Po Molotovo-Ribbentropo pakto du užkietėję ideologiniai priešai staiga tapo draugais. Nauji santykiai su nacistine Vokietija privertė Sovietų Sąjungą perkurti savo propagandą. Sovietinis Glavlitas, tarsi orveliška Tiesos ministerija, ėmėsi „taisyti praeitį“, kad neįžeistų „draugo“ A.Hitlerio.

Vokiečių žurnalistas Volfganas Leongardas, jaunystėje gyvenęs Maskvoje, o vėliau parašęs knygą „Hitlerio ir Stalino pakto šokas“, prisiminė: „Jau kitą rytą po pakto sudarymo labai ryškūs pokyčiai buvo matyti kino programoje, o greitai - ir teatrų repertuaruose. Kaipmat iš ekranų buvo išimtas garsus antifašistinis filmas „Profesorius Mamlockas“ (pagal Friedricho Wolfo teatro pjesę) ir „Oppenheimų šeima“ (pagal Leono Feihtvangerio romaną).

Cenzūros skalpeliu imti pjaustinėti net tokie kūriniai, kurie neturi nieko bendro su „dabartiniu momentu“. Tai palietė ir kultinį filmą „Aleksandras Nevskis“, kuris (tiesa, labai trumpam) buvo pašalintas iš ekranų. Cenzoriams taip pat užkliuvo kūriniai, skirti rusų ir prūsų XVIII a. karui ar net vokiečių armijos Ukrainos okupacijai per pilietinį karą. SSRS generalinis prokuroras Andrejus Višinskis atkreipė tuomečio savo vadovo Viačeslavo Molotovo dėmesį į tokį „nepageidaujamą“ faktą: „K.S.Stanislavskio teatre (uždaram spektaklyje) aš klausiausi S.S.Prokofjevo operos „Semionas Kotka“. Manau, būtų tikslinga librete atlikti pakeitimus, pašalinant epizodus su austrų-vokiečių okupantais. Draugas Prokofjevas su šiuo pasiūlymu sutiko“.

Nieko asmeniško

Dviveidiški ir ciniški žaidimai su fašizmu prasidėjo kur kas anksčiau nei 1939 metų rugpjūtį. Agitpropas, negailestingai kritikavęs fašizmą nuo 1933 iki 1939 metų rugpjūčio, tik labai retais atvejais leisdavo sau asmeniškai užsipulti nacių vadovybę. 1933 metų spalio 8 dieną politbiuras nurodė radijo laidose vokiečių kalba informaciją apie Leipcigo procesą skleisti „per TASS be asmeninių Vokietijos vadovybės narių užsipuolimų“. Politbiuras parengė netgi specialų nutarimą „Apie spaudą dėl Reichstago padegimo proceso“ (1933 metų rugsėjo 13 d.). Jame „rekomendavo“ laikraščiams vengti „tokios medžiagos, kuri tiesiogiai susijusi su vokiečių vadovybės nariais“.

„Pravdos“ korespondentas Londone 1933 metų kovo 2 d. atsiuntė pranešimą, paremtą „Daily Herald“ žinia, kad „būdamas Švedijoje Goeringas ten užtruko, nes atsidūrė privačiuose pamišėlių namuose, o po to komunaliniuose bepročių namuose“. „Pravdos“ redakcija, norėdama pranešti žinią, nusprendė gauti leidimą iš paties vado. Jo ranka rašytame atsakyme pranešta: „Nespausdinti. St.“.

Po pakto sudarymo buvo sunaikinta šimtai antifašistinių knygų, gausiai leistų Sovietų Sąjungoje tarp 1933 ir 1939 metų. Tam reikėjo gauti VKP(b) CK Propagandos ir agitacijos valdybos sankciją. Į ją 1940 metų vasario 10 d. ir kreipėsi Glavlito viršininkas: „Siųsdamas 171 pavadinimo knygų ir brošiūrų sąrašą, prašau jūsų leidimo išimti jas iš knygų prekybų tinklo ir viešųjų bibliotekų“. Leidimas, žinoma, buvo gautas

Į konfiskuojamų knygų taikiklį pateko N.Kornevo knyga apie „Trečiąją imperiją“. „Autorius labai griežtai kalba apie vokiečių fašizmo fanatizmą ir jo pagrindus, ant kurių laikosi fašizmas. Dabartiniu metu nurodytos knygos turinys neatitinka mūsų užsienio politikos“, - rašė recenzentas. Knygoje kalbėta apie nacizmo ideologų J.Goebbelso, A.Rosenbergo ir kitų zoologinį antisemitizmą, pogromus, platinamus „Siono išminčių protokolus“ ir panašią literatūrą. Ernsto Otwalto knyga „Hitlerio kelias į valdžią“, išleista 1933 metais, taip pat pateko į juodąjį sąrašą, „nes joje yra vietų, kurios dabar, po SSRS susitarimo su draugiška Vokietija, nepageidaujamos“. Toks pat likimas ištiko S.Višnevo knygą „Kaip apsiginklavo fašistiniai karo kurstytojai“, išėjusią 1939 metų pakto sudarymo išvakarėse.

Šizofreniška cenzūra

Karo išvakarėse specialieji fondai atrodė absurdiškai: ant tų pačių lentynų dulkėjo knygos, pripažintos ir fašistinėmis, ir antifašistinėmis. Kita vertus, kas čia gali būti keisto, jei net žmonės, prieš pat karą pasodinti „už antivokiškas nuotaikas“, tebesėdėjo lageriuose iki 1941 metų pabaigos ar net ilgiau.

Kartu buvo sulaikoma audiovizualinė medžiaga: nustojo rodyti filmą „Fašizmas - tai karas“, įsakyta į makulatūrą nurašyti Vasilijaus Lebedevo Kumačo dainų rinkinį „Gegužės Maskva“ (1937 m.), „nes dainos „Mūsų neliesk“ keliuose posmuose yra antivokiškos nuotaikos“.

Kaip būdingas pavyzdys galėtų būti manipuliacija Arkadijaus Gaidaro tekstu „Mėlynas puodelis“. 1936 metais leistoje versijoje rašoma: „Yra Vokietijoje miestas Drezdenas. Ir štai iš šito miesto pabėgo nuo fašistų vienas darbininkas žydas...“. 1940 metais sakinys skamba jau taip: „Yra už sienos kažkoks miestas. Ir štai iš šito miesto pabėgo nuo buržujų vienas darbininkas...“.

O štai kita to teksto vieta. 1936 metų versija tokia: „Kvailė, žydė! - rėkia Paška. - Varyk atgal į savo Vokietiją!“ O Berta (darbininko žydo, bėgusio nuo nacistinių pogromų į SSRS, duktė - red.) „kvailę“ rusiškai gerai supranta, o „žydės“ niekaip nesupranta. Prieina ji prie manęs ir klausia: „Ką reiškia - žydė? O man ir pasakyti gėda. Palaukiau ir matau: jos akyse pasirodė ašaros. Vadinasi, pati nuspėjo... Aš ir galvoju: „Na, palauk, bičiuli Sanka, čia tau ne Vokietija. Su tavo fašizmu mes ir patys susitvarkysime!“. 1940 metais teko perrašyti taip: „Kvailė, apgavikė! Varyk atgal į savo užsienį! O Berta rusiškai gerai supranta, bet „kvailės“ ir „apgavikės“ dar nesupranta. Prieina prie manęs ir klausia: „Ką reiškia kvailė?“ O man ir pasakyti gėda... Aš ir galvoju: „Na, palauk, bičiuli Sanka, su tavo buržujiškumu mes ir patys susitvarkysime!“

Susitvarkė.

„The New Times“ ir lrytas.lt inf.

Nuotraukose:

1.„Vestuvės“. 1939 m. karikatūra
2. Harmoningas choras
3. Meilės valsas
4. Pasivaikščiojimas