Ar Žmuidzinavičius atstovauja Nidos dailininkų kolonijai?

Autorius: Data: 2011-07-26, 15:02 Spausdinti

Astrida PETRAITYTĖ, VILNIUS

Dvi pastarąsias vasaras į Thomo Manno festivalio margą programą įsiterpė ir VšĮ „Nidden“ pristatoma Nidos dailininkų kolonija – toji bendruomenė, kuri dar XIX a. pabaigoje ėmė burtis Hermanno Blodės viešbutyje, 1867-aisiais įkurtame jo tėvo Friedricho Blodės, XX a. pradžioje ypač suklestėjo, šeimininko ne tik priglobiama, bet ir globojama, pakankamai aktyviai gyvavo netgi tarpukariu – kai jau Klaipėdos kraštas (kartu su dabartine Neringa), 1919-aisiais nuo Vokietijos atskirtas pagal Versalio sutartį, nuo 1923-ųjų autonomijos teisėmis priklausė Lietuvai; tuomet šeimininkišku svetingumu Blodės viešbutyje dalijosi „užkuriomis atėjęs“, Hedwigą Blode vedęs Ernstas Mollenhaueris, taigi saviškis, tapytojas ekspresionistas… Tai dažniausiai rytprūsietiškos kilmės dailininkai, kai kurie gimę šiame smėlynų krašte, vis baigę Karaliaučiaus menų akademiją, gal jame ir profesoriaujantys… Ne vieno jų vardas dabar įrašytas dailės istorijon – Lovis Corinthas, Maxas Pechsteinas, Ernstas Bischoff-Culmas, Arthuras Degneris, Karlas Schmidtas-Rotluffas ir kt.

Ilgus sovietmečio metus trynę iš atminties vokiškąją (taip pat ir lietuvninkiškąją) krašto istoriją, jo paveldą, neminėdami „priešiškų“ vardų, suteikusių jo kultūriniam kraštovaizdžiui savitų spalvų – nebent žaisdami galinga Thomo Manno figūra, šiandien galime džiaugtis išaugę iš baimių, pajėgūs atsigręžti ir atviromis akimis žvelgti į įvairialypę praeitį, priimdami: taip buvo… Tad tikrai dėkingumo turi sulaukti ir istorikai, ir menotyrininkai, ir šiaip entuziastai, pateikiantys mums tos praeities liudijimus – tuo labiau, jei jie byloja materialia estetine kalba! Turiu galvoje būtent Rytprūsių mylėtojų bendrijos (VšĮ) „Nidden“ ir jos pagrindinio veikėjo verslininko Aleksandro Popovo pastangas – regis, gana sėkmingas! – kaupti nidiškės dailininkų kolonijos darbus. Ši gausi kolekcija mielai atveriama ir visuomenei, surengtos parodos ne tik Nidoje, o jau Thomo Manno festivalio metu, greta ekspozicijos kuratorių dailėtyrininkių (pernai – klaipėdiškės Kristinos Jokubavičienės, šiemet– kaunietės Irmantės Šarakauskienės), entuziastingu žodžiu apie paveikslus, išskirdamas reikšmingiausius, mylimiausius, pasidalijo ir p. Popovas.

Šiemetinė paroda jau esmingai skyrėsi nuo ankstesniųjų Nidos dailininkų kolonijos pristatymų. Turbūt neverta apgailestauti, kad ekspozicija surengta ankštesnėje erdvėje, lyginant su ankstesne (Nidos bendruomenių namais) – Neringos istorijos muziejuje; regis, stengiamasi pristatyti vis naujai įsigytus darbus (sunku patikėti, bet p. Popovas pasiguodė, kad per paskutinius metus kolekcija praturtėjo „tik“ 150 paveikslų). Esmingesnis momentas – nidiškė paroda organizuota kaip Kaune veikusios tąsa, ji ir įvardyta komplikuotai, o kartu informatyviai: „Tarp dangaus ir jūros. Kelionė laike ir erdvėje: Vokietija – Kuršių nerija– Kaunas – Nida“. Mykolo Žilinsko galerijoje šių metų 07 27 – 06 05 veikusioje parodoje – ne tik rytprūsiečiai (vokiečiai) dailininkai, bet ir lietuviai, kūrę Kuršių nerijoje, taigi ši naujovė įsiterpė ir į Nidoje atidarytą parodą, tiesa, čia „materialiu pavidalu“ regėjome tik tris Kuršių nerijoje įsigyvenusius, krašto muziejams priklausančius darbus (viena Jono Buračo ir dvi Gerardo Bagdonavičiaus akvarelės), kitais teko gėrėtis virtualiai, kaip I. Šarakauskienės paskaitos „Lietuvos dailininkai Kuršių nerijoje XX a. I pusė“, iliustracijomis. Bent jau į parodos atidarymą atėjusieji per daug nenukentėjo – ir pasakojimas buvo informatyvus, ir vaizdų gausu. Regėjome A. Žmuidzinavičiaus, bene anksčiausiai iš lietuvių atradusio Kuršių neriją, A. Kalpoko, K. Sklėriaus, A. Gudaičio, dar ne vieno mūsiškio prieškariu tapytus, akvarele lietus darbus… Naujovė džiugintų, jei… Jei tas bendrystės entuziazmas negrėstų vėl niveliacija, užsimerkimu prieš būtą atskirumą ir savitumą… Nes visiems autoriams vis buvo uždedama bendra „Nidos dailininkų kolonijos“ kepurė…

Po menotyrininkės paskaitos net įsižiebė, nors ir trumpa, bet aiškiai poliarizuotų nuomonių diskusija: galima ar ne lietuvius dailininkus, tapiusius Kuršių nerijoje, priskirta šiai kolonijai… A. Popovas vienareikšmiškai teigė – kūrė toj pačioj vietoj, tuo pačiu metu (nors lietuviai dailininkai, be pavienių ankstyvesnių atvejų, įsiliejo – jei įsiliejo – tik nuo XX a. trečio dešimtmečio, kai jau vokiškoji tradicija senokai gyvavo), žinoma, jie susieidavę ir vyno taurę kartu pakeldavę… Buvo ir prieštaraujančių: Nidos dainininkų kolonija – tai su Blodės viešbučiu susijusi bendrija… Pati I. Šarakauskienė pabrėžė paliekanti klausimą atvirą – gal staiga išaiškės naujų bendrystės faktų… Abejodama, ar papildomi bendrystės prie vyno taurės liudijimai ką nors esmingai keistų, jungiuosi prie kategoriškai teigiančių: jei lietuvius, tapiusius Kuršių nerijoje, ir galima laikyti dailininkų kolonija (nors vargu bau), tai – atskira, paralelia ilgametei, XIX amžiuje užgimusiai, su Karaliaučiaus menų akademija, rytprūsietiška (vokiškąja) tradicija susijusiai, Blodės, tarsi krikštatėvio, globiamai… Kur kas natūraliau, jei prie Nidos dailininkų kolonijos prišliejami (regis, taip nutinka) pavieniai asmenys, nesėdėję Blodės mansardoje, bet turintys bendras ir kilmės, ir meninio pasirengimo ištakas… Negi lietuviai dailininkai bus sumenkinti, įvardijus jų „paralelumą“ Nidos dailininkų kolonijai? O tas beribis siekis „draugiškai“ visus suplakti į krūvą, ištrinti skiriamąsias vėl kvepia būtąja istorine užmarštimi…

*

Kiekvienam atvykėliui – ne itin skaitlingai iš įvairių Lietuvos kampelių, kur kas gausiau iš Vokietijos, dar ir iš Latvijos ar kitų šalių –Nidos dailininkų koloniją primena, žinia, ne jų originalūs darbai (paroda paviešės ir iškeliaus), bet iš anų laikų likusieji, išsaugoti ir dabar puoselėjami jos buvimo ženklai – pirmiausia Blodės viešbučio autentiškasis pastatas bei atstatytasis, viešbučiu/ restoranu „Smilte“ tapęs kompleksas. „Smiltė“ mus domina tiek, kiek ji yra parodžiusi realios pagarbos pirmtakei: ne tik atminimo ir informacinės lentos, primindamos Blodę ir jo globotus menininkus, kabo ant išlikusiojo pastato, bet jame įrengtas ir muziejėlis – Blodės svečių (ne tik dailininkų, bet ir kitų įžymybių – pavyzdžiui, L. Passarge, H. Sudermann, E. Wiechert, Agnes Miegel S. Freudas, L.Riesenfeld ir kt.), paties viešbučio, jo šeimininkų (tarp jų ir Mollenhauerių su dukrele Maja – p. Maja Ehlermann Mollenhauer nepriklausomybės laikotarpiu nekart lankėsi Nidoje; jos dėka ekspozicija ir sudaryta) nuotraukos, Kuršių nerijos vaizdų – žymiųjų dailininkų paveikslų – spalvotos reprodukcijos…

O senosiose kapinaitėse prie Evangelikų liuteronų bažnytėlės, tarp daugybės jau žole užžėlusių kapų, pastaruoju metu pagarbiai ženklinamų bevardžiais krikštais (ypatingaisiais šio krašto mediniais antkapiniais paminklais), išsiskiria puikiai išlikęs (išlaikytas) tvorele aptvertas dvigubas kapas – vieną ženklija krikštas: „ Emma Blode / Geb. Zander/ 1869 – 1945“, kitą – stotingas medžio kamienas su mėlynu įrašu: „Hermann Blode / 1862 -1934“

Ne, nenorėčiau, kad istorinius, tautinius ir kitokius savitumus suplaktume, suniveliuodami skonį ir spalvas, į vieną kokteilį…

Hermanno Blodės viešbutis

Mažoji Lietuva



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra