Arkiv. S. Tamkevičius. Lietuvos Krikštui – 625 metai

Autorius: Data: 2012-07-05, 11:10 Spausdinti

Arkiv. S. Tamkevičius. Lietuvos Krikštui – 625 metai

Arkivyskupo metropolito Sigito Tamkevičiaus homilija pasakyta, sekmadienį, 2012 m. liepos 1 d., Kauno arkikatedroje bazilikoje, švenčiant Lietuvos Krikšto 625 metų ir pal. Jurgio Matulaičio beatifikacijos 25 metų sukaktis.

Kai Lietuva prieš dvidešimt penkerius metus minėjo Krikšto 600 metų sukaktį, sovietinė valdžia, Religijų reikalų tarybos ir KGB pareigūnų padedama, darė viską, kad šis jubiliejus nepaskatintų aktyvesnio religinio gyvenimo. Pasirengimas jubiliejui ir jo šventimas iki smulkmenų buvo kontroliuojamas ir ribojamas. Iškilmingiausiai Krikšto jubiliejus buvo atšvęstas tik Romoje ir jo metu palaimintuoju paskelbtas arkivyskupas Jurgis Matulaitis.

Lietuvos Krikšto 625 metų jubiliejų švenčiame jau laisvoje Lietuvoje. Tai proga apmąstyti istorinį jau krikščioniškos Lietuvos kelią, jos pasiekimus ir netektis ir paieškoti atsakymų į gyvybinius nūdienos klausimus.

Istorijos verpetų blaškoma Lietuva paskutinė Europoje priėmė krikštą. Galėjome būti pakrikštyti prieš tūkstantį metų, kai katalikų misionieriai šv. vysk. Brunono asmenyje taikiai nešė Evangeliją į mūsų šalį. Tačiau mūsų protėviams atrodė būsią geriau, jei liksią pagonimis, ir misionieriai buvo nužudyti.

Karalius Mindaugas prieš 760 metų pasikrikštijo, vildamasis sustabdyti kryžiuočių ekspansiją į Lietuvą. Deja, Mindaugo noras suvienyti ir pakrikštyti Lietuvą taip pat buvo nesėkmingas, nes saviškiai jį nužudė.

Reikėjo laukti dar 130 metų, kol Jogaila pasikrikštys pats ir krikštys Lietuvą. Dar po 26 metų Jogaila su pusbroliu Vytautu pradės Žemaičių Krikštą. Su Žemaičių Krikštu bus užbaigtas Lietuvos Krikštas.

Ką Krikštas davė Lietuvai? Kad ir kaip bandytume idealizuoti savo tautos praeitį, aišku, jog iki krikščionybės atėjimo Lietuva skendėjo didelėje tamsoje. Tuo metu, kai Europoje jau klestėjo universitetai, mes, lietuviai, neturėjome nei rašto, nei knygų, nei mokyklų, juo labiau universitetų. Buvo daug susipriešinimo, susiskaldymo, karų ir brolžudiškų kovų ir, kaip visada, labiausiai kentėjo paprasti žmonės, visai nematę išeities, kad gyvenimas galėtų pasikeisti į gera. Kaip tai panašu į šiandieną, kur Evangelija nustumiama į užribį.

Krikštas įjungė Lietuvą į krikščioniškąją Europą. Popiežius Jonas Paulius II Lietuvos Krikšto 600 m. jubiliejaus proga rašė: „Lietuva įėjo į kultūros srovę, kuri buvo persunkta krikščioniškos dvasios ir atsivėrusi naujojo humanizmo poreikiams, kurie iš tikėjimo sėmėsi įkvėpimo ir paskatinimo ugdyti tas didžiąsias vertybes, kurios išaukštino Europos istoriją ir per Europos žmones nešė pažangą kitiems kontinentams.“ Iš tikrųjų Lietuvos Krikštas buvo nepalyginti didesnis ir svarbesnis įvykis, nei dabartinis Lietuvos įstojimas į Europos Sąjungą.

Lietuvoje augo bažnyčios ir vienuolynai, kurie buvo ne tik tikėjimo, bet ir kultūros židiniai. Pirmieji į Lietuvą atkeliavo pranciškonai ir dominikonai, kiek vėliau – jėzuitai, įkūrę Vilniaus kolegiją, po devynerių metų tapusia pirmuoju Lietuvos universitetu, ugdžiusiu ne tik kunigus, bet ir kultūros veikėjus. Evangelija tada buvo skelbiama drauge su mokymo ir auklėjimo iniciatyvomis. Krikščioniškas gyvenimas buvo neatsiejamas nuo meilės darbų ir socialinės pagalbos. Apaštalavimas ir švietimo darbas ypač vyko tarp vargingiausių, dideliame skurde gyvenusių žmonių.

Krikščionybė mūsų tautai tapo Evangelijos raugu, giliai persmelkusiu kasdienį žmonių gyvenimą. Todėl net sunkiausiais laikotarpiais tauta ištikimai laikėsi Evangelijos. O tų sunkių laikotarpių būta daug. Neatsitiktinai Lietuvoje atsirado Kryžių kalnas, o pakelės buvo nusėtos kryžiais ir koplytėlėmis. Pamaldumas Kristaus kančiai lietuvio sąmonėje giliai įsitvirtino. Pakelių Rūpintojėlis tapo ne tik kenčiančio Kristaus, bet ir su Kristumi kenčiančio lietuvio paveikslu.

Katalikiška Lietuva subrandino šv. Kazimierą. Jis yra gražiausias pavyzdys, kad net nepalankiausiomis sąlygomis galima ištikimai įgyvendinti per Krikštą prisiimtus įsipareigojimus. Šv. Kazimieras ypač aktualus šiandien, kai amoralų gyvenimą bandoma paversti norma. Šventasis kviečia pakilti virš to, kas žema ir laikina, ir siekti žmogiškojo gyvenimo pilnatvės.

XVI a. antroje pusėje sušvito Žemaičių vyskupo Merkelio Giedraičio asmenybė. Jis buvo tikras apaštalas, visomis jėgomis gynęs Bažnyčią nuo klaidų, rūpinęsis, kad Žemaitija turėtų gerų kunigų, mokančių vietinę kalbą. Jis taip pat buvo uolus Lietuvos švietėjas, atkakliai skleidęs lietuvišką žodį. Vysk. Merkelis Giedraitis laikomas antruoju Žemaičių krikštytoju.

Vyskupas Motiejus Valančius gyveno labai sunkiu Bažnyčiai laikotarpiu, kai caro pavergtą Lietuvą buvo bandoma paskandinti alkoholyje, nutautinti ir atitraukti nuo Katalikų Bažnyčios. Vyskupas steigė parapines mokyklas, organizavo blaivybės sąjūdį ir knygnešius, gabenusius iš Prūsijos į Lietuvą lietuviškas knygas. Jis parengė kelią ne tik religiniam, bet ir tautiniam Lietuvos atgimimui.

Palaimintasis Jurgis Matulaitis yra ryškiausia žvaigždė XX amžiaus Lietuvos padangėje. Jo nuopelnai ryškūs ne tik socialinėje srityje ar sutvarkant Lietuvos bažnytinę provinciją, bet ypač dvasinėje srityje. Pal. Jurgis gerai suprato, kad tik tuomet daug padaroma, kai žmogus siekia šventumo, nes be jo visas evangelizavimo darbas yra tik dulkių kėlimas. Palaimintasis popiežius Jonas Paulius II arkivyskupą Jurgį Matulaitį taip apibūdina: „Jis buvo tikras Jėzaus Kristaus tarnas ir apaštalas, drąsus ir iniciatyvos kupinas, sumanus ir pasiaukojęs, pajėgus atsilaikyti ir veikti sunkiomis Bažnyčiai gyvenimo sąlygomis, visiškai atsidavęs jam patikėtų sielų išganymui.“

XX amžiuje Lietuva turėjo ypač daug šventų vyrų ir moterų. Daugelis jų kaip kankiniai įrašyti į Bažnyčios martirologą. Istorija mena tik pačius ryškiausius Bažnyčios ir tautos vaikus, bet šalia jų yra šimtai tūkstančių jokiose kronikose neužrašytų žmonių, kurių gyvenimas buvo paženklintas Kristaus krikšto ženklu, o jų ištikimybe Evangelijai amžininkai galėjo tik žavėtis.

Per Krikštą esame tapę Prisikėlimo vaikais, pašauktais į šventumą. Kristaus Evangelija yra tapusi mūsų krikščioniškojo gyvenimo konstitucija, kurią turime nuolat studijuoti ir budėti, ar esame jai ištikimi.

Mūsų laikai yra didelės moralinės sumaišties laikai. Žmonės sumišę, susipriešinę, linkę savo bėdas skandinti alkoholyje, nes dažnai jaučiasi neturį po kojomis pamato. O tas pamatas – tai Krikštas, per kurį esame pasinėrę Kristaus mirtyje ir drauge su juo prisikėlę naujam gyvenimui. Mūsų dienomis mažiausiai dvasinių nuostolių patiria tik tie žmonės, kurie yra giliai įsišakniję Jėzuje Kristuje.

Vienas iš pačių didžiausių dabarties iššūkių yra išsaugoti krikščionišką šeimą. Jei turėsime daug gerų šeimų, turėsime pakankamai pašaukimų į dvasinį gyvenimą, gerų kunigų, vienuolių. Gerose šeimose saugiai augs vaikai ir taps gerais tautos piliečiais ir Bažnyčios nariais. Tačiau be gilaus tikėjimo, vien įstatymais šeimos institucijos neapginsime.

Zenekos nuotr.

www.bernardinai.lt

Nuotraukoje: Arkiv. S. Tamkevičius

Katalikų (arki)vyskupai , , , , , , , , , , , , , , , , , , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra