Arkiv. S. Tamkevičius. Dangaus Tėvo reikalai

Autorius: Data: 2012-07-11, 09:08 Spausdinti

Arkiv. S. Tamkevičius. Dangaus Tėvo reikalai

Arkivyskupo Sigito Tamkevičiaus homilija pasakyta Žemaičių Kalvarijoje, 2012 m. liepos 4 d.

Viename Evangelijos sakinyje – „Jo gimdytojai kasmet eidavo į Jeruzalę švęsti Velykų“ (Lk 2, 41) – pasakyta labai daug apie Šventąją Šeimą. Įstatymas reikalavo, kad suaugusieji izraelitai per Velykas aplankytų Jeruzalės šventovę, todėl Šventoji Šeima šventai to laikėsi. Velykų piligrimai ilgą kelią nueidavo pėsčiomis. Šeimos palikdavo visus darbus, rūpesčius ir laiką paskirdavo Dievui. Velykų šventimas izraelitams primindavo, kaip juos keliaujančius iš Egipto į Pažadėtąją žemę globojo Dievo ranka. Pati piligrimystė į Jeruzalę, kur buvo saugoma Sandoros skrynia, reiškė dėkingumą Dievui ir pasiryžimą laikytis Jo įstatymo.

Jeigu mes, Dievo išvesti iš sovietinės nelaisvės namų ir atvesti į laisvę panašiai kaip Šventoji Šeima, kasmet atliktume dvasinę piligrimystę – geras uždaras rekolekcijas, dėkodami Dievui už Krikšto malonę ir pasiryždami laikytis dangiškojo Tėvo valios, daug kas mūsų gyvenime keistųsi į gera.

Kai gimdytojai surado šventykloje likusį vaikelį ir jam papriekaištavo, kad su skausmu jo ieškojo, Jėzus atsakė: „Argi nežinojote, kad man reikia būti savo Tėvo reikaluose?“ (Lk 2, 49). Atrodo, kasdienė buitis su nesibaigiančiais rūpesčiais buvo kiek pritemdžiusi Apreiškimo žinią, todėl Jėzus priminė, kad dangaus Tėvo reikalų neužmiršo, jie nuolat jam rūpi.

Kiekvienas iš mūsų turime aibes reikalų, planų ir net bėdų. Tačiau mūsų gyvenimo kelionėje visuomet yra ir dangaus Tėvo reikalai, planai mūsų atžvilgiu. Dievui mes nei padangių paukšteliai, nei girių žvėreliai, bet esame protingos, nemarią sielą turinčios asmenybės. Dievas, duodamas mums gyvybę, duoda ir užduotį praeiti žemę mylint ir darant gera. Praeiti žemę ne kreivais, bet tiesiais keliais.

Evangelistas Lukas po įvykio Jeruzalės šventykloje pastebi, kad vaikelis Jėzus buvo klusnus savo gimdytojams ir augo išmintimi, metais ir malone Dievo ir žmonių akyse (Lk 2). Dievo Sūnus klausė savo žemiškųjų tėvų, o mes, žmonės, dažnai svarstome, ar verta klausyti Dievo.

Net kelis kartus evangelistas Lukas pabrėžia, kad motina Marija visus tuos įvykius laikė savo širdyje. Ką tai reiškia? Šis svarstymas „savo širdyje“ buvo Marijos malda – mąstymas, o drauge ir džiaugsmas suvokiant, jog ji yra visiškoje Dievo artumoje. Kunigas gali išgyventi panašų džiaugsmą, kai po konsekracijos suvokia esąs tikroje Dievo artumoje. Panašiai gali džiūgauti kiekvienas Mišių dalyvis, ypač priimantis šventąją Eucharistiją.

Šie ir ateinantys metai Lietuvos žmonėms taip pat primins Jėzaus atradimą per Lietuvos Krikštą. Šiais metais minime Lietuvos Krikšto pradžios 625 metų jubiliejų. Nepalankios istorijos aplinkybės nulėmė, kad Žemaitija dar 26 metus laukė savo Krikšto dienos ir tai minės kitąmet.

Lietuvos Krikštas kviečia mus įsigilinti į Krikšto metu gaunamą Dievo malonę. Krikšto vanduo nuplauna nuodėmes ir seną, nuodėmingą žmogų pakeičia nauju, tiesiog sudievintu žmogumi, turinčiu teisę kreiptis į Dievą vadinant jį Tėvu – „Abba“. Tačiau ši teisė skiria ir pareigą būti vertam dangaus Tėvo. Todėl ne tik dabar, XXI amžiuje, prieš suaugusiųjų Krikštą bei Sutvirtinimą vykdoma katechezė – tai buvo daroma ir XV a. pradžioje, o prieš Krikštą žemaičiai kelerius metus buvo mokomi apie Jėzų Kristų ir tik paskui krikštijami.

Šiandien yra žmonių, kurie nori Krikštą ir kitus sakramentus priimti be jokio pasirengimo, panašiai kaip parduotuvėje žmogus renkasi jam reikalingą daiktą ir jį nusiperka. Tikriausiai Lietuvoje nerastume kunigo, kuris nebūtų susidūręs su tokio religinio neraštingumo problema.

Aną dieną gavau liaudies muziejaus skundą, kad klebonas atsisako jo koplyčioje pakrikštyti vaikus. Pasirodo, kad muziejuje atliekamos pagoniškos krikšto apeigos, o paskui dar norima pakrikštyti kūdikį ir bažnyčioje. Rimtas klebonas teisingai elgiasi, pasiūlydamas rinktis arba Krikštą, arba pagoniškas apeigas. Nevalia visko sudėti į vieną krūvą – vieną žvakę uždegti velniui, kitą – Dievui.

Kadangi dažniausiai krikštas suteikiamas dar kūdikio amžiuje, tėvai ar krikštatėviai yra įpareigoti ugdyti tolesnį vaiko krikščioniškąjį tikėjimą ir padėti jam gyventi pagal prisiimtus Krikšto įsipareigojimus. Šitas ugdymas atliekamas keliais etapais, ypač prieš Pirmąją Komuniją ir Sutvirtinimo sakramentą. Laisvoje Lietuvoje turime dar vieną labai gerą galimybę – tikybos pamokas, kurias katalikai tėvai turėtų ypač branginti.

O ką daryti mums, suaugusiesiems, atėjusiems iš sovietmečio ir negavusiems reikalingų tikėjimo žinių? Iš tikrųjų daugelis žmonių ano meto nelemtų sąlygų buvo tiesiog apiplėšti. Todėl labai norėčiau paraginti visais galimais būdais taisyti šias tikėjimo spragas. Mes galime įsigyti Šventąjį Raštą ir Katalikų Bažnyčios Katekizmą. Yra išleistas labai geras katekizmas jauniems žmonėms YouCat. Yra daug religinių knygų, žurnalų, radijo laidų, gvildenančių tikėjimo klausimus. Jeigu žmonės bent trečdalį laiko, kurį praleidžia, žiūrėdami morališkai netinkamas TV programas, paskirtų gerai religinei literatūrai, nesunkiai ištaisytų tikėjimo spragas. Šiuo metu Lietuvoje daug kur parapijose yra vykdomos įvairiausios sielovadinės programos, skirtos mūsų tikėjimui pagilinti. Viena iš tokių programų – Alfa kursai. Uolūs kunigai turėtų savo parapijose organizuoti ir Alfa, ir kitokius kursus, keliančius tikinčiųjų sąmoningumą.

Tikėjimas tik tuomet tampa stipriu pamatu ir ant jo galima kurti tiek asmeninį, tiek šeimos, tiek valstybės gyvenimą, kai jis būna apvalytas nuo visokiausių prietarų, kai Dievas priimamas kaip Draugas, kaip Tėvas, su kuriuo norima eiti per gyvenimą.

www.bernardinai.lt

Katalikų (arki)vyskupai , , , , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra