Arkiv. Sigitas Tamkevičius. Fariziejaus dvasia

Autorius: Data: 2010-01-10, 07:33 Spausdinti

Evangelijoje yra Kristaus palyginimas apie šventykloje besimeldžiantį fariziejų ir muitininką. Šis pasakojimas yra labai aktualus mūsų dabarčiai.

Fariziejus įsitikinęs savo teisumu ir visų kitų nedorumu. Jis skaičiuoja savo gerus darbus – pasninkus ir šventyklai duodamą dešimtinę. Kad šauniau atrodytų, save lygina su plėšikais, sukčiais bei svetimautojais ir mato save geresnį už kitus. Fariziejus su panieka žvelgia į šalia jo besimeldžiantį muitininką.

Kaip atrodytų žmonių visuomenė, jei joje būtų daug save į padangtes keliančių, o kitus smerkiančių fariziejų? Šį vaizdą matome dabartinėje Lietuvoje. Fariziejiškumo yra tarp politikų. Tarpusavyje konkuruojančios partijos neranda viena apie kitą geresnio žodžio, o tik priekaištus ir smerkimus. Fariziejaus dvasią matome visuose žmonių sluoksniuose – nuo gatvės šlavėjų iki aukščiausio rango pareigūnų. Beveik visi ieško blogio kituose, siekia tame niūriame fone pasirodyti nepriekaištingai.

Fariziejiškumas yra tarsi greitai plintanti pavojinga liga. Ji kyla iš žmogaus dvasinio aklumo – nesugebėjimo objektyviai vertinti nei savęs, nei kitų. Fariziejiškumas sukuria tokią slogią atmosferą, kad normaliam žmogui norisi bėgti tolyn nuo visų fariziejų. Daugelį išvažiuojančiųjų iš Lietuvos gena svetur ne tik nedarbas, bet ir slogi atmosfera, kurią sukuria abipusiai kaltinimai, smerkimas ir vienas kito niekinimas.

Kaip žmogus tampa fariziejumi? Per nuodėmę. Puikybė verčia žmogų meluoti sau pačiam ir niekinti kitus. Save baltinti, o kitus juodinti. Puikybė šviesius angelus pavertė demonais. Fariziejiška puikybė yra pavojingesnė už daugelį kitų nuodėmių. Net sunkiai nusidėjus visuomet galima prisikelti, tačiau fariziejui tai padaryti labai sunku, nes jis dvasiškai aklas. Jis ieško savyje tik to, kuo galėtų pasigirti, ir nemato savo klaidų. Kituose jis ieško tik tamsių pusių.

Jėzus šiems dvasiškai akliems žmonėms pasakydavo labai kietų žodžių; kartą juos pavadino pabaltintais karstais, kurių viduje – puvėsiai. Fariziejus – tai dvasinis lavonas, nes jis nieko nemyli, išskyrus patį save.

Šis sekmadienis skirtas kiekvienam tikinčiajam pasitikrinti, ar mumyse nėra pradėjęs augti fariziejus. Ar nelaikome savęs neklystančiais teisuoliais? Ar neniekiname kitų žmonių ir ar nesidžiaugiame matydami kitų suklydimus? Laimingas tas, kuris neleidžia savyje įsikeroti fariziejiškumui, nes tuomet dvasinis prisikėlimas būtų labai sunkus.

Ką daryti, kad mumyse viešpatautų ne fariziejaus, bet tikro Kristaus sekėjo dvasia? Tikras krikščionis nebūtinai yra sterilus nuo bet kokios nuodėmės. Kol gyvename žemėje, galime klysti visi – net ir vyskupai nėra apsaugoti nuo nuodėmių. Per žiniasklaidą girdime pasakojant apie skaudžias kunigų nuodėmes. Tačiau kol žmogus pajėgia atvirai ir nuolankiai žvelgti į save, tol jis lieka atviras Dievo gailestingumui. Kristus apie besigailintį muitininką pasakė, kad jis nuėjo į namus nuteisintas. Kartais žmogus gėdijasi prieiti prie klausyklos langelio, nes jam atrodo, kad kažkas gali apie jį blogai pagalvoti.

Fariziejai tegu mąsto, ką nori, bet išpažinti savo kaltes yra šventas, pagyrimo vertas darbas. Besigailintį žmogų pagiria pats Kristus: „Kiekvienas, kuris save aukština, bus pažemintas, o kuris save žemina, bus išaukštintas“ (Lk 18, 14). Šventasis Raštas moko ir skatina nesigėdyti savo silpnumo, nes Dievas yra ne galingųjų, bet silpnųjų pusėje. Siracido knygoje skaitome: „Jis nėra kurčias našlaičio verksmui ar našlės, kai ji lieja savo skundą. Nuolankiojo malda prasiskverbia pro debesis“ (Sir 35, 14–17).

Apaštalas Paulius kalėjime laukė mirties bausmės. Ar gali būti silpnesnis ir vargingesnis žmogus už grandinėmis surakintą ir mirties laukiantį kalinį? Tačiau Paulius neprarado vilties. Jis rašė: „Mano iškeliavimas arti. Iškovojau gerą kovą, baigiau bėgimą, išsaugojau tikėjimą. Todėl manęs laukia teisumo vainikas, kurį aną dieną man atiduos Viešpats, teisingasis Teisėjas“ (2 Tim 4, 6–8).

Tepadeda Dievas kiekvienam mūsų savo silpnume, net suklydimuose ne teisinti save, bet kelti akis į dangų ir visas viltis sudėti į Tą, kuris ieškojo ne teisiųjų, bet nusidėjėlių bei silpnųjų, ir kuris už mus mirė, kad mes turėtume gyvenimą.

„Valstiečių laikraštis“

Zenekos nuotr.

Nuotraukoje:
Arkiv. S. Tamkevičius

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra