Pagrindinis puslapis Autoriai Bubnys Arūnas Arūnas Bubnys. Laisvės kovotojas Juozas Deksnys (1910-1946)

Arūnas Bubnys. Laisvės kovotojas Juozas Deksnys (1910-1946)

Arūnas Bubnys. Laisvės kovotojas Juozas Deksnys (1910-1946)

Juozas Deksnys  apie 1942-1943  m. Šarūno Valentinavičiaus šeimos
archyvo nuotr.

Dr. Arūnas Bubnys, Genocido ir rezistencijos tyrimo departamento direktorius, www.voruta.lt

Juozas Deksnys gimė 1910 m. kovo 26 d. Daugpilyje. Jo tėvas – taip pat Juozas Deksnys buvo geležinkelio darbininkas, o motina – namų šeimininkė. 1918 m. J. Deksnio šeima persikėlė gyventi į Lietuvą, Rokiškio apskrities, Obelių valsčiaus Tumasonių kaimą.

1925 m. Juozas Deksnys išvyko mokytis į Kauną, jis mokėsi gimnazijoje ir dirbo knygyne pardavėju. 1928 m. J. Deksnys baigė gimnaziją ir įstojo į Kauno aukštąją technikos mokyklą, kurioje mokėsi iki 1931 m., bet dėl lėšų trūkumo mokslo nebaigė. Vėliau dirbo vandentiekio-kanalizacijos treste iki 1940 m. Tais pačiais metais pradėjo dirbti Kauno miesto kuro skyriaus viršininku. Vokiečių okupacijos metais dirbo VDU ūkvedžiu, vėliau – Tiekimo ir paskirstymo įstaigos Kauno miesto kuro skyriaus referentu iki 1944 m. balandžio mėnesio. Sugrįžus sovietams, iki pat suėmimo – 1946 m. gruodžio 19 d. jis dirbo Kauno miesto vykdomojo komiteto kuro skyriaus viršininku.

1937 m. Juozas Deksnys vedė Kauno valstybinio teatro baleto artistę Eleną Vyčaitę. 1939 m. jiems gimė dukra Giedrė, o 1945 m. sūnus Arvydas.

Elena ir Juozas Deksniai. 1942 m.  Šarūno Valentinavičiaus šeimos
archyvo nuotr.

Į antinacinio pogrindžio veiklą J. Deksnys įsitraukė 1943 metais. Vyresniojo brolio Jono Deksnio ir Jurgio Valiulio paskatintas J. Deksnys tapo Lietuvos laisvės kovotojų sąjungos (toliau LLKS) nariu. LLKS kartu su Lietuvių frontu ir Lietuvos laisvės armija buvo įtakingiausia ir skaitlingiausia lietuvių tautinio antinacinio pogrindžio organizacija (nemaišyti su sovietiniais pogrindininkais ir raudonaisiais partizanais – past. aut.). Svarbiausi LLKS tikslai buvo Lietuvos nepriklausomybės atkūrimas, lietuvių tautai žalingų nacių okupacinės valdžios priemonių boikotas ir sabotažas. Šių tikslų LLKS siekė aktyvios propagandos ir agitacijos būdu per slaptą spaudą ir pogrindinį radiją. Vokiečių okupacijos pabaigoje LLKS turėjo kelis tūkstančius aktyvių narių, kurie veikė visose Lietuvos apskrityse. Svarbiausias LLKS laikraštis buvo „Laisvės kovotojas“.

J. Deksnys aktyviai platino LLKS laikraščius ir atsišaukimus. Platinimui skirtą slaptą spaudą J. Deksnys gaudavo iš kito LLKS nario Juozo Jurkšto. Be to, J. Deksnys palaikė ryšius ir su Lietuvių fronto organizacijos vienu vadų Povilu Malinausku, su kuriuo keisdavosi slapta spauda – jam perduodavo „Laisvės kovotoją“, o iš jo gaudavo Lietuvių fronto pagrindinį laikraštį – „Į Laisvę“. Pogrindžio veikloje J. Deksnys glaudžiai bendradarbiavo su vienu iš LLKS vadovų Jurgiu Valiuliu, kurio žinioje buvo LLKS radijas ir ryšiai su Švedija. 1944 m. balandžio pabaigoje – gegužės pradžioje gestapui pavyko išaiškinti ir suimti daug svarbių LLKS vadovybės ir Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto (VLIK-o) narių. Tarp suimtųjų ir išvežtų į Vokietijos kalėjimus pateko ir J. Deksnio brolis Jonas Deksnys bei J. Valiulis. Gestapas norėjo suimti ir Juozą Deksnį, bet jis tuomet buvo išvykęs iš Kauno tarnybos reikalais ir suėmimo išvengė. Po šių gestapo areštų rezistencinė LLKS ir J. Deksnio veikla laikinai nutrūko.

Sovietams reokupavus Lietuvą, kai kurie LLKS padaliniai ir jų nariai atnaujino savo veiklą. Akstinu vėl įsitraukti į rezistencinę veiklą J. Deksniui buvo jo brolio Jono Deksnio slaptas atvykimas į Lietuvą iš Vokietijos per Lenkiją 1945 m. rudenį užmegzti ryšius su antisovietiniu pogrindžiu ir lietuvių partizanais. Kai kurie buvę antinacinės rezistencijos dalyviai turėjo ambicijų tapti politiniais pasipriešinimo lyderiais, atstovaujančiais kovojančio krašto interesus Vakaruose. Vienas jų – Jonas Deksnys („Hektoras“, „Prapuolenis“), emigracijoje pradėjęs kurti konkuruojančią VLIK‘ui pasipriešinimo judėjimo politinę struktūrą. Jis pirmas (kaip LLKS narys) su Klemensu Bruniumi (Lietuvos nacionalistų partijos narys), kad susipažintų su situacija ir užmegztų ryšius su ginkluotąja rezistencija.

Atvykęs į Kauną, Jonas Deksnys apsistojo brolio Juozo bute (Višinskio g. 35-1) ir čia gyveno apie tris savaites, o po to vėl išvyko į Vakarus. Būdamas Kaune, Jonas Deksnys susitikinėjo su K. Bruniumi ir Jurgiu Valiuliu. Pokalbių metu jie nusprendė, kad Brunius liksiąs gyventi Kaune, o J. Deksnys kartu su J. Valiuliu slapta bandys grįžti į Vokietiją. Juozas Deksnys pažinojo Kauno universitete dirbusį Bronių Barzdžiuką, pastarasis per savo buvusį bendradarbį Juozą Lukšą padėjo Jonui Deksniui susisiekti su Dzūkijos partizanų vadu plk. Juozu Vitkumi-Kazimieraičiu. 1946 m. pradžioje pas J. Deksnį atvyko plk. Juozas Vitkus-Kazimieraitis ir pranešė, kad Jonas Deksnys ir J. Valiulis sėkmingai perėjo SSRS-Lenkijos sieną, bet daugiau jokių žinių apie juos negavo.

„Kazimieraitis“ sutarė su Juozu Deksniu, kad pasikeitimas informacija ir ryšiai bus palaikomi per „Kazimieraičio“ sūnų, kuris mokėsi Kauno technikume. 1946 m. gegužės pabaigoje į Lietuvą per Lenkiją vėl atvyko J. Deksnio brolis Jonas Deksnys. Jam padėjo atvykti „Kazimieraičio“ vadovaujami partizanai ir ryšininkai. Broliai susitiko netoli Išlaužo ūkininko Varkalos sodyboje. Susitikime taip pat dalyvavo su J. Deksniu į Lietuvą atvykęs Vytautas Stanevičius ir „Tauro“ apygardos partizanas Juozas Lukša. Susitikimo metu Jonas Deksnys pareiškė, kad jis atvykęs su tikslu suvienyti antisovietinio pogrindžio organizacijas ir partizanus. Jonas paprašė brolio Juozo pagaminti radijo siųstuvą ryšiui su užsieniu ir susisiekti su Vilniuje veikiančiu pasipriešinimo centru. Broliai tuomet nežinojo, kad Vilniuje aktyviai veikia MGB agentas Juozas Markulis (slapyvardis „Ąžuolas“), prisistatantis Vilniuje veikiančio pasipriešinimo centro vadovu. Juozas 1946 m. birželio mėn. nuvyko į Vilnių ir ten J. Markulio bute Žvėryne Maloniojoje gatvėje 6a-2, susitiko su broliu Jonu. Pastarasis papasakojo Juozui apie Vilniuje vykusius pogrindžio organizacijų atstovų pasitarimus ir Bendro demokratinio pasipriešinimo organizacijos (BDPS) įsteigimą.

Juozas Lukša-Skirmantas, Daumantas. Genocid.lt nuotr.

Jonas Deksnys taip pat pasakė Juozui, kad jis netrukus išvyks iš Lietuvos į Vakarus ir paprašė paruošti radijo siųstuvą ryšiui su užsieniu. Netrukus Juozas Deksnys ėmėsi organizuoti radijo siųstuvo pagaminimą. Jis pasikvietė į pagalbą Kauno universiteto elektrotechnikos fakulteto studentą Bagdoną Kontrimą ir Kauno radijo mazgo vedėją Petrą Vanagaitį. Pastarieji sutiko J. Deksniui padėti. Sukonstruotą radijo siųstuvą J. Deksnys 1946 m. liepos mėn. nuvežė į Vilnių Markuliui. Po kurio laiko Markulis atvažiavo į Kauną pas J. Deksnį ir pasakė, kad radijo siųstuvas neveikia ir pakvietė jį važiuoti į Vilnių sutaisyti siųstuvą. J. Deksnys kartu su B. Kontrimu 1946 m. rugpjūčio mėn. vėl nuvažiavo į Vilnių pas Markulį ir sutaisė radijo siųstuvą. J. Deksnys su Markuliu buvo susitikęs dar vieną kartą Vilniuje 1946 m. rugsėjo mėn. pabaigoje. Markulis pasakė Deksniui, kad ruošiamasi reorganizuoti pogrindžio struktūras ir sumažinti aktyvumą, nes esą organizacijoje yra MGB agentų (pats J. Markulis tuomet jau buvo MGB agentu – past. aut.). Be to, Markulis liepė Deksniui nutraukti ryšius su partizanais per ūkininką Varkalą, nes yra „daug neaiškių klausimų“.

MGB J. Deksnį suėmė, greičiausiai, 1946 m. gruodžio 19 d. Iš pradžių jis buvo tardytas Kaune, bet netrukus buvo pervežtas į Vilniaus MGB pastatą (dabar Gedimino p. 40) ir įkalintas 36-oje kameroje. Reikia manyti, kad jis buvo tardomas ir kankinamas itin žiauriai, nes 1946 m. gruodžio 25 d. iššoko iš tardytojo kabineto pro langą ir užsimušė. Tą pačią dieną žuvusio kūnas buvo užkastas nežinomoje vietoje. J. Deksnio mirtis buvo tragiška ir unikali. Yra žinomas tik dar vienas toks atvejis, kai tardomas suimtasis iššoko iš MGB būstinės Vilniuje (Gedimino p. 40) ir žuvo. 1953 m. tardymo metu iš MGB pastato Vilniuje trečio aukšto iššokęs žuvo Algimanto apygardos kunigaikščio Margio rinktinės partizanas Petras Vizbaras-Vapsva. Manau, kad Juozas Deksnys taip pat vertas pagerbimo atminimo lenta arba plokšte prie buvusio KGB pastato Vilniuje (Gedimino p. 40).

Lietuvai atgavus nepriklausomybę buvo tinkamai pagerbtas daugelio už jos laisvę žuvusių kovotojų atminimas. Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra savo 2020 m. kovo 19 d. rašte dėl Juozo Deksnio pažymėjo, kad J. Deksnys „pagal Lietuvos Respublikos 1990 m. gegužės 2 d. „Asmenų, represuotų už pasipriešinimą okupaciniams režimams, teisių atkūrimo“ įstatymo 1-ąjį straipsnį, jis yra nekaltas Lietuvos Respublikai ir atkuriamos visos jo pilietinės teisės“. Vadovaujantis Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro generalinės direktorės Dalios Kuodytės 2002 m. birželio 21 d. įsakymu Nr. 79, Juozui Deksniui po mirties buvo suteiktas Laisvės kovų dalyvio statusas.

Naujienos iš interneto