Arkivyskupas Sigitas Tamkevičius. Gundymas, nuodėmė ir atgaila

Autorius: Data: 2011-03-21 , 10:52 Spausdinti

Arkivyskupas Sigitas Tamkevičius. Gundymas, nuodėmė ir atgaila

Senojo Testamento Pradžios knygoje pasakojama apie pirmųjų žmonių gundymą ir nuopuolį. Šis pasakojimas labai gilus, nes atskleidžia kiekvieno gundymo esmę.

Sukūręs žmones – Adomą ir Ievą, Dievas apgyvendino juos Edeno sode, ir tenai jie turėjo visa, ko reikėjo jų laimingam gyvenimui. Tačiau reikėjo įvykdyti vieną sąlygą – likti klusniems Dievui. Net pats Dievas negalėjo šios sąlygos panaikinti, nes tuomet jis nebebūtų buvęs Dievas. Klusnumas Dievui šiek tiek panašus į traukinio važiavimą bėgiais. Traukinys greitai ir tiksliai rieda į tikslą, tačiau išardyk bėgius, ir tikslas liks nepasiektas, įvyks katastrofa.

Žmogui ne visuomet akivaizdu, kodėl jis turi klausyti Dievo. Klusnumas yra tarsi pridengtas paslapties šydu. O žmogaus širdyje glūdi nerimas: gal galima nepaklausyti Dievo ir, kas žino, gal tapti laimingesniam, nei iki šiolei?

Gundytojas pasinaudojo šiuo žmogaus silpnumu. Jis kalbėjo Ievai: „Atsivers jums akys, kai tik jo užvalgysite, ir jūs būsite kaip Dievas, kuris žino, kas gera ir kas pikta (Pr 3, 5). Moteris matė puikų, viliojantį medį ir girdėjo visai įdomiai skambančius gundytojo žodžius: „Jūs tapsite kaip Dievas.“ Ieva patikėjo gundytoju ir ryžosi Dievo nepaklausyti.

Po šio apsisprendimo įvyko tai, kas turėjo įvykti, – pirmųjų tėvų gyvenimas ir žmonijos istorija pasikeitė. Neklusnumas Dievui atvėrė galimybę blogiui įžengti į ją. Žmogus norėjo būti panašus į Dievą ir toks tapo: iki šiolei jis buvo pažinęs gyvenimą Dievo šviesoje, nuo dabar jis pažino gyvenimą be Dievo – nuodėmės gyvenimą.

Jei reikėtų šį gyvenimą atvaizduoti drobėje, tiktų nutapyti cunamio bangą, nešančią automobilius, net namus, traiškančią laivus, viską pakeliui nušluojančią ir paliekančią griuvėsius. Šį žemės drebėjimo ir cunamio Japonijoje vaizdą neseniai matėme per televiziją. Gražiausi miestai ir gyvenvietės staiga virto baisiu kapinynu, palaidojusiu ką tik gyvenimu besidžiaugusius žmones.

Iš tikrųjų Dievo neklausymą galima palyginti su žemės drebėjimu ir jo sukeliama cunamio banga. Ši banga pradėjo ristis nuo pirmojo žmogaus apsisprendimo neklausyti Dievo. Šios bangos padarinius akivaizdžiai matome šiandienėje Lietuvoje. Po Nepriklausomybės atkūrimo galėjome klausyti Dievo – būti sąžiningi, tiesūs, taikūs, vieni kitiems gera linkintys, galėjome vieni kitus mylėti ir daryti tik gera. Taip būtume savo šalyje kūrę Edeno sodą. Tačiau visa tai jau yra negrįžtamai dingę, nes žmonės dažnai rinkosi kitokį kelią – neklusnumo Dievui kelią. Jie klausė gundytojo, siūliusio pinigus, malonumus, valdžią, garbę – tą patį, ką šėtonas siūlė Jėzui, kai šis buvo alkanas. Klusnumas Dievui daug kam atrodė pasenęs, viduramžiškas, be to, sunkus, o daugeliui norėjosi iš gyvenimo paimti viską, ką jis gali duoti. Viską ir greitai.

Šiandien ne kartą dejuojame, stebėdami šio moralinio cunamio padarinius. Ir tai dar ne viskas. Blogiausia, kad, užuot pasakę: „Dieve, pasigailėk manęs, taip pat daug kur neklausiusio tavęs“, mes pradėjome ieškoti kitų kaltės. Kalta valdžia, kalti vadovai, kalta net Bažnyčia. Nieko naujo, nes ir Adomas taip elgėsi. Paklaustas, kodėl valgė uždraustą vaisių, jis neprašė: „Dieve, atleisk, suklydau“, bet suktai aiškino: „Moteris, kurią tu man davei būti su manimi, man davė vaisių nuo to medžio, aš ir valgiau“ (Pr 3, 12). Taigi, ne aš, Adomas, kaltas, bet moteris. Ieva taip pat kaltino ne save, bet žaltį, kuris ją apgavo.

Mūsų prigimtyje veikia nuodėmės įstatymas, lenkiantis mus visų negandų priežasties ieškoti kituose. Šis polinkis labai stiprus. Pripažinti  savo nuodėmingumo ir kaltumo prieš Dievą ir žmones tiesą yra labai sunku, nes reikia nusižeminti. Puikybė visuomet nori save pasodinti į Dievo vietą. Puolę angelai niekuomet negali nusižeminti ir gailėtis savo priešiškumo Dievui. Jie irgi norėjo būti dideli kaip Dievas. Žmogus gali nusižeminti, pripažindamas net skaudžią, jį žeminančią tiesą, bet tai padaryti dažniausiai jam būna labai sunku. Pavyzdžių ieškoti nereikia – kiekvienas esame gyvas šio reiškinio pavyzdys.

Kad žmogui būtų lengviau suvokti, koks baisus yra neklusnumas Dievui ir kokia  sunki yra nuodėmė, kad lengviau būtų nusižeminti ir pripažinti savo kaltę, Jėzus, Dievo Sūnus, nusižemino, prisiimdamas žmogaus prigimtį ir kaip piktadarys mirė ant kryžiaus. Šitaip jis tapo klusnus dangaus Tėvui iki mirties ant kryžiaus, iki mūsų protui sunkiai suvokiamo susinaikinimo.

Turėdami prieš akis šį Kristaus pavyzdį, mes lengviau pajėgiame suvokti savo kaltę ir ištarti: „Esu kaltas.“ Bažnyčia šitam suvokti skiria gavėnios metą – keturiasdešimt dienų prieš Velykas. Ji kviečia mus daugiau melstis, suvaldyti savo netvarkingus troškimus, jusles ir sutvarkyti savo sąžinę. Tvarkytis reikia pradėti nuo savo mąstymo, nuo pasiryžimo ne ieškoti kitų kaltės, bet sąžiningai įvertinti savo nuodėmingumą. Kam pasiseks šitai padaryti, netuščiai bus praleistas gavėnios laikas. Tuomet galima tikėtis, kad Kristaus Velykos taps ir mūsų Velykomis – prisikėlimu visiškai kitokios kokybės gyvenimui.

Sauliaus Žiūros/BFL nuotr.
© Baltijos fotografijos linija

www.bernardinai.lt

Katalikų (arki)vyskupai , ,



Comments are closed.

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra