Architektūros ir gamtos dialogas Užutrakyje

Autorius: Data: 2010-01-10, 07:33 Spausdinti

Tarp daugelio kitų Užutrakio parkas savo formų derme – tai tarsi netylančio ligi mūsų dienų Eduardo Fransua Andrė garso, didybės ir vis dar neblėstančios šlovės parko simbolis. Dabar praėjus daugeliui metų, kai buvo sukurtas Užutrakio parkas, vis dar stebina projektuotojo, statybininkų vaizduotės suformuotos ypatingos erdvės, detalės, ansambliškumas. Mes galime didžiuotis šiuo Europos parkų meno pavyzdžiu. E. F. Andrė (1840–1911), suprojektavęs apie 100 parkų įvairiose pasaulio šalyse ( Prancūzijoje, Ispanijoje, Kanadoje, Argentinoje, Rusijoje, Lenkijoje, Lietuvoje ir t.t.), perėmė pasaulio parkų meno patirtį, ją ekologiškai pagrindė ir sukūrė parkus Palangoje, Užutrakyje, Trakų Vokėje, Lentvaryje – tokį gausų kūrybinį palikimą mums bei mūsų tautai. Tačiau kartais net ir didingiausi žmogaus kūriniai neatlaiko amžių naštos. O Užutrakio parkui ypač reikia globos, kad po kurio laiko žmonių rūpesčiu vėlei pakiltų visu savo pirmykščiu grožiu, darniomis proporcijomis, augalais. Parką ir grafų Tiškevičių dvarą prisimena tebegyvenantys senbuviai, primena nuotraukos, kuriose įamžintos grafų laikais parką puošusios gėlės, grotos, vazos…
Lietuvos kraštovaizdžio architektų sąjungos narių iniciatyva buvo įkurtas Eduardo F. Andrė klubas (pirmininkė – Vaiva Deveikienė), renkantis, tyrinėjantis Andre kūrybinį palikimą, bendradarbiaujantis su E. F. Andrė provaikaite Florence Kaeppelin, saugančia gausų prosenelio archyvą ir vadovaujančia tarptautinei E.F. Andrė asociacijai.
Šių metų spalį Andrė klubas rinkosi Užutrakio dvaro svirne, kur Trakų istorinio nacionalinio parko direktoriaus Gintaro Abaravičiaus kvietimu įvyko atstatytų parko vazų ir kraterų pristatymas. Jame dalyvavo ir žinomos kraštovaizdžio architektės, ankstesnių Užutrakio parko rekonstrukcijos projektų autorės Elena Brundzaitė-Baltrus ir Dainora Juchnevičiūtė-Vaivadienė.
Trakų istorinio nacionalinio parko direktorius G. Abaravičius nuo pat 1997 metų darbo TINP pradžios iki šiol labai daug dėmesio skiria Užutrakio dvaro ir parko atstatymo darbams. Vienas iš jų – parengtas architektės V. Valuckienės, projekto vadovės G. Filipavičienės projektas, kuriuo vadovaujantis šiandien jau atkurta 10 parko parterio marmurinių vazų ir 2 kraterai (skulptorius N. Kavaliauskas). G. Abaravičius minėjo, kad apie Užutrakio parko kompleksinį restauravimą dar negalima kalbėti, nes neužtektų lėšų visam objektui, todėl reikėjo pagrindinio elemento, kuris po to skatintų tolesnę parko restauraciją. Paminėta labai daug dar neišspręstų problemų, susijusių su parterio paviršiumi, kurį reikia žeminti, dėl pastato (rūmų) apsaugos, dėl sunaikintos inžinerinės sistemos ir t.t .Vazų ir kraterų istorija prasidėjo tuomet, kada G. Abaravičius pradėjo dirbti TINP ir rado tik nuskeltą Užutrakio vienos vazos gabalą, gi likusios vazos buvo išvogtos. Pirmas žingsnis buvo žengtas, kai Lietuvos kino studijos filme, sukurtame 1964–1965 metais, „Niekas nenorėjo mirti“ atrastos šios skulptūrinės detalės, nufilmuotos 5 minučių fragmente. Vėliau rastoje M. Sakalausko nuotraukoje buvo užfiksuotos partere išsikerojusios liepos ir jų fone postamentas su krateru. Pasak G. Abaravičiaus gauta buitinė karaimų nuotrauka, vaizduojanti Marijos Adelaidės skulptūrą. Manyta, jog tai medžioklės deivė. Po ilgų paieškų identifikuotas autorius, surasta nuotrauka iš Luvro. Ilgai rinkta visa medžiaga apie Užutrakį leido susikurti visą šio parko kūrimo vaizdą. TINP direktorius turi ir įdomią medžiagą apie Užutrakį bei Trakų Vokę. Tai–1940 metų Žmuidzinavičiaus atlikta Vilniaus krašto dvarų inventorizacija, kurioje aprašyti Užutrakio dvaro rūmai, kas juose buvo, kokio stiliaus baldai, paveikslai, taurės ir pan. Viename protokole buvo aprašytas rytinis ir pietinis parterai su vazomis ir skulptūromis. Tame pačiame protokole aprašytas ir Trakų Vokės parteras. Žmuidzinavičius kaltinęs sovietų kariuomenę, sunaikinusią Užutrakio parterą, architektūros elementus, gi Trakų Vokėje vietos gyventojai išplėšę ir rūmus, ir visus prabangos dalykus. 1997 metais G. Abaravičius Užutrakyje išvydo parką, virtusį mišku, nepraeinama giria, tvenkinius, išvirtusius užpelkėjusiom daubom. Dabar jau drąsiai kalbama apie galimą viso parko atkūrimą, nes atlikti inžineriniai tyrimai, ištirti visi tvenkiniai, nustatyta jų konfigūracija, gyliai, plotis, per kiek laiko jie susinešė, kodėl vanduo išnyko ir pan. Taigi jeigu būtų pradėta atkūrinėti, tai pirminė medžiaga vandens sistemos padaryta. Svarbiausias iš pagrindinių darbų – archeologiniai tyrimai siekiant išsiaiškinti, kokie buvo takai, kokiame gylyje, kokia buvo grinda, kokie sluoksniai buvo sudėti. Džiugu, kad 2004 metų gruodžio 31 dieną bus parengtas reprezentacinės dalies projektas, kurio užsakovas yra Kultūros vertybių apsaugos departamentas, generalinis rangovas – UAB „Lietuvos paminklai“ ir Paminklų restauravimo projektavimo institutas. Rengiant šį projektą pasinaudota 1998 m. R. Stulpino padaryta šio objekto pritaikymo koncepcija, jo atlikta erdvių, vizualinių ryšių ir masyvų analize. Taigi pasinaudota buvusiais dokumentais bei atliktais projektais. Šiandien jau mąstoma ir apie parko paviljonų atkūrimą, kurie buvo pastebėti nuotraukose, darytose prieš Pirmąjį pasaulinį karą. Iš tokių nuotraukų yra rengiamas retrospektyvinis planas, kaip atrodė parkas su tais elementais. TINP direktorius G. Abaravičius puikiai prisimena, kad sovietmečiu jis panašus į miško parką. Jo manymu, paties partero sumanymas yra visiškai kitoks. Parteras suvokiamas kaip žmogaus ir gamtinės architektūros visuma, kaip meno kūrinys. Kadangi liepos parke buvo svetimkūnis, ardė visą šio parko struktūrą, todėl jos buvo pašalintos, tokiu būdu pagal projektą iš esmės atkuriamas parteras. Bet tai yra tik pradžia projekto. Italų architektūros restauravimo ekspertė M. Pozzana, viešėjusi prieš dvejus metus, dabar Užutrakyje ji neatpažino parko, nes pamatė visiškai naują ir tikrą, nei anksčiau – mišką.
Architektė Elena Brundzaitė-Baltrus, tyrinėjanti E. F. Andrė kūrybą, paskelbusi nemažai straipsnių šia tema, prisiminė, kaip jai jaunai specialistei teko projektuoti rekonstruojamą Užutrakio parko parterą. Jos vadovė tuomet buvo Dainora Juchnevičiūtė, kuri pasiūlė prieš pradedant šį darbą pasidomėti E. F. Andrė veikalu „Parkų menas“ (1879 m.). E. Brundzaitei sėkmingai išversti knygą padėjo jos tėvas, studijavęs Paryžiuje. Tai buvo paskata pasidomėti E.F. Andrė projektais, analizuoti jo veiklą, kūrybos principus ir t.t. Tuo metu projektinis uždavinys nebuvo liepų alėjos ar vazų atkūrimas, nes (1970 m.) skulptūrinių elementų jau nebuvo likę. Prie projekto dirbo garsus dendrologas Leonas Čibiras. Kadangi E.F. Andrė projektavo parkus ir su alėjom ir be jų, Brundzaitė šiandien mano, kad Užutrakio liepų alėja galėjusi likti, kadangi liepos buvo introdukuotos ir nebūtinai trukdė parko idėjai, erdvinei struktūrai ir t.t. E. Brundzaitė paminėjo vieno garsaus architekto žodžius, kad sodų ir parkų istorijoje pirmasis didingas stebuklas buvo tiesi, tvarkingai apsodintais medžiais alėja – tai pirmoji įgimto meno apraiška. Ji pripažįsta, kad Užutrakio parke dar laukia daug darbų ir tikisi, kad TINP direktorius G. Abaravičius sugebės įveikti partero erdvę, humanizuos ją ateityje.
Sovietmečiu Paminklų konservavimo institute parkų ir sodybų skyriuje buvo tikras senųjų parkų priežiūros ir atkūrimo centras. Jame dirbo Dainora Juchnevičiūtė, Leonas Čibiras, Elena Brundzaitė, Kęstutis Labanauskas, Živilė Mačionienė ir kt. Dainora Juchnevičiūtė, parengusi daugelį svarbių želdynų projektų (Vilniaus ir Kauno botanikos sodus ir kt.), parašiusi knygą „Palangos parkas“ (1972 m.), „Gėlynai ir aplinka“ (1983 m.), atliko Užutrakio parko rekonstrukcijos projektą. Autorė pripažįsta, kad prie projekto buvo ilgai dirbta, nuolat grįžta, buvo detalizuojami parko fragmentai, įvedinėjami pagal spalvas augalai, prie grotų sodinami gėlynai, prie ežero irisų kompozicijos, labai atsargiai kertami krūmai, daugiausia paežerėse, kur reikėjo atverti vaizdus, buvo vengiama totalinio plikinimo, kas šiandien yra madinga. Dabar D. Juchnevičiūtė mano, kad vyksta naujas rekonstrukcijos laikotarpis, kai grįžtama prie pirminio vaizdo, augmenija apvaloma. Tokiame objekte kaip Užutrakis šiandien labai svarbu pajusti mastelį, rūmus pritaikyti prie parko, o parką prie rūmų, ypač parterą prie rūmų, nes Užutrakio parkas unikalus savo ypatinga gamtine situacija D. Juchnevičiūtė prisiminė, kai K. Labanauskas, L. Čibiras atliko Užutrakio parko augalų inventorizaciją. Buvo surasta daug vertingų žolinių augalų, žydinčių krūmų, vijoklių ir pan. Šiandien parkui taip pat reikalingas geras dendrologas, be to, siūloma suformuoti partero erdvę, nustatyti reljefo lygius–tai būtų esminis dalykas. Anot D. Juchnevičiūtės, svarbiausias dalykas – parko visuma. Lyginant visus Lietuvoje E.F. Andrė projektuotus parkus, su Palangos parku tik Užutrakis galėtų konkuruoti.
E. F. Andrė klubo narių susitikimas vazų ir kraterų atstatymo proga Užutrakyje rodo, koks yra susidomėjimas parkais kaip kultūros paminklais, kaip kraštovaizdžio architektūros meno paminklais, kaip kraštovaizdžio architektūros simboliais.
Parkų apsaugos metodikai skiriama daug vietos. Ir platesnei visuomenei, ne tik specialistams profesionalams istoriniai parkai, E.F. Andrė kūrybos paveldas yra nacionalinį pasididžiavimą keliantis reiškinys. Todėl šiandien ypač svarbu, parengus motyvuotą kraštovaizdžio atkūrimo projektą, įrodžius šios vietos ypatingą reikšmę ir vertę, kurti naują kokybę, pavadintą „Užutrakio Eko parku“.
Šiandien Užutrakio partere stovintys kraterai ir vazos, o netrukus stovėsianti ir skulptūra, priartėja prie parko vizijos-skulptūrų sodo, tarsi atsiribojusio nuo architektūros tam, kad galėtų užmegzti dialogą su pačia gamta–medžiais, krūmais, žolynais ir gėlėmis, jos erdvėmis. Anaiptol nemanau, kad būtų apsiribota vien architektūrinių elementų ir skulptūrų išdėstymu žalioje vejoje. Čia labai išradingai galėtų būti panaudota reljefo įvairovė, proskynos, kad „kūriniai laisvai kvėpuotų“ erdvėje, kad tarp jų atsirastų ryšys. Reikia pripažinti, jog suderinti gamtą, architektūrą, skulptūrinius elementus yra itin sunkus uždavinys.
Daugelis Europos kraštų sukaupė unikalią patirtį, kaip išsaugoti, restauruoti, prikelti istorinius parkus, kaip jiems suteikti antrąjį kvėpavimą ir kaip juos atkurti. Šioje srityje tradiciškai aktyviausi yra prancūzai, italai, anglai, vokiečiai. Kiekvienoje tų šalių istorinių parkų priskaičiuojama šimtais. Senieji Lietuvos parkai, E.F. Andrė palikimas, jų būklė, vertingiausi bruožai, seniausi išlikę želdiniai – vis dar opi istorinio-kultūrinio paveldo problema. Svarbi tolesnė jų perspektyva, želdinimas, priežiūros darbai, kurie būtų atliekami profesionaliai ištisus metus. Juk čia susiduriama su tokia „gyva“ kūrybine medžiaga kaip gamtos elementai, o parko architektas turi prognozuoti funkcinį ir estetinį rezultatą po 20, 40, ar 60 metų. Ta dinamika, kai viskas kinta atvirose gamtinio kraštovaizdžio erdvėse ir metų sezonais, ir metais – tai spalvos, formos, augalų dydžiai ir t.t. Visa tai žinojo sodų ir parkų architektai nuo senų laikų. Sunku šiandien sustyguoti gamtos ir architektūros formas ir todėl iškyla sudėtingos užduotys, kaip sutvarkyti jų planinę, erdvinę struktūrą.
Laiko išmėginimus matęs Užutrakio parkas yra mums ne tik tauraus meno paminklas, garsaus kraštovaizdžio architekto kūrinys, bet ir pamokantis pavyzdys ateities kraštovaizdžio kūrėjams, kurių tikslas – išsaugoti gamtos ir kultūros palikimo vertybes, nesunaikinant aplinkos gyvybingumo, savitumo ir ekologiškumo.

Nuotraukose:

1. Archit. Violanta Skudutienė
2. Archit. Dainora Juchnevičiūtė-Vaivadienė, Užutrakio parko rekonstrukcijos autorė
3. Užutrakio dvaro rūmai su baliustrada

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra