Arūnas Gumuliauskas: „Lietuvos okupacijos bei naikinimo planai buvo kurpiami Kremliuje tuoj po 1939 metų sovietų sutarčių sudarymo su nacistine Vokietija“

Autorius: Data: 2019-06-18 , 11:27 Spausdinti

Arūnas Gumuliauskas: „Lietuvos okupacijos bei naikinimo planai buvo kurpiami Kremliuje tuoj po 1939 metų sovietų sutarčių sudarymo su nacistine Vokietija“

Seimo kanceliarijos (aut. Dž. G. Barysaitė) nuotrauka

www.voruta.lt

Jūsų Ekscelencija Lietuvos Respublikos Prezidente Dalia Grybauskaite, Ekscelencijos Prezidente Valdai Adamkau, išrinktasis Prezidente Gitanai Nausėda, Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo Pirmininke Vytautai Landsbergi, užsienio šalių ambasadoriai, Vyriausybės nariai, kolegos Seimo nariai, ponai ir ponios.

Minėdami Vilties ir Gedulo dieną, dažnai savo dėmesį nukreipiame į šiurpius 1941 metų birželio 14-osios įvykius. Tačiau azijinė sovietų orda siautėjo Lietuvoje jau nuo pirmosios okupacijos akimirkos ir net iki jos.

Antai 1940 m. birželio 15 d. 3 val. 40 min. sovietų kariai perėjo Lietuvos Respublikos valstybės sieną ir atakavo Ūtos sargybos postą. Apie 20 min. jie šaudė iš šautuvų ir kulkosvaidžių. Po to apie 20 raudonarmiečių, prislinkę arčiau, metė kelias granatas. Viena jų sprogo prie namo langų. Įsiveržę į pastatą, šešetas užpuolikų išsitempė vien baltiniais vilkintį sargybos viršininką, vyresnįjį policininką, atsargos viršilą, Šaulių sąjungos narį Aleksandrą Barauską į kiemą. Čia pat prie prieangio kirto kardu. Pasieniečiui nugriuvus, iššovė į galvą. Po įvykdytos Lietuvos pareigūno egzekucijos sovietų kariai pasitraukė į savo pozicijas. Aleksandras Barauskas, vežamas į ligoninę, mirė. Tai buvo pirmas sovietų pralietas kraujas Lietuvoje, ilgainiui ištvinęs į kraujo upę.

Lietuvos okupacijos bei naikinimo planai buvo kurpiami Kremliuje tuoj po 1939 metų sovietų sutarčių sudarymo su nacistine Vokietija. Dar 1939 m. spalio 11 d. Maskvoje pasirašytas NKVD įsakymas ir parengtos instrukcijos apie „antisovietinio elemento“ likvidavimą Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje. Norėdami moraliai bei fiziškai sunaikinti lietuvių tautą, sovietai naudojo įvairią prievartą – terorą, smurtą, sovietizaciją, represijas, deportacijas.

Po mums gerai žinomų 1940 m. liepos 10–12 d. areštų, kai buvo suimta 250 asmenų, vadinamųjų „liaudies priešų“ paieškos krašte buvo tęsiamos. Iki liepos 19 dienos į kalėjimą uždaryti 504 žmonės. Iš viso iki 1940 metų pabaigos suimti 2785 asmenys. Taip, remiantis išgalvotais kaltinimais, buvo susidorojama su Lietuvos šviesuomene. Pirmosiomis deportacijų aukomis tapo Ministras Pirmininkas Antanas Merkys ir užsienio reikalų ministras Juozas Urbšys. 1940 m. liepos 16 d. vadinamoji „Liaudies vyriausybė“ priėmė nutarimą ištremti juos su šeimomis iš Lietuvos kaip pavojingus valstybei asmenis.

Iki didžiojo trėmimo 1941 m. birželio 14 d. sovietai suėmė 6606 žmones, tai nebuvo vien lietuviai. Lietuvių buvo 3835, 1664 – lenkai, 334 – žydai, 262 – rusai, 93 – baltarusiai, 58 kitų tautybių asmenys. Išvežtieji į Sovietų Sąjungos gilumą atsidūrė Archangelsko srities, Komijos, Karelijos lageriuose, Gorkio kalėjime, Norilske ir kitur.

Dar 1940 m. rudenį Maskvoje pradėtos planuoti masinės deportacijos iš Baltijos kraštų. 1941 metų sausį NKVD numatė pirminį represijoms pasmerktų žmonių skaičių, tai buvo apie 320 tūkst. asmenų. Vien iš 485 Kauno vidurinių mokyklų mokytojų norėta suimti 165. Užkliuvo net pradinių mokyklų mokiniai. Tačiau iškart tokio masto represijoms neužteko pajėgų. Todėl vėliau sovietų budelių apetitas sumažėjo. Antai didžiojo trėmimo „operacijos“ išvakarėse vyriausiojo sovietų budelio Lavrentijaus Berijos pavaduotojo išsiųstoje telegramoje trėmimų koordinatoriams Lietuvoje nurodoma išvežti iš Lietuvos 21 tūkst. 114 žmonių, iš jų 7 tūkst. 498 – į lagerius, o 13 tūkst. 616 – į tremtį. Ši direktyva buvo įvykdyta beveik tiksliai. Po Lietuvą sklido kalbos apie gresiantį pavojų. Tačiau daugelis paprastų žmonių nematė reikalo pasitraukti, jie tiesiog sakė: Už ką gi mus gali vežti, mes nieko nepadarėme.“

Masinio trėmimo akcija Lietuvoje prasidėjo birželio 14 dieną 2–4 valandą ir oficialiai truko iki 18 dienos, nors iš tikrųjų ešelonai buvo formuojami ir siunčiami už krašto ribų iki pat birželio 22 dienos. Tremtiniai buvo grūdami į gyvulinius vagonus ir išvežami į nežinią, iš kurios daugelis taip ir negrįžo.

Trėmė ne tik lietuvius. Tarp tremtinių lietuviai sudarė 71,6 proc., žydai – 12,5 proc., lenkai – 11,4 proc., rusai – 1,1 proc., nežinomos tautybės – 3,4 proc. Kraupu, kad tarp sovietų priešų atsidūrė ir daugybė vaikų. Beveik pusei to birželio tremtinių nebuvo ir šešiolikos. Okupantai negailėjo net nevaikštančių kūdikių – gyvuliniuose vagonuose atsidūrė 556 vaikai iki vienerių metų amžiaus. Kas trečias iš jų netrukus mirė nuo šalčio, bado ir ligų.

Su pirmąja sovietų auka, jau mano minėtu Aleksandru Barausku, įžengėme į sovietų okupacijos laikotarpį, kurį šiandien dažnai vadiname labai neutraliai – sovietmečiu. Keistas terminas, sudarantis galimybę suvelti visą mūsų nelaisvės istorijos paveldą, kuriame kaip niekad daug pralieta kraujo. XX amžiaus vidurys buvo vienas kraupiausių mūsų istorijoje, tačiau kaltės šešėlis dar iki šiandien klaidžioja ir nesuranda reikiamo adresato. Tad svarbu išsaugoti gyvą praeities atminimą, nes be tiesos ir atminimo negali būti susitaikymo. Kita vertus, niekas negali turėti absoliučios istorinės tiesos monopolio.

 Dar 2009 m. balandžio 2 d. Europos Parlamento rezoliucijoje dėl Europos sąžinės ir totalitarizmo teigiama: „Istorikai sutinka, kad istorinių faktų neįmanoma interpretuoti visiškai objektyviai ir kad visiškai objektyvaus istorinio jų perteikimo nėra <…> nepaisant to, profesionalūs istorikai, remdamiesi mokslinėmis priemonėmis, studijuoja istoriją ir stengiasi būti kuo nešališkesni.“ Be to, mes negalime automatiškai vertinti vienodai XX amžiaus vidurio istorinius procesus, vykusius Vakarų ir Vidurio Rytų Europoje. Jau minėtame Europos Parlamento dokumente teigiama: „Vakarų Europos didžiausia istorinė patirtis yra susijusi su nacizmu <…> tuo metu Vidurio ir Rytų Europos šalys patyrė ir komunizmą, ir nacizmą <…> tad reikia skatinti supratimą apie dvigubą diktatūrų paveldą, tekusį šioms šalims.“

Vadinasi, „Europa niekada nesusivienys, jei nepasieks bendro požiūrio į savo istoriją, nepripažins nacizmo, stalinizmo ir fašistinių bei komunistinių režimų bendru paveldu, neorganizuos sąžiningų ir išsamių diskusijų dėl praėjusiame amžiuje šių režimų įvykdytų nusikaltimų“. Mums visiems reikia pripažinti, kad istorija turi mokyti mus gyvenimo. Apie tai dar XIX amžiuje rašė Vincas Kudirka savo „Tautiškoje giesmėje“: „Iš praeities Tavo sūnūs te stiprybę semia.“

 

Istorija Naujienos ,



Komentarai

traffix.lt

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra