Arvydas Juozaitis: „Vidutinio lietuvio požiūris į Latviją toks, tarsi latvių visai nebūtų“

Autorius: Data: 2011-06-09, 08:36 Spausdinti

Arvydas Juozaitis: „Vidutinio lietuvio požiūris į Latviją toks, tarsi latvių visai nebūtų“

Mindaugas PELECKIS, Vilnius

Devynioliktoji filosofo, politiko, diplomato, rašytojo, publicisto, sportininko dr. Arvydo Juozaičio (g. 1956) knyga skirta Latvijai, Rygai. Grožinės publicistikos leidinys suskirstytas į 24 skyrius – vigilijas, tarsi skirtas kiekvienai paros valandai, tad bet kurį skyrių galime atsiversti bet kuriuo paros metu (lot. vigilia – budėjimas, budrumas, pažodžiui – išvakarės; žymesnių katalikų bažnyčios švenčių išvakarių diena, turinti savo specialią liturgiją; Lenkijoje Wigilia – mūsų Kūčių atitikmuo). „Livonija – tarsi Atlantida“ – tokia vigilija pradedama daugiau kaip 400 puslapių knyga. „Kada Latvija prasidėjo? Gal žlugus Livonijai, kai susiformavo trys atskiros teritorijos? Sakoma, po kelių šimtmečių jos tapo latvių žemėmis- Žiemgala, Kuržeme, Vidžeme ir Latgala. Gal tikrai pradžia – tai 1562 metai, kai Lietuvos didysis kancleris Mikalojus Radvila Juodasis padėjo istorinį tašką Rygos pilyje? (…) Latvijos istorija – lyg legendomis apipinta Atlantida“ (p. 9-10).

Pasak A. Juozaičio, Ryga – niekieno civilizacija, nes ji būdavo tarsi pereinamasis prizas, valdyta vokiečių, švedų, rusų, lietuvių, lenkų… Andrejo Pumpuro epas „Lačplėsis“ (1888) aprašė tris tikroves: praeitį, dabartį ir ateitį. „Atrodo, žemė čia bejėgė, tačiau civilizacija – galinga. Rygoje susiliečia, susitinka, susimezga trys pagrindinės latvių žemės: Vidžemė, Kuržemė ir Žiemgala. Susitinka ir virsta kažkuo trečiu – Latvija“ (p. 11). Latvijos kolonizacija prasidėjo, kai 1200 m. iš Brėmeno su 1500 piligrimų 23 laivais atplaukė vyskupas Albertas von Buxhoevedenas (1165-1229), įkalė į žemę kryžių ir ištarė: „Čia bus mūsų Ryga“ (p. 13). Po pralaimėjimo Saulės mūšyje 1236 m. kryžiuočiai įkūrė Livonijos ordiną. „Livonija tebemeta šešėlį ant šiandieninės Latvijos. Tebemeta ir ant Rusijos“ (p. 18).

A.Juozaičio pasakojimas sklandus, tarsi hipnotizuoja. Knygoje daug informacijos, bet tai nekliudo suvokti esmę – Latvija yra kur kas sudėtingesnė nei bet kada manėme (jei išvis ką nors manėme). Tai nėra tiesiog mūsų „braliukai“, kaip nuvalkiota fraze tapo įprasta vadinti latvius. Anot A. Juozaičio, latviams svarbiausi trys dalykai – laimė, daina ir svajonė („laime, dziesma un sapnis“, p. 59). Karaliui Mindaugui karūną nukalė latvių auksakaliai. „Regis, seniai galėjome būti viena plačiašakė tauta, viena valstybė – ar ne to troško ir mūsų bendri protėviai?“ (p. 257)

Arvydas Juozaitis sutiko atsakyti į klausimus.

Kodėl vigilijos?

Vigilijos – iš E.T.A. Hofmano kūrybos, kai dirbau jo mieste Kionigsberge ir skaičiau jo „Auksinį ąsotį“. Tai būdravimai. Arba net bažnytiškai – rarotai, naktinės maldos. Lenkai Wigilkom vadina Kūčias – „laukimas“. Tai improvizavimas pasirinkta tema.

Beje, buvo ir Rembrandto šedevras „Nakties vigilija“ (De Nachtwacht, 1642). 24 vigilijos yra skirtos visos paros budėjimui, sargybai, nenuilstančiam budrumui, kurio mums (ir latviams) trūksta, kad neišnyktume…

Naujausioje knygoje „Ryga – niekieno civilizacija“ įdomiai ir išsamiai pasakojate apie mums artimą, bet tuo pačiu tolimą Latviją ir jos sostinę. Ne iš karto į akis krinta, kad Rygą išskiriate kaip atskirą fenomeną, tarsi ir susijusį, ir nesusijusį su Latvija. Kas Jums yra Ryga ir Latvija? Kokias jas pamatėte per pastaruosius kelerius metus, gyvendamas Rygoje, išmokęs latvių kalbos?

Rygoje įsikūriau 2009 m. sausio pabaigoje. Tuo tarpu metų metus Rygos šešėlis augo ir augo, vadinasi, ji artėjo. Su šeima kone kiekvieną vasarą ilsėdavomės savaitę Jūrmaloje, o ne Palangoje ar Nidoje, Velykų švenčių atvažiuodavome į Rygą, kelis Naujuosius sutikome Rygoje. Žodžiu, miestas, prieš apsigyvenant jame, manyje jau buvo tapęs Miestu. Paslaptimi, kurią aistringai geidžiau įminti. Tiesa, latvių kalbos ėmiau mokytis pašmācība, kaip sako latviai savarankiškai, dar būdamas Karaliaučiuje – per internetą klausiausi Latvijos radijo. Beje, kitados, žalioje jaunystėje, lygiai taip pat mokiausi ir anglų kalbos – klausydamas BBC.

Kas paskatino ryžtis tyrinėti, kaip daugeliui paviršutiniškai atrodo, artimą tautą, civilizaciją, kultūrą, apie kurią „visi ir taip viską žinome“ (kaip paaiškėjo, toli gražu). Jūsų knyga tapo puikia atsvara gausiems lietuvių „tyrinėjimams“ (knygose ir per TV), skirtiems Filipinams, Afrikai, Amerikai, Indijai, Kinijai ir kitoms šalims, civilizacijoms. Juk nepažįstame nei latvių, nei estų?

Vidutinio lietuvio požiūris į Latviją toks, tarsi latvių visai nebūtų. Net nesusimąstydami daugelis be jokio gėdos jausmo vyksta į Rygą ir ima kalbėti rusiškai – jokios bėdos! Jaunimas bando laužyti liežuvį angliškai – ir vėl nieko baisaus. Tarsi nieko baisaus. O iš tikrųjų – tragedija, švelniai tariant. Toks kultūros aruodas, tokia graži kalba, kone broliai – o kalbamės pirštais ir per tarpines kalbas. Viena mano bičiulė sako: „Tik Latvijoje pajuntu, kad esu baltė“. Būtent taip ir yra: latviai leidžia pažvelgti į save iš šalies kaip jokia kita tauta, latviai praveria mūsų langą į mūsų pačių sielą. Mes gerokai skurdesni kaip lietuviai be latvių kalbos – tą pajutau, ėmęs suprasti sakinius, o ne vien paskirus žodžius. Ir tada nudiegė baisi gėda: Kaip šitaip? Ar galima taip gyventi – aklai, užtrenkus langus į save? Mes neturime ir neturėsime geresnių kaimynų-brolių už latvius. Dauguma pasaulio tautų aukso kalnus duotų, kad turėtų tokį kaimyną. O mes?

Prieš „Rygą“ pasirodė Jūsų knyga, skirta Karaliaučiui/Kaliningradui/Kionigsbergui. Turėjote progą susipažinti su vietovėmis, kurios kadaise buvo baltiškos. Ar, apmąstęs Prūsijos, Lietuvos, Latvijos likimą, priėjote prie kokios nors išvados? Kokia civilizacija yra Lietuva? Ar jai gresia pavojus išnykti?

Jeigu kris Latvijos-Rygos civilizacija, krisime ir mes. Gal kokius keliasdešimt metų pagyvuliuosime, ir galas. Lietuvos. O kad Latvija ant prarajos krašto, mato dabar jau ir plika akis. Ką sako preliminarūs surašymo duomenys? Belikę 1,9 mln. gyventojų. Ir tų vidurkis gerokai per 40. Vadinasi, po 20 metų nebebus nė milijono. Lietuvos skaičiai apgaulingai geresni, o iš tikro – skiria mus tik tie užburti 20 metų. Mes jau šiandien gyvename gaudžiančioje tuštumoje. Kai tuo tarpu pasaulis rėkte rėkia: duokite naujų gyvenimo erdvių! Baltijos pakrantė – puikus taikinys Šiaurės Afrikos imigrantams, ir Europos Sąjunga juos čia nukreips, ilgai laukti neteks. Tada jau viskas – galas visoms Dainų šventėms ir baltiškai tapatybei. Dievo dovana pasauliui – mūsų gentys ir mūsų kultūra, sanskritą saugojusi bendra baltų prokalbė – po peiliu. Prūsų keliu išeisime. O iki tai nutiks… Ką čia kalbėti: mūsų skystam jaunimui jau dabar nieko nebereikia – tik pramogų ir „pasaulio pažinimo“. Jokio žemės jausmo, savigarbos, jokio gyvybės-gimdymo instinkto. Vienetai kažką dar gins, kaip paskutinieji mohikanai, tuo ir baigsime savo 4000 metų istoriją.

Respublikoje“ ir kitur savo esė esate rašęs, kad Lietuvos žemė iš mūsų, atleiskite už žodį, nachališkai atiminėjama, per tarpininkus – išdavikus lietuvius – supirkinėjama godžių užsieniečių, kurie vėliau, mosuodami nuosavybės dokumentais, taps tarsi mūsų vergvaldžiais. Ar situacija beviltiška? Ar matote kokias nors išeitis?

Tauta gyva tik bendru tikėjimu. Dabar tą tikėjimą išmuša „globalizmo religija“, kuri yra fizinės prigimties, nes liudija viena: Judėkime. Mums neduotas Raštas, Biblija kaip raštas. Lietuvius išgelbėjo tik viena religija – begalinė ištikimybė žemei. Kabinimasis į žemę kaip į Bibliją. Net kai ji buvo vergvaldžio (to paties nulenkėjusio lietuvio) rankose. Dabar paskutinis mūsų šansas – taip pa žemė. Nepaleisti jos iš rankų. Neleisti jos parduoti užsieniečiams. Visais įmanomais būdais priešintis. Seimas turi priimti įstatymą, kad Lietuvos žemė – tik Lietuvos piliečiams. Jokia Europos Sąjunga mūsų tvirtovėje – ne teisėjas. Sakote, neleis? Kas neleis tautai likti gyvai? ES komisariatas? Malta, ES narė, iki šių metų gegužės 29 dienos draudė ištuoką. Tik pagalvokime! Kai Europa seniai kraustosi iš proto dėl „vienalyčių santuokų“ (penkios valstybės jas įteisino), kai moralinis pasileidimas ant kiekvieno kampo, viena iš ES šalių – iki šių metų retrogradė? Tokia tamsybininkė? Laikėsi Malta ilgai. Bet globalizmas ir ja pagraužė. Išvakarėse 40 proc. dar buvo neapsisprendę, kaip balsuoti… Taip ir mums likęs paskutinis šansas – referendumas. Jeigu Seimas neuždraus žemės pardavimo užsieniečiams. Referendumo rezultatų negalės apneigti joks ES komisaras ar parlamentas. Svarbiausiu, savo gyvybės ir mirties klausimu mes turime patys tarti savo žodį. Jeigu nutarsime pasilaidoti – tai patys. Bent jau būtų garbinga.

Grįžtant prie Latvijos, esu pastebėjęs, kad daug gražaus latvių jaunimo, o ir vyresni žmonės (pvz., įsiminė muzikologas dr. Valdis Muktupavelas) gerai moka lietuviškai. Lietuvoje labai nedaug kas moka latvių kalbą, tai yra patvirtinęs ir puikus jos specialistas, entuziastas prof. Alvydas Butkus. Kaip manote, kodėl taip yra? Nejau latviai mums neįdomūs, o mes jiems – įdomūs?

Gal bus naujiena, tačiau lietuviai latviškai kalba dažniau negu latviai lietuviškai. Rygoje prigūžėję daug lietuvių verslininkų, ir daugelis kalba latviškai. Privačių bankų asociacijos prezidentas – lietuvis Teodoras Tverijonas, baigęs finansų specialybę Rygos universitete (atsiųstas komunizmo laikais mainų reikalu ir užsilikęs). Knygoje daugumą lietuvių latviškumo reiškinių aprašau. Žinoma, lietuviška arogancija išlieka, ji gerokai trukdo mokytis kalbos.

Jei atmestume „civilizacinius“ (technologinius) panašumus, kuo panašios ir kuo skiriasi latvio ir lietuvio esatys, mentalitetai, požiūris į gyvenimą. Save mėgstame tituluoti paskutiniais pagonimis, bet „Romuva“ išlieka nepripažinta valstybės, tuo tarpu dievturiai, jei neklystu, Latvijoje yra pripažinti. Gal vis dėlto Latvija, o ne Lietuva, yra paskutinė pagonybės (baltų tikėjimo) citadelė?

Dievturių pripažinimas – marginalinis reiškinys, jie neturi religinių-konstitucinių išskirtinumo teisių. Kita vertus, reikia suprasti, kad Latvijos religijos labiau pasaulietinio pobūdžio, čia neišdildomą įtaką padarė Evangelijos-Liuterio tikyba, protestantizmas. Ir dar – „brolių draugijos“, įsimetusios į latvių žemes XVIII a., subujojusios Vidžemėje XIX a. Net ortodoksai čia meldžiasi latvių tarme, latviškai skamba „liturgija“. Pagonybei vieta lieka, tačiau dėl hierarchijos stygiaus ji neatkuriama. Tai vienas iš įrodymų, kaip – istoriškai pralaimėjus – nieko nebegali padaryti. Net labai norint. Labai pamokantis mums pavyzdys.

Ar po išsamaus Latvijos tyrinėjimo žengsite žingsnį toliau, į Estiją? O galbūt į kitą pusę? Kokie Jūsų kūrybiniai planai, jei tai ne paslaptis?

Lietuviams dar reikėtų parašyti vieną knygą – apie Minsko-gudų civilizaciją. Ji pavojingai pulsuoja ant mūsų sienų. Bet aš to nebepadarysiu. Iš Rygos neketinu niekur keltis dėl … kūrybos sumetimų. Čia radau užutekį Lielie kapi-Didžiųjų kapų šešėlyje. Ryga man tapo darbo kabinetu, kurį, kiek juokais, lyginu su J.Jablonskio užkampiu Gardine. Iš čia manęs niekas netikėtai neištraukia į renginį, knygos pristatymą, diskusiją, laidotuves ar TV, radiją. Galiu dirbti, atsidėjęs savo šventam reikalui, sumanymams. Dabar tai – istorinės dramos.

Argumentuotai kritikuojate žemyn besiritančią vakarų civilizaciją, kurią baigia nusmukdyti GMO, homoseksualizmas, bandymas visus suvienodinti pagal virtualų ES kurpalį ir kiti dalykai, kurie neskatina tautiškumo. Ką prognozuotumėte vakarams? Ar juos ištiks daugelio senovės civilizacijų likimas dėl jų pačių kaltės? Ar mes (ir latviai) turime šansą išlikti, nebūti galutinai suvakarietinti? Kaip tai padaryti?

Ką čia bepridursi prie to, ką jau pasakė Jonas Paulius II: nūdienė Vakarų civilizacija – „mirties civilizacija“. Kaip išlikti? Mažais lopinėliais. Lietuvos draudimu parduoti savo žemes užsieniečiams.

Šiandieninėje, tiksliau, 2011 m. birželio 7 d., kalboje, metinėje ataskaitoje LR Prezidentė Dalia Grybauskaitė sakė: „Kyšis, piktnaudžiavimas tarnyba, korupcinė veika – tai sandoriai, kuriuose dalyvauja mažiausiai dvi šalys. Tai reiškiniai, kurie gali egzistuoti tol, kol mes – visuomenė – tą pakenčiame. Padėtis ims keistis tik tuomet, kai visuomenės nepakantumo koncentracija pasieks kritinę ribą.“ Tačiau šios frazės tėra situacijos redukavimas ad absurdum. Juk visi puikiai supranta, kad visuomenė nepasikeis, kad Lietuva yra „švogerių kraštas“, ir tai puikiai pastebi mūsų netolimi didieji kaimynai. Kokia situacija Latvijoje?

Būtent tą patį kiek anksčiau, gegužės 28 dienos vakarą, šaliai (per TV ir radiją) pasakė ir Latvijos prezidentas Valdis Zatleras. Pasakė ir paskelbė referendumą dėl Seimo paleidimo. Demokratija privatizuojama, oligarchai smaugia visus, sakė jis, ir kiek vėliau įvardino latvių oligarchus. Ne rusų (kurių Latvijoje daugiau negu latvių). Ir tai sudaro skirtumą. Sudaro dvigubos moralės pamatą: geriau savi vagys negu rusų vagys. Tai tragiška padėtis, kone be išeities. Bet šiaip ar taip, moralinis žingsnis įmanomas, jis nuskaidrina, suteikia viltį kai žmogus jį žengia sau nenaudinga kryptimi. V. Zatlero dėl šio žingsnio Seimas nebeišrinko prezidentu antrai kadencijai, bet jis – tikrasis, o ne tariamas vilties prezidentas. Nors ir buvo visus keturis metus neryžtingas, bet – atėjo valanda. Tūkstančiams suteikė vilties, kad dar ne viskas prarasta. Nors mirti galima stovint.

Kaip vertinate, Pats buvęs diplomatu, neseniai įvykusį diplomatinį debošą, sukeltą Antano Valionio?

Deja, A. Valionis pasielgė kaip arogantiškiausias lietuvis. Ir kvailas lietuvis, labai gaila. Tai ir chamizmas, ir aklumas. Laimė, prezidentė D. Grybauskaitė žaibiškai sureagavo. A. Valionis buvo priverstas atsistatydinti, ir latviai mirtinai neįsižeidė. O juk tokie demaršai būna karų dingstys. To dar betrūko – įžeisti latvius tą šventą dieną, kai jie pagaliau susilaukė ilgai laukto prezidento žingsnio. Ir pravirko iš laimės (per 70 proc. tą naktį užmigo laimingi). Tokie pareiškimai nubraukia dešimtmečius. Mūsų šią kalbą būtų galima užbraukti, po šių buvusio Lietuvos Užsienio reikalų ministerijos vadovo „išminties“ perlų. Tai paliudija, kas mus valdo. Jokio brangiausio kaimyno kultūros pažinimo (vadinasi, ir sava labai žema), jokio supratimo, kas yra mūsų istorija, psichologija. Beje, į Latviją negalima skirti latvių kalbos nemokančio pasiuntinio.

Ar pagalvojate apie politiko karjerą Lietuvoje ar Latvijoje, ar mielesnė stebėtojo, publicisto, filosofo duona?

Aš visą gyvenimą vaduojuosi iš politikos. Ne visuomet pavyksta. Laimė, rašymo aistra, lydėjusi nuo paauglystės, pagaliau įveikė visas kliūtis.

Nuotraukose:

1. Arvydas Juozaitis (Beno Rupeikos nuotr.)

2. Knygos „Ryga – niekieno civilizacija“ viršelis

3. A. Juozaitis pie Oskaram Kalpakam. Ryga. (Vygaudo Juozaičio nuotr.)

Voruta. – 2011, rugpj. 6, nr. 15 (729), p. 5.

Lietuva - Latvija , , , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra