Arkivysk. Sigito Tamkevičiaus SJ vyskupystės 25 – ečiui: pirmųjų tarnystės metų fragmentai

Autorius: Data: 2016-05-20, 12:29 Spausdinti

Arkivysk. Sigito Tamkevičiaus SJ vyskupystės 25 – ečiui: pirmųjų tarnystės metų fragmentai

Popiežius Jonas Paulius II paskirtam Kauno arkivyskupui metroplitui uždeda palijų. Roma. 1996 m. Nuotrauka iš asmeninio arkivysk. S. Tamkevičiaus archyvo 

Irena PETRAITIENĖ

Gegužės 19-ąją sukako 25-eri metai, kai 1991 m. Kauno arkikatedroje bazilikoje kardinolas Vincentas Sladkevičius vyskupu konsekravo tuometinį Kunigų seminarijos rektorių, „LKB kronikos“ leidėją ir redaktorių, iš Sibiro tremties 1988 m. rudenį grįžusį kun. Sigitą Tamkevičių SJ, ir 20 metų, kai 1996 m. gegužės 19 d. įvyko arkivyskupo ingresas.

Viešpatie, pervedei per lagerius, Sibirą, vesk ir toliau“

Lietuvai gydant Sausio 13-osios kruvinų įvykių padarytas žaizdas, 1991 metų balandį kardinolas Vincentas Sladkevičius išvyko į Romą dalyvauti kardinolų kolegijos konsistorijoje. Anuomet vyskupų išvyka į Romą vis dar buvo didelis įvykis, todėl grįžtančiuosius, kaip buvo įprasta, Kauno geležinkelio stotyje pasitiko būrys kunigų. Tarp jų buvo ir Kunigų seminarijos rektorius kun. S. Tamkevičius, tą pačią dieną sulaukęs kanclerio telefono skambučio. Buvo kviečiamas skubiai atvykti į M. Valančiaus namuose šalia Arkikatedros neseniai įsikūrusią Arkivyskupijos kuriją: „Vos įžengiau į kardinolo priimamąjį, – pasakoja arkivyskupas Sigitas Tamkevičius – jis rimtu veidu pareiškė: Esate nominuotas vyskupu ir reikia skubiai pranešti, ar priimate šį skyrimą. Paaiškinau, kad jėzuitai negali priimti skyrimo be savo vadovybės sutikimo, todėl sutarėme, kad pasikalbėsiu su Jėzaus draugijos provincijolu“. Provincijolas kun. J. Boruta SJ, pasitaręs su t. A. Saulaičiu SJ, skyrimui pritarė… Gegužės 3 d. Vatikano radijas oficialiai paskelbė apie kun. S. Tamkevičiaus ir mons. J. Tunaičio nominaciją.

„Kulautuvoje atlikau rekolekcijas. Viskas buvo taip netikėta ir nelaukta, todėl buvo nelengva susikaupti. Meldžiausi ir viską sudėjau į Dievo rankas: Viešpatie, pervedei per lagerius, Sibirą, vesk ir toliau, kad mano tarnystė Bažnyčiai būtų naudinga ir kad ieškočiau ne savo, bet Tavo garbės. Po rekolekcijų nuvykau pas Kaišiadorių vysk. Juozą Matulaitį pasiskolinti vyskupiškos sutanos ir pijusės, nes savo vyskupiškams rūbams įsigyti tiesiog pritrūko laiko. Žiedą ir kryžių pasirinkau iš Kauno arkivyskupijos kurijos žinioje buvusio lobyno. (Vėliau apaštališkasis nuncijus arkivyskupas Justo Mullor Garcia perdavė popiežiaus Jono Pauliaus II padovanotą vyskupišką žiedą, kurį nešioju iki šiolei. Taip pat labiausiai branginu vyskupišką kryžių, kurį gavau iš Jono Pauliaus 1994 metais vyskupų sinodo metu.)“

1991-ųjų Sekminės buvo pažymėtos ypatingomis Šventosios Dvasios dovanomis – nauji vyskupai tuo sunkiu Lietuvai laikotarpiu buvo brangi Šventojo Tėvo dovana, tarsi priminimas, kad popiežius ją prisimena ir ja rūpinasi. „…Ypatinga meile apgaubkite brolius kunigus, diakonus ir visus pagalbininkus, išklausykite ir kiekvieną varguolį…“, – naujiems vyskupas linkėjo kardinolas Vincentas Sladkevičius. Pirmą kartą Nepriklausomoje Lietuvoje vyskupų S. Tamkevičiaus ir mons. J. Tunaičio konsekracija buvo ne tik Bažnyčios šventė, bet ir reikšmingas atsikuriančios valstybės įvykis. Iškilmėse dalyvavo ministras pirmininkas G. Vagnorius, viceministras Z. Vaišvila ir kiti ministrai, Kauno vadovai, deputatai, akademinės bendruomenės atstovai. Šilčiausi buvo ateitininkų ir Kybartų jaunimo sveikinimai. „Abu konsekruoti vyskupai buvę mano mokiniai Kauno kunigų seminarijoje, – vėliau pasakojo kardinolas Vincentas. – Man būnant tremtyje Nemunėlio Radviliškyje, kun. S. Tamkevičius ne kartą buvo apsilankęs: teko palaiminti „LKB kronikos“ leidimą, aptarinėti kitus pogrindinės veiklos reikalus.“

Kokia tada buvo Kauno arkivyskupo augziliaru paskirto vyskupo Sigito savijauta? „Širdis buvo pilna prieštaringų jausmų; šalia džiaugsmo buvo apsčiai ir rūpesčio, kaip seksis naujoje ir labai atsakingoje tarnystėje. Dvi tarnystės. Po konsekracijos nebuvo nė minties išvykti pailsėti, nes reikėjo tęsti rektoriaus tarnystę Kunigų seminarijoje ir pamažu apsiprasti su naujomis pareigomis. Kurijos pirmajame aukšte gavau erdvų kambarį, kuris tapo mano priimamuoju. Rašomasis stalas, keli foteliai, knygų lentyna ir nieko daugiau. Visai vienuoliškai. Iki pietų interesantų būdavo su kaupu. Vasarą sekmadieniais su kardinolu važiuodavome į arkivyskupijos parapijas teikti Sutvirtinimo sakramento. Kardinolas beveik visada man pavesdavo pasakyti homiliją, o Sutvirtinimą teikdavome abu drauge, kai kada dar talkindavo ir vysk. Vladislovas Michelevičius.“

Teko iš naujo kloti Gyvosios Bažnyčios pamatus

1991 m. birželio pradžioje popiežius Jonas Paulius II atvyko į Lomžą, todėl visi Lietuvos vyskupai išsiruošė į didelę šventę, kurioje dalyvavo apie 200 000 piligrimų. „Kardinolas Vincentas popiežiui pristatė mane, kaip savo pagalbininką. Vakare Šv. Tėvas net pasikvietė mane, kad pataisyčiau, jei negerai tartų lietuviškus žodžius. Atrodo, jam ne tiek rūpėjo mano pataisymai, kiek noras parodyti dėmesį jauniausiam Lietuvos vyskupui.“

Iš kairės – Kauno arkivyskupas kardinolas Vincentas Sladkevičius, diakonas Lionginas Virbalas (arkivyskupas), vyskupas Sigitas Tamkevičius (arkivyskupas), 1991 m. gegužės 19 d. Nuotrauka iš kardinolo V. Sladkevičiaus memorialinio muziejaus.

Pasibaigus iškilmėms Lomžos katedroje popiežius, susitikęs su atvykusiais lietuviais, savo ganytojišką kalbą apvainikavo lietuvišku žodžiu: „Lietuva! Girdžiu tavo balsą. Girdžiu balsą prie Baltijos gyvenančios ir po pasaulio žemynus išsisklaidžiusios tautos. Ir atsiliepiu į šį balsą iš čia, kai esu taip arti. Tikiuosi, kad susitikimas su lietuviais Lomžoje priartins tą dieną, kai keliaująs popiežius aplankys ir Lietuvą. (…) Mylimi lietuviai! Su jumis Kristus! Su jumis Gailestingoji Motina Marija! Su jumis Bažnyčia! Su jumis Popiežius! Jus, čia susirinkusius, jūsų šeimas, parapijas, bendrijas ir visus, kuriuos jungia dvasios vienybė, iš visos širdies laiminu.“ Lomžoje patirti įspūdžiai, Šventojo Tėvo įkvepiantis žodis visiems, o ypatingai Lietuvos katalikų dvasininkams, be jokios abejonės, buvo didelė dvasinė paskata atstatinėti ir iš naujo kloti sovietinės valdžios griautus Gyvosios Bažnyčios pamatus.

Pakilią, džiugią nuotaiką kuriam laikui buvo prislėgusi žinia apie arkivyskupo Julijono Steponavičiaus mirtį. Birželio 24 d. Vilniaus arkikatedroje atsisveikinta su šiuo tvirtu ganytoju, kuris, mylėdamas savo kaimenę, nepabūgo sovietinės valdžios represijų: „Per laidotuvių Šv. Mišias man buvo patikėta pasakyti pamokslą. Papasakojau, kokiomis sąlygomis teko tarnauti Vilniaus ganytojui, kaip jis gynė savo kunigus ir tikinčiuosius nuo neteisėtų sovietinės valdžios potvarkių ir kad dėl šios priežasties jis buvo ištremtas į Žagarę, kur praleido 28-erius metus. Pamoksle sakiau: persekiojimo ir melo naktyje Lietuvos padangėje buvo dvi žvaigždės: arkivyskupas Julijonas ir Eminencija kardinolas Vincentas. Mes, kunigai, važiuodavome pas juos tartis, sunkenybėse – prašyti palaiminimo. Jie buvo kovojančios tautos ir Bažnyčios sąžinė.“

Kaip vieną banga gena kita, taip viena karta keičia kitą: pirmaisiais Nepriklausomos Lietuvos metais į Bažnyčią gyvenimą įsiliejo jaunimo būrys: „Pirmasis mano įšventintas kunigas buvo Gintaras Vitkus SJ. 1991 m. rugpjūčio 10 d. Vilniuje, Šv. Kazimiero bažnyčioje, dalyvaujant Lietuvos jėzuitams ir gausiai susirinkusiems tikintiesiems, aukojau Šv. Mišias ir uždėjau rankas, pakviesdamas Gintarą į kunigiškąją tarnystę. Jau būdamas medikas, jis apsisprendė siekti kunigystės ir įstojo į Draugiją. Jo asmenyje mačiau labai perspektyvų kunigą. Tais pačiais metais įšventinau dar keturis kunigus. Nevienodai susiklostė jų kunigystės kelias: keli iš jų iki šiolei su pasišventimu tarnauja, o vienas greitai pasitraukė ir sukūrė šeimą. Ir ateityje bus tokių atvejų, dėl kurių vyskupui skaudės širdį, o kai kas džiaugsis, kad Bažnyčia išgyvena pašaukimų krizę.“

Besitęsianti išeivijos parama

Vašingtono Švč. M.Marijos Nekaltojo Prasidėjimo bazilikoje įkurtai Šiluvos Dievo Motinos lietuvių koplyčiai nuo 1966 m. pašventinimo dienos 1991 m. spalio viduryje sukako 25-eri metai, ir 50 metų, kai Los Andžele buvo įkurta Šv. Kazimiero parapija. Iškilmėse Lietuvos espikopatui atstovavęs vyskupas S. Tamkevičius spalio 12 d. Vašingtone vykusioje konferencijoje skaitė paskaitą: „Savo paskaitą pavadinau „XX a. kankiniai ir jų reikšmė“. Kalbėjau ne tik apie praeitį, bet ir dabarties aktualijas: sunkią ekonominę padėtį, plintančias sektas, buvusių komunistų pastangas neįleisti tikybos į mokyklas, pramoginės kultūros plitimą. Išryškinau pozityvius dabarties ženklus: „Carito“ organizacijos augimą, pradėtą tikybos dėstymą mokyklose, įkurtas parapijų tarybas, planuojamą statyti katalikišką spaustuvę, didelį pašaukimų į kunigystę skaičių ir kitas šviesias laisvos Lietuvos gyvenimo puses.“

Kitą dieną Vašingtono nacionalinė šventovė buvo pilnutėlė lietuvių. Šv. Mišioms vadovavo vyskupas Paulius A. Baltakis OFM; koncelebravo būrys kunigų. Vyskupui Sigitui teko sakyti homiliją. Pasibaigus iškilmei kun. Vytautas Balčiūnas (buvęs Kauno kunigų seminarijos, vėliau Šv. Kazimiero kolegijos Romoje dvasios tėvas) brangų svečią nusivežė pas Amerikos katalikus charizmatikus. „Dalyvavau jų pamaldose; mano ausiai buvo nelengva priimti meldimąsi kalbomis, bet negalėjau nematyti labai nuoširdžios charizmatikų maldos.“

Čikagoje vysk. Sigitas apsistojo pas tėvus jėzuitus Jaunimo centre, aplankė tėvus marijonus, „Draugo“ spaustuvę, susitiko su lietuviais skautais, ateitininkais, su seselėmis kazimierietėmis, aplankė misijų centrą „Extension“, kuris ruošėsi siųsti pagalbą į Lietuvą. „Spalio 18 d. pakviestas aplankiau Čikagos kardinolą arkivyskupą Josephą Bernardiną. Sekmadienį aukojau Mišias Švč. M. Marijos Gimimo bažnyčioje, o paskui dar ir Lemonte. Gerų įspūdžių, atrodo, buvo daugiau, nei jų gali sutalpinti žmogaus širdis.“

Spalio 21 d. nuskridęs į Niujorką vyskupas Sigitas kelias dienas viešėjo pas kun. Kazimierą Pugevičių. Koks buvo bendraminčių – „LKB kronikos“ redaktoriaus ir leidinio skleidėjo bei rėmėjo susitikimas? Galima manyti: nuoširdus, dalykiškas, sodrus. Kun. Pugevičiui, 1976 m. perėmus jau nuo 1960-ųjų veikiančios Lietuvių katalikų religinės šalpos reikalų vedėjo pareigas, per dr. Rožę Šomkaitę buvo užmegzti ryšiai su „LKB kronikos“ leidėjais Lietuvoje. Kun. Pugevičius ir kiti LKRŠ įgaliotiniai pradėjo plačiai lankyti kitataučių parapijas, skleisti žinias iš „LKB kronikų“ ir rinkti aukas Lietuvos kenčiančiai, kovojančiai Bažnyčiai. „Taip pat aplankiau ponią dr. Rožę Šomkaitę, daug pagelbėjusią „LKB kronikai“ įvairiuose darbuose. Stebino Rožės Šomkaitės pasiaukojantis darbas Lietuvai ir Bažnyčiai. O kad daugiau būtų tokių žmonių tarp dvasininkų ir pasauliečių!“

Kun. K. Pugevičius suorganizavo skrydį į Los Andželą, kur turėjo vykti jubiliejinės Šv. Kazimiero parapijos įsteigimo iškilmės. „Sekmadienį aukojau Šv. Mišias, kuriose dalyvavo gausiai susirinkę Vakarų pakrantėje išsibarstę lietuviai. Po jubiliejaus grįžau į Niujorką, o spalio 31 d. per Maskvą – į namus. Parvažiavau kupinas pačių geriausių įspūdžių. Maskvoje į akis krito didžiulis kontrastas tarp Amerikoje matytų šviesių bei džiugių žmonių veidų bei važiuojančių Maskvos metro, prislėgtų ir susirūpinusių.“

Pirmas vyskupo Sigito tikinčių palaiminimas Kauno arkikatedroje. Nuotrauka iš kardinolo V. Sladkevičiaus memorialinio muziejaus.

Atsikurianti Bažnyčia Lietuvoje iš visos širdies buvo dėkinga kiekvienam pagalbos ranką tiesusiam geradariui. Mons. Jurgis Šarauskas, dirbdamas JAV Vyskupų Konferencijos būstinėje Vašingtone, rūpinosi visokeriopa pagalba Rytų kraštams. „1992 m. visų vyskupijų kurijoms ir katechetikos centrams jis parūpino gerus personalinius kompiuterius. Rūpinosi katalikų TV studijos įkūrimu Kaune. Jo dėka klieriką Kęstutį Kėvalą (vėliau vyskupą augziliarą) galėjome išsiųsti teologijos studijų į Baltimorę, kur jis įsigijo gerą teologinį išsilavinimą. Sumanus, dalykiškas ir visuomet pasiruošęs padėti – tokį monsinjorą J. Šarauską mačiau daugelį metų. Jo dėka įvairioms reikmėms paramą gavo ne tik Kauno arkivyskupija, bet ir visos vyskupijos.“

Įdomi atsiminimų detalė apie pirmąjį Arkivyskupijos kuriją pasiekusį kompiuterį: „Pasikvietęs technikoje išmanantį specialistą, paprašiau, kad ir mane pamokytų, kaip reikia elgtis su šia išmintinga dėže. Greitai pramokau rašymo ir redagavimo pradmenų; tuomet daugiau ir nereikėjo. Greitai atsirado ir elektroninis paštas. Kai nuvykęs į Boną Vyskupų Konferencijos būstinėje papasakojau apie el. paštą, darbuotojai bandė mane įtikinti, kad faksai kol kas yra pati patikimiausia ryšio priemonė. Pasirodo, kad mes, lietuviai, sugebame ne tik neatsilikti, bet daug kur eiti pirmi.“

Reikėjo skubėti, nes artėjo popiežiaus vizito metas“

1991 m. liepos 4 d. Lietuvos Respublikos vyriausybė sugrąžino Kauno arkivyskupijai sovietinės valdžios nacionalizuotus arkivyskupo rūmus, kuriuose veikė J. Naujalio muzikos mokykla. Prasidėjo derybos ir posėdžiai, kur mokykla galėtų išsikelti. Rugsėjo pradžioje jau buvo galima pradėti remonto darbus. Nuo lapkričio pradžios kelios darbininkų brigados dirbo trijuose aukštuose. „Kardinolas pavedė man rūpintis remontu ir patarė apsigyventi kuriame nors remontuojamų rūmų kambaryje. Apsigyvenau direktoriaus kabinete, kuris buvo geresnės būklės už kitus kambarius, turėjo net durų užraktą. Vienam buvo nejauku gyventi dideliame pastate, kuriame daug durų, bet beveik visos be užraktų. Prašiau tėvų jėzuitų, kad leistų kam nors iš savųjų apsigyventi remontuojamajame pastate. Paskyrė novicijų V. Šimkūną, kuris ne tik gyveno, bet ir mokėsi. Vakarais replėmis iš parketo padėjo traukti vinis, kuriomis būdavo prikalamas suplyšęs linoleumas. Tų vinių buvo devynios galybės, ir visas jas teko rūpestingai pašalinti, nes parketą reikėjo šlifuoti. Vidmantas parodė neeilinės kantrybės ir darbštumo, už tai aš jam likau labai skolingas.

Pagrindinis darbų vykdytojas buvo inžinierius Egidijus Jodelis. Vyriausybė parėmė arkivyskupijos pastato remontą, bet skirtų lėšų buvo per maža. Į rūmų atstatymo sąskaitą dėjau ir savo, ir kitų paaukotų pinigų. Už 1 dolerį tuomet duodavo 500 talonų. Inžinierius Egidijus per mėnesį uždirbdavo apie 24 dolerius. Šiandien tokia suma atrodo labai juokinga, o anuomet buvo rimti pinigai. Elektros laidų, plytelių ir įvairiausių statybinių medžiagų reikėjo patiems ieškoti Kauno parduotuvėse. Šiandien sunku net įsivaizduoti, kaip 1992 metais, turint mažai pinigų, buvo sunku Kaune remontuoti didelį namą. Kirche in Not davė net 8550 markių. Gavus tokią sumą akyse pasidarydavo šviesiau, nes markė ir doleris turėjo didelę vertę. Reikėjo ne tik suremontuoti namą, bet ir įsigyti baldų: rašomųjų stalų, kėdžių, knygų lentynų, virtuvės įrangos. Perduodant pastatą, buvo likusios tik sienos, durys ir langai. Vykstant remontams, 1993 m. vasarą talonus pakeitė į litus, bet tai darbų nepalengvino. Reikėjo skubėti, nes artėjo popiežiaus vizito metas.

Kuriasi katechetikos centras ir žiniasklaida

1991 m.Tarpdiecezinė katechetikos komisija įsteigė Lietuvos katechetikos centrą ir vysk. S. Tamkevičiui pavedė jam organizuoti bei koordinuoti vaikų ir jaunimo religinį ugdymą bendrojo lavinimo mokyklose: „Didelė pagalba tikybos dėstymui buvo į lietuvių kalbą išversti italų autorių vadovėliai pirmosioms klasėms „Tikiu“. Daug prie jų išleidimo pasidarbavo Romoje studijuojantis kun. Jonas Ivanauskas (dabar Kaišiadorių vyskupas). Austrijos katalikų aukomis ir prof. dr. Alberto Biesingerio pastangomis buvo išverstas ir išleistas tikybos vadovėlis „Tikėjimas ir gyvenimas“. Netrukus Katechetikos komisija pati ryžosi rengti ir leisti lietuvių autorių parašytus vadovėlius. „Vyskupų Konferencija paskyrė mane Tarpdiecezinės katechetikos komisijos pirmininku, didžiausias rūpestis buvo organizuoti tikybos mokytojų rengimą. Šioje srityje labai daug pasidarbavo prel. Vytautas Steponas Vaičiūnas OFS, kuriam kardinolas Vincentas, vėliau ir aš, krovėme visas tikybos mokytojų rengimo naštas, o prelatas kantriai ir kunigiškai jas nešė.“

Šventimai. Pirmas iš kairės Gintaras Vitkus SJ, 1991 m. Nuotrauka iš asmeninio arkivysk. S. Tamkevičiaus archyvo.

1991 m. spalio 7 d. Vyskupų Konferencija nutarė įkurti Lietuvos Katalikų Bažnyčios Informacijos centrą, kurio uždavinys buvo leisti informacinį biuletenį apie Katalikų Bažnyčia Lietuvoje, skirtą kunigams, spaudos agentūroms ir visiems, ką domins bažnytinis gyvenimas. „Vyskupų Konferencija mane paskyrė pirmininku, nes tiek Informacijos centro, tiek biuletenio uždaviniai buvo daug kuo panašūs į kadaise mano redaguotos „Kronikos“ uždavinius. Nuo 1996 m. informacinis biuletenis taps leidiniu „Bažnyčios žinios“. Ilgą laiką jos redaktoriumi buvo ir tebėra nepavargstantis darbštuolis Gediminas Žukas. Tokio darbininko galėtų pavydėti bet kuri bažnytinė ar pasaulietinė organizacija.

1992 m. liepos mėn. Lietuvoje viešėjo televizijos programų specialistas T. Bourret’as SJ, kuris papasakojo apie galimybę turėti katalikišką televiziją ir parengti žmones, sugebančius kurti laidas ir aptarnauti televizijos įrangą. Kardinolas V. Sladkevičius pritarė katalikiškos televizijos kūrimo idėjai, o JAV Vyskupų Konferencija paskyrė reikiamą sumą lėšų įsigyti televizijos studijos įrangai. Kadangi suremontavus arkivyskupijos pastatą Rotušės a. 14 atsirado galimybė perkelti visas kurijos įstaigas, buvo nutarta vysk. M. Valančiaus name prie Arkikatedros įkurti Katalikų TV studiją. „

Rūpinimasis studijos kūrimu ir išlaikymu buvo patikėtas man. 1993 m. sausio mėnesį į Kauną buvo atgabenta Katalikų televizijos studijai skirta technika. Kovo mėnesį per Lietuvos televiziją jau buvo parodyta pirmoji Katalikų TV studijoje sukurta laida. Studijoje pradėjo dirbti trys etatiniai darbuotojai ir keli savanoriai pagalbininkai. Vyskupų Konferencija man pavedė globoti Katalikų TV studiją; ta globa anuomet reiškė ir rūpinimąsi studijos išlaikymu. Katalikų televizijos studija kiekvieną savaitę paruošdavo pusvalandžio laidą, kurią transliuodavo valstybinė televizija.

Pradžia buvo labai sunki. Neturėjome lėšų pritraukti daug patirties turinčių televizijos laidų kūrėjų, kita vertus, tų laidų kūrėjai privalėjo turėti gerus krikščioniškus pagrindus ir gerai orientuotis bažnytiniame pasaulyje. Donatas Vilkas buvo pirmasis šios studijos vadovas. Mums į talką iš Amerikos atvyko televizijos darbuose daug patirties turinti sesuo Barbara Valuckas. Ji mokė mūsų televizijos darbuotojus elementarių dalykų, kaip kurti aktualias ir geras laidas. Kai kuriais klausimais mūsų nuomonės ne visada sutapdavo, nes atvykus iš visiškai kitos kultūros bet kokias idėjas perkelti į lietuvišką terpę nebuvo paprasta. Ses. Barbara kantriai mokė visus, taip pat ir mane. Pasikeitę Katalikų TV studijos vadovai, negaudami reikiamos paramos iš Vyskupų konferencijos, bandė patys savo veiklai užsidirbti reikiamų lėšų, bet visi gražūs planai pasibaigė tuo, kad studiją nuplaukė į privačias rankas. Dar kartą vyskupų, tarp jų ir mano, gražios viltys patyrė pralaimėjimą.“

Kalbėjau apie neteisingumą, ypač palietusį Lietuvos kaimą“

1991 m. lapkričio 30 d. pirmuoju apaštališkuoju nuncijumi buvo paskirtas arkivyskupas Justo Mullor Garcia. „1992 m. vasario 9 d. kardinolas Vincentas ir mes, vyskupai, pasitikome nuncijų Vilniaus oro uoste. Nuncijus pirmiausia aplankė Aušros Vartus, o vėliau drauge aukojome šv. Mišias Arkikatedroje. Vasario 16 d. Lietuvos Nepriklausomybės šventės proga nuncijus atvyko į Kauną, ir Arkikatedroje drauge aukojome šv. Mišias.“

1992 m. kovo 3 d. įvyko Vilniaus ordinaro arkivyskupo Audrio Juozo Bačkio ingresas. Iškilmėse dalyvavo apaštališkasis nuncijus arkivysk. J. M. Garcia, kardinolas V. Sladkevičius, Lietuvos vyskupai, Olandijos kardinolas Simoni, daug kitų šalių vyskupų, Šventojo Sosto atstovas mons. J .L. Tauranas, Lietuvos Vyriausybės vadovai ir kiti aukšti svečiai. Naujajam ordinarui pagarbą pareiškė ne tik arkivyskupijos konsultoriai, bet ir valdžios atstovai: G. Vagnorius ir prof. V. Landsbergis. Mišias koncelebravo 27 vyskupai. „Po trijų dienų naująjį arkivyskupą sveikinome Kauno kurijoje, kur vyko Vyskupų Konferencijos posėdis. Jame vyskupai vieningai nutarė, kad klebonai neturėtų tapti ūkininkais, todėl dar neprivatizuotą bažnytinę žemę siūlyti perduoti į Valstybės fondą ir vėliau tartis dėl kompensacijos. Anuomet šis sprendimas atrodė pats protingiausias, bet juo pasinaudojo tik turtų ištroškę tautiečiai, kurie pamažu privatizavo beveik visą bažnytinę žemę.“

1992 metų Šilinės sutraukė labai daug piligrimų. Pagrindinę dieną dalyvavo apie 15 000 tikinčiųjų. Kardinolas vyskupui Sigitui pavedė pasakyti Šv. Mišių homiliją: „Kalbėjau apie neteisingumą, ypač palietusį Lietuvos kaimą, kur išvogtas kolūkių turtas, o paprasti žmonės palikti tuščiomis rankomis. Kalbėjau apie artėjančius rinkimus, kokia turėtų būti tikinčių žmonių laikysena, apie pražūtingą, Lietuvai netarnaujantį žmonių skaldymąsi, kartu priminiau ir tai, kad negalima vienytis ten, kur yra nuodėmė, melas, neapykanta, tautos ir Bažnyčios reikalų išdavystė.

Rugsėjo antrąjį sekmadienį vyskupai išplatino ganytojiškąjį laišką „Kuriant brolišką ir laisvą Lietuvą“, kuriame apžvelgė Lietuvos padėtį ir paragino į Seimą rinkti kandidatus, kurie remiasi krikščioniškuoju tikėjimu ir veikia įkvėpti Dievo bei artimo meilės. Spalio 25 d. įvykę rinkimai daug ką nustebino: sunkumų išvarginti žmonės labiausiai parėmė kairiąsias partijas. Pasigirdo kaltinimų vyskupams, kodėl jie tiesiogiai neparėmė krikščionių demokratų ir neleido kunigams balotiruotis į Seimą. Deja, vyskupai laikėsi labai aiškios bažnytinės linijos – aiškinti tikintiesiems principus, kuriais remdamiesi jie turėtų padaryti reikalingus sprendimus ir išrinkti į Seimą pačius tinkamiausius žmones.“

Gruodžio 12–13 d. Kaune vyko Lietuvos Ateitininkų federacijos antrasis suvažiavimas. Kardinolas V. Sladkevičius savo homilijoje ateitininkus pavadino Dievo dovana Lietuvai. Antrąją suvažiavimo dieną beveik vienbalsiai Ateitininkų federacijos pirmininku buvo perrinktas dr. Arvydas Žygas. „Niekas kitas negalėjo populiarumu prilygti šiam jaunam ir labai gabiam idealistui. Kardinolas pasiūlė mane būti ateitininkų dvasios vadu ir suvažiavimo dalyviai labai entuziastingai pritarė.“

Dabartinis atgimimas yra skausmingas“

1996 m. gegužės 19 dieną Kauno arkikatedroje bazilikoje vyko Kauno arkivyskupo metropolito Sigito Tamkevičiaus ingresas. Iškilmėse dalyvavo apaštalinis nuncijus arkivyskupas Justo Mullor Garcia, kardinolas Vincentas Sladkevičius, Vilniaus arkivyskupas Audrys Juozas Bačkis, visi kiti Lietuvos vyskupai, Lietuvos evangelikų liuteronų vyskupas Kalvanas, kitų konfesijų atstovai, daug kunigų ir vienuolių, bažnytinių įstaigų, katalikiškų, visuomeninių, organizacijų, partijų atstovų. Tardamas sveikinimo žodį arkivyskupo S. Tamkevičiaus ingreso proga, Apaštalų Sosto nuncijus arkivyskupas J. M. Garcia kvietė naująjį arkivyskupą „tęsti šią tarnybą tiesai ir vienybei“. Kardinolas Vincentas Sladkevičius džiaugėsi, kad „naujas, energingas, sumanus, apdovanotas didelėmis Dievo dovanomis“ vyskupas perima tokias reikšmingas Kauno arkivyskupijos vadovo pareigas“. „Dėkoju Dievui, kad Šventasis Tėvas į Kauno arkivyskupijos sostą pakvietė taip man artimą asmenį.“

Per pamokslą arkivyskupas metropolitas S. Tamkevičius pažymėjo, kad paskutiniųjų 70 metų Lietuvos Katalikų Bažnyčios istoriją galima suskirstyti į tris periodus: į 14 nepriklausomybės, 50 persekiojimų ir 6 atkurtosios nepriklausomybės metus. Arkivyskupo teigimu, šios aplinkybės lėmė Lietuvos vyskupų, kunigų, tikinčiųjų ir heroizmą, ir netektis. „Dabartinis atgimimas yra skausmingas, nes daugiau ar mažiau visi esame sužeisti: vieni linkę net klaidose ir nuodėmėse matyti progresą ir išganymą, o kiti – išganymą matyti tik išsaugotoje tradicijoje ir religiniame fundamentalizme“.

Arkivyskupas S.Tamkevičius pareiškė „pagarbą ir meilę apaštališkajam nuncijui Justo Mullor Garcia, o per jį Šventajam Tėvui, patikėjusiam labai svarbias ir atsakingas pareigas, kurias reikės nešti šiuo sunkiu Bažnyčiai ir Lietuvai laikotarpiu. „Labai aiškiai matau savo naujas pareigas, esamas sunkenybes, uždėtą atsakomybę, o kartu ir savo žmogiškąjį trapumą, todėl pirmiausia prašau jūsų visų pagalbos: jeigu norite, kad naujasis ganytojas sėkmingai pasitarnautų Bažnyčiai, padėkite jam“, – sakė arkivyskupas katedroje susirinkusiems tikintiesiems.

Kalbėdamas apie vyskupo misiją, Kauno arkivyskupijos ordinaras pabrėžė, kad ji yra „ne tik Dievo žodžio skelbimas, bet ir gyvas Prisikėlusiojo Kristaus liudijimas“. „Noriu, kad ne tik man, bet ir visiems kunigams bei tikintiesiems labai rūpėtų tie žmonės, kurie šiandien yra nustumti į gyvenimo pakraštį ir neturi elementarių gyvenimo sąlygų“, – tvirtino arkivyskupas. „Esu giliai įsitikinęs, kad šiuo metu reikia susilaikyti nuo nebūtinų bažnyčių statybų ir jų puošimų, o sutaupytas lėšas skirti karitatyvinei ir socialinei Bažnyčios veiklai. Kai Lietuva paversta elgetų kraštu, reikia rimtai pasverti, kur išleisti tikinčiosios liaudies suaukotus pinigus. Geriau šiuo sunkiu Lietuvai laikotarpiu melsimės mokyklų salėse, bet kartu mokysimės vieni kitiems padėti.“

Bernardinai.lt

http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2016-05-20-arkivysk-sigitotamkeviciaus-sj-vyskupystes-25-eciui-pirmuju-tarnystes-metu-fragmentai/144504

Katalikų (arki)vyskupai



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra