Arkiv. Sigitas Tamkevičius. Apie Šiluvos trauką ir laisvę

Autorius: Data: 2010-01-10, 07:33 Spausdinti

2010 m. rugsėjo 7 d., Švč. Mergelės Marijos Gimimo iškilmės išvakarėse, Šiluvoje pradėti švęsti didieji Švč. M. Marijos Gimimo atlaidai, kurie tęsis visą aštuondienį iki rugsėjo 15 d. Šiemet Šilinės vyksta Padėkos už laisvę metais, tad šių atlaidų metų bus švenčiamas Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo 20 metų jubiliejus.

Apie Šiluvos atlaidus Bernardinai.lt pakalbino Kauno arkivyskupą Sigitą Tamkevičių.

Šiluva nuo seno buvo maldininkų pamėgta vieta. Ir sovietmečiu, kai buvo visaip kliudoma tikintiesiems dalyvauti atlaiduose, žmonių nesustabdė draudimai – jie tarsi dar sustiprindavo piligrimystės troškimą. Nepriklausomybės metais piligrimų Šiluvoje tik daugėja, kasmet pasimelsti atvyksta daugybė įvairiausio amžiaus žmonių. Kas traukia į šią vietą?

Šiluvos trauka tęsiasi jau maždaug penkis šimtus su viršum metų. Pradžioje, kai Šiluvoje buvo pastatyta pirmoji medinė Švč. Mergelės Marijos Gimimo bažnytėlė, labai greitai apylinkėje pasklido garsas apie Šiluvą, ir maldininkai važiuodavo ne tik iš aplinkui, iš Žemaitijos, bet ir Prūsijos. Tuo laiku net kitos konfesijos krikščionių vadovai skundėsi, kad žmonės, tokie neišmanėliai, važiuoja į Šiluvą garbinti Švč. Mergelę Mariją.

Tad ta trauka labai sena. Ji dar padidėjo, kai prieš 400 metų Šiluvoje apsireiškė Švč. Mergelė Marija. Ji pasirodė piemenėliams, verkė, o paklausta, ko verkia, paaiškino, kad čia „buvo garbinamas jos sūnus, o dabar tik ariama ir sėjama“. Buvo momentų, kai ta trauka sumažėdavo – pvz., carinės okupacijos metais, kai valdžios dėka buvo visaip kliudoma maldininkams atvykti į Šiluvą, taip pat ir sovietmečiu. Nors tuomet žmonių daug nuvykdavo, bet ne tiek kiek dabar, nes tų suvaržymų buvo labai daug. Sovietmečiu buvo laikotarpis, kai sekmadienį neleisdavo nė vienam kunigui iš kitos parapijos atvažiuoti klausyti išpažinčių. Buvo laikotarpių, kai šiokiadieniais leisdavo aukoti tik vienas šv. Mišias – ryte, o paskui šv. Mišių nebūdavo. Žinoma, tokios sąlygos negalėjo neatsiliepti maldininkams, o dabar, Nepriklausomybės metais, labai gražiai matau augantį maldininkų srautą.

Neseniai viename pamoksle Eucharistijos bičiulių rengtas piligrimų eisenas pavadinote pirmuoju Baltijos keliu, tik daug rizikingesniu. Kaip galėtumėte apibūdinti – koks jų indėlis kovoje už Lietuvos Nepriklausomybę?

Iš tikrųjų pavadinau tas piligrimų keliones iš Tytuvėnų į Šiluvą pirmaisiais Baltijos keliais. Eucharistijos bičiuliai sovietinėje Lietuvoje buvo labai gražus religinio gyvenimo reiškinys. Kadangi visos religinės organizacijos ir vienuolijos buvo uždraustos, jos galėjo veikti tik pogrindyje. Eucharistijos bičiulių sąjūdis – ne organizacija, bet sąjūdis – siekė, kad naujai prisidėję nariai būtų sąmoningi katalikai ir sąmoningi piliečiai, pažintų savo šalies istoriją. Eucharistijos bičiuliai rinkdavosi pogrindyje, butuose, ir kas nors iš kunigų, vienuolių seselių vesdavo konferencijas, kurių temų spektras būdavo labai platus – nuo tikėjimo dalykų iki Lietuvos istorijos, taip pat būdavo apsvarstomos to meto problemos.

Eucharistijos bičiuliams kilo sumanymas organizuoti piligrimų eisenas. Jie puikiai žinojo, jog tai yra draudžiama, bet kadangi eisenų pobūdis buvo grynai religinis, piligrimystė į sakralią vietą, vylėsi, kad gal tos eisenos bus toleruojamos. Taip prasidėjo eisenos, tačiau valdžia, žinoma, jų netoleravo, saugumas stebėjo, kas jose dalyvauja, kas organizuoja, ir vieną po kito teisė – J. Stanelytę, V. Vaičiūną, M. Jurevičių. Man atrodo, jog žiūrint iš jų varpinės saugumiečiai elgėsi labai logiškai – jie iš karto įžiūrėjo pavojų. Tose eisenose būdavo daug žmonių, žinančių, kad eisenos yra be valdžios leidimo, tad jos buvo iš tikrųjų iššūkis tuometinei sovietinei valdžiai. Ko gero, jie pačioje pradžioje norėjo nuslopinti šias iniciatyvas, kad jos neaugtų – nes įžvelgė grėsmę, kad paskui jos galėtų išvirsti į kokias politines eisenas ir pan. Ką jie galvojo, nežinau, bet jie įžiūrėjo labai realų pavojų sistemai ir atitinkamai elgėsi.

Šiemet per Šiluvos atlaidus bus švenčiamas Lietuvos laisvės 20 metų jubiliejus. Kaip bus paminėtas šis įvykis?

Per atlaidus šį jubiliejų minėsime dviem aspektais – melsimės visas aštuonias dienas už Lietuvos laisvę, dėkosime Dievui, kad ją turime – manau, jog tai yra pagrindinis dalykas, o kitas – tikiuosi, kad kunigai, vyskupai, kurie per šv. Mišias kalbės, vienu ar kitu aspektu palies šią temą. Manau, jog esminiai šie du dalykai.

Prieš pat atlaidus pasirodė naujas „Šiluvos piligrimo maldynėlis“, išleistas leidyklos „Katalikų pasaulio leidiniai“. Kaip kilo idėja sudaryti maldynėlį, kas jį sudarė? Jame galima rasti ir naujų, negirdėtų maldų?

Planuota, kad maldynėlis, kvepiantis dažais, pasirodys pirmadienį, o Šiluvą turėtų pasiekti per Šilines. Jį paruošti kilo sumanymas leidyklos „Katalikų pasaulio leidiniai“ žmonėms, jie mane supažindino su maldynėlio idėja ir turiniu jau beruošdami leidinį. Man ir pati idėja patiko, ir maldynėlis, kadangi jame yra – kaip Kristus kalbėjo Evangelijoje – ir sena, ir nauja. Sena – kas reikalinga kiekvienam katalikui – Mišios, išpažintis ir t. t., o nauja – daug tokių dalykų, kurie ir Šiluvai pritaikyti, ir Marijos kultui – rasime naujų litanijų, kurios gal nenaujos pasaulyje, bet naujai išverstos į lietuvių kalbą.

Manau, kad šis piligrimo maldynėlis bus gana patraukli priemonė Šiluvos piligrimui – ir ne tik Šiluvos – kadangi Lietuvoje yra daug sakralių vietų, kur garbinama Marija, tai maldos piligrimui pravers nukeliavus ir į kitas vietas. Tačiau bus ypač naudingas piligrimams Šiluvoje, kadangi maldynėlyje galima rasti nuorodų, ką Bazilikoje, ką Apreiškimo koplyčioje ir kitose vietose galima veikti, kaip melstis, kokias maldas kalbėti.

Ką Marijos asmuo liudija šių dienų tikinčiajam, kaip įkvepia jos pavyzdys šių laikų žmogų?

Manau, dabarties žmogui Marija yra geriausia tikėjimo, ištikimybės liudytoja. Kadangi ji buvo arčiausiai Jėzaus Kristaus, kaip mūsų Išganytojo motina, gimdytoja, auklėtoja, kančios dalininkė, nes buvo ties Sūnaus kryžiumi iki paskutinio momento, o tikintis žmogus Marijoje mato tobulą atvaizdą, koks galėtų būti krikščionis, kaip jis turėtų elgtis. Kita vertus, manau, kad lietuvių psichologijoje motina turi savo vietą, kiekvieno mūsų gyvenime ji yra labai svarbi, ir turbūt dalį tų mūsų sentimentų, kurie skirti žemiškai motinai, mes labai gražiai perkeliam ir į Mariją. Tad visai nereikia stebėtis, kad daugeliui tikinčių žmonių, katalikų Marija yra labai artima.

Dėkoju už pokalbį.

Kalbino Dalia Žemaitytė

Zenekos nuotr.

www.bernardinai.lt
 
Nuotraukoje: Arkiv. S. Tamkevičius

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra