Arnionių (Pabradės) ir Karkažiškės dvarai Pabradės „Ryto“ gimnazija

Autorius: Data: 2010-01-10, 07:33 Spausdinti

Šio straipsnio tikslas – priminti tą kelią, kurį nuėjo mokykla nuo pirmosios šiame krašte įkurtos Karkažiškės parapinės mokyklos iki šių dienų gimnazijos, ir padėkoti Pabradės „Ryto“ gimnazijos mokytojams už pasiaukojamą, nuoširdų pedagoginį darbą.
 
Iki 1791 m. šiandieninės Pabradės apylinkių žemės, išsidėsčiusios dešiniajame Žeimenos upės krante, priklausė Vilniaus pavietui, o kairiajame – Ašmenos pavietui.
 
1791 m. Lietuvos–Lenkijos seimas iš šiaurinės Ašmenos pavieto dalies ir nedidelių plotelių Vilniaus bei Ukmergės pavietų žemių sudarė Užnerio pavietą su „sostine“ Pastovyse. Jam priskirti Adutiškio, Daugėliškio, Joniškio, Kamajų, Kiemeliškių, Kuktiškių, Labanoro, Lentupio, Linkmenų, Mielagėnų, Svyrių, Švenčionių, Tverečiaus ir Zablatiškės miesteliai su apylinkėmis.
 
Po Trečiojo Lietuvos–Lenkijos padalijimo visi pavietai pavadinti apskritimis. Užnerio apskrities „sostinė“ iš Pastovių perkelta į Švenčionis. 1843 m. Užnerio apskritis pavadinta Švenčionių apskritimi. 1861–1915 m. Pabradė buvo paprasta gyvenvietė, be jokių administracijų, išskyrus geležinkelio stotį.
 
Nuo 1915 m. lapkričio 23 iki 1918 m. gruodžio 31 d. Pabradė, kaip ir Saldutiškis, buvo apskrities (kreiso) centras, kuriam priklausė netgi Švenčionys. (1)
 
1919–1929 m. Pabradė turėjo Švenčionių apskrities miesto statusą. Jos apylinkės dešinėje Žeimenos pusėje priklausė Joniškio valsčiui, kurio centras buvo Arnionyse, nes pats Joniškis buvo nepriklausomos Lietuvos teritorijoje. Demarkacinė linija ėjo Arino ežeru.
 
Teritorija kairiajame Žeimenos krante priklausė Švenčionių aps. Kiemeliškių valsčiui (Kiemeliškės yra dabartinėje Baltarusijos teritorijoje).
 
1929 m. įsteigtas Pabradės valsčius su centru Pabradėje.
 
1939 m. spalio 28 d. Pabradė, kaip Vilniaus krašto dalis, sugrįžo Lietuvai ir iki 1940 m. birželio 15 d. priklausė Švenčionėlių, po birželio 15 d. – Švenčionių apskričiai .
 
1950–1959 m. Pabradė buvo rajono centras, po to trejus metus priklausė Nemenčinės rajonui. 1962 m. priskirta Švenčionių rajonui, kuriam priklauso iki šiol.
 
1866 m. gyventojų surašymo duomenimis, Pabradėje, kairiajame Žeimenos krante, buvo 12 namų, gyveno 92 žmonės, o 1881 m. jau gyveno 111 žmonių. Šiapus upės buvo taikos teismas, dvi parduotuvės ir dvi karčemos. Tai dabartinis Pabradės senamiestis.
 
1886–1887 m. grafui Jonui Tiškevičiui priklausančioje Pabradės dalyje (dešiniajame Žeimenos krante) buvo 28 namai ir 8 neužstatyti sklypai. Kairiajame krante stovėjo 12 namų, gyveno 151 gyventojas (tarp jų 59 žydai). Buvo dvi smuklės ir dvi parduotuvės, sinagoga, kuri stovėjo kairiajame krante, dabartiniame senamiestyje. Ją apie 1957 metus nusinešė upių potvynis.
 
1919 m. gyveno 1 435 žmonės; (2)1929 m. – 3 012 (3); 1931 m. – 2 569 žmonės, buvo 394 gyvenamieji namai; (4)1959 m. – 4 489; (5)1970 m. – 5 790; (6)1989 m. – 7 360; (7)2001 m. – 6 525 žmonės (46,5 proc. lenkų, 24,1 proc. lietuvių, 17 proc. rusų, 4,8 proc. baltarusių, 1,4 proc. ukrainiečių, 0,8 proc. kitų tautybių, 5,3 proc. nenurodė tautybės); (8) 2009 m. – 6192 žmonės. (9)
 
Pirmieji žinomi Pabradės dvaro savininkai buvo Andrejus ir Jurgis Nosevičiai. 1528 m. birželio 17 d. šį dvarą įsigijo Vilniaus pilininkas Jurgis Radvila (Barboros Radvilaitės tėvas). Vėliau dvaras atiteko jo sūnui Mikalojui Radvilai Rudajam, kuris 1582 m. birželio 8 d. jį padovanojo Jonui Šveikovskiui. Jam mirus, dvaras atiteko žmonai Sofijai, kuri 1672 m. dvarą užrašė savo antrajam vyrui Mykolui Tizenhauzui, o šis nedelsdamas 1673 m. užrašė sūnui Mykolui, Vilniaus pakamariui. Vėliau šį dvarą valdė Vilniaus vaivadijos vėliavininkas (pulkininkas) Pranciškus Tizenhauzas. Tikėtina, kad dvaro centras tuo metu buvo Pabradėje, tarp dabartinio kultūros centro ir Žeimenos upės. 1751 m. už 3100 talerių (1 taleris – 20,46 g sidabro) Pabradės dvaras parduotas Pranciškui Abramavičiui. Iš jo dvarą paveldėjo sūnus Liudvikas. Dvaras dirbamos žemės turėjo nedaug, ir ta pati nederlinga – smėlynai. Rudenį pasėdavo 20 statinių rugių (statinė – 407 dm3 tūrio, kuria buvo galima apsėti 1 margą, t. y. 0,71 ha žemės), o pavasarį – 40 statinių vasarojaus. Tiesa, pievų sąlyginai buvo daug, bet didžiausius plotus užėmė miškai. Medžiai buvo kertami ir Dubingos, Žeimenos bei Neries upėmis plukdomi į Vilnių, o gal ir toliau. Pabradėje buvo lentpjūvė.
 
1756 m. dvaras atiteko Vilniaus Romos katalikų vyskupijos vyskupui Ignotui Jokūbui Masalskiui.(10) Kai 1765 m. ir Arnionių dvarą nusipirko vyskupas Ignotas Jokūbas Masalskis, Pabradės dvaras tapo Arnionių dvaro palivarku. (11)
 
1789 m. Pabradės dvaras perėjo į Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenės pulkininko, vėliau generolo leitenanto, o nuo 1793 m. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenės didžiojo etmono Simono Kosakovskio rankas. (1794 m. balandžio 23 d. Vilniuje, Rotušės aikštėje, S. Kosakovskį 1794 m. sukilėliai pakorė.) Po jo mirties Pabradės palivarkas atiteko Mykolui Kostrovickiui. (12)
 
1857 m. dešiniajame Žeimenos krante, į vakarus nuo Dubingos upelio, t. y. Arnionių dvarą su Pabradės palivarku, įsigijo grafas Jonas Tiškevičius. 1859–1861 m. jis vadovavo Vilniaus aps. bajorams. Žemės į šiaurės rytus nuo Dubingos upelio tuo metu priklausė valstybės iždui. Valdė dvarininkas Juozapas Lappas, o po jo – Mykolas Lappas. Pastarasis prie Dubingos upelio pastatė malūną. XIX a. pabaigoje šioje žemėje atsirado Didlaukio, Baltadvario ir kiti dvareliai.
 
Nuo senų laikų per Pabradę, Švenčionis, Vidžius (dabartinėje Baltarusijoje), Kreslavą (Latvijoje) ėjo Vilniaus – Daugpilio pašto kelias. XIX a. viduryje šis kelias buvo patiesintas, praplatintas, naujai nužvyruotas (kariniams tikslams). Žodžiu, kapitaliai suremontuotas. Dar 1805 m. Pabradėje pastatyti mūriniai užvažiuojamieji namai, kurie apleisti stovi iki šiol. Viename jų flygelyje (priestate) buvo alaus sandėlis, kitame – ratinė. (13)
 
XIX a. antroje pusėje kairiuoju Žeimenos paupiu, per buvusio Karkažiškės dvarelio laukus, buvo tiesiamas Sankt Peterburgo–Varšuvos geležinkelis. 1862 m. Pabradės užusienio (zastenko) žemėje įkurta geležinkelio stotis su keliais atsarginiais keliais (bėgiais) ir puikiu mūriniu dviejų aukštų pastatu – geležinkelio stotimi, iki šiol puošiančia miestelį. Stotis pavadinta „Pabradė“.
 
1905 m. 8 km į šiaurės rytus nuo Pabradės, dešiniajame Žeimenos krante, buvo baigtas įrengti karinis poligonas. Iš poligono per Žeimenos upę nutiestas tiltas, vedantis į kitoje upės pusėje esantį Pažeimenės kaimą (buvusį Pažeimenės užusienį), pastatyta geležinkelio stotelė (dabar stotelės pastatas nugriautas), pavadinta „Pažeimenė“. Joje sustodavo ir dabar minutei kitai sustoja tik keleiviniai traukiniai, nes nebuvo ir nėra atsarginių kelių (bėgių). Tiltas (dabar avarinės būklės) pirmiausia buvo reikalingas kariškiams, vykstantiems į Pabradės poligoną ir išvykstantiems iš jo, bet naudingas ir vietos gyventojams.
 
Visiems statybos darbams atlikti reikėjo daug darbininkų. Nepakako jų iš šių apylinkių, todėl buvo verbuojami darbininkai iš kitų apskričių ar net gubernijų. Daugeliui suvažiavusių darbininkų, daugiausiai iš Rusijos, pabaigus statybos darbus, pavyko įsidarbinti jau veikiančiuose objektuose. Žmonėms reikėjo kur gyventi. Tam pasitarnavo grafo Jono Tiškevičiaus pardavinėjami žemės sklypai prie pašto kelio – nuo tilto per Žeimeną į Vilniaus pusę. Darbininkai, daugiausia inžinieriai rusai, prekybininkai žydai, visi, kurie turėjo pinigų, pirko sklypus ir statėsi namus. Abipus Žeimenos augo Pabradės gyvenvietė.
 
1903 m. Pabradė įgijo miestelio statusą, nors joje nebuvo bažnyčios. Tiesa, 1910 m. vietos pravoslavų ir pirklio (?) Grušino lėšomis netoli geležinkelio stoties pastatyta cerkvė. 1915 m. kaizerinės Vokietijos kariuomenei užimant Lietuvą, Pabradės, kaip ir visos Lietuvos rusai pravoslavai pasitraukė į Rusiją. Cerkvė liko be parapijiečių. Ilgai buvo uždaryta. Tik 1927 m. pertvarkyta į Šv. Juozapo bažnyčią ir perduota Romos katalikų tikintiesiems. (14)
 
2008 m. Romos katalikai dešiniakrantėje Pabradėje pasistatė naują bažnyčią, kuri 2008 m. lapkričio 4 d. buvo pašventinta Švč. Mergelės Marijos, Šeimos Karalienės vardu.
 
Buvusi Šv. Juozapo bažnyčia grąžinta pravoslavams. 2005 m. rusai sentikiai Pabradės senamiestyje nusipirko namelį, susiremontavo ir įkūrė savo maldos namus.
 
Pirmoji Pabradės vienklasė 3-ijų skyrių liaudies mokykla rusų dėstomąja kalba įkurta tik 1904 m. Bajorėlių k. (dabartinėje Pabradės miesto teritorijoje – Bajorėlių gatvė), Švenčionių aps. Mokykla buvo išlaikoma iš valstybės iždo. (15)
 
1910 m. mokyklą baigė 6 berniukai. 1910–1911 m. joje mokėsi 49 berniukai ir 41 mergaitė.
 
1911 m. sausio 18 d. – mokyklų surašymo metu – mokykloje buvo 40 berniukų ir 33 mergaitės.
 
Bibliotekoje buvo 501 vadovėlis, 10 knygų mokytojui ir 262 knygos užklasiniam skaitymui. Visos knygos rusų kalba. Mokytojavo Severinas Talačka, 48 metų baltarusis, pravoslavas, kilęs iš valstiečių, 1882 m. baigęs Malodečnos mokytojų seminariją. Turėjo 28 m. pedagoginio darbo stažą. Gaudavo 360 rb atlyginimo ir 21,6 rb butpinigių per metus.
 
Mokykla veikė nuomojamame name, kuriame buvo du kambariai klasėms: 12×8 ir 9×8 uolekčių ploto bei 5 mažesni kambariai: 7,7×6, 9×5, 7,7×4, 5×5 ir 9×4 uolekčių ploto (1 uolektis – 0,71 m). (16)
 
1915 m. rudenį įkurta lenkiška pradinė mokykla, kuri tarpukariu išaugo į septynių skyrių pradinę mokyklą. 1929 m. Mokyklos gatvėje mokyklai buvo pastatytas mūrinis 2-jų aukštų pastatas, kuriame iki 1964 m. buvo rusų – lenkų Pabradės vidurinė mokykla Nr. 1. Dabartiniu metu šiame pastate yra Pabradės vaikų globos namai. 2010 m. pradžioje juose gyveno 140 vaikų ir jaunuolių. (17)
 
1939-1940 m. Pabradės 6 skyrių pradinėje mokykloje, kaip ir visame tuometiniame Vilniaus krašte, mokslas prasidėjo tik gruodžio 1 d. Buvo mokoma lietuvių kalba su trumpais paaiškinimais gimtąja kalba nesuprantantiems lietuviškai.
 
Mokyklai vadovavo Klemensas Paukštė, turintis 7 metų pedagoginio darbo stažą.
 
Mokytojai:
 
Antanaitis Pranas, turintis 7 metų pedagoginio darbo stažą,
Baužytė Leokadija – 5 m. ped. darbo stažą,
Čeplinskaitė Viktorija – 2 m.,
Didžiulis Aleksandras – 7 m.,
Kvaraciejus Jonas – 4 m.,
Mickevičius Leonas –    ,
Obelevičius Edmundas – m., pradėjęs dirbti nuo 1940 m. sausio 21 d.,
Pundytė Melanija – 7 m.,
Steckaitė Elena – 17 m. (18)
 
Mokytojas gaudavo 240 Lt algos per mėnesį.
 
Tais metais Pabradėje veikė ir žydų pradinė mokykla. Vedėja Somaitė Sara, paskirta 1939 m. lapkričio 2 d., mokytoju – Zelmanas Rupoicas, paskirtas nuo 1940 m. sausio 1 d. (19)
 
1940–1941 m. buvo nepilna vidurinė mokykla (septynmetė) rusų dėstomąja kalba. Nebuvo dėstoma tikyba. Klasėse nuimti buvę paveikslai, kryžiai, vietoj jų atsirado sovietinių vadų portretai. Nuo 1940 m. rugsėjo 15 d. direktoriumi paskirtas Pranas Antanaitis, g. 1904 m. Mokytojavo Leokadija Baužytė, g. 1909 m., Čaplinskaitė-Rajunčienė Viktorija, Deščiarovas Jonas, Didžiulis Aleksandras, Gintautienė (?), Mickus Leonas, Palkauskienė Elena, Pundytė Melanija, g. 1911 m., Steckaitė Elena, Ščepkovas Vaclovas. (20)
 
1941–1942 m. – šešių skyrių pradinė mokykla lietuvių dėstomąja kalba su trumpais paaiškinimais gimtąja kalba nesuprantantiems lietuviškai. Mokyklos vedėju paskirtas Kazys Paukštė, iki tol dirbęs Ignalinos pradinės mokyklos vedėju. 1941 m. lapkričio 1 d. jis šių pareigų atsisakė ir grįžo mokytojauti į Ignalinos pradinę mokyklą. Pabradės pradinės mokyklos vedėju paskirtas Aleksandras Didžiulis.
 
Mokytojavo dar sovietiniais metais dirbę mokytojai: Deščiarovas Jonas, Gintautienė (?), Mickus Leonas, Palkauskienė Elena, iki 1941 m. gruodžio 13 d. – Paukštė Klemensas ir naujai paskirti mokytojai: Genytė Eleonora (paskirta nuo 1942 m. vasario 4 d.), Padūmis Juozas (atkeltas iš Seniškio mokyklos), Pundytė Melanija (atkelta iš Švenčionėlių nepilnos vidurinės mokyklos), Valeika Petras (atkeltas iš Karkažiškės mokyklos), Zinkevičius Jonas (atkeltas iš Adomėlių mokyklos, esančios prie Kruonių). (21)
 
Beveik visi mokytojai tarpukariu buvo dirbę Vilniaus krašto „Ryto“ lietuviškose mokyklose, todėl, suprantama, mokėjo lenkų kalbą.
 
Praūžus frontui, Pabradės pradinė mokykla, kurios I–IV skyriuose mokėsi 491 mokinys, ir progimnazija, kurios I–IV klasėse mokėsi 249 mokiniai, mokslo metus pradėjo 1944 m. spalio 1 d. Dėstomoji kalba – lenkų. (22)
 
1945–1946 m. nemaža dalis lenkų tautybės gyventojų, ypač inteligentai, emigravo į Lenkiją. Tiek pradinėje mokykloje, tiek progimnazijoje mokinių sumažėjo. Sovietų valdžia, pasinaudojusi emigracija, pradinėje mokykloje bei progimnazijoje įvedė rusų dėstomąją kalbą.
 
1946–1947 m. pradžios mokykloje mokėsi 261 mokinys, o progimnazijoje – 155 mokiniai (IV progimnazijos klasė nesusidarė). (23) Tačiau lietuviukams, nors ir negausiai gyvenantiems Pabradėje bei jos apylinkėse, nebuvo galimybės mokytis gimtąja kalba. Lietuvių mokinių tėvai nesnaudė, dėjo visas pastangas, kad jų atžalos mokytųsi gimtąja kalba. Iš dalies jiems pavyko. 1948–1949 m. norintiems leista mokytis lietuvių kalbos kaip dalyko. Pradinėje mokykloje lietuvių kalbos mokė mokyt. Leopoldas Skusėnas, o progimnazijoje – (?) Lizdienė. (24)
 
1949 m. vasarą įvykdyta mokyklų reforma: pradinė mokykla bei progimnazija buvo sujungtos ir tapo septynmete mokykla, o pradinę mokyklą sujungus su gimnazija – vidurine mokykla.
 
Pabradės septynmetėje mokykloje mokėsi 569 mokiniai.1950 m. rugsėjo 1 d. prie Pabradės septynmetės mokyklos atidaryta 8 klasė. Mokyklai suteiktas vidurinės mokyklos statusas. Mokyta rusų kalba. (25)
 
Lenkų mokinių tėvai sukilo, kad juos, kaip mažumą, skriaudžia, neleidžia mokytis gimtąja kalba. Skundai, rašyti Stalinui, tiesa, anoniminiai, pasiekė Maskvą. Padėjo. Nuo 1951–1952 m. m. norintieji galėjo mokytis lenkų dėstomąja kalba. O lietuviukus, nors ir negausiai gyvenančius, nuskriaudė. Jie neteko galimybės mokytis lietuvių kalbos netgi kaip dalyko.
 
1953–1954 m. Pabradės vidurinėje mokykloje lenkų kalba dėstomose 1–11 klasėse mokėsi 693 mokiniai, o rusų kalba dėstomose 1–7 klasėse – 146 mokiniai. (26)
 
Po politinio „atšilimo“ 1954 m. ir lietuviai išsikovojo, kad jų atžalos galėtų mokytis gimtąja kalba. 1955 m. rugsėjo 1 d. prie Pabradės vidurinės mokyklos buvo atidarytas skyrius – jungtinė 1–4 klasė lietuvių dėstomąja kalba. Mokėsi 12 mokinių. Pamokos vyko viename gyvenamojo namo kambaryje (gyventojai emigravę į Lenkiją), Vilniaus g. nr. 1 (namas neišlikęs). Pirmoji mokytoja – P. Paleckienė.
 
Kitais mokslo metais mokinių padaugėjo iki 26 (vien į pirmąją klasę atėjo 9 mokiniai). Mokė mokytoja Bronė Supiejeva.
 
1957 m. rugsėjo 1 d. pradinė mokykla tapo septynmete. Marcelė Pociuvienė buvo paskirta mokyklos direktore, nors 5,6 ir 7 klasėse mokėsi tik po tris mokinius, o visoje mokykloje – 46 mokiniai. Mokytojavo Janina Dranenkienė, Felicija ir Kęstutis Ilgūnai, Bronius Pocius… Pradinukus mokė mokyt. Bronė Supiejeva ir (?) Pleckevičiūtė. Mokykla veikė dviejuose pastatuose Vilniaus gatvėje. Viename iš jų buvo dvi klasės, mokytojų kambarys ir direktorės kabinetas. Kitame – dvi klasės, viena iš jų buvusioje virtuvėje.
 
1958 m. rugsėjo 1 d. prie lietuviškos septynmetės mokyklos atidarytos iškart dvi klasės: 8 ir 9. Mokykloje mokėsi 94 mokiniai. Mokykla dirbo dviem pamainomis. Direktoriumi paskirtas Romualdas Stampkauskas. Išvykus mokytojams Felicijai ir Kęstučiui Ilgūnams, Broniui Pociui, atvyko Melanija Petrauskaitė, Tamara Stampkauskienė ir Bronius Vinciūnas, tik ką baigęs lietuvių kalbą ir literatūrą Vilniaus universitete. Jis šioje mokykloje mokytojavo iki pensijos – 49 metus. Puoselėdamas gimtąjį žodį ir tautines tradicijas, tolerantiškai bendraudamas, mokytojas tapo pavyzdžiu jauniems pedagogams. Mokykla dirbo dviem pamainomis. (27)
 
1959 m. rugsėjo 1 d. Pabradės lietuvių septynmetė mokykla reorganizuota į vidurinę mokyklą, kurioje buvo dešimt klasių, mokėsi 142 mokiniai. Vien pirmoje klasėje mokėsi 15 mokinių. Dirbo 18 mokytojų ir 2 bendrabučio auklėtojai. (28) Mokykla įsikūrė naujame, nors ir nevisiškai užbaigtame name, pastatytame mokyklai, Keisūnų gatvėje. Jame buvo 7 klasės kambariai ir keletas mažesnių kambarių, platus koridorius. (29)
 
1960–1961 m. mokykloje mokėsi 162 mokiniai, tarp jų 8 vienuoliktokai. Tai pirmoji Pabradės 2-osios vidurinės mokyklos abiturientų laida. Mokykloje dirbo 20 mokytojai ir du bendrabučio auklėtojai. (30)
 
1964 m. rugsėjo 1 d. mokyklai atiduoti dar du pastatai Pašto gatvės 8 ir 17 nr. Mokyklos direktoriumi paskirtas Alfonsas Vaitkevičius. Mokėsi 233 mokiniai. (31)
 
Mokinių daugėjo. 1969–1970 m. mokėsi 282 mokiniai. Iš jų 57 gyveno bendrabutyje. (32)
 
1971–1972 m. jau buvo 302 mokiniai, (33) o 1972–1973 m. – 301 mokinys (34). Vėliau kurį laiką mokinių mažėjo, bet neilgam.
 
1973 m. pabaigoje baigtas statyti „priestatas“ (atskiras pastatas) Upės g. 19. 1974 m. sausio 19 d. pastatas iškilmingai atidarytas. Mokykla atsisakė pastatų Pašto g. 8 ir 17.
 
1990 m., direktoriaujant Pranui Čereškevičiui, mokyklai suteiktas „Ryto“ vidurinės mokyklos vardas. Nuo 1996 m. rugsėjo 1 d. paskiriama nauja mokyklos direktorė Laima Markauskienė, sėkmingai dirbanti iki šiol.
 
Mokinių vis daugėjo ir 2004–2005 m. mokykloje jau mokėsi 705 mokiniai. Nuo 2005 m., kaip ir daugelyje Lietuvos mokyklų, mokinių, nors nežymiai, bet iki šiol pastoviai, ėmė mažėti.
 
2005–2006 m. mokykloje mokėsi apie 700 mokinių. Mokyklą baigė 39 abiturientai. 2005 m. rugsėjo 15 d. atiduotas eksploatuoti naujas priestatas – kabinetų korpusas. Mokykla, išdirbusi penketą metų dviem pamainomis, pradėjo dirbti viena pamaina.
 
2006–2007 m. mokėsi 689 mokiniai, dirbo 63 mokytojai, tarp jų – 10 mokytojų metodininkų, net 34 vyr. mokytojai. 2006 m. rugsėjo 15 d. baigta naujos sporto salės statyba.
 
2008 m. balandį Pabradės „Ryto“ vidurinei mokyklai suteiktas gimnazijos statusas. Dabar mokykla vadinasi: Pabradės „Ryto“ gimnazija. (35)
 
2009–2010 m. gimnazijoje mokėsi 612 mokinių, iš jų – 55 abiturientai.
 
Dirbo 10 mokytojų metodininkų:
 
Andrijauskienė Asta, lietuvių kalbos mokytoja,
Čičiurkienė Zita, geografijos mokytoja,
Godliauskienė Danutė, pradinių klasių mokytoja,
Kerulienė Irena, vokiečių kalbos mokytoja,
Liubčenko Jelena, tikybos mokytoja,
Mateikienė Regina, istorijos mokytoja,
Meškauskienė Jurgita, kūno kultūros mokytoja,
Meškovienė Edita, matematikos mokytoja,
Popkova Liudmila, rusų kalbos mokytoja ir
Verikienė Esmiralda, pradinių klasių mokytoja.
Nuo 1957 iki 2010 m. mokyklą baigė 1096 abiturientai.
 
Gimnazijoje išrinkta nusipelniusių, visuomeniškai aktyvių mokyklos auklėtinių Garbės galerija:
 
Alinauskienė (Gulevataja) Natalija, baigusi mokyklą 1980 m., chemijos mokytoja, Švenčionių rajono Pabradės „Žeimenos“ gimnazijos direktorė.
Bitovtas Ričardas, mokyklą baigęs 1991 m., architektas, V. O. „Architektų klubo“ prezidentas. Rengė ir vykdė Katedros aikštės restauravimo projektą, rengė Valdovų rūmų atstatymo projektą ir jį vykdo.
Breslavskienė (Jutelytė) Laimutė, mokyklą baigusi 1969 m., vokiečių kalbos specialistė, Lietuvos centrinio valstybės archyvo Rašytinių dokumentų skyriaus vedėjo pavaduotoja.
Dereškevičius Alfredas, mokyklą baigęs 1983 m., vadybininkas, grojo grupėje „Volis,“ meno mokyklos vadybininkas, renginių apšvietimo ir įgarsinimo vadovas.
Dranenka Aleksandras, mokyklą baigęs 1965 m., kraujagyslių chirurgas, docentas.
Ivanauskas Alfas, mokyklą baigęs 2003 m., buvęs aktyviausias mokyklos prezidentas, „Vilniaus vartų“ restoranų rinkodaros vadovas.
Kaminskas Arūnas, mokyklą baigęs 1986 m., Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas.
Kiršis Valdemaras, mokyklą baigęs 1974 m., inžinierius, įrašų studijos vadovas.
Maksimiakienė (Stupelytė) Asta, mokyklą baigusi 1979 m., gidė, „Crystal Creations“ generalinė direktorė.
Michniovytė-Troup Rasa, mokyklą baigusi 1995 m., biologė, sportininkė, studijavo ir šiuo metu gyvena JAV, atstovavo Lietuvai Pekino vasaros olimpinėse žaidynėse.
Stankevičius Ernestas, mokyklą baigęs 1988 m., Vilniaus autoūkio inžinierius, „Renault“ atstovės UAB „Skuba“ įmonių grupės pardavimo vadovas Baltijos šalims.
Šernius Augustas, mokyklą baigęs 1990 m., teisininkas, baigęs VU tarptautinę teisę, UAB
„ERGO Lietuva“ generalinio direktoriaus patarėjas – teisininkas.
Turica (Daugirdaitė) Stela, mokyklą baigusi 1983 m., koncentmeisterė, aktyviai dalyvaujanti Pabradės kultūros centro meno mėgėjų kolektyvų veikloje, ne kartą apdovanota Garbės raštu kaip geriausia koncentmeisterė.
Uzelka Ričardas, mokyklą baigęs 1996 m., Lietuvos kariuomenės DLK Gedimino pulko štabo bataliono viešiųjų ryšių karininkas. Kapitonas.
Vaiciukevičius Stanislovas, mokyklą baigęs 1974 m., ekonomistas.
 
Meninės krypties būreliai
 
Dramos būrelis „Daigeliai“ (vadovė D. Godliauskienė). Būrelis laimi rajoninėse ir apskrities mokyklų teatrų šventėse.
Dailiųjų amatų būrelis (vadovė A. Ivanovienė) sėkmingai dalyvauja rajoniniuose ir respublikiniuose konkursuose.
Dainavimo būrelis DO-RE-MI (vadovė E.Rudiskienė).
Jaunųjų dizainerių būrelis (vadovė J. Žeromskaja). Jaunųjų dizainerių rankomis siuvami stilizuoti tautiniai kostiumai gimnazijos šokėjoms ir dainininkams.
Tautinių šokių būrelio merginos (vadovė Reda Rutkauskienė) šoka ne tik gimnazijos šventėse, bet dalyvavo ir respublikinėje dainų ir šokių šventėje „Amžių sutartinė“.
 
Karkažiškė
 
Kairiakrantė Pabradė įsikūrusi buvusioje Karkažiškės dvaro Keisūnų ir Pabradės užusienių žemėje. Karkažiškės miestelis tik už 5 km nuo Pabradės senamiesčio (3 km nuo miestelio ribos). Pabradės ir Keisūnų užusieniai jau minimi XVIII a. pradžioje.
 
Keisūnų ir Pabradės užusienių žmonės meldėsi Karkažiškės bažnyčioje, nes į Karkažiškę keliais kilometrais arčiau negu į Pavoverę. Be to, Pavoverėje pirmoji bažnyčia pastatyta tik 1750 m., o Karkažiškėje – 1501 m.
 
XVIII a. pabaigoje–XIX a. Keisūnų ir Pabradės užusienių vaikai galėjo mokytis Karkažiškės parapinėje mokykloje. Dabar – priešingai.
 
Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikas Jokūbas Nemirovičius fundavo pirmosios Romos katalikų bažnyčios Karkažiškėje statybą. Bažnyčia buvo pastatyta tik 1501 m., jau po Jokūbo Nemirovičiaus mirties. (Jis mirė 1494 m.)
 
1502 m. Jokūbo Nemirovičiaus dukra Jadvyga bažnyčios išlaikymui paskyrė dalį Karkažiškės dvaro žemės. 1611 m. dvarininkas Vaitiekus Jarčevskis testamentu dvarą paliko Vilniaus diecezinei kunigų seminarijai su sąlyga, kad pastaroji išlaikys vietos bažnyčią ir kleboną. (36)
 
1670 m. Vilniaus prelatas Aleksandras Sapiega bažnyčią rekonstravo. 1782 m. Vilniaus diecezinės kunigų seminarijos lėšomis buvo pastatyta nauja medinė, 44x11x14 uolekčių (1 uolektis – 0,71 m) bažnyčia, malksnos stogu, akmens pamatais. (37)
 
1838 m. naktį iš liepos 15 į 16-ąją nuo žaibo iškrovos bažnyčia sudegė. (38) 1842 m. buvo baigta statyti nauja medinė, 20x11x6 m, 7 langų bažnyčia, malksnos stogu, plytų grindimis, akmens pamatais. Vidus išbaltintas kalkėmis, sumaišytomis su klijais. Jei pirmoji bažnyčia stovėjo ant kalvos (dabartinės kapinės), tai naujoji – šiek tiek žemiau, kalvos pašlaitėje. Kol naujoji bažnyčia buvo statoma, tikintieji meldėsi parapinės mokyklos gale, kuriame anksčiau gyveno mokytojas.
 
1894–1903 m. Karkažiškėje klebonavo kun. Adolfas Piotrovskis, kuris aktyviai prisidėjo prie parapijiečių lenkinimo, daug lietuvių sulenkino. (39)
 
Ilgainiui „nuseno“ ir ši bažnyčia. 1905 m. Vilniaus kurija leido statyti naują mūrinę bažnyčią, bet kitoje vietoje. Statyba pradėta 1909 m. Kai bažnyčia jau buvo baigiama mūryti, 1910 m. caro valdžia uždraudė tęsti statybą. Vėliau – Pirmasis pasaulinis karas. Bažnyčia baigta įrengti tik 1922 m. 1924 m. ją pašventino Šv. apaštalų Petro ir Povilo vardu vyskupas Jurgis Matulaitis. (40)
 
1963 m. – tarybų valdžios bažnyčia uždaryta. 1990 m. – grąžinta tikintiesiems.
 
* * *
 
1767 m. dvaras nebuvo turtingas. Buvo 5 karves (iš jų tik dvi melžiamos), 4 jaučiai, 24 avys, 6 ožkos, 45 vištos, 25 žąsys ir 20 ančių. (41) Gyvenamasis dvaro namas – rūmai buvo vieno aukšto, mediniai, su mansarda ir veranda. Krosnys koklių, pamatai akmenų, stogas malksnos. Rūmuose ilsėdavosi Vilniaus diecezinės kunigų seminarijos profesoriai, konsistorijos žmonės.
 
Buvo namas ir dvaro tarnautojams bei ūkiniai pastatai: arklidė, karvidė (joje buvo laikomi ir jaučiai), kiaulidė, kluonas ir ledainė. Buvo bravoras ir keturios karčemos: viena – Karkažiškės miestelyje, antra – prie Vilniaus–Daugpilio pašto kelio, trečia – prie tilto per Žeimeną, ketvirta – Pailgio užusienyje, netoli vandens malūno. Pailgyje buvo gyvenamasis namas, kepykla, tvartas ir kluonas. (42)
 
1767 m. Karkažiškės dvarui priklausė vienintelis Maleikėnų kaimas su 10 valakų žemės ir 6 užusieniai (zastenkai):
 
Burbliškės su 5 valakais žemės, Dalos su 1 valaku, Keisūnų – 8, Pabradės – 2 ir 2/3, Pažeimenės – 5, Važeliškės – 6 valakais. Iš viso: 27 ir 2/3 valako žemės. (43)
 
1795 m. Karkažiškėje gyveno 19 šeimų: 12 bajorų ir 7 valstiečių šeimos. Kiekviena šeima naudojosi 0,5 valako žemės. Gyveno ir 5 kampininkai – amatininkai: aludaris, audėjas, batsiuvys, kailiadirbis ir siuvėjas. Miestelyje gyveno:
 
1. Bagdonavičiaus Andriaus 7 asmenų šeima,
2. Bagdonavičiaus Antano 6 asmenų,
3. Bagdonavičiaus Simono 4 asmenų,
4. Blaževičiaus Jono 4 asmenų,
5. Gedlevičiaus Pranciškaus 4 asmenų,
6. Grudinskų Krištapo ir Motiejaus 7 asmenų,
7. Gudonio Jokūbo 4 asmenų,
8. Juškevičiaus Simono 6 asmenų,
9. Kazlausko Juozapo 3 asmenų,
10. Kurnickio Baltramiejaus 4 asmenų,
11. Lisausko Jono 4 asmenų,
12. Misiūno Juozapo 4 asmenų,
13. Narkevičiaus Antano 3 asmenų,
14. Padlecko Vladislovo 5 asmenų,
15. Paplavskio Marijono 3 asmenų,
16. Paškevičiaus Juozapo 5 asmenų,
17. Pašavskio Jono 5 asmenų,
18. Pauliko Juozapo 2 asmenų,
19. Senkevičiaus Kazimiero 5 asmenų šeima.
Iš viso – kartu su kampininkais miestelyje gyveno 90 gyventojų. (44)
 
1795 m. Karkažiškės dvaro teritorijoje jau buvo trys kaimai ir 8 užusieniai.
 
Kaimuose:
 
Keisūnų kaime gyveno Simono Kolodziejaus, Juozapo Narkevičiaus, Andriaus Daukšos ir Jono Dasio šeimos, 19 gyventojų,
Maleikėnų k. – 6 šeimos, 24 gyventojai,
Važeliškės k – 4 šeimos, 16 gyventojų.
Užusieniuose:
Beviržės k. gyveno 1 šeima, 5 gyventojai,
Burbliškės – 1 šeima, 6 gyventojai,
Dalos – 2 šeimos, 6 gyventojai,
Juškų – 2 šeimos, 6 gyventojai,
Pabradės – 1 šeima, 4 gyventojai ( gyveno Motiejaus Stankevičiaus šeima),
Pailgio – 2 šeimos, 10 gyventojų,
Pamaleikėnų – 2 šeimos, 11 gyventojų,
Pažeimenės – 3 šeimos, 15 gyventojų.
 
Pastaba. Beviržės ir Pamaleikėnų užusieniai išnykę. (45)
 
1869 m. dvaro žemę išdalijus valstiečiams, buvusioje Karkažiškės dvaro teritorijoje (be dvaro ir miestelio) buvo:
 
Beviržės k. 7 šeimos, 33 gyventojai. Naudojosi 46 deš. žemės.
Burbliškės k. 3 šeimos, 19 gyventojų, 40 deš.
Dalos užusienyje 2 šeimos, 13 gyventojų, 40 deš.
Juškų k. 9 šeimos, 29 gyventojai, 33 deš.
Maleikėnų k. 27 šeimos, 146 gyventojai, 111 deš.
Pailgio k. 4 šeimos, 26 gyventojai, 23 deš.
Pažeimenės k. 4 šeimos, 31 gyventojas, 22,5 deš.
Važeliškės k. 8 šeimos, 55 gyventojai, 40 deš.
Iš viso: 64 šeimos, 352 gyventojai. Naudojosi 355,5 deš. žemės.
 
Nuo dabartinės bažnyčios į pietus – Karkažiškės miestelis, kuriame gyveno 19 šeimų, turėjo 322,66 deš. žemės. Į šiaurę – Karkažiškės užusienis, kuriame gyveno 8 šeimos (buvę rekrutai), turėjo 15,65 deš. žemės. Į rytus – Karkažiškės kaimas, kuriame gyveno 5 šeimos, turėjo 127,21 deš. žemės. Iš viso: 96 šeimos, 821,02 deš. žemės. (46)Dabar iš visų trijų dalių – viena Karkažiškė.
 
Neminimi Pabradės ir Keisūnų užusieniai, matyt, jau priklausė Pabradės gyvenvietei. Tai dabartinis Pabradės „senamiestis“, išsidėstęs abipus pašto kelio, prieš tiltą per Žeimeną, važiuojant iš Švenčionių.
 
2001 m. Karkažiškėje gyveno 365 gyventojai, (47)2004 m. – apie 400 gyventojų.
 
Karkažiškės parapinė mokykla įkurta Edukacinės komisijos laikais – 1779 m. 1781 m. joje mokėsi 11 (5 bajorų ir 6 valstiečių) vaikų. 1782 m. – 25 (5 bajorų ir 20 valstiečių) vaikai. (48)
 
Tikėtina, kad 1791–1795 m. neramumų laikotarpiu, o gal ir ilgiau, mokykla nedirbo. Tik žinoma, kad 1798 m. mokykloje mokėsi 20 mokinių, 1804 m. – 10 mokinių, 1805 m. – taip pat 10 mokinių. (49)
 
1810 m. į mokyklą atėjo pirmoji mergaitė. Tuo metu mokykloje mokėsi 18 berniukų. 1812 m. mokykloje buvo 28 berniukai, o mergaitės jau nebebuvo. Matyt, ji nepritapo ar dėl kitų priežasčių nebesimokė. (50)
 
1826 m. birželio 29 d. kunigas emeritas Baltazaras Kramkovskis Vilnaus banke turėjo 500 rb savo santaupų, už kurias gaudavo palūkanų. Bankas paskaičiavo: jei jis šį indėlį laikys banke iki 1844 m. gegužės 25 d., indėlis išaugs iki 756 rb.
 
1826 m. liepos 12 d. kunigas šį indėlį testamentu paliko Karkažiškės bažnyčios reikmėms ir parapinės mokyklos mokytojui išlaikyti. Testamentą patvirtino Vilniaus aps. žemės teisme. Testamento priežiūros funkcijas pavedė Karkažiškės parapijos 43 m. klebonui kun. Bonifacui Žukauskui. 1826 m. lapkričio 10 d. klebonas kun. Bonifacas Žukauskas apie šį testamentą pranešė Vilniaus konsistorijai.
 
1831 m. Karkažiškėje po ilgokos pertraukos dviejų galų name, priklausančiame parapijai, buvo atidaryta parapinė mokykla. Viename namo gale buvo mokykla, o kitame gyveno mokytojas.
 
Nuo 1840 m. šioje mokykloje mokytojavo vyresnysis klebono brolis, filosofijos kandidatas Adomas Žukauskas. Jis, kaip ir jo brolis, buvo kilęs iš dvarininkų šeimos, baigęs Vilniaus universitetą. Gyveno kartu su broliu klebonu kun. Bonifacu Žukausku. Mokytojui atlyginimą mokėjo mokinių tėvai arba klebonas iš kunigo Baltazaro Kramkovskio indėlio procentų banke. Karkažiškės parapinėje mokykloje mokinių skaičius ir socialinė sudėtis kasmet keitėsi.
 
1840 m. mokėsi 10 mokinių. (51)
1843 m. – 46 (42 šlėktų ir 4 valstiečių) vaikai, (52) 1844 m. – 36 (16 šlėktų ir 20 valstiečių) vaikai, (53)
1845 m. – 16 (12 šlėktų ir 4 valstiečių) vaikų, (54) 1846 m. – 18 (13 šlėktų ir 5 valstiečių) vaikų, (55)
1848 m. – 16 (14 šlėktų ir 2 valstiečių) vaikų, (56) 1849 m. – 14 (13 šlėktų ir 1 valstiečių ) vaikų. (57)
 
1847 m. parapija neteko klebono Bonifaco Žukausko. Po metus kitus kunigavo Aleksandras Gurčinas, Julijonas Pacevičius ir Mykolas Jablonskis. Mokytoją Adomą Žukauską pakeitė mokytojas Vincentas Žukauskas, o pastarąjį – Pranciškus Glavinskas.
 
1852 m. klebonu paskirtas Jonas Cibavičius, kuris Karkažiškėje išdirbo 19 metų.
 
1854 m. vasarą, kai mokiniai atostogavo, parapinės mokyklos klasėje klebonas J. Cibavičius apgyvendino bažnyčios tarno šeimą. Kilo triukšmas. Įsikišo Vilniaus švietimo apygardos globėjas, Vilniaus konsistorija.
 
Klebonas kun. J. Cibavičius teisinosi, kad mokyklos pastatui reikia kapitalinio remonto, o tam neturįs nei lėšų, nei medžiagos. Testamentu paliktų kun. Baltazaro Kramkovskio indėlio procentų 37,8 rb per metus bažnyčia negauna jau nuo 1844 m. (1844 m. balandžio 23 – 1947 m. balandžio 23 d. pinigai buvo „pasiklydę.“ Vis dėlto po trejų metų mokytojas Vincentas Žukauskas juos gavo). Kai Vilniaus konsistorija pažadėjo skirti remontui lėšų, klebonas pareiškė, kad pastatas būtinai reikalingas parapijai, kad miestelyje nėra tinkamo namo, kuriame galima įkurdinti mokyklą, o naujai mokyklai statyti (buvo ir tokių minčių) nėra vietos bažnyčios žemėje. Neapsikentusi Vilniaus konsistorija 1856 m. sausio 9 d. raštu nr. 133 įpareigojo kleboną suremontuoti patalpas ir leisti parapinei mokyklai dirbti. Tačiau ir raštas klebono „neįveikė“. 1857 m. sausio 3 d. Vilniaus švietimo apygardos globėjas buvo priverstas Karkažiškės parapinę mokyklą uždaryti. (58)
 
Po 1863 m. sukilimo Lietuvoje visos parapinės mokyklos uždarytos. Imta kurti vadinamąsias liaudies mokyklas rusų dėstomąja kalba. Atrodo, kad Karkažiškėje iki XIX–XX a. sandūros pradžios mokyklos nebuvo (bent jau neteko aptikti dokumentuose).
 
1900 m. Karkažiškėje mokytojavo Nikolajus Lubko. Mokėsi 49 berniukai ir 19 mergaičių. (59)
 
1939–1940 mokslo metus mokykla pradėjo gruodžio 1 d. Mokė lietuvių kalba su trumpais paaiškinimais vaikų gimtąja kalba nesuprantantiems lietuviškai.
 
Mokyklos vedėju dirbo Povilas Gečiauskas, turintis 3 metų pedagoginio darbo stažą.
 
Mokytojai: Marija Gečiauskienė – dirbanti pirmus metus (nuo 1940 m. vasario 1 d. ją pakeitė Jonas Murinas, turintis 5 m. pedagoginio darbo stažą), Jonas Maciulevičius – turintis 18 metų ped. darbo stažą. (60)
 
1940–1941 m. Karkažiškės pradinės mokyklos vedėju dirbo Aleksandras Didžiulis.
 
1941–1942 m. Karkažiškės trijų komplektų pradinėje mokykloje buvo mokoma lietuvių kalba su trumpais paaiškinimas gimtąja kalba nesuprantantiems lietuviškai. Vedėju dirbo Jonas Dimbelis. Mokytojavo Jonas Maciulevičius ir Petras Valeika. (61)
 
Arnionių ir Karkažiškės dvarų žemėse, Sankt Peterburgo–Varšuvos geležinkelio ir Vilniaus–Daugpilio trakto sankirtoje, prie gražuolės Žeimenos įsikūrusi Pabradė, iš visų pusių apaugusi pušynais, kasdien keičiasi, gražėja. Jos mokyklos ugdo šaunius Lietuvos gyventojus. Sėkmės Tau, Pabrade!
 
Šaltiniai
 
1. Lietuvos istorinė geografija, p. 17,Vilnius.
2. A. Miškinis. Rytų Lietuvos miestai ir miesteliai, II knyga, p. 481, Vilnius, 2005.
3. Spis miejswosci powietu Swięcianskego, 1929.
4. LTE, t. 8, p. 395, Vilnius, 1981.
5. MLTE, t. 2, p. 727, Vilnius, 1968.
6. MLTE, t. 2, p. 727, Vilnius, 1968.
7. MLTE, t. 2, p. 727, Vilnius, 1968.
8. Gyventojų surašymo duomenys.
9. Pabradės seniūnijos informacija.
10. LVIA, f. SA, b. 4766, l. 304.
11. VLE, t. 2, p. 37, Vilnius, 2002.
12. VLE, t. 2, p. 37, Vilnius, 2002.
13. M. Rupeikienė. Pabradės užvažiuojamieji namai, p. 300, Vilnius.
14. K. Misius, R. Šinkūnas. Lietuvos katalikų bažnyčios, p. 155, Vilnius.
15. LVIA, f.567, ap.8, b.162, l.35.
16. LVIA, f.567, ap.8, b.162, l.41.
17. Pabradės vaikų globos namų informacija.
18. LCVA, f.391, ap.6, b.457, l.196.
19. LCVA, f.391, ap.6, b.457, l.234.
20. LCVA, f.R -629, ap.1, b.34, l.8.
21. LCVA, f.R -629, ap.1, b.75, l.256.
22, LCVA, f.R -629, ap.6, b.19.
23. LCVA, f.R -629, ap.6, b.105, l.11.
24. LCVA, f.R -629, ap.6, b.369.
25. LCVA, f,R -629, ap.6, b.483.
26. LCVA, f.R -629, ap.6, b.905.
27. LCVA, f.R -629, ap.6, b.1578.
28. LCVA, f.R -629, ap.2, b.1709.
29. „Tarybinis mokytojas“, 1958 m., nr. 51.
30. LCVA, f.R -629, ap. 6, b.1712.
31. LCVA, f.R -626, ap.6, b.2278.
32. LCVA, f.R -629, ap. 6, b.2453.
33. LCVA, f.R -629, ap. 6, b.2758.
34. LCVA, f.R -629, ap. 6, b.2566.
35. „Žeimenos krantai“, 2006 m., nr. 73.
36. VLE, t. 9, p. 448, Vilnius, 2006.
37. K. Misius, R. Šinkūnas. Lietuvos katalikų bažnyčios, p.552, Vilnius, 1993.
38. VLE, t.16, 220 p., Vilnius, 2009.
39. „Žinyčia,“ nr. 3, p. 58, 1900.
40. M. Gajewski. Nasze podwilenskie ojczyzny, s.71, Wilno, 2002.
41. VUB RS, f.57, b.53 -89, l.8.
42. LVIA, f.SA, b.5331, l.8-12.
43. VUB RS, f.57, b.53 – 98, l.12.
44. LVIA, f.SA, b.5331, l.16.
45. LVIA, f.SA, b.5331, l.8-21.
46. LVIA, f.526, ap.3, b.46.
47. VLE, t.5, p.448, Vilnius, 2006.
48. T. Wierzbowski. Szkoly parafjalnie w Polsce i na Litwe za czasow komisij edukacij naradowej 1783 – 1784 s.198, Krakow, 1921.
49. J. Kurczewski. Biskupstwo Wilenskie, s.288, Wilno, 1912.
50. VLE, t.9, p.448, Wilnius, 2006.
51. LVIA, f.567, ap.2, b.1071, l.152.
52. LVIA, f.567, ap.2, .b.5371, l.462.
53. LVIA, f.567, ap.2, b. 5530, l.421.
54. LVIA, f.567, ap.2, b.5680, l.264.
55. LVIA, f.567, ap.2, b.5806, l.510.
56. LVIA, f.567, ap.2, b.6007, l. 488.
57. LVIA, f.567, ap.2, b.6144, l.463.
58. LVIA, f.567, ap.2, b. 3295, l.219-221.
59. Памятная книжка Виленской губерний, од.3, с.111, Вильна, 1905.
60. LCVA, R – 629, ap.1, b.75.
61. LCVA, R – 629, ap.1, b.256.
 
Gedimino Šiaudinio nuotr.
 
Nuotraukose:
 
1. Pabradės katalikų Švč. Mergelės Marijos Šeimos Karalienės bažnyčia
2. Pabradės geležinkelio stotis
 
Voruta. – 2010, geg. 22, nr. 10 (700), p. 10.

Voruta. – 2010, birž. 5, nr. 11 (701), p. 10.

Voruta. – 2010, birž. 19, nr. 12 (702), p. 10.

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra