veikėjas“ , kuris pasirašė ant rašto 1949 metais, kad mus reikia išvežti…

Kitas kaimynas, ligotas senukas, prieš pat mirtį labai prašė savo artimųjų, kad pakviestų mūsų mamytę. Jai atėjus pas jį, jis verkdamas prašė mamytės, kad ji dovanotų jam už padarytą baisią skriaudą – mat jis irgi padėjo parašą ant to paties rašto 1949 metais…

(Kažin, ar buvo laimingi jie, jų šeimos, artimieji už jų padarytą skriaudą nekaltiems? Šiame gyvenime, žinau, jie turėjo didelių nelaimių. O kaip bus anapily? Nieks nežino. Dieve, kaip nereikia kitiems linkėti blogio!)

Ir vėl pradėjome gyventi iš naujo, tik jau labai ligoti, suvargę. Pradėjome vėl nuo nulio. Mes abi su seserimi per vasarą mokėmės lietuvių kalbos, ypač gramatikos ir nuo rugsėjo pirmosios pradėjome lankyti Utenos antrą vidurinę mokyklą. Aš – devintą, sesuo – aštuntą klases. Mokykloje jokios diskriminacijos nejaučiau. Klasė, atrodė, mane priėmė tokią, kokia buvau. Laimė, kad buvo tokių mokytojų kaip Birietos, Šalteniai. Ypač šiltu žodžiu prisimenu lietuvių kalbos mokytoją R. Šaltenį. Pirmą kartą, atsakinėjant  pamoką, jis paklausė iš kur aš esu. Trumpai papasakojau, nežmoniškai išsigandau. Jis susiėmė rankomis galvą per smilkinius ir tyliai sudejavo: „Viešpatie, kodėl tu leidi šitaip kankinti lietuvius?“ Nusišluostė ašarotas akis ir aš supratau, kad jam nesvetimas mūsų išgyventas skausmas.

(Atsakinėjant prie jo staliuko, daug kartų mane apimdavo noras paglostyti jo žilą galvą, atrodė lyg čia būtų mano tėvelis…)

Vidurinę mokyklą baigiau 1959 metais tik gerais ir labai gerais pažymiais, bet dėl Sibiro į aukštąją mokyklą bijojau stoti. Po Utenos medicinos mokyklos baigimo dirbau medicinos seserimi Kauno klinikose ir kur, gydytojų paskatinta įstojau į Kauno medicinos institutą. Tuomet reikėjo rašyti autobiografiją, kurią turėdavo tikrinti arba komjaunimo arba partijos komitete. Ne visą tiesą ten surašiau. Ne, nemelavau, tik nutylėjau apie tuos septynis Sibire praleistus metus. Visą gyvenimą jaučiau lyg ir nepilnavertiškumo kompleksą dėl vaikystėje patirtų užgauliojimų vadinimų fašistais, banditais, buožių vaikais, nors gal didžiuotis reikėjo, kad užaugau tokioje šeimoje. Bet buvo tokie laikai… Bet ir tada žinojau, kad mūsų artimieji buvo dori, sąžiningi lietuviai. Nieko nenuskriaudė, nieko blogo nepadarė. Dirbo, daug dirbo. Todėl buvo turtingi. Pamenu, Sibire, senelis verkė. Verkė balsu. Man gal kokių 9 metų vaikui taip buvo baisu, kad toks didelis, tvirtas vyras taip verktų, kažko klausdamas: „Kodėl, kodėl tokia neteisybė? Ką padarėme blogo? Už ką mus visus taip nubaudė? Dirbau, taupiau, o dabar visko netekau. Geriau būčiau viską prauliavojęs…“ Aišku, šitie žodžiai buvo ištarti iš baisios širdgėlos. Nuo pat vaikystės žinojau, kas buvo Lietuvos partizanai, už ką jie kovojo. Žinojau kas buvo stribai, komunistai ,tiek mūsiškiai, tiek rusai. Visa tai buvo negarsiai, bet mums, vaikams, girdint, aptarinėjama šeimoje su artimiausiais giminėmis, pažįstamais, visi dar tikėjo, kad Lietuva bus laisva. Senelis sakė, kad negalėjo taip būti, kad Lietuva paliktų melagių, vagių ir tinginių valdoma, nes puikiai matė, kas dėjosi tuometiniame kaime.

Deja… 1963 metais jis mirė. Pasiligojusi, išvargusi 1968 metais numirė mamytė. Senutė mirė 1974 metais. Laisvos Lietuvos nesulaukė…

Atgimimo metai! Kartu su kančia ir didžiuliu skausmu atėjo atgaiva. Atrodė, kad jau nuo skausmo aprimusios žaizdos vėl atsivėrė, kartu su dainomis, kurių neleido dainuoti komunistinėj Lietuvoj – nuo „Leiskit į tėvynę“, „Oi neverki, motušėle“ iki vėl „Marija Marija“…

Mes visi 4 vaikai mokėmės, tėviškėje nė vienas negyvenome. Dar senutei gyvai esant į mūsų sodybą kolūkio pirmininkas  įleido gyventi Milašius, tokią perėjūnų , iš kažkur atvykusią, labai netvarkingą šeimą. 1975metais dėl jų kaltės (gal tyčia) užsidegė gyvenamasis namas. Po kurio laiko visa sodyba buvo sunaikinta. Visa, kas dar buvo likę, vietiniai kolūkiečiai, kartu su pirmininku Žuku, išsiardė ir išvežiojo. Mano sesei per vyro giminaitę, dirbusią Utenos melioracijos valdyboje, pavyko išrūpinti, kad sodybos vietoje paliktų bent vienas ąžuolas, nes visus medžius, sodą suniokojo, susmulkino, sustūmė (kaip pasakojo kaimynas) į buvusio mūsų rūsio duobę, užvertė žemėmis.

[1988 metais išleista Romualdo Granausko apysaka „Gyvenimas po klevu“. Keletą kartų ją skaičiau. Beskaitant atrodė sumažės tas skausmas, kurį jaučiau versdama lapą po lapo. Atrodė, kad aprašyti vaizdai (20, 21 22 psl.) yra iš mano tėviškės. Taip viskas atitinka. Taip, tiesa yra tik viena, o ne kelios.]

           „Koks didis tu, koks didelis ir koks sunkus

Gimtosios žemės ilgesys,

Užliejęs saule ir kaitra visus takus,

Suspaudęs širdį, lyg rudens naktis tamsi.

 B. Brazdžionis „Gimtosios žemės ilgesys“

Kasmet po vieną ar keletą kartų aplankome gimtinę, artimųjų kapelius, būtinai ateiname į buvusios sodybos vietą, nes

„ …čia įspaustos į molį tos pėdo,

kuriomis vėl grįžtu pasivaikščiot,

Tavaruoja takelis pro rūką

Į sodybą tą, vėjų pagairėj“.

Ir išvydau save, mokinukę

Ir lig ašarų visko pagailo…

…Kiek bėgiota ir krykštauta šičia

Keturiese kur buvom auginti.

Štai ant priešingo kalno bažnyčia,

Kaip tada, vandeny atsispinti…

… O dabar – tik vienintelis ąžuolas

Tebelaukia sugrįžtančių mūsų.

Kol gyvi, aš žinau, mums sapnuosis,

Kaip mes bėgam į kalną uždusę“.

Nors jau „… nebėr namų, kurie tiek metų šildė, kuriuos globojo židinio dvasia‘, bet atrodo anų laikų takažolė taip švelniai kutena padus. „Aplankome“ kiekvieną kambarį , paprastai svetainės vietoje pasidengiame vaišių stalą (ant žolės patiesta staltiesė, atsivežtos vaišės). Dažniausiai pasigaminame ką nors tokio, ką gamindavo mamytė. Sudainuojame tėvelio mėgstamą dainą „Man prisimena vis ta gegužės naktis“, seniutės „Žydi papartis…“. Liūdna, kad šalia mūsų nebėra mūsų brangiausių žmonių – tėvelių, senelių. Bet jie čia pat, mūsų bažnytėlės kapinėse atgulę amžinajam poilsiui ir apima toks jausmas, lyg jie mus girdi ir mato, laukdami ir mūsų ateinančių pas juos…

Tik dabar čia nebeskamba mūsų fortepijono garsai, nes jį, kaip ir visą mūsų turtą „nacionalizavo“. Pasak kaimynų, jį išvežė į Uteną.

… Lietuva vėl laisva. Ne visai tokios Lietuvos laukėme. Gaila, kad dar daug komunistinio tvaiko liko Lietuvoje. Na, gal NATO, gal buvimas Europos sąjungoje daug ką sustatys į savo vietas. Duok Dieve.

Deive duok, kad vaikams ir vaikų vaikams netektų išgyventi to, ką patyrė mūsų karta. Tegul J. Basanavičius tėviškėje Atgimimo ąžuolyne mūsų vaikams ir anūkams pasodinti ąžuolai giliai leidžia šaknis į Lietuvos žemę ir tegul aukštai kyla jų tvirtos šakos.

Tikėkim, kad „Žemėj Lietuvos

                         Ąžuolai žaliuos.

                         Ąžuolai žaliuos

                         Žemėj Lietuvos“.

                                  Irena Cibaitė – Kudžmienė

        Štai taip baigė savo pasakojimą mano močiutė apie tikrai neeilinį savo gyvenimą . Kiekvieną kartą, kai klausydavau jos pasakojimo apie tremtį, negalėdavau atsistebėti ta dvasios stiprybe, ta didžiule meile savo  Tėvynei. Kiekvieną kartą nesusilaikydavau ir mano skruostu nuriedėdavo ašara. Tas nenumaldomas Tėvynės ilgesys, ta nepalaužiama viltis grįžti į tėviškę ir matyti Lietuvą laisvą, vedė jos šeimą per didžiausius sunkumus, kančias ir patyčias namo. Ir nors tremtyje ji buvo dar labai jauna, bet mamytės senelės ir senelio perduota meilė Tėvynei lydėjo ją visą gyvenimą.

       Šiandien tą meilę ji perduoda mums, savo anūkams: man Rokui, broliams Kęstučiui ir Rapolui. Tai tarsi imunitetas prieš įvairiausias pasakas apie „nuostabų“ gyvenimą Lietuvoje sovietiniais laikais, apie galimybę gauti pigių dujų ar naftos už gyvenimą po „Rytų saule“.

      Mes, tremtinių, partizanų ir kitų pasipriešinimo sovietų okupantams dalyvių palikuonys, esame tarsi raudona kapa tiems, kuriems laisva, demokratiška ir stipri Lietuvos valstybė kelia pyktį ir susierzinimą.

      Tikiu, kaip tikėjo mano močiutė Irena,  jos mama Onutė, tėvelis Fabijonas, senelė Apolonija, senelis Juozapas, kitas senelis Alfonsas ir daugelis daugelis kitų man artimų ir brangių žmonių:

„Žemėj Lietuvos,

Ąžuolai žaliuos“.

Antrasis pasaulinis karas Istorija Rezistencija Tremtis , , , , , , , , , , ,



Komentarai

traffix.lt

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra