Arūnas Bubnys. Vilniaus kino teatras „Aušra“ 1940-1944 metais

Autorius: Data: 2019-05-28 , 11:45 Spausdinti

Arūnas Bubnys. Vilniaus kino teatras „Aušra“ 1940-1944 metais

Buvęs kino teatras „Aušra“, kuriame nuo 1940 m. sausio pirmą kartą Vilniuje buvo pradėti rodyti filmai su lietuviškais titrais („parašais“). Nuotraukos šaltinis – luni.lt 

Dr. Arūnas BUBNYS, www.voruta.lt

Kino teatras „Aušra“ (tuometinis adresas Pylimo g. 54) Lenkijos valdymo laikotarpiu vadinosi „Jutrzenka“ (lenkiškai „Aušra“). Jis pradėjo veikti pačioje 1938 m. pradžioje.

Lietuvai atgavus Vilnių, kino teatro savininku nuo 1940 m. sausio 1 d. tapo Vladas Dervojedaitis, gyvenęs Liejyklos g. 4/6-20. Jis faktiškai ėjo ir kino teatro vedėjo pareigas. Kino mechaniku šiame kino teatre tuomet dirbo Mykolas Aleksandras. Pastarasis Lietuvos pilietybės tuomet dar neturėjo, o jo kino mechaniko diplomas, kaip ir kitų Vilniaus kino teatrų mechanikų diplomai, buvo perduoti Vidaus reikalų ministerijai išversti į lietuvių kalbą. „Aušros“ kino teatras buvo pirmasis Vilniuje, kurio savininku tapo lietuvis. V. Dervojedaitis išpirko patentą laikyti kino teatrą iki 1940 m. gruodžio 31 d. 1939 ir 1940 metų sandūroje „Aušros“ kino teatre buvo rodomi populiarūs filmai „Mažasis Bengalijos šaulys“ ir „Mažoji princesė“ su tuometine ekrano žvaigžde amerikiete Shirley Temple. Filmas buvo rodomas su lietuviškais ir lenkiškais užrašais. 1940 m. balandžio 12 d. Vilniaus miesto ir apskrities viršininko Spaudos ir draugijų skyrius užklausė Vilniaus miesto policijos 1-os nuovados viršininko, kas yra išdavęs leidimą veikti kino teatrui „Aušra“ ir, ar jo patalpos atitinka tokioms įstaigoms keliamus reikalavimus. Vilniaus apskrities viršininko įstaiga 1940 m. gegužės 28 d. per 4-ąją policijos nuovadą V. Dervojedaičiui pranešė, kad nuo kitos dienos (gegužės 29 d.) kino teatras „Aušra“ uždaromas dėl to, kad esą neturi leidimo veikti. V. Dervojedaitis nežinojo, kad kino teatro veikimui yra būtinas apskrities viršininko leidimas.

Sovietams okupavus ir aneksavus Lietuvą, buvo pradėta vykdyti pramonės, prekybos ir kitų įmonių bei įstaigų nacionalizacija. 1940 m. liepos 10 d. V. Dervojedaitis kreipėsi į Vilniaus apskrities viršininką su prašymu leisti veikti „Aušros“ kino teatrui. Savo prašyme jis nurodė, kad į kino teatrą yra investavęs visas savo santaupas. Dėl kino teatro uždarymo jis patiriąs didelius nuostolius, nes negauna jokio pelno, turi mokėti skolas ir kompensacijas tarnautojams. 1940 m. rugsėjo 13 d. Vilniaus apskrities viršininkas A. Kazanavičius persiuntė Vidaus reikalų liaudies komisariato Statybos ir sauskelių inspekcijai „Aušros“ kino teatro darbininkų komiteto prašymą leisti veikti jų kino teatrui. A. Kazanavičiaus manymu, šiam kino teatrui laikinai galima leisti veikti, bet reikia nustatyti terminą įvairių trūkumų pašalinimui. „Aušros“ kino teatro vedėju buvo numatytas Juozas Zilberšteinas, turintis LTSR pilietybę. 1940 m. spalio 23 d. LTSR komunalinio ūkio liaudies komisaras V. Knyva ir Statybos valdybos viršininkas inž. A. Novickis pasirašė leidimą Vilniaus srities profsąjungų biurui laikyti kino teatrą „Aušra“ Vilniuje, remiantis Kino teatro įstatymo 1-uoju paragrafu. Leidimas turėjo galioti iki 1941 m. spalio 1 d. Taigi, kino teatras sovietų valdžios buvo nacionalizuotas ir buvęs jo savininkas V. Dervojedaitis prarado savo nuosavybę.

Realiai kino teatras atnaujino savo veiklą 1940 m. rugsėjo 17 d., kai tuometinis Vilniaus miesto ir apskrities viršininkas leido laikinai veikti kino teatrui ir pareikalavo jo valdytojams mokėti kino filmų ir reklamos mokestį. Pirmuoju sovietmečiu „Aušros“ kino teatras 246 žiūrovų vietas, bilietai kainavo nuo 25 iki 80 centų, o apyvarta iki 1940 m. spalio 1 d. buvo 553 litai (kino teatras atnaujino savo veiklą tik nuo 1940 m. rugsėjo vidurio). Vilniaus kino teatruose sovietmečiu buvo rodomi tik SSRS filmai: „Jeigu Volga išsilieja“, „Vaikinas iš mūsų miesto“, „Mano meilė“, „Daina apie kazoką Golofą“ ir kt.

Prasidėjęs Vokietijos-SSRS karas laikinai nutraukė Vilniaus kino teatrų veiklą, bet greitai praūžęs frontas leido atnaujinti kultūrinį gyvenimą, taip pat ir kino teatrų veiklą. Okupacinė nacių valdžia suprato kino filmų reikšmę masėms ir galimybes panaudoti kiną savo propagandos reikmėms. Vokiečiams perėmus kino gyvenimą į savo rankas, Lietuvos kino teatrai tapo vokiškosios kultūros ir propagandos sklaidos centrais. Iš kino teatrų repertuarų buvo išimta visa, kas neatitiko nacių interesų: tai visi tarpukario Lietuvoje ir 1940 – 1941 m. sovietinės okupacijos laikotarpiu sukurti filmai, vietoj jų į kasdienius seansus įtraukta naujausia, kaip pažymėta „Naujojoje Lietuvoje“ „[…] paskutinių dviejų – trijų metų gamybos filmos, nes senesnės yra nustojusios savo aktualumo“, vokiška kino produkcija. Vokiečių filmai dažniausiai buvo rodomi originalo kalba ir turėdavo lietuviškus paaiškinamuosius užrašus, išimtiniais atvejais buvo įgarsinami ir lietuviškai (vienas tokių buvo trumpametražis latvių gamybos filmas „Spekuliantai“, kurį lietuviškai įgarsino Panevėžio miesto teatro aktoriai). Taigi, kino ekranuose lietuviškumo buvo tik tiek, kiek juose buvo rodomi lietuviški paaiškinimai arba pateikiami lietuviški įgarsinimai.

Vokiečių Propaganda–Staffel įstaigai pradėjus globoti kino teatrus, pirmieji kino teatrai buvo atidaryti Vilniuje jau 1941 m. liepos mėnesį. 1941 m. liepos 8 d. spaudoje pasirodė skelbimas, pranešantis apie naujojo kino teatro „Casino“ atidarymą, kurio pavakariniai seansai (16 ir 18 val.) buvo skirti plačiajai visuomenei, o vakarinis seansas, kuris vyko 20 val., dėl Lietuvoje įsigalėjusios komendanto valandos, skirtas tik kariams. Sekančią dieną, liepos 9-ąją, kartu su „Casino“ kino teatru buvo atidaryti ir dar du kino teatrai: „Lux“ (Gedimino g.) bei „Pan“ (Didžioji g.), kuris buvo numatytas tik vokiečių kariams. Liepos 10 d. duris atvėrė ir kino teatras „Adria“ (Didžioji g.). Liepos 15 d. spaudoje pranešta apie kino teatro „Frontkino“ atidarymą. Po beveik poros savaičių, liepos 26 d., duris atvėrė kino teatras „Mūza“ (Naugarduko g. 8), o netrukus kino mėgėjams atsivėrė ir „Aušros“ durys. Gyventojai gausiai lankė Vilniuje atidarytus kino teatrus, tačiau jų aptarnavimas buvo prastas. Prie kino teatrų esančios kasos nesugebėdavo aptarnauti į kinus plūstančių žmonių. „Naujosios Lietuvos“ 1941 m. liepos 24 d. numeryje buvo skundžiamasi, kad „Prie kasų jau valandą prieš atidarant, susidaro eilės žmonių, kurie nori patekti į kiną“.

Jau pirmosiomis atidarymo dienomis kino teatrai savo lankytojams siūlė žiūrėti politiškai ideologizuotas savaitines įvykių apžvalgas (Ostland Woche), savo turiniu primenančias sovietmečiu demonstruotus kino žurnalus „Tarybų Lietuva“, kuriose buvo demonstruojami vaizdai iš Vokietijos karinių kampanijų, įvairios konferencijos, parodos bei kiti Vokietijos ir užsienio įvykiai.

1941 m. lapkričio 25 d. pasirodė Reicho komisaro Rytų kraštui H. Lohsės potvarkis „Filmų reikalu Rytų krašto Reicho komisariate“, kuris skelbė: „[…] Rytų Krašto filmų įtaisai ir turtas perleidžiami Rytų Krašto filmų bendrovei su apibrėžta atsakomybe [Ostland – Film Gesselschaft m.b.H – A. B.] jiems valdyti patikėtinio teisėmis. Perleidimas apima visas filmų įmones, kaip kino teatrus, filmų gamybos bendroves, filmų kopijavimo įmones, filmų nuomos bendroves ir filmų aparatų gamyklas (įvairūs techniniai filmų įrankiai) su visų jų turtu. […] Kitoms įstaigoms ir įmonėms bet koks veikimas filmų srityje yra draudžiamas“. Taigi, kaip matyti iš šio potvarkio, vokiečiai užsitikrino absoliučią kino monopoliją, užkirtusią kelią bet kokiai savavališkai veiklai kino srityje, o tai reiškė, kad visas kino teatrų pelnas ir juose pateikiama informacija perėjo į vokiečių rankas.

Vilniaus miesto komisariato spaudos referento ataskaitoje apie kino teatrų veiklą 1941 m. gruodžio mėnesį rašoma, kad gruodžio mėn. pirmoje pusėje Vilniuje veikė keturi kino teatrai, tarp jų ir “Aušra”. Per šį laikotarpį kino teatrą aplankė 5241 asmuo. Kino teatre buvo atlikti remonto darbai, praplatintas įėjimas į kino teatrą ir pertvarkyta žiūrovų salė. Vokiečių okupacijos metais “Aušros” kino teatrą lankiusi Audronė Trukanaitė pasidalino savo prisiminimais: ”Vokiečių filmuose buvo stebuklingas pasaulis – gražūs žmonės, romantiški jų gyvenimai, pripildyti nuostabių dainų. Parėjusi namo, kiek atsimindavo, užrašydavo į sąsiuvinį dainų žodžius. Kartais jos skambėdavo per radiją. Tekdavo susipešti su tėčiu, nes jis norėjo klausytis transliacijos iš Londono apie karą. Audros klasės draugės mokėdavo filmų dainas atmintinai ir susirinkusios krūvon dainuodavo. Kitas mergaitei brangus sąsiuvinis buvo pilnas vokiškų laikraščių iškarpų su kino aktorių nuotraukomis. Kas mėnesį už markes pirkdavo ir vokišką kino žurnalą. Turėjo pilnus dvejų metų rinkinius irkai pasigirsdavo oro aliarmas, pirmiausia čiupdavo dienoraštį, dainų sąsiuvinį, kino žurnalus ir … vieninteles savo šilkines kojines. […]”.

Nors kino teatrai priiminėjo žiūrovus ir rodė filmus, tačiau daugelis jų buvo pasenę ir nesugebėjo sutalpinti visų norinčiųjų patekti į kino sales. Šią problemą ėmėsi spręsti įkurtoji filmų bendrovė, kuri pradėjo iki tol veikusių kino teatrų modernizaciją: kino teatruose buvo įsteigtos papildomos vietos, kasos bei atlikti kiti renovacijos darbai.
1942 m. kovo 6 d. „Naujosios Lietuvos“ duomenimis, Ostlando filmų bendrovė jau buvo perėmusi šiuos kino teatrus: Vilniuje – „Casino“, „Adria“, „Mūza“, „Aušra“, „Geležinkelio“, kurie pagal rodomus filmus buvo paskirstyti ekranais: I ekrano kino teatrai – „Casino“ ir „Adrija“ (rodyti patys naujausi filmai), II-ojo – „Mūza“ ir „Aušra“, III-iojo – „Geležinkelio“ kinas, Naujojoje Vilnioje – „Gražina“, Švenčionyse – „Aldona“, Trakuose – „Undinė“, taip pat perimti kino teatrai Vileikoje, Molodečne, Lydoje, Ašmenoj, Smurgainyse, Naugarduke, Druskininkuose.

1942 m. liepos 10 d. Vilniuje papildomai atidaryti dar du kino teatrai: Soldatenkino II ir „Naujosios Lietuvos“ išgirtas „Helios“, sugebėjęs talpinti apie 800 žiūrovų ir skirtas tiek civilinei publikai, tiek kariams. 1943 m. duomenimis, visame Rytų krašte jau veikė 195 kino teatrai: Latvijoje veikė 50 (iš kurių 17 – Rygoje), Estijoje – 48 (12 iš jų – Taline), o Lietuva galėjo pasigirti turinti 57 veikiančius kino teatrus (Vilniuje – 6, Kaune – 11). Tokia gausybė kino teatrų sugebėjo pritraukti nemenką skaičių žiūrovų. Vytauto Mikalausko pateiktais duomenimis, lankytojų skaičius juose galėjo siekti apie 500 000 žiūrovų per mėnesį: Kauno kino teatrus aplankydavo apie 200 000, Vilniaus – 115 000, o provincijos kinus net iki 227 000 žmonių.

1943 m. Vokietija ėmė pralaimėti lemiamus mūšius kare su Sovietų Sąjunga. Siekdama patraukti okupuotų kraštų gyventojus į savo pusę nacių okupacinė valdžia pradėjo vykdyti dalinę žemės ūkio ir pramonės bei prekybos įmonių reprivatizaciją. Tais pačiais metais Lietuvoje prasidėjo ir kino teatrų reprivatizacija. Gruodžio 14 d. „Naujoji Lietuva“ skelbė, kad „[…] 24 buvusiems kino teatrų savininkams Lietuvoje grąžintos jų nuosavybės teisės“. Taigi, šie faktai leidžia daryti prielaidą, kad vokiečiai, siekdami finansuoti savo karo mašiną, buvo priversti daryti nuolaidų ir perkelti dalį finansinės kino teatrų atsakomybės privatiems asmenims, suteikiant jiems administracines teises, tačiau neprarandant absoliučios kino teatrų kontrolės.

Dar viena kino teatruose dominavusi propagandos kryptis – provokiškoji propaganda. Šios krypties filmuose buvo vienaip ar kitaip aukštinamas vokiškasis gyvenimo būdas. Tai tokie filmai kaip „Moters meilė – moters kančios“ (Frauenliebe – Frauenleid), „Fydrichas Šileris“ (Friedrich Schiller) „Nuotykiai Vienoje“ ir kt. Prie šios krypties taip pat galima priskirti ir filmus, kuriuose buvo demonstruojami pergalingi vermachto žygiai Antrajame pasauliniame kare, kuriais siekta parodyti Vokietijos galybę ir priversti visuomenę prisidėti prie nacių propaguoto naujosios Europos kūrimo. Tai „Pergalė Vakaruose“ (Sieg im Westen), „Ugnies krikštas“ (Feuertaufe), „Žygis į Lenkiją“ (Feldzug in Polen).

Be vokiečių propagandinių filmų kino teatrų lankytojai galėjo išvysti ir neutralaus turinio operetes bei miuziklus: „Grafas Liuksemburgas“, „Operetė“, „Krambambulis“ „Švedų lakštingala“, „Tango Nokturno“, „Vestuvių naktis“, „Vakaras pievelėje“.

Paskutiniaisiais vokiečių okupacijos metais sparčiai artėjant Sovietų Sąjungos kariuomenei rytų kryptimi, 1944 m. kovo 27 d. Lietuvos kino teatrus pasiekė iš sovietinių kino kronikų Rygoje sukurtas „Raudonasis rūkas“ (vėliau pervadintas į „Raudonąją miglą“). Tai buvo antibolševikinės propagandos filmas, kuriuo visuomenė buvo gąsdinama artėjančiu bolševizmo pavojumi ir bandoma kinu mobilizuoti Lietuvos visuomenę, siekiant ją patraukti į Vokietijos pusę. Tačiau šis bandymas jau negalėjo išgelbėti nei vokiečių kariuomenės, nei okupacinės valdžios, nes sovietų kariuomenė įsiveržė į Lietuvą ir po atkaklių mūšių 1944 m. liepos 13 d. užėmė Vilnių.

 

Istorija Naujienos , ,



Komentarai

traffix.lt

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra