Arkivyskupo Jurgio Matulaičio paskelbimo palaimintuoju 22-ąsias metines minint

Autorius: Data: 2010-01-10 , 07:33 Spausdinti

Iš Jurgio Matulaičio beatifikacijos bylos

Šiemet sukanka 22-osios arkivyskupo J. Matulaičio paskelbimo palaimintuoju (Garbinguoju Dievo Tarnu) metinės. Tie, kurie anomis 1987 m. birželio dienomis buvo Romoje, jų niekuomet nepamirš. Popiežiaus Jono Pauliaus II dėka Lietuvai, jos Bažnyčiai buvo padovanota ypatinga šventė.

Arkivyskupas J. Matulaitis mirė 1927 m. sausio 27 d. Kaune, nesulaukęs 56 metų. Po dviejų dienų (sausio 29 d.) palaidotas bazilikos rūsyje išgulėjo iki 1934 m. spalio 24 d., kuomet „[…] jo palaikai (po 7 metų gulėjimo […]) nesugedę buvo perkelti į Marijampolę ir palaidoti prie bažnyčios sienos dešinėje koplyčioje“.

Šventumo garsas, virtęs „liaudies balsu“ (vox populi), toks svarbus beatifikacijos bylai, plito nuo pat J. Matulaičio mirties ir ne vien Kaune, bet taip pat Romoje, Vilniuje, Varšuvoje, Gdanske, Lvove, Miunsteryje, Čikagoje – ne viename žemyne… Be to, įsidėmėtina tai, kad šventuoju J. Matulaitis vadintas ne tik po mirties, bet dar gyvas būdamas. Antai kurijos kanclerio L. Chaleckio užuojautoje marijonams prisimenama, kad apaštalinis vizitatorius Achile Ratti – būsimasis Pijus XI – velionį „vir sanctus“ pavadino dar tuomet, kai jis buvo Vilniaus ganytojas. (Tą „vir sanctus“ Pijus XI, jau Šventasis Tėvas, yra pakartojęs ir vėliau, ne sykį iškėlęs velionį kaip pavyzdį Lietuvos vyskupams, kunigams, tikintiesiems. Antai 1928 m. birželio 21 d. oficialiame laiške jis rašė: „negalime susilaikyti neprisiminę to didžiadvasio Arkivyskupo Jurgio Matulevičiaus […], kurio pavyzdys aiškiai parodo, kaip daug iš tikrųjų gali nuveikti Dievo ir tėvynės meilė“.
Mūsų visuomenės sąmonėje įsigalėjusi nuomonė, jog pirmas apie arkivyskupo šventumą prabilo Vaižgantas, paskelbdamas savo literatūrinį „in odore sanctitatis“ (šventumo kvapsnis, supęs J. Matulaitį). Bet, kaip matyti iš spaudos, laidotuvių dieną (sausio 29 d.) šią dorybę savo kalbose prie karsto ar straipsniuose yra iškėlę ir vysk. M. Reinys, prezidentas A. Smetona, Seimo pirmininkas A. Stulginskis, „Ryto“ redaktorius E. Turauskas ir kiti. Maža to, jau tuomet E. Turauskas (Kaune), kunigai L. Chaleckis (Vilniuje) ir P. Kaščiukas (Romoje) skatino marijonus imtis beatifikacijos bylos.
Minėtam „liaudies balsui“ (vox populi) neslopstant, pasiūlymų nestingant 1939 m. liepos mėn. Generalinė marijonų kapitula nusprendė pradėti parengiamąjį beatifikacijos bylos darbą. Tačiau tų pačių metų rudens tarptautiniai įvykiai (Antrasis pasaulinis karas, Lietuvos okupacija) ketinimus, nutarimus pakeitė, nustūmė, bet neišstūmė.
Byla, „prašant daugeliui įvairių šalių vyskupų“, buvo pradėta 1953 m. balandžio 21 d. (praėjus 14 metų po kapitulos nutarimo) Romoje, gavus Šventojo Sosto leidimą (mat beatifikaciją įprasta pradėti ten, kur kandidatas į palaimintuosius mirė).
Rūpintis visa eiga (ir per informacinį, ir per apaštališkąjį procesą) atlikti daugybę darbų (surinkti kandidato raštus – disertaciją, straipsnius žurnaluose, laiškus, dienoraščius ir kt. – juos išversti į lotynų ir italų kalbas, suieškoti liudytojus, gyvenusius Romoje, Lenkijoje, JAV, suieškoti advokatą, tikėjimo gynėją) skiriamas bylos vedėjas, vadinamasis postulatorius. (Juo buvo parinktas kun. dr. Kazimieras Reklaitis, kuris po 14 metų (1967 m.) dėl ligos šių pareigų atsisakė; jo įpusėtą darbą baigė antrasis postulatorius kun. dr. Juozas Vaišnora.)
J. Matulaičio raštų (įvairiomis kalbomis) surinkta 28 tomai, liudytojų – 50 (įvairaus amžiaus dvasininkų, pasauliečių, tarp kurių buvo 24 lenkai, 19 lietuvių, 4 italai, 1 belgas, 1 gudas (baltarusis) ir 1 latvis).Tikėjimo gynėjas, vadinamasis „velnio advokatas“, tikrindamas raštus, ar jie derinasi su liudytojų parodymais, atkreipė dėmesį į trejopą pavardės rašymą – Matulaitis, Matulevič ir Matulevičius – be to, į tai, kad byloje nebuvo Lenkijos vyskupų prašymo kandidatą paskelbti palaimintuoju. (Dėl pavardės rašymo susitarta palikti dvi pirmąsias formas, o prašymą beatifikuoti 1965 m. (per II Vatikano susirinkimą) pasirašė 6 kardinolai – tarp jų Lenkijos primas S. Višinskis, 74 arkivyskupai ir vyskupai – tarp jų Krokuvos vyskupas K. Vojtyla, taip pat 20 vienuolijų generalinių vyresniųjų bei trys pasauliečių katalikų grupės.
Bylą nagrinėjant (cenzoriams – teologams tikrinant, ar kandidato dorybės tikrai yra nepaprastos, herojiškos) Šventųjų skelbimo kongregacijos sprendimo laukė apie 1500 panašių bylų; einančių sklandžiai – 1033, o stringančių – 350. Kai 1980 m. balandžio 10 d. Kongregacijai buvo įteiktas 500 puslapių tomas (su liudytojų parodymais apie kandidato dorybių herojiškumą, atsakymais tikėjimo gynėjui), jis gavo 41 numerį. Žinant, kad per metus išnagrinėjamos 4–5 bylos, eilėje tektų stovėti apie 10 metų. Išimtį galėjo padaryti Šventasis Tėvas. Jos sulaukti padėjo minėtas lenkų (ir ne tik jų) aukštųjų dvasininkų prašymas, taip pat Amerikos senųjų emigrantų – Lietuvos vyčių – prašymas su 7 tūkst. parašų. (Juos kun. V. Rimšelis (šv. Kazimiero provincijos marijonų provincijolas) 1981 m. spalio 14 d. įteikė Šventajam Tėvui per audienciją. Jie […] labai daug padėjo. Byla gavo pirmenybę […]“).
Kokios gilios prasmės, kokie įsimintini komisijos, 1981 m. lapkričio 27 d. svarsčiusios galutinį „taip“ ar „ne“ dėl J. Matulaičio herojiškų dorybių, pirmininko žodžiai: „Buvo tikrai malonu klausyti tokių vertinimų […], pristatančių Dievo Tarną […]. Visi [kurie svarstė] suprato, kad susiduria su visapusiška ir nepaprasta asmenybe, nenuilstančiu apaštalu ne tik tarp savo tautiečių, bet taip pat kaimyninėje ir susijusioje [su Lietuva] Lenkijoje bei kitais mažumų regionais“. Toliau apie didelį bendravimo meną, reikšmę vienuoliniam gyvenimui: „Dievo Tarnas tarp pasalų ir pavojų mokėjo elgtis labai sumaniai ir taktiškai […], buvo savo įkurtų vienuolijų siela ir galva“. O kokia apibendrinimo pabaiga! „Visų dėl vyskupo ir kūrėjo [vienuolijų] herojiškų dorybių ištartas „taip“ yra ne tik įtikinamas ir entuziastingas, bet pakyla iki taško „ir daugiau“, kad pabrėžtų nepaprastą Bylos didybę bei jos naudingumą jo nukamuotai tėvynei ir visai Bažnyčiai“.
Beliko laukti Šventojo Tėvo („jeigu tokia bus jo valia“) dekreto, patvirtinančio Jurgio Matulaičio herojiškas dorybes. „Tokia valia“ kardinolų akivaizdoje buvo iškilmingai pareikšta 1982 m. gegužės 11 d. Dekrete pasakyta: „Tikrai žinoma, kad Dievo Tarnas Jurgis Matulaitis Dievo ir žmonių atžvilgiu pasižymėjo herojiškomis teologinėmis – tikėjimo, vilties, meilės – taip pat pagrindinėmis moralinėmis – išmintingumo, teisingumo, susilaikymo, tvirtumo – bei kitomis susijusiomis dorybėmis.“ Po ketverių metų (1986 m. birželio 30 d.) Jonas Paulius II kitu dekretu patvirtino Kongregacijos konsultorių medikų pripažintą stebuklą (panevėžietės Adelės Šiaučiūnaitės išgijimą nuo venų uždegimo – tromboflebito – po maldų į palaimintąjį).
Negaudamas leidimo atvykti į Lietuvą, Šventasis Tėvas 1987 m. birželio 28 d. Romoje visai Bažnyčiai padovanojo dvigubą šventę: palaimintojo paskelbimo iškilmę sujungė su 600 metų krikšto jubiliejaus iškilme. Pagal palaimintųjų skelbimo tradiciją šv. Petro bazilikos frontone buvo iškabintas Garbingojo Dievo Tarno paveikslas. Žiūrėdami į jį 4 tūkstančių lietuvių iš viso pasaulio (iš Lietuvos… 8 kunigėliai) nesuvaldė ašarų.
Aukodamas šventąsias Mišias po beatifikacijos birželio 29 d. kardinolas J. Bernardin homilijoje yra pasakęs: „Palaimintasis Jurgis yra labai mylimas savo tėvynėje“. Šiandien, daugiau nei dviems dešimtmečiams praslinkus, tais žodžiais, deja, būtų galima suabejoti…
 
www.bernardinai.lt

Sena Voruta



Comments are closed.

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra