Arkivyskupui Juozapui Skvireckui – 140 metų

Autorius: Data: 2013-09-13, 13:40 Spausdinti

Arkivyskupui Juozapui Skvireckui – 140 metų

Algirdas BALTUŠKONIS, Vilniaus Šv. Kryžiaus Atradimo (Kalvarijų) parapijos ministrantas ir vadovas, Vilnius

2013 m. rugsėjo 18 dieną sukanka 140 metų, kai Rimkūnų kaime, Pumpėnų parapijoje, dabartinėje Panevėžio vyskupijoje, gimė pirmasis Lietuvos metropolitas ir Kauno arkivyskupas Juozapas Jonas Skvireckas (1873–1959 m.). Turbūt nedaugelis žino, kas toks buvo šis ganytojas ir ką jis nuveikė Lietuvos ir Bažnyčios labui. Todėl šia publikacija norima trumpai pristatyti nepelnytai užmirštą Pirmosios Respublikos aukščiausiąjį hierarchą ir jo valdymą tarpukario Lietuvoje.

Svarbesnės ganytojo gyvenimo datos

J. Skvireckas gimė 1873 m. smulkių ūkininkų Elzbietos Krasauskaitės ir Vincento Skvirecko šeimoje. 1885–1892 m. jis mokėsi Panevėžio realinėje gimnazijoje, kurią baigė su pagyrimu, mokslus tęsė Žemaičių dvasinėje seminarijoje (1892–1896 m.) ir Peterburgo imperatoriškojoje katalikų dvasinėje seminarijoje (1896–1900 m.). Dar studijuojant tuometinėje Rusijos sostinėje, 1899 m. Kauno katedroje žemaičių vyskupo sufragano Gasparo Cirtauto buvo įšventintas kunigu, o 1901 m. jau buvo paskirtas dėstyti Žemaičių, vėliau Kauno, kunigų seminarijoje. 1909 m. J. Skvireckas tapo seminarijos prefektu (1) (2)*, po dvejų metų buvo pakeltas kapitulos kanauninku. 1919 m. popiežius Benediktas XV paskyrė J. Skvirecką Žemaičių vyskupo pagalbininku ir tituliniu Ceramo (3)* vyskupu. Tų pačių metų liepos 13 dieną Kauno katedroje Seinų vyskupo Antano Karoso buvo iškilmingai konsekruotas vyskupu, pirmuoju Nepriklausomoje Lietuvoje. 1926 m. popiežius Pijus XI paskyrė naujai įsteigtos Lietuvos bažnytinės provincijos metropolitu ir Kauno arkivyskupu, o 1931 m. to paties pontifiko buvo paskirtas Šventųjų rūmų prelatu, ir tuo pat metu jam suteiktas ir Romos grafo titulas. 1938 m. išėjęs į pensiją nustojo dėstyti Vytauto Didžiojo universiteto Teologijos-filosofijos fakultete. Antrojo pasaulinio karo metu, J. Skvireckas 1944 m. besitraukiančių vokiečių buvo priverstas išvykti į Vakarus kartu su savo pagalbininku vyskupu Vincentu Brizgiu. Austrijoje jie įsikūrė Šv. Vincento seserų vienuolyne, kuriame toliau stengėsi dalyvauti Bažnyčios, Lietuvos ir išeivių gyvenime. Metropolitas mirė būdamas 86-erių metų, 1959 m. gruodžio 3 d., tame pačiame Austrijos seserų vienuolyne. Palaidotas vienuolyno koplyčioje, o 1998 m. iškilmingai perlaidotas Kauno arkikatedros bazilikos kriptoje.

Metropolito asmenybės bruožai

Arkivysk. J. Skvireckas pasižymėjo darbštumu, paprastumu, protingu taupumu ir patriotiškumu, tačiau dažnai per įvairius užsiėmimus ir darbus jis stengdavosi pasislėpti nuo žmonių ir problemų, taip pasireikšdavo jo uždarumas, kadangi metropolitas daugiausia laiko leisdavo savo dvare Linkuvoje, kuris tuo metu buvo sunkiai pasiekiamas neturintiems nuosavo transporto. Kaip pastebėjo kun. Stasys Yla: „Niekas jo negirdėjo sakykloje, tur būt, nematė nė klausykloje. O vis dėlto jam rūpėjo bažnytinio gyvenimo atnaujinimas, savo vyskupijos ir Lietuvos reikalai. Daug kas jam rūpėjo.“ (4) Turbūt tokį arkivyskupo neaktyvumą lėmė jo charakteris, kadangi ganytojas, kaip teigė prelatas Ladas Tulaba, „mėgo nuošalę ir šalinosi nuo gyvenimo triukšmo. Jo neviliojo žemės malonumai. Nors iš kitos pusės jis mėgo žemišką grožį: žavėjosi gamtos grožybėmis, gėrėjosi meno kūriniais. Tačiau, kas jam daugiausia džiaugsmo teikė, tai buvo knyga, studijos, jo numylėtas Šv. Raštas“ (5).

J. Skvirecko požiūris į spaudą

Nuo pat studijų metų arkivysk. J. Skvireckas buvo įsitraukęs į literatūrinį ir publicistinį darbą, kurį tęsė visą gyvenimą. Jis visuomet žodine ir pinigine parama palaikė katalikišką spaudą, tačiau neužmiršdamas jos sekti ir prižiūrėti, kad nebūtų išplatintos tikėjimo klaidos ar kita neigiama informacija. Kita vertus, per didelis pasitikėjimas spaudoje esančia publicistika lėmė tai, jog Kauno arkivyskupas dažnai priimdavo tam tikrus sprendimus, remdamasis padiktuota informacija laikraščiuose, o ne savo asmenine patirtimi, ką paliudija ir kun. S. Yla, taip rašydamas apie metropolitą J. Skvirecką: „Atrodė kritiškas skaitytojas ir gana selektyvus, o kai iškildavo gyvenimiški klausimai, galėjai jausti, kad apsprendžia ne gyvenimiškoji pažintis, o spauda ir kitos tarpinės informacijos.“(6)

Arkivyskupas – Šventojo Rašto dėstytojas ir vertėjas

J. Skvireckas garsėjo savo išmone ir atsidavimu Dievo žodžiui. Jis nuo 1901 m. profesoriaus pareigas ėjo 37-erius metus, dėstė Šventąjį Raštą, jo egzegezę (7)*, katekizmą ir lotynų kalbą. Jo dėstymas buvo tikslus ir sklandus, tačiau sudėtingas ir jam, ir jo studentams, kadangi ganytojas nepasižymėjo iškalbos dovana, nors išmanė dėstomą dalyką labai gerai. Užtat skriptoriaus gabumų arkivyskupas turėjo, todėl, būdamas visiškai atsidavęs ir pasiaukojęs, per 1911–1937 m. laikotarpį išleido visus šešis lietuviškos Biblijos tomus. Kaip metropolitas, negailėdamas nei laiko, nei sveikatos, dirbo Dievui, Bažnyčios ir Tautos labui, versdamas taip tuo metu reikalingą lietuviams Šventąjį Raštą (8)*, apie tai pasako diplomato Petro Mačiulio žodžiai: „Parėjęs iš paskaitų seminarijoje, sėsdavo prie stalo už vertimo, daug rūkė ir gėrė stiprią kavą. Valandą – kitą taip padirbėjęs, sutaną nusivelka, ima pjūklą ar oblių į rankas ir valandą plūšia prie varstoto. [...] Padirbėjęs [...] vėl sėsdavosi prie rašomojo stalo už vertimo, [kuris dažnai nusitęsdavo iki išnaktų – autoriaus pastaba]“ (9).

Metropolito santykiai su pasaulietine valdžia

Arkivysk. J. Skvireckas, palaikydamas ryšį su įvairiomis Lietuvos Respublikos institucijomis bei spręsdamas daugelį iškilusių problemų dėl prezidento Antano Smetonos ir Ministrų kabineto vykdytos politikos, laikėsi kabinetinio ir itin diplomatiško santykio. Dažniausiai metropolitas rašydavo valdžiai laiškus ir protestus arba siųsdavo savo atstovus, užuot pats ėjęs į tiesiogines derybas bei reikalavęs konkrečių pokyčių Bažnyčios ir valstybės santykiuose. Dėl tokios ganytojo politikos J. Skvireckas sulaukė kritikos iš kai kiurių savo kolegų vyskupų ir kunigų, kadangi, anot prel. L. Tulabos, iš jo buvo norima „aiškesnės ir griežtesnės linijos prieš tautininkų politiką Bažnyčios atžvilgiu“ (10). To nepadaręs, arkivyskupas kartą gavo įspėjimą iš Šventojo Sosto, o vėliau (1937–1939 m.) Vatikane net buvo svarstoma jį pakeisti kitu ordinaru (11).

J. Skvireckas ir Lietuvos vyskupai

Kalbant apie Lietuvos vyskupų tarpusavio santykius, jiems įtaką darė ne vien arkivyskupo charakteris ir jo uždaras būdas, bet ir problemos, kilusios dėl tautininkų vykdytos politikos Bažnyčios atžvilgiu. J. Skvireckas pasižymėjo per daug atsargiu ir lėtu veikimu, kai reikėjo priimti greitus ir svarbius sprendimus. Tai erzino jo kolegas vyskupus, nes ganytojas ne tik buvo perdėm atsargus, bet ir neiniciatyvus, kai reikėdavo šaukti bendras episkopato (vyskupų) konferencijas, kuriose dažnai laikydavosi tik savo nuomonės. Be to, metropolitas dažniausiai nesidalindavo gauta informacija iš kitų pasaulietinių ir bažnytinių institucijų. Dėl tokių konfliktinių situacijų išryškėjo ir tuometinio Lietuvos episkopato diferenciacija tarp „senosios“ ir „naujosios“ kartos vyskupų, tą puikiai parodo Panevėžio ir Telšių ordinarų pavyzdžiai. Štai kaip kartą Kauno arkivyskupas atsakė Panevėžio vyskupui Kazimierui Paltarokui, raginusiam šaukti ekstraordinarinę (12)* Lietuvos vyskupų konferenciją: „Didelio reikalo nematau, bet jei vyskupai norėtų, kad būtų sušauktas pasitarimas, tai gali susiskambinti telefonais, kaip tai ligi šiol darydavo, ir aš sukviesiu vyskupų pasitarimą“ (13). Taip pat ir vysk. Justinas Staugaitis ne sykį ragino metropolitą daryti bendrą susirinkimą, pavyzdžiui, kad ir pas save Telšiuose, dėl mokyklų, skautų, kapelionų skyrimo ar kitais klausimais, akcentuodamas, kad reikia vieningų sprendimų, antraip „padarysime vienas vienaip, kitas kitaip“ (14). Tačiau net jei vyriausiojo ganytojo atsakymas vyskupams būdavo teigiamas, jis norėdavo posėdžiauti savo rūmuose Kaune, kuriuose, anot kun. Juozo Čepėno, „net nepriimdavo vyskupų [...] pernakvoti“ (15). Dėl tokios metropolito iniciatyvumo stokos ir esamo susiskaldymo, 1937 m. J. Skvireckas gavo asmeninį laišką iš Šventojo Sosto su raginimu veikti išvien su visu episkopatu prieš pasaulietinės valdžios siekius (16), nesuderinamus su Katalikų Bažnyčios tradicija. Po tokio tiesioginio Vatikano įsikišimo, arkivyskupas tapo „daug sukalbamesnis, dalijosi turimomis žiniomis“ (17), pasidarė „gyvesnis, laiko negaišo, lanksčiai vedė debatus“ (18).

Ganytojo santykiai su Kauno arkivyskupijos dvasininkais

Dėl savo uždaro būdo ir dažno rezidavimo Linkuvos dvare, arkivysk. J. Skvireckas nuteikė dalį kunigijos prieš save, kadangi dvasininkai, kaip ir pasauliečiai, dėl viešojo transporto nebuvimo negalėdavo lengvai pasiekti metropolito dvaro. Be to, ir pats ganytojas nenoriai bendravo su kunigais, palikdamas tai generalinio vikaro ir ypatingojo sekretoriaus rūpesčiui. Taip pat ganytojas dažnai elgdavosi dviprasmiškai, pavyzdžiui, jis kartu su kitais bažnytinės provincijos vyskupais išleido bendrą instrukciją kunigams dėl politinės veiklos ribojimo, tačiau, nepaisant to, vis tiek arkivyskupas kai kuriems dvasininkams leisdavo užimti aukštus politinius postus partijose ar pasaulietinėje valdžioje, kaip antai kun. Vladui Mironui (19), kun. profesoriui Vladui Jurgučiui (20) ar kitiems. Dėl to J. Skvireckas ne kartą sulaukė priekaištų, kad nedrausmina politikuojančių kunigų, o į tai tuometiniam nuncijui Rikardui Bartoloniui (it. Riccardo Bartoloni) atsakė, jog toks poelgis tik paskatintų ir taip nemažą kunigų apostatų (21)* skaičių Lietuvoje. Todėl, esant tokiai situacijai, buvo net susidariusi dvasininkų, kartu su pasauliečiais, opozicija, kuri, vykstant kurijos darbui ar vyskupų konferencijai, kritikuodavo Kauno arkivyskupą, jo bendradarbius ir kitus, manytus esant neveiklius, vyskupus.

Metropolito dėmesys pasauliečių organizacijoms

Pasauliečių katalikų organizacijoms Kauno arkivyskupas rodė ypatingą dėmesį, paremdamas jas ne vien proginiais laiškais, bet ir finansiškai. Tačiau Katalikų veikimo centrui (KVC), koordinavusiam visas susidariusias organizacijas, J. Skvireckas nebuvo toks palankus. Jis vengė dalyvauti KVC suvažiavimuose, konferencijose ar kongresuose, kadangi manė, kad jo vadovybė per daug politikuoja, nesuprasdamas, kad jam pačiam ir reikėjo tai pažaboti. Dėl tokio jo požiūrio metropolitas ne kartą buvo sulaukęs priekaištų, jog nesirūpina Katalikų akcija. Nepaisant to, J. Skvireckas visada ragino pasauliečius katalikus, nepriklausiusius jokiai organizacijai, burtis į draugijas, kuriose galėtų nuveikti daug gero tikinčiųjų ir Bažnyčios labui. Prelatas L. Tulaba labai puikiai nusakė arkivyskupo rūpestį dėl Katalikų veikimo centro ir atskirų jo grupių: „Būtų tikrai neteisinga teigti, kad Ekscelencija nesirūpino katalikiška akcija. Jis ja rūpinosi. Jis sekė katalikiškų organizacijų veiklą, gal nemažiau negu kiti. Bet jis savo prigimtimi nebuvo akcijos žmogus. Jis buvo mokslininkas, knygos žmogus. Jis mėgo nuošalę. Visa tai veikė, kad jam buvo sunku aktyviai reikštis katalikiškos akcijos veikloje. Čia jis mielai pasivaduodavo savo bendradarbiais.“ (22)

Požiūris į modernėjančią Lietuvos visuomenę ir naujus kultūros reiškinius

Arkivysk. J. Skvireckas visada domėjosi naujovėmis moksle, kultūroje ir visuomenėje, tačiau jis, kaip vyriausiasis ganytojas, griežtai laikėsi tuometinių Vatikano nurodymų ir kritiškai vertino modernėjančios Lietuvos visuomenės naujus kultūros reiškinius – laisvamanybę, religinį indiferentizmą ir kitas moderniosios minties apraiškas. Metropolitas buvo konservatyvus ir siekė kontroliuoti viešąją erdvę, kad „apsaugotų“ visuomenę nuo modernizmo reiškinių, tačiau kartu jis rūpinosi ir tais žmonėmis, kurie nukentėjo nuo to laikmečio naujų gyvenimo iššūkių ir pagundų. J. Skvireckas visada jautriai reaguodavo ir spręsdavo alkoholizmo ar skurdo problemas, ragindamas tikinčiuosius šelpti stokojančius, o girtaujančius tramdyti įstatymais ir blaivybės akcijomis.

J. Skvireckas – principų, proto ir valios asmenybė

Taigi, arkivyskupo J. Skvirecko asmenybė tikrai įvairialypė, galima matyti, jog jis išties buvo paprastas žmogus, kuriame teigiamos savybės derinosi su silpnybėmis. Nepaisant to, jis iki pat mirties išliko visiškai atsidavęs ir ištikimas Dievui, Bažnyčiai ir Lietuvai. Apibendrintą arkivyskupo asmenybę gana taikliai nusakė kanauninkas Vaclovas Zakarauskas: „[...] Švelnus, ramus, nepasidavęs momento emocijoms ar chaotinėms būklės nuotaikoms. Tai principų, proto ir valios asmenybė. [...] Linkęs labiau klausytis, negu daug kalbėti, dirbti, bet ne statyti pilis tuščiomis svajonėmis.“ (23)

Šaltiniai:

1. T. y. dvasinės seminarijos rektoriaus padėjėju.

2. Nebeegzistuojanti vyskupija, gyvavusi Antikos laikais pietvakarių Mažojoje Azijoje, kuri priklausė Stauropolio bažnytinei provincijai; dabartinė Turkija, Muglos (turk. Muğla) provincija.

3. Stasys Yla, Vardai ir veidai mūsų kultūros istorijoje: nuo Mažvydo ligi Skvirecko, Chicago, 1973, p. 324–325.

4. Ladas Tulaba, Arkivyskupas Juozapas Jonas Skvireckas, „Lietuvių katalikų mokslo akademijos metraštis“, Roma: Lietuvių Katalikų MA, 1965, t. 1, p. 300.

5. S. Yla, op. cit., p. 326.

6. T. y. Šventraščio aiškinimas ir komentavimas.

7. Iki tol naudotasi XVII-tame amžiuje parengtomis jėzuito Jono Jaknavičiaus (lenk. Jan Jachnowicz) Evangelijomis, kurios buvo perleidžiamos ir vėlesniais laikais, bei 1816 m. Žemaičių vyskupo Juozapo Arnulfo Giedraičio (lenk. Józef Arnulf Giedroyć) išverstu Naujuoju Testamentu. Katalikiško Senojo Testamento vertimų išvis nebuvo, išskyrus Psalmių knygą, kurią išvertė ir 1869 m. išleido vyskupas Motiejus Valančius. Be to, vyskupas Antanas Baranauskas buvo pirmasis siekęs išversti visą Šventraštį, tačiau jo įpusėtą darbą nutraukė mirtis.

8. Petras Mačiulis, Ekscelencijos Juozapo Skvirecko, Kauno Arkivyskupo-Metropolito 75 metų amžiaus Sukakties minėjimas, „Darbininkas“, 1949, Vol. 34, No. 7, p. 3.

9. L. Tulaba, op. cit., p. 305.

10. Kazimieras Paltarokas, Gyvenimo bruožai, Vilnius: Katalikų akademija, 2005, p. 263.

11. T. y. skubią, svarbią ir neeilinę.

12. K. Paltarokas, op. cit., p. 146.

13. Telšių vyskupo J. Staugaičio laiškas arkivyskupui J. Skvireckui (1935-01-12), LVIA, f. 1671, ap. 5, b. 44, l. 1.

14. Juozapas Čepėnas, Sacerdos in aeternum: Velaikių Juozelio atsiminimai, Kaunas: Lututė, 2010, p. 487.

15. K. Paltarokas, op. cit., p. 159.

16. Ten pat, p. 172.

17. Ten pat, p. 243.

18. Užsienio reikalų ministro S. Lozoraičio telegrama Lietuvos pasiuntiniui Vatikane K. Graužiniui, kuria pavedama prašyti popiežiaus leidimo kunigui V. Mironui įeiti į vyriausybę (dok. Nr. 70), „Klerikalizmas ir katalikų bažnyčia buržuazinėje Lietuvoje“, Vilnius: Mintis, 1978, p. 125.

19. J. Čepėnas, op. cit., p. 487.

20. T. y. atsisakiusiųjų nuo tikėjimo ar kunigystės.

21. L. Tulaba, op. cit., p. 306.

22. Vaclovas Zakarauskas, J. E. Juozapo Skvirecko 80 metų amžiaus jubilėjaus proga, „Ateitis“, 1953, nr. 6, p. 121.

Nuotraukose:

1. Juozapas Skvireckas (www.kaunoarkikatedra.lt)

2. Arkivysk. J. Skvireckas kartu su vyskupais ir kita dvasiškija (www.kaunoarkivyskupija.lt)

3. Juozapas Skvireckas (www.versme.lt)

4. Arlivysk. J. Skvirecko herbas

5. Buvęs J. Skvirecko paminklas („Ateitis“, 1953, nr. 6, p. 122)

6. Vyskupų kripta Kauno arkikatedroje bazilikoje (www.kaunoarkikatedra.lt)

Voruta. – 2013, rug. 14, nr. 19 (783), p. 9, 13.

Katalikų (arki)vyskupai , , , , , , , , , , , , , , , , , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra