Arkiv. Tadeuš Kondrusievič: Bažnyčios uždavinys – ugdyti žmogų

Autorius: Data: 2010-01-10, 07:33 Spausdinti

Kasmet skelbiamo Vyskupo M. Valančiaus literatūrinio konkurso blaivybės tema laureatais jau kuris laikas skiriami įvairūs Lietuvoje dirbantys kunigai ir vyskupai, įvertinant jų poveikį visuomenės moraliniam ugdymui. Šių metų laureatu tapo Baltarusijos arkivyskupas metropolitas Tadeušas Kondrusievičius.

Baltarusių vyskupas kunigu tapo ir kurį laiką parapijose dirbo būtent Lietuvoje, iš kurios išvyko 1988 metais. Po metų įšventintas vyskupu, šiaurinėje europinės Rusijos dalyje pradėjo eiti apaštališkojo administratoriaus pareigas. Buvo išrinktas Rusijos Federacijos katalikų vyskupų konferencijos pirmininku.

2007-aisiais vyskupas T. Kondrusievičius vėl grįžo į gimtinę, priimdamas Minsko-Mogiliovo metropolito pareigas. Gruodžio 21 d. lankydamasis Vilniuje, svečias maloniai sutiko duoti interviu „Bernardinai.lt“ skaitytojams.

Jūsų Ekscelencija, atvykote į Lietuvą gan netikėta proga – Jums suteiktas literatūrinio konkurso blaivybės tema laureato vardas. Kiek ši blaivybės ir apskritai moralinės kultūros tema Jums aktuali šiuo metu?

Esu labai dėkingas už šį apdovanojimą. Tiesa, kai man paskambino p. Alfonsas Čekauskas, Nacionalinės žalingų įpročių prevencijos tarybos pirmininkas, nesupratau, ką aš tokio padariau. Kiekvienas kunigas juk turi dirbti doros labui. Paskui jau Dievas sprendžia, ar pakankamai gerai. Žinoma, man tai ir puiki proga pabūti Vilniuje, aplankiau kardinolą, susitikau su pažįstamais kunigais, su kuriais kartu dirbome, mokėmės.

Gerai žinome, kad girtuokliavimas yra didžiulė nelaimė, ypač čia, Rytų Europoje: Rusijoje, Baltarusijoje, Ukrainoje ir Lietuvoje. Susiformavusi gal net tam tikra psichologija: negalime susitikti, pabendrauti be butelio. Esame įpratę, kad visada susitikus turi būti jei ne degtinė, tai bent alaus ar vyno. Kitaip žmonės nemoka, o kodėl – nežinia.

Turime atsižvelgti į tai, kad šiuolaikinio pasaulio iššūkiai kelia išties rimtų pavojų. Tarp jų ir alkoholizmas, narkomanija, netvarkingas seksualinis gyvenimas. Dažnai viso to pradžia yra alkoholis. Žinau, kad Lietuvoje labai daug daroma, Bažnyčia daug daro, siekdama sustabdyti tą blogį.

Baltarusijoje mes taip pat stengiamės šį tą padaryti. Turime blaivybės muziejų, blaivybės sąjungų. Ypač rengdami žmones santuokai ar krikštui, stengiamės paaiškinti, kad galima džiaugtis ir kitaip, laimingas žmogus gali pasijusti ne tik tada, kai visi nusigeria.

Šis iššūkis iškyla kiekvienam iš mūsų ypač šiais laikais, kai galime džiaugtis atgauta laisve, tikėjimo laisve. Niekas nedraudžia eiti į bažnyčią, ne taip kaip anksčiau, kai pamatę vaiką sakydavo – tau dar nėra 16 metų, ir išmesdavo už ausies. Dabar reikia teisingai šią laisvę panaudoti. Neseniai visi Baltarusijos vyskupai grįžome iš susitikimo su popiežiumi Ad Limina. Popiežinės pasauliečių tarybos prefektas mums labai pabrėžė, kaip svarbu mokyti žmones naudotis laisve. Prisimenu vieno Rusijos akademiko, profesorius, bet ir gero krikščionio, su kuriuo artimai bendraudavome, žodžius: „Mes įveikėme nelaisvę, bet ar laimėsime su laisve?“

Laisvė – tai iššūkis, ja reikia mokėti naudotis. Kartais laisvės filosofija neigia aukščiausios tiesos buvimą. Viskas reliatyvu, viskas leista, darau tai, ko aš noriu. Prieš mėnesį dalyvavau Vatikane konferencijoje medijų tema. Buvo pakviestas ir generalinis Interpolo sekretorius. Jis mums išsamiai papasakojo apie pavojus, kurių gali kelti šiuolaikinės komunikavimo priemonės, technologijos. Perspėjo vyskupus laikytis atsargumo. Po to į salę buvo pakviestas jaunas šveicaras – hakeris, neskelbiant jo pavardės. Jaunuolis auditorijai sakė, kad hakerio filosofija labai paprasta – žinoti viską apie kitą žmogų. Jis papasakojo labai įdomių dalykų. Apskritai buvo neįtikėtina situacija: vienoje salėje kalbėjo Interpolo generalinis sekretorius ir hakeris. Į klausimą, kiek tavo draugų atlieka bausmę kalėjime, svečias atsakė, kad nė vienas, nes jie nepilnamečiai. Kuo norėtum būti ateityje? – geru programuotoju. Tikriausiai toks ir bus, tačiau su savo filosofija – darau tai, ką noriu.

Tad Bažnyčiai kyla didžiulis uždavinys: ugdyti žmogaus sąmoningumą, užsiimti prevencija.

Po 16 metų, praleistų Rusijoje, nuo 2007-ųjų vadovaujate Minsko-Mogiliovo metropolijai. Kokioje situacijoje radote Baltarusijos Bažnyčią ir ką pavyko pasiekti per pastaruosius metus?

Baltarusijoje – beveik 40 milijonų gyventojų, iš kurių apie 15 procentų, vadinasi – pusantro milijono, yra katalikai. Teritorija padalyta į keturias vyskupijas, kurios pavestos šešiems vyskupams. Turime dvi seminarijas – Gardine ir Pinske, kuriose mokosi apie 90 seminaristų, be to, dar apie 60 jaunuolių rengiasi kunigystei įvairiose vienuolijose. Stipriai veikia „Caritas“.

Yra keturios leidyklos, taip pat gana gerai išvystyta interneto tarnyba. Leidyklos išleido apie 100 000 knygų baltarusių kalba. Tiesa, vertimai mums nėra lengva užduotis, kadangi vis dar trūksta religinės terminijos. Rusijoje buvo paprasčiau, nes Stačiatikių Bažnyčia turi išgludinusi daug terminų. Tuo tarpu baltarusių stačiatikiai praktiškai nelaiko pamaldų baltarusių kalba.

Palaikome gerus ryšius su žiniasklaida. Kas sekmadienį turime 45 minutes nacionalinio radijo eterio – transliuojamos šv. Mišios iš Minsko katedros. Per didžiąsias šventes – Kalėdas ir Velykas – vyksta tiesioginė transliacija per pagrindinį televizijos kanalą. Gana dažnai pati Baltarusijos žiniasklaida nušviečia ypatingus Bažnyčios įvykius. Pavyzdžiui, jau tradicinis tapo kasmetinis susitikimas su žurnalistais prieš pat Kalėdas. Į spaudos konferenciją jų ateina tikrai daug, po jos laužome kalėdaitį, pabūname kartu.

Gana nelengvas klausimas – bažnyčių pastatai. Nemažai jų reikia atstatyti, restauruoti. Tiesa, esame įsigiję keletą sklypų naujų bažnyčių statybai.

Mūsų krašte labai išplėtota piligrimystė. Pavyzdžiui, labai mėgstama Marijos šventovė Budslave, kurioje dažnai lankosi ir broliai bernardinai iš Vilniaus. Pernai, per pagrindinius atlaidus, liepos mėnesį, susirinko apie 50 000 žmonių.

Išties labai aktyvus jaunimas ir mes kartais tiesiog jaučiamės nepasirengę atsakyti į visus jų klausimus.

Žodžiu, Bažnyčia yra dinamiška, ir mes su didele viltimi žvelgiame į ateitį. Pagrindinis mūsų siekis – apsaugoti žmones nuo neigiamos įtakos, sekuliarizuoto pasaulio, parodyti kelią, kuriuo reikia eiti.

Jums perimant metropoliją, inauguracijos iškilmėse nedalyvavo Baltarusijos pravoslavų cerkvės vadovas Filaretas – buvo tik jo atstovas. Būta įvairių interpretacijų, esą stačiatikių hierarchijos netenkina jūsų kandidatūra. Kokia yra dabartinė ekumeninių santykių atmosfera Baltarusijoje?

Baltarusijoje dvi konfesijos laikomos tradicinėmis: stačiatikiai ir katalikai. Žinoma, esame tik 15% gyventojų, bet tai gerokai daugiau, pavyzdžiui, nei Rusijoje. Mūsų ryšiai su stačiatikiais labai geri. Pavyzdžiui, kai organizuojame savo konferencijas, visada dalyvauja stačiatikių atstovai, Baltarusijos egzarchas Filaretas atsiunčia savo sveikinimą ar kreipimąsi. Savo ruožtu Stačiatikių Bažnyčia mus kviečia į savo renginius.

Visai neseniai mes kartu rengėme konferenciją, skirtą krikščionių ir žydų dialogui. Joje dalyvavo kardinolas W. Kasperis iš Romos, kardinolas McCarrickas iš Vašingtono. Yra keletas bendrų socialinių programų, pavyzdžiui, kovai su AIDS. Pravoslavai, katalikai ir protestantai pasirašėme bendrą strategiją.

Sausio mėnesį paprastai organizuoju Krikščionių vienybės dieną, visi ateina su savo pranešimais ir kartu meldžiamės.

Mes neturime savo Teologijos fakulteto, nors jau gavome valdžios pasiūlymą atidaryti universitetą Minske. Deja, tam trūksta pasirengusių žmonių. Tačiau katalikai mokosi Stačiatikių teologijos fakultete, kuris veikia valstybiniame fakultete.

Palyginti su Maskva, Minske visai kitokia atmosfera. Metropolitas Filaretas yra labai atviras žmogus, daug lankosi užsienyje, įvairiose konferencijose. Jis labai daug prisideda prie to, kad santykiai būtų broliški.

Ištisus 16 metų darbavotės Rusijoje. Ar matote svarbių pokyčių Rusijos katalikų gyvenime šiuo metu? Kaip vertinate pastarojo meto įvykius, Dmitrijaus Medvedevo apsilankymą Vatikane ir visaverčių diplomatinių santykių atkūrimą?

Kaip žinome, po prezidento D. Medvedevo apsilankymo Vatikane, Rusija užmezgė visaverčius santykius su Šventuoju Sostu. Tai labai svarbus žingsnis. Dabartinis patriarchas Kirilas yra labai atviras ir teigiamai nusiteikęs žmogus, tad manau, kad santykiai vis gerės. Stačiatikiai ir katalikai vis geriau supranta būtinybę kartu veikti bendrų grėsmių akivaizdoje, siekiant stabdyti neigiamą sekuliarizmo poveikį.

Ką tik sugrįžote iš Vatikano, iš susitikimo su Benediktu XVI, kuriam pristatėte dabartinę Baltarusijos katalikų situaciją. Ką labiausiai akcentavo Šventasis Tėvas, nubrėždamas ateities gaires? Ko pasigedo?

Popiežius labai pabrėžė pasauliečių formacijos būtinybę, šiandienos iššūkių akivaizdoje. Ragino užtikrinti krikščionišką auklėjimą, ypač jaunosioms kartoms, palydėti katecheze visus žmogaus gyvenimo tarpsnius. Ypatingas dėmesys turi būti skiriamas kunigų ir vienuolių pašaukimui, jų atrankai, užtikrinti jiems visapusišką bendražmogišką ir krikščionišką lavinimą. Taip pat, anot popiežiaus, svarbu, kad visi Bažnyčioje vieningai laikytųsi vyskupų priimtų sielovados direktyvų.

Kaip apibūdintumėte Bažnyčios ir valstybės santykius Baltarusijoje?

Dialogas su valstybe vyksta. Šiuo metu rengiame dar ne konkordatą, bet konvenciją tarp Vatikano ir Baltarusijos. Pernai šalyje lankėsi Vatikano valstybės sekretorius kardinolas T. Bertone. Jam susitikus su prezidentu Aleksandru Lukašenka, buvo nuspręsta parengti tokį dokumentą. Tai labai svarbus dalykas: susitarimas tarp dviejų tarptautinės teisės subjektų, Baltarusijos ir Vatikano, tad mūsų pozicija būtų daug stipresnė.

Prezidentas prieš kurį laiką susitikęs su popiežiumi Romoje, pakvietė jį atvykti, o praėjusią savaitę, kai mes, visi vyskupai, buvome Romoje, taip pat savo ruožtu pakvietėme jį pas mus. Kol kas laukiame atsakymo, jei bus teigiamas, tikiuosi pamatyti pas mus ir ne vieną lietuvį.

Būtų be galo įdomu išgirsti jūsų pašaukimo istoriją. Jūs, buvęs gabus inžinierius, pasiekęs netgi svarbių laimėjimų profesinėje srityje, bet vėliau pasukote į kunigystę. Kaip tai atsitiko?

Viskas įvyko kažkaip savaime. Taip atsitiko, kad baigęs studijas Leningrado politechnikos institute gavau paskyrimą į Vilnių. Čia Bažnyčia buvo labai stipri, palyginti su Baltarusija, kur, pavyzdžiui, nebuvau matęs gyvo vyskupo. Artimai bendravau su vietos katalikais, be to, mačiau, kad Baltarusijoje dauguma kunigų vyresnio amžiaus, jų nedaug. Kas juos pakeis, vis galvodavau. Tačiau paskutinis lašas buvo mano motina. Ji buvo labai tikinti, šauni moteris, tačiau niekada man nė vienu žodžiu neužsiminė. Kartą per klaidą paėmiau mamos maldaknygę (anuomet jos visos buvo tik vienos rūšies, Lenkijoje spausdintos) ir atsivertęs radau paveikslėlį, ant kurio nugarėlės buvo ranka išrašyta malda, prašant sūnui kunigystės pašaukimo malonės. Mane tai sukrėtė. Taip galutinai apsisprendžiau važiuoti į Kauną, į seminariją.

Ko palinkėtumėte Lietuvos žmonėms artėjančių Kalėdų proga?

Visus sveikinu sulaukus šv. Kalėdų, linkiu gražių švenčių ir ištikimybės Kristui. Kad Bažnyčia, kaip ta Betliejaus žvaigždė, vestų žmones prie tikėjimo, prie Dievo. O Jis telaimina jus per visus Naujuosius metus.

Zenekos nuotr.

www.bernardinai.lt

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra