Ar turėtume sutikti su lenkiška strateginės partnerystės abėcėle?

Autorius: Data: 2010-01-10 , 07:33 Spausdinti

Plėtodamas po Lietuvos Konstitucinio Teismo (KT) sprendimo vėl kilusią diskusiją apie pavardžių rašybą, savo straipsnyje „Baikit sukti pavardžių konflikto ratą“ Anatolijus Lapinskas siūlo kuo greičiau daryti Lietuvos ir Lenkijos tarpusavio santykių „pagerinimo gestą“ – Lietuvos Respublikos (LR) piliečių pasuose įvesti tokią tvarką, kad asmeniui pageidaujant būtų galima iš viso atsisakyti lietuviškos asmenvardžių rašybos ir juos rašyti bent iš dalies lenkiškais rašmenimis.
Straipsnyje siūloma nepaisyti Konstitucinio teismo sprendimo. Teigiama, kad tai „pagerintų šalies vidaus ir išorės politinę atmosferą, atneštų teigiamų politinių dividendų“.
 
Kad tolimesni svarstymai šia tema nevirstų viešu ginču tik tarp dviejų autorių, savo nuomonę aptariamu klausimu išsakyti paprašiau taip pat ir lituanistą habil. dr. Alvydą Butkų bei Seimo narį Gintarą Songailą.
 
Kodėl nepriimtinas Konstitucinio Teismo išaiškinimas?
 
G. Songailos manymu, jei Lietuva pasiduotų kai kurių Lenkijos politikų spaudimui, tai nepagerintų nei vidinės, nei išorinės mūsų šalies politinės atmosferos. „Tol, kol Lietuvos atstovai Lenkijos pusei nė nebandys paaiškinti, kad tikri strateginiai santykiai ir pasitikėjimas galimi, tik jei bus gerbiamas viena kitos suverenumas, konstitucinė teisė bei kultūros tradicijos, tol „išorės atmosfera“ nepagerės“, – įsitikinęs G. Songaila.
 
„O kas dėl „vidaus atmosferos“ ir „politinių dividendų“, tai – siūlomas slenkantis lietuviškos rašybos polonizavimas duotų tik neigiamus rezultatus. Daugelis Lietuvos piliečių kaip tik nepritartų nei tokiems politikams, nei tokiai politikai. Kalbininkai yra parašę daug straipsnių, o Vincas Urbutis net knygą, kurioje asmenvardžių rašymo svetimų kalbų rašmenimis politiką įvertinta kaip lietuvių kalbos išdavystė. Vargu ar politiniu spaudimu galima pakeisti ir jų nuomonę“, – abejoja G. Songaila.
 
Dr. A. Butkus: Lietuva, jos vadovybė atsiduria reketuojamųjų ar net įkaitų vaidmenyje. O tokiais atvejais, reikalavimai paprastai nesibaigia – patenkinus vienus, visada iškeliami kiti.“
 
Konstitucinio teismo sprendimas patvirtino galimybę LR piliečių pavardes jų pageidavimu rašyti paso kitų įrašų skyriuje ir nelietuviškais lotyniško pagrindo rašmenimis bei nesugramatinta forma (taip, kaip tai sėkmingai daroma Latvijoje, neatsisakant pagrindinės formos, įrašytos valstybine kalba). Tačiau A. Lapinskui šis sprendimas kažkodėl atrodo iš viso nepriimtinas, nors jis ir sutinka, kad Europos Žmogaus teisių teismas (EŽTT) pripažino, kad Latvija, nustatydama svetimvardžių latvišką perrašą, jokių tarptautinių įsipareigojimų nepažeidė.
 
O juk EŽTT konstatavo dar daugiau – kad papildomas asmenvardžio įrašas kita kalba yra geras dalykas. Kodėl tuomet netinka Lietuvos KT išaiškinimas, kuris iš esmės siūlo tą patį? Savo neigiamai nuomonei pagristi A. Lapinskas tik išsigalvoja negirdėtą problemą, esą, jei lietuviškame pase šalia lietuviškos formos bus pateikta ir nelietuviška, „įtarūs anglai“ gali tokio piliečio į savo šalį visai neįleisti.
 
Siūlomas „kompromisas“ iškraipys pavardes
 
Siūlydamas įteisinti lenkų pavardžių rašymą nelietuviškais rašmenimis, kaip vienintelį galimą sprendimą, A. Lapinskas apeliuoja į kalbininko Vytauto Ambrazo „Dabartinės lietuvių kalbos gramatikos“ pastabą, kad nelietuviškuose žodžiuose (ypač asmenvardžiuose) yra pavartojamos ir nelietuviškos raidės. Remdamasi šia „taisykle“, Valstybinės lietuvių kalbos komisija įvairiuose spaudiniuose iš tikro toleruoja hibridinę asmenvardžių rašybą, vartojant pačias įvairiausias nelietuviškas raides, tačiau tai anaiptol nereiškia galimybės jomis oficialiai rašyti LR piliečio paso pirmame puslapyje. Konstitucinis teismas pakankamai suprantamai išaiškino, kodėl.
 
Tačiau A. Lapinskas siūlo „kompromisą“ – pavardes rašyti lotyniško pagrindo raidėmis, be jokių diakritinių ženklų. Norėdamas įtikinti oponentus, kad toks sprendimas būtų tik mažmožis, dėl kurio neverta ginčytis, jis teigia, kad tik labai mažai žmonių tuo galėsią ir norėsią pasinaudoti. O tie, kurie pasinaudos – susidurs su nesusipratimais ir nepatogumais, nes „lenkiškos autentikos gerbėjų“ pavardės lietuviškose įstaigose atrodys „beveik kaip kiniškos“. Toks A. Lapinsko siūlomas nekonstitucinis kelias tėra pigus mėginimas kai kam įsiteikti bei kartu rodo visišką nepagarbą Lietuvos tautinėms mažumoms, jų teisėms ir lūkesčiams.
 
Dr. A. Butkaus nuomone, siūlymas vartoti tokią kompromisinę rašybą prieštarauja pačiai eskaluojamajai tezei, jog kitaip užrašyta pavardė yra asmenvardžio iškraipymas. „Juk pusiau lenkiškai užrašyta pavardė kaip tik ir bus tikras iškraipymas, plg.: Walesa (vietoj Wałęsa), Lapinski (vietoj Łapiński), Zeligowski (vietoj Żeligowski) ir pan. Tuo tarpu lietuviškai užrašyta pavardė nieko neiškraipo, o tik perteikia pavardės skambesį valstybinės kalbos rašmenimis.“
 
„Visa tai tik dar kartą įrodo, kad minėtasis reikalavimas yra tik priedanga didesniems reikalavimams kelti, laimėjus šitąjį. Jei jau Lenkijai taip svarbu, kad jos tautiečių pavardės būtų rašomos lenkiškai, tai šito ji turėtų siekti visoje Europos Sąjungoje, o ne tik atskirai Lietuvoje. Standartas turi būti vienas. Lietuva nėra nei Lenkijos dalis, nei jos vasalė, kad jai būtų galima primetinėti išskirtines taisykles“ – pastebi dr. A. Butkus.
 
„Jei oficiali asmenvardžio forma būtų nelietuviška, kaip Lietuvos piliečiai žinotų, kokia kalba jį reikia perskaityti ir kaip tarti“, – klausia G. Songaila, – „juk tos pačios raidžių samplaikos įvairiose kalbose yra perskaitomos skirtingai?“ A. Lapinskas, teigdamas, jog „niekas neina iš proto“, kad dalis žiniasklaidos asmenvardžius rašo bet kaip, aiškiai pademonstruoja, kad jam visai nerūpi, ar kiekvienam LR piliečiui sudarytos sąlygos teisingai perskaityti ir suprasti, kas parašyta.
 
A. Lapinską tiesiog stebina pagrindinė Lietuvos piliečio teisė – savo šalyje gauti adekvačią informaciją valstybine kalba, kartu ir teisė lietuviškame pase pavardę matyti lietuviškais rašmenimis tam, kad bet kuris LR pilietis ją galėtų perskaityti taip, kaip ji skamba iš tikrųjų. Matyt A. Lapinskas neįsiskaitė į KT išaiškinimą, jog „Lietuvoje gyvenantys asmenys save priskiria daugiau kaip šimtui tautybių. Jų tautų kalbose vartojami įvairūs rašmenys, dažnai visiškai arba iš dalies nesutampantys su lietuvių kalbos rašmenimis. Jeigu teisės normomis būtų nustatyta, kad šių piliečių vardai ir pavardės LR piliečio pase rašomi kitokiais, ne lietuviškais rašmenimis, būtų ne tik paneigtas konstitucinis valstybinės kalbos principas, bet ir sutrikdyta valstybės ir savivaldybių įstaigų, kitų įmonių, įstaigų bei organizacijų veikla. Dėl to piliečiams būtų sunkiau įgyvendinti savo teises bei teisėtus interesus ir būtų pažeistas Konstitucijoje įtvirtintas jų lygybės įstatymui principas.“
 
Sutartis, konvencijos ir Konstitucija – tik nereikšmingi dokumentai?
 
Kad 1994 m. Lietuvos ir Lenkijos pasirašytoje sutartyje Lietuva įsipareigojo pavardes rašyti pagal pavardės skambesį, tai yra, išlaikyti autentišką pavardės fonetiką, o ne grafiką, A. Lapinskas priverstas sutikti. Dar daugiau, jis žino Europos Tarybos Sisteminės tautinių mažumų konvencijos oficialų išaiškinimą, kad „šalys gali vartoti savo oficialios kalbos abėcėlę, kai reikia rašyti tautinei mažumai priklausančio asmens vardą pagal jo fonetinę formą.“
 
Žino jis ir Lietuvos Konstituciją. Ir, visą tai žinodamas, teigia – „kartais verta pasverti, ar likti teisiam, remiantis kokiu nors dokumentu /…/, ar visiškai nedidelių pastangų dėka surasti sugyvenimo būdą, nekreipiant dėmesio į popierines tiesas.“ Stulbinantys teiginiai! Kai kurie Lenkijos ir Lietuvos lenkų politikai visam pasauliui skleidžia melą, kad Lietuva nepaiso tarpvalstybinės sutarties ir tarptautinės teisės, o kai įrodai, kad yra priešingai, – pasigirsta geležinis argumentas: „nekreipkime dėmesio į popierines tiesas“…
 
Ką čia bepridursi, jei ne tarptautinės sutartys ir ne Konstitucija yra pagrindas veiksmų teisingumui ir teisėtumui įvertinti, o aklas svetimos valios vykdymas iškeliamas aukščiau jų. Primygtini siūlymai nekreipti dėmesio į Konstituciją arba ieškoti būdų, kaip ją apeiti ir priimti tokius sprendimus vien dėl to, kad pasak A. Lapinsko, „Lenkijos spauda ir televizija nenuleidžia akių nuo šios problemos ir kiekviena proga pateikia negatyvų Lietuvos užsispyrėlių (kartais dar smarkiau – engėjų) vaizdą“ – yra kategoriškai atmestini.
 
G. Songailos manymu, „taip pat ir dėl to, kad taip būtų sukurtas precedentas, kai santykiuose tarp šalių viską lemia stipresniosios pusės spaudimas, o ne pačių šalių bei tarptautinė teisė. Taip atvertume duris ir kitoms spaudimo grupėms reikalauti, kad panašiu būdu valstybinės lietuvių kalbos nenaudai būtų sprendžiamas kiekvienos kalbos vartojimas LR dokumentuose. Būtų duotas blogas ženklas, kad šitaip Lietuvai galima primesti ir daug kitų problemų bei sprendimų.“
 
Strateginis tikslas – lietuviškas Kosovas?
 
A. Lapinskas skaičiuoja, kad Lietuvos lenkų, norinčių atsisakyti savo pavardžių lietuviškos rašybos, būtų visai nedaug. „Tuo netiesiogiai pripažindamas, kad šiuos neracionalius reikalavimus kelia kaimyninės šalies politinės struktūros, pasiremdamos Lietuvoje veikiančia ir privilegijuotą padėtį turinčia politine grupuote – Lietuvos lenkų rinkimų akcija (LLRA) bei Lietuvos lenkų sąjunga (LLS). Šis būrelis ir yra atsakingas už „sąmoningą įtampos tarp lietuvių ir lenkų palaikymą“, – pastebi G. Songaila.
 
„Tad ratą sukti turėtume baigti ne mes, o jį įsukusioji pusė. Dabar gi Lietuva, jos vadovybė atsiduria reketuojamųjų ar net įkaitų vaidmenyje. O tokiais atvejais, reikalavimai paprastai nesibaigia – patenkinus vienus, visada iškeliami kiti. Spausdama Lietuvą, kišdamasi į jos vidaus reikalus, Lenkija elgiasi nekorektiškai ir kaip kaimynė, ir kaip „strateginė partnerė“, – yra įsitikinęs dr. A. Butkus.
 
„Ar Lietuvos valdžios pareigūnai nemato, ar tik apsimeta nematą, kad LLS ir LLRA pastangos yra nukreiptos į dirbtinio lenkakalbių rezervato Lietuvoje formavimą (už valstybės pinigus!)?“, – klausia dr. A. Butkus. Reikalavimas rašyti lenkų pavardes lenkiškais rašmenimis, mokslininko nuomone, yra tik viena iš pakopų, galimai siekiant tolimesnio tikslo – dezintegruoti Rytų Lietuvą, siekiant krašto autonomijos ir atskyrimo Kosovo pavyzdžiu.
 
Lietuvos Respublika nepažeidė nei tarpvalstybinių sutarčių, nei tarptautinių konvencijų, todėl ir šiuo atveju turėtų laikytis oriai bei principingai, primindama „strateginei partnerei“, kad tarpvalstybinio bendravimo stilius, paremtas nacionalistiniais pagrūmojimais ir bandymais daryti spaudimą, yra toks pats nepriimtinas Baltijos pakrantėje, kaip ir kituose pasaulio regionuose. Ir kad šiuo bei kitais atvejais, priimant sprendimus, Lietuvoje bus vadovaujamasi principinėmis LR Konstitucijos nuostatomis ir tarptautine teise.
 
www.delfi.lt
 
K. Čachovskio nuotr.
 
Nuotraukoje: J. Vaiškūnas

Sena Voruta



Comments are closed.

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra