Architektai M. Pakalnis ir J. Šimeliūnienė: „Parkas visų pirma yra žmogaus rankų kūrinys“

Autorius: Data: 2010-01-10, 07:33 Spausdinti

Kilus diskusijoms dėl neseniai prasidėjusių Sereikiškių parko pertvarkymų, nutariau daugiau pasidomėti šiuo projektu. Gražų balandžio rytą po parką vaikštinėjome su savivaldybės įmonės „Vilniaus planas“ vyr. architektu Mindaugu Pakalniu ir projekto autore Jurgita Šimeliūniene.

Pirmiausiai reikėtų išsiaiškinti, kas yra parkas? Kokių rūšių būna parkų?

Jurgita Šimeliūnienė.
Parkas visų pirma yra žmogaus kūrinys. Ne savaime užaugęs, susiformavęs, bet žmogaus rankų suformuotas darinys.
 
Mindaugas Pakalnis. Parkų būna įvairių. Yra miško parkas ir kultūrinis arba peizažinis parkas. Štai Vingio parkas, laikytinas miško parku. Sereikiškių parkas yra reprezentacinis miesto parkas, kuriame turi būti atviros ir uždaros erdvės, rožynai, alpinariumai, belvederiai, tvenkiniai ir t. t. Visa tai, kas buvo būdinga XIX amžiaus parkams.

Taigi šiandienis Sereiškiškių parkas yra sulaukėjęs parkas?

M. P.
Taip, tai sulaukėjęs, apleistas ir neprižiūrėtas parkas. (Paskutinį kartą Sereikiškių parkas rimčiau tvarkytas tik 1989 metais – Z. V.).

J. Š.
Šiam parkui stigo reikalingos priežiūros. Vien ką reiškia faktas, kad parką iki šiol prižiūrėjo viena Vilniaus gatvių želdynais besirūpinanti bendrovė. Tai, kad į parko medį žiūrima taip pat, kaip į gatvės medį, mano nuomone, yra daugiau nei iškalbinga.

M. P.
Ši bendrovė rūpinosi daugiausia avariniais dalykais. Kad negriūtų medžiai, kad žolė būtų nupjauta; per talką palei takelį pasodindavo medelių. Tačiau tai tikrai nėra parko formavimas.

Daugelis skaitytojų klausia, kodėl nebuvo galima sutvarkyti dabar jau esančią parko infrastruktūrą: pabarstyti takelius, įrengti naujus suoliukus, naują apšvietimą ir pan. Jie mano, kad taip radikaliai pertvarkant, nesiskaitoma su praeitimi.

J. Š.
Norėčiau paklausti: kuria praeitimi? Vakardiena taip pat jau yra praeitis. Tam tikra prasme mes pasirenkame, kurią praeitį eksponuoti, t. y. pasirenkame, kuris praeities laikotarpis geriausiai atskleidžia vietos tikrąjį veidą. Sereikiškių pertvarkymo projektas prieš keletą metų prasidėjo būtent nuo šios diskusijos. Pirmiausia reikėjo apsispręsti, kurį laikotarpį norime eksponuoti, o kitus elementus traktuoti kaip papildančius tą tradiciją. Tarkime, parko vartai atspindi sovietinį laikotarpį. Juos tikrai verta išlaikyti.

Kaip ir ši alėja…

J. Š.
Alėja yra labai funkcionalus objektas. Tai yra parko perspektyvos formantė, nukreipta į tikslinį objektą. Po karo parko tikslinis objektas buvo alėjos gale stovėjusi Stalino skulptūra. Pagal projektavimo abėcėlę, alėjos turi būti tam tikrų proporcijų – atitikti medžių aukštis ir alėjos ilgis. Matyti, kad pokario alėja buvo labai trumpa. Pagal taisykles, alėjos turėtų būti ilgos, nes jos suformuoja tolimą perspektyvą, sureikšmina kokį nors jos gale esantį objektą. Jei čia būtų pasodinti žemi medžiai, pavyzdžiui, gudobelės, proporcija būtų buvusi tinkama. Dabar ši Sereikiškių dalis – tai tarsi mažo ploto kambarys su labai aukštomis lubomis.

M. P.
Žiūrint 1944 metais vokiečių lakūnų darytas ortofotografijas labai akivaizdžiai matyti, jog pietinė parko dalis vis dar turi kraštovaizdžio peizažinį charakterį. Iki dabar yra išlikusių jo elementų – matyti senoji erdvių struktūra, takų sistema. Ši alėja buvo nutiesta remiantis neoklasicistiniais ar stalinistiniais (kalbant ne apie ideologiją, bet meno rūšį) principais. Tokioms alėjoms buvo būdingi „fašistiški“, stiprūs akcentai, stiprios ašys į skulptūrą. Taigi ši stipri ašis ir gale jos stovėjusi skulptūra šį peizažinį parką sunaikino. Palyginus 1944-ųjų ortofotografiją su 1984 metų, tai labai aiškiai matyti.

J. Š
. Atkreipkite dėmesį. Šiuo metu parko erdvė yra labai suskaldyta. Pažvelkite, pašalinus kai kuriuos medžius, atsivėrė erdvės. Galbūt dabar dar sunku tai pastebėti. Štai šie medžiai po pertvarkymų atsidurs vejoj. Vienas iš mūsų tikslų buvo priartinti šią teritoriją, atverti jos ryšį su gretimomis teritorijomis – į Bernardinų ansamblį. Arba į Vilnelę. Žmogus negali jos matyti, tačiau jaus su ja ryšį.

Skaitytojams rūpi, ar planuojama iškirsti daugiau medžių?

J. Š.
Ne, tai viskas. Žvilgtelėkime į šį medyną. Jis buvo toks tankus, kad po juo netgi nesiformavo veja. Jos tiesiog nepasiekdavo saulės spinduliai. Dėl to neatsiskleisdavo šie seni, didingi ir vertingi medžiai. Paprastai tariant, kai atėjau čia po alėjos išpjovimo, pajutau, tarsi parkui būtų nuimti tramdomieji marškiniai. Anksčiau įeidavai į parką ir pasijusdavai tarsi supakuotas, netekęs pasirinkimo. Turi eiti ten, o ne kitur. Ši alėja buvo absoliučiai nedemokratiška.

Taigi vykdomas fundamentalus pertvarkymas?

M. P.
Galima tai pavadinti ideologiniu ginču. Žinoma, stiliaus požiūriu.

J. Š.
Žmonėms, sakantiems, kad mes naikiname parką, siūlyčiau pažvelgti, kaip atsiveria perspektyvos, pabandyti tai pajusti. Parkui jos yra labai svarbios. Apskritai tolimosios ir artimosios perspektyvos – tai vienas iš pagrindinių parko erdvių formavimo momentų. Parke šiuo metu dirba Kęstutis (parkotvarkininkas, dendrologas Kęstutis Labanauskas, prižiūrintis želdynių tvarkymą – Z. V. ). Jis rūpinasi kiekvienu medžiu, kiekviena šakele. Žmonės to linkę nepastebėti.
Štai čia matome pačius vertingiausius senojo parko struktūros elementus. Šis iš pažiūros visai nereikšmingas kalnelis – vienas seniausių parko objektų. Anksčiau čia būta šaltinio. Vėliau stovėjo atviras kioskas. Esame numatę šį kalnelį su augalų pagalba išryškinti. Tvenkinio forma mus pasiekė iš XX amžiaus pradžios. A. Straussas čia buvo numatęs įrengti kvadratinius tvenkinius su apvalintomis briaunomis, tačiau kai XX amžiaus pradžioje buvo pastatytas vandenvietės pastatas, sumažėjus parko plotui, buvo nutarta įrengti kiek kitokį tvenkinį. Jį būtinai restauruosime.
Atkreipkite dėmesį į ši alpinariumą. XX amžiaus pradžios parkuose jie buvo labai populiarūs. Tada mėgta į parką įterpti elementų iš kitų kultūrų. Šį kūrinėlį taip pat esame numatę atkurti. Į projektą taip pat įtraukėme archeologinius kasinėjimus. Jei iš naujo tiesiant tinklus bus rasta kas nors vertingo, stengsimės radinius eksponuoti lankytojams.
Dabar stovime vietoje, kurioje anksčiau buvo pagrindinė aikštė arba vadinamoji oazė – uždara, želdinių apsupta erdvė…

M. P.
Į šią aikštę vedė visi pagrindiniai takai. Nutiesus centrinę neoklasicistinę alėją ir jos gale pastačius paminklą, oazė buvo sunaikinta. Pastebėjau įdomų dalyką: kai ateidavau į Sereikiškes pasivaikščioti su savo vaikais, jie niekad šia alėja neidavo, o iškart pasukdavo į takelius. Beje, pagal taisykles, šia kryptimi reikėjo nutiesti dar vieną alėją. Tada būtų buvusi klasicistinė kompozicija. Stiprus daiktas šlaito fone ir dvi stiprios susikertančios ašys. Tačiau to nebuvo padaryta.

J. Š.
Žalio ploto santykis su šia alėja yra netinkamas. Praktiškai tai yra gatvė. „Avenue“.

Ar yra dalykų, dėl kurių rangovams įgyvendinant projektą nuogąstautumėte?

M. P.
Blogiausia, kas gali atsitikti, jei nebūtų skirta lėšų pabaigti darbus.

J. Š.
Labai svarbu parinkti tinkamą, profesionalų rangovą, kuris suprastų parko pertvarkymo savitumus. Apskritai parko tvarkymas yra subtilus dalykas. Kaip parinkti augalą, kur link jį pasukti, kaip formuoti ir panašiai. Kaip matome, dabar parke nėra, kaip mes, architektai, sakome, smulkiosios frakcijos. Parke visada turi būti trys aukštai. Apatinis – gėlynai, tarpinis – krūmynai ir aukščiausias – medžiai. Sereikiškėse yra tik medžių. Nėra vadinamųjų „laiptelių“. Ir iš viso nėra tvarkingų vejų…

Ant Sereiškiškių vejų niekas niekada negulėjo, išskyrus paupį, tas tiesa.

J. Š.
Nes nebuvo įmanoma ant jų gulėti. Esame kritikuojami, kad kai kur numatėme (ten, kur dabar išpilta skalda) įrengti veją piknikams. Bijomasi, kad ją nutryps. Kad taip neįvyktų, parenkame sėklų rūšį, iš kurių išaugusi žolė būtų atspari trypimui, greitai ataugtų ir t. t. Kaip ją išsaugoti? Štai Prancūzijos parkuose yra aptveriamas nutryptas plotas ir pakabinama lentelė: „Dabar veja miega“.
Galime sukurti puikią infrastruktūrą. Tikiu, kad tai bus padaryta. Tačiau dalies mūsų tautiečių mentalitetas, sutikite, nėra brandus. Ar pajėgsime išsaugoti tai, kas sukurta?

J. Š.
Tai problema. Kita vertus, tokie dalykai žmogų auklėja. Sutvarkius vietą, sumažėja jos niokojimas. Yra pastebėta, kad, sutvarkius vietą, sumažėja agresijos.

M. P.
Esu tai pajutęs, nutiesus pietinį Vilniaus aplinkkelį. Sutvarkius aplinkinę teritoriją, iš jos pasitraukė čia mėgę rinktis narkomanai ir prostitutės. Žmonės ėmė tos vietos nebijoti. Dabar galima matyti jų, atėjusių pasėdėti ant suoliukų. Pasikeitė ir pačių gyventojų požiūris į tą vietą. Jų akyse ta vieta įgijo aukštesnį statusą. Tačiau sutinku, projektą įgyvendinti yra viena, o išlaikyti tai, kas sukurta, – kita.

Tai turbūt ne nuo jūsų ir priklauso…

M. P.
Taip, administravimo dalykai priklauso ne nuo mūsų. Tačiau, reikėtų tai pabrėžti, jie yra lygiai tokie pat svarbūs, kaip ir dabar vykstantys pertvarkymai.

J. Š.
Kartą teko dalyvauti kraštovaizdžio architektų seminare Prancūzijoje. Su kolegomis vaikščiojome po panašaus dydžio 9 hektarus užimantį parką – Parc Manceau. Ten jo išlaikymo reikalai sprendžiami labai paprastai. Parkui administruoti yra įsteigta atskira instancija, kurioje dirba apie 40 žmonių.

Ar pas mus bus panašiai?

J. Š.
Nemanau, kad dirbtų tiek daug žmonių, šiaip ar taip turės būti įsteigta atskira parko administravimo sistema. Tokią sistemą turi Verkių parkas. Parke neišvengiamai turi būti žmonių, kurie jį prižiūrėtų. Pavyzdžiui, sodininkas. Štai šioje vietoje bus atkurta senoji aikštė. Ji – būtinas parko erdvės organizavimo elementas. O ten matome senuosius istorinius parko takus. Šis takas – tiksliau būtų sakyti, trasa – pasiekė mus net iš vienuolyno laikų.

Norėčiau dar sugrįžti prie projekto įgyvendinimo klausimo. Kaip parinkti gerą rangovą? Ir kas užtikrins, kad visi šie sumanymai bus tinkamai įgyvendinti?

M. P.
Svarbu parengti tinkamas konkurso sąlygas. Čia reikėtų šnekėti su projekto įgyvendintojais. Mūsų uždavinys – suprojektuoti. Na, o šiaip – egzistuoja projekto autorinė priežiūra. Tai, kas čia vyksta, yra neeilinis darbas, ir jeigu įgyvendindamas ką nors pagadinsi, gali sukompromituoti visą idėją.

Mano nuomone, mūsų šalyje egzistuoja fundamentalus nepasitikėjimas institucijomis. Ir tai tikrai ne visada susiję su „valdžios“ darbo rezultatais. Nepasitikima, kad jūs gerai suplanuosit, nepasitikima, jog gerai įgyvendins ir tinkamai prižiūrės.

J. Š.
Nepasitikima ne tik institucijomis, apskritai linkstama nepasitikėti.

M. P.
Tačiau jau dabar, atlikus parengiamuosius darbus, yra geriau! Jau dabar saulės spinduliai prasiskverbia pro medžius ir pasiekia veją.

Kokios praktikos laikomasi Vakaruose dėl parkų aptvėrimo? Kai kurie skaitytojai sunerimo, kad parkas nakčiai bus rakinamas.

J. Š.
Dauguma parkų, turbūt 90 procentų, Europoje aptveriami, ir tai yra visiškai normalu.

M. P.
Net Vilniaus rotušės aikštė iki karo buvo aptverta neaukšta tvorele su įtaisytais rakinamais varteliais. Vartų rakinimas yra ir drausminanti priemonė. Žmogus žino, kad naktį parkas bus užrakintas. Kartais parkuose statomi vartai, pro kuriuos, pasibaigus parko darbo valandoms, nebegali įeiti, tik išeiti.

J. Š.
Paprastai parkų darbo laikas priklauso nuo sezono; nuo saulės pakilimo ir leidimosi laiko. Jis kinta, sakykime, kas porą mėnesių. Vasarą parkas gali būti uždaromas pusę vienuoliktos ar vienuoliktą, žiemą – anksčiau. Man pačiai teko gyventi Paryžiuje, prie jau minėto Parc Monseu. Artėjant nakčiai, darbuotojas pereina visus takus ir įspėja lankytojus, kad parkas tuoj bus uždarytas. Ir niekam dėl to nekyla problemų. Žmonės atsistoja ir išeina. Ryte parkas atidaromas vėl.

M. P.
Po pertvarkymų parke atsiras daug vertingų dalykų, pavyzdžiui, augalų kolekcijų. Kaipgi kitaip jas išsaugosi? Netgi Vakarų Europos parkuose kartais išvagia gėlės, ką jau kalbėti apie mus.

J. Š.
Kalbant apie lankytojų saugumą, po rekonstrukcijos parke numatyta įrengti vaizdo kamerų stebėjimo sistemą.

Ar po rekonstrukcijos Sereikiškės netaps triukšmingesnės? Plane yra numatyta vieta kavinei, žaidimų aikštelės ir pan.

J. Š.
Beje, žmonės maišo skirtingus dalykus. Mūsų projekte nėra numatyta nė vieno statinio. Tai yra esminis dalykas. Mes tik numatėme galimybę, vietas, kur šie objektai galėtų stovėti. Kiekvienam tokiam objektui reikės atskiro techninio projekto.

M. P.
Kūrybinėse architektų dirbtuvėse buvo pateikta keliolika pasiūlymų, kaip tie traukos objektai turėtų atrodyti. Dėl jų bus rengiamos diskusijos su Kultūros vertybių apsaugos departamentu (KVAD) dėl objektų stilistikos ir pačių objektų. Tačiau, sutikite, parke turi būti kažkas įrengta… Parke turi būti žaidimų aikštelių. Po pertvarkymų jų numatytos trys; trys aikštelės trims skirtingoms amžiaus kategorijoms. Senjorams bus įrengta aikštelė petankei žaisti.

Petankės populiarinimas bus rimtas edukacinis projektas, nes pas mus ši pramogos rūšis nėra populiari.

J. Š.
Nesutikčiau. Lietuvoje yra netgi šiuo žaidimu besidominčių draugijų. Vyksta netgi specialūs turnyrai. Specialiai tuo domėjausi – tikrai yra žmonių, kurie šį žaidimą mėgsta. Jaunimas taip pat ganėtinai aktyvus.

M. P.
Arba štai buvę vienuolyno elementai: daržo fragmentai. Jie bus štai ten, palei vienuolyno tvorą. Tai vėlgi edukacinis projektas: žmonės galės ateiti, pasižiūrėti, kaip atrodė vienuolyno daržai, kas ir kaip juose buvo auginama. Vietoj anos asfaltuotos mašinų stovėjimo aikštelės bus įsteigtas botanikos sodas. Tai jokiu būdu nėra triukšmingas dalykas. O jeigu dar atsirastų oranžerija, kur galėtum pamatyti egzotiškų augalų… Mums aiškino, kad Sereikiškių oranžerijos būta trijų klimatų: subtropinio, tropinio ir sauso. Turėjom didžiulę parkų kultūrą! Verkių parke XIX amžiuje stovi bananmedžiai, Palangos parke auga palmės…

J. Š.
Tai būtų pirmasis parko atkūrimas Lietuvoje. Trakų Vokėje, Eduardo Andre suprojektuotame parke, yra bandymų, tačiau ten daugiausia atkuriami fragmentai, valoma teritorija.

M. P.
Geras pavyzdys Užtrakio dvaras. Užtrakio parkas buvo virtęs visišku mišku. Apsilankykite ten dabar.

J. Š.
Užtrakyje iš tiesų buvo daug medžių iškirsta. Daug daugiau nei čia. Klausėte mūsų, kas yra parkas.
Parkas yra žmogaus kūrybos objektas. Tai nėra savaime augantis darinys. Medis parko formuotojui yra kaip teptukas. Beje, A. Straussas, kurio projektu čia yra remiamasi, buvo tapytojas ir fotografas. Barboros Radvilaitės gatvėje jis turėjo savo ateljė ir buvo vienas iš žymesnių to meto fotografų.

Kitaip tariant, turėjo fotografinį matymą…

M. P.
Jis buvo menininkas. Tai atsispindi ir jo projektuose. Juose A. Straussas atsiskleidžia kaip šiek tiek mėgėjiškas, tiesmukas kūrėjas. Beje, jis nebuvo kraštovaizdžio architektas. Kurdamas parką, jis dažnai nesilaikė savo paties plano, tačiau visaip improvizavo. Panaudojo senuosius vienuolyno takus, tvenkinių vietas ir pan. Apskritai ir dabar tiesmuko atkūrimo negali būti. Architektas privalo rasti vertingų išlikusių elementų ir juos interpretuoti.

J. Š.
Šiuo metu vyraujanti paveldosaugos tendencija yra vadinamasis taikomasis atkūrimas. Kai kuriant nauja panaudojamos jau egzistuojančios struktūros, netgi jei jos prieštarauja pagrindinei koncepcijai. Pagal A. Strausso projektą, štai čia turėtų būti daug smulkių takų. Mes nutarėme palikti dabar esanti taką ir šio medyno neliesti. Tai yra taikomasis atkūrimas. Taikaisi prie to, kas yra.

M. P.
Pagal pirminį A. Strausso projektą, turėtume šiuos medžius iškirsti ir jų vietoje įrengti gėlynus. Tačiau gali įrengti juos kitur, kur yra laisvesnės vietos.

Nepasitenkinimas nemaža dalimi kilo iš to, kad esą elgiamasi pernelyg drastiškai. Jus tikrai bartų už šiuos medžius.

M. P.
Čia augo uosialapiai klevai. Kartą gavau barti nuo savo tėvo (jis – biologas), kam juos palikome. Šiuos klevus botanikai yra priskyrę prie agresyvių invazinių rūšių. Jeigu jų sėjimasis nebūtų kontroliuojamas, šiais medžiais apaugtų dar daugiau plotų.

J. Š.
Uosialapiai klevai pagal želdynų įstatymą yra priskirti prie naikintinų medžių rūšių. Tai neįtikėtinai gyvybinga rūšis. Iš nukirsto medžio kelmo išauga didžiulis atžalynas. Blogiausia, kad jie užkariauja erdvę ir nustelbia šviesiamėgius augalus. Sovietiniais metais uosialapius klevus sodindavo prie geležinkelių, taip suformuodami žalią atitvarą nuo traukinių keliamo triukšmo. Ar jums neatrodo, kad šios ataugos blokuoja ryšį su Vilnele? Kalbant apie drastiškumą, drastiškiausias mūsų sprendimas buvo dalies alėjos iškirtimas…

M. P.
Mano nuomone, drastiškiausias sprendimas buvo jau minėtos centrinės ašies įdėjimas į Sereikiškes pokariu ir landšaftinio parko struktūros sunaikinimas kompozicine ir struktūrine prasme. Tada parkas prarado savo generalinę idėją. Vaizdžiai kalbant, jis buvo nukankintas.

Nukankintai atrodė ir ta nelaiminga liepų alėja?

M. P.
Buvo planuojama jas karpyti kaip gyvatvorę. Dėl to jos taip tankiai pasodintos. Tačiau niekas tų medžių neprižiūrėjo, ir jie suaugo. Taip turėjusi būti graži alėja tapo nukankintų medžių eile. Nepaisant to, rengiant projektą, sunkiausia buvo apsispręsti būtent dėl alėjos. Tai buvo drastiškiausias mūsų sprendimas. Daug laiko praleidome galvodami, ką daryti.
 
J. Š. Jautėme, kad bus reakcija. Kitaip ir negalėjo būti. Tai normalu.

Galbūt per mažai dirbote su visuomene?

J. Š
. Žmonės paprastai tokiais dalykais nesidomi. Kai jau pradedama dirbti, jie pamato ir ima šaukti, kad niekas nieko jiems nesakė, kad jie nieko nežino. Projektas neabejotinai buvo pristatytas visuomenei. Ir ne vieną kartą. Mėnesį jis kabėjo Senamiesčio atgaivinimo agentūroje. Po to buvo pristatytas visuomenei atskirame renginyje. Vyko pristatymas Architektų sąjungoje, Paveldosaugos komisijoje. Projektą pristatėme ir televizijoje.
Norėčiau akcentuoti vieną dalyką. Niekada nesakėme, kad esame visų sričių žinovai, todėl nesidrovėjome į pagalbą pasikviesti daug įvairių specialistų. Tai jau minėtas parkotvarkininkas Kęstutis Labanauskas, Aurelija Lozoraitienė, atsakinga už augalų kolekcijų parinkimą, botanikos sodo specialistai ir daugelis kitų. Trumpai tariant, Sereikiškių pertvarkymo projektą specialistai rengė ketverius metus! Apie 40 žmonių. Tai nėra vienos dienos darbas. Nebuvo taip, kad architektė atsibudo vieną rytą ir pagalvojo: „Ką čia šiandieną nuveikus, a, iškirskim alėją.“

Ar per ketverius darbo metus susilaukėte kokios nors reakcijos iš suinteresuotų šiuo pertvarkymu grupių?

M. P.
Paprastų visuomenės narių reakcija buvo gana normali. Būta įvairių nuomonių ir pasiūlymų: vieniems pokyčiai buvo per menki, kitiems – per dideli. Man atrodo, kad vyko natūrali diskusija. Kai kurie profesionalai turi kitokią nuomonę. Tai tikrai nėra blogai. Botanikui svarbu medis. Kraštovaizdžio architektui – erdvė, kurią reikia sutvarkyti. Jeigu būtume tiesmukiau rėmęsi A. Strausso projektu, būtų reikėję iškirsti dar daugiau medžių.

Kaip tuomet rasti kompromisą?

M. P.
Mano įsitikinimu, kompromisas dėl Sereikiškių buvo rastas. Palikti visus medžius, nieko neiškertant, kaip yra reikalaujama, aš, kaip architektas, tikrai neįsivaizduoju. Tai, ką matome dabar, jau viskas. Toliau vyks medžių gydymo, genėjimo darbai.

Dėkoju už pokalbį

Kalbėjosi Zigmas Vitkus
 
Zenekos nuotr.
 
www.bernardinai.lt

Nuotraukose: Vilniaus Sereikiškių parkas

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra