Ar solidus miesto amžius – esminis jo privalumas?

Autorius: Data: 2010-01-10, 07:33 Spausdinti

Nelengva paaiškinti, kodėl daugelis žmonių trokšta didžiuotis, jog gyvena seniai ar net labai seniai susiformavusiame mieste ir gilias istorines šaknis turinčioje valstybėje. Tarytum miesto senumas jau savaime būtų vertybė. Istorijoje žinoma, kai valdovai lyg ir be būtino reikalo valstybės sostinę perkeldavo iš vienos vietos į kitą, iš senesnio miesto į naujesnį, ar net visai naują. Pavyzdžiui, Egipto faraonai tai darė net keletą kartų. Manau, kad dėl to tų naujųjų sostinių gyventojai nepatirdavo nepilnavertiškumo jausmo. Ką bekalbėtume, tačiau ne miesto senumas ar naujumas lemia šiandieninį dvasinį jo klimatą, kuris praeityje galėjo būti tiesiog fantastiškas, o nūnai pridvisęs nepasotinamo godulio ar kokio kitokio tvaiko. Kaip žinome, ir LDK sostinę Gediminas iš Trakų perkėlė į Vilnių, o kur buvo seniausios Lietuvos valstybės sostinės, istorikai ginčijasi iki šiol. Po Liublino unijos ir bendros valstybės su Lietuva sudarymo Lenkijos sostinė taip pat buvo perkelta – Krokuvą pakeitė Varšuva. Ir Petro I valia Rusijos sostinė iš „žilagalvės“ Maskvos buvo perkelta į ką tik jo nurodymu pastatytą daug modernesnį Peterburgo miestą. Kai kurių nūdienos valstybių galvos, matyt, taip pat neteikė reikšmės miesto senumui, o atsižvelgė į jo geografinę padėtį ir specialiu potvarkiu pakeitė sostinės vietą. Prisiminkim, kad ir Braziliją.
Troškimas regėti Kauną, kaip išskirtinės svarbos miestą, mūsų šalyje ypač sustiprėjo, kai jau ne valstybės vyrų ar Seimo valia, o dėl nepalankiai susiklosčiusių aplinkybių miestui prie Nemuno ir Neries buvo lemta dvidešimčiai metų tapti Laikinąja sostine. Štai tada ir pasirodė V. Bičiūno knyga, labai rimtai traktavusi Palemono legendą ir Kauno įkūrimo datos ieškojusi 1030 ar bent jau 1140 metais, pastarąją datą susiejant su arabų keliautojo al Iriso minima vietove Kaniyū. Pirmosios datos rimtas traktavimas būtų buvęs labai simboliškas, nes praėjus 400 metų po tariamos ir labai geidžiamos Kauno įkūrimo datos mirė valdovas Vytautas. Nieko stebėtino, kad 1930 metais, minint 500-ąsias Vytauto mirties metines, buvo mėginta paminėti ir 900 metų Kauno įkūrimo jubiliejų. Tik visa bėda, kad toje romantiškoje legendoje apie Palemoną, kuri turi teisę gyvuoti kaip graži pasaka, – esą lietuvių tauta kilusi ne iš bet ko, o iš garsiųjų romėnų, – tokios rimtos istorijos mokslų šakos kaip chronologija, siūlų galai nėra rūpestingai sumegzti. Antai XVI a. Lietuvos metraščių Platesnysis sąvadas nurodo, kad Palemonas, bėgdamas nuo Atilos, su savo gausiais palydovais atkeliavo į Lietuvą. Kita Lietuvos metraščio versija – Palemonas pabėgo iš Romos nuo Nerono persekiojimų, ir tai įvykę antroje I a. pusėje. Šiaip ar taip Palemono sūnus Kunas, kuris, pasak legendos, miestą prie Nemuno įkūrė ir savo vardu pavadino 1030 metais, turėjo būti už tėvą jaunesnis keliais šimtais metų…
Moksliškai pamatuotą šneką turėtume pradėti nuo to, kad istorijoje, – pabrėžiu, moksle, o ne pasakose ar legendose, – priimta rimtai vertinti tik tas datas, kurios nurodytos autentiškuose tų laikų dokumentuose. Taip jau susiklostė, kad pats seniausias Kauno vietovės paminėjimas priklauso Vygando Marburgiečio kronikai, dėl kurios patikimumo abejonių niekam nekyla. O jis nurodo 1361 metus. Tais metais vokiečių žvalgai mėgino nustatyti ką tik pastatytos Kauno pilies gynybinį potencialą. Ar tai buvo pirmoji Kauno pilis? Kita vertus, negalime teigti, kad minėtais metais prie Kauno pilies jau buvo susiformavusi amatininkų gyvenvietė, juolab kad čia jau veikė valdovo įteisinta turgavietė ir kt. Net ir architektūros požiūriu vertinant, kol gyvenvietė virsta miestu, ji auga ir plečiasi ištisus dešimtmečius. Taigi stūksanti pilis dar nereiškia, kad šalia jos jau glaudžiasi ir Kauno miestas. Antra vertus, skaičiuodami nuo 1361 metų, turime tvirtą teisę švęsti Kauno paminėjimo sukaktis. Istorikai pedantiškai ir nuobodžiai linkę atskirti dvi datas – seniausią gyvenvietės, šiuo atveju pilies, paminėjimo ir miesto susiformavimo datą. Beje, vienas iš nedaugelio miestų, kurio įkūrimo datą mėginta tiksliai įvardinti – Amžinasis miestas Roma. Tačiau ir šiuo atveju remiamasi ne autentiškais dokumentais, o legenda apie Romulą ir Remą. Ir Lietuvoje yra buvę atvejų, kai valdovas tuščiai vietai, kur net rimtesnės gyvenvietės nebuvo, suteikdavo miesto teises, nes šitai iš jo išprašydavo koks nors didikas. Istorijos mokslo tradicija linksta konkrečią feodalinės Europos vietovę vadinti miesto vardu tik nuo tada, kai jai suteikiama Magdeburgo teisė. Taigi Kauną galėtume vadinti laisvu miestu tik nuo 1408 metų, kai Vytautas jam suteikė Magdeburgo teises.
Bet kurios gyvenvietės seniausia paminėjimo data beveik visada priklauso nuo atsitiktinumo, nes vieniems dokumentams lemta išlikti iki mūsų dienų, kiti sudega gaisruose, žūsta per potvynius ir karus… yra sugriaužiami pilkų, rajų padarėlių, kurie rašytiniam istorijos paveldui yra padarę ne ką mažiau žalos negu gaisrai.
Kauno pilis dėl savo ypač parankios ir gynybiniu požiūriu svarbios vietos stovėjo kiek anksčiau, negu paminėta V.Marburgiečio kronikoje. Rūpi priminti diskusijoje nutylėtą faktą, kad tokiame solidžiame veikale, kaip „Lietuvos pilys“, žymaus archeologo K.Meko paskelbtame straipsnyje apie Kauno pilį pažymima, jog iki 1361 metų pastatant mūrinę pilį, čia jau būta nemažos gyvenvietės ir gynybinių įrengimų. Archeologas spėja, kad Kauno pavadinimas kilęs ne iš pilies ar kokio istorinio asmens vardo, bet iš šios senosios gyvenvietės pavadinimo. Tačiau šiandieninių archeologų kasinėjimai Kauno pilies teritorijoje lyg ir prieštarauja K.Meko išvadoms ir nerodo čia egzistavus nors kiek reikšmingesnių statinių ar didesnės gyvenvietės. Pasitaiko ir visai priešingų atvejų. Pavyzdžiui, rusai Maskvos vardo atsiradimą ne be pagrindo sieja su kunigaikščiui Jurijui Dolgorukiui priklausiusiu Maskvos kaimu. Rusų metraštyje kaimas minimas ties 1147 metų data. Nors iki to laiko, kol Maskvos kaimas tapo miestu, nutekėjo daug vandens, bet vis dėlto dėkingi maskviečiai J.Dolgorukiui pastatė paminklą ir jį vadina savojo miesto įkūrėju. Tai, žinoma, prieštarauja logikai, nes šis kunigaikštis galėtų būti vadinamas tik Maskvos kaimo krikštatėviu ir tai tik tuo atveju, jeigu užmirštume, kad gyvenvietei vardą suteikė per ją tekanti upė.
Ieškant Kauno vardo atsiradimo datos, negalima nors trumpai nestabtelėti ties Vilniaus vardo paieškas senuosiuose dokumentuose ir istorikų ginčus šiuo klausimu, nes tai gerai pailiustruoja problemos esmę. Istorikai ir beletristai jau nemažai sulaužė iečių polemizuodami, ar būtina pedantiškai griežtai Vilniaus gimimo metus siedinti su 1323 metais Gedimino „iš savo sostapilio“ rašytais laiškais. Dauguma istorikų atsakė: „Būtina!“ Ir čia mes susiduriame su nemenku paradoksu – viena vertus, elementari logika sako, kad jeigu 1323 metais Vilnius jau buvo didelės valstybės sostinė, tai iki to laiko jis bent kelis dešimtmečius turėjo iš lėto plėstis, pasipuošti mūriniais pastatais, pilimis ir pan. Nors legenda apie Geležinį vilką Gediminą vadina Vilniaus įkūrėju, tačiau istorikai neabejoja, kad jam būtų galima priskirti nebent Aukštutinės pilies pastatymo ir Vilniaus pavertimo sostine garbę. Tačiau archeologiniai Vilniaus pilies ir senamiesčio tyrinėtojai, skirtingai negu Kauno, rodo, kad didoka gyvenvietė čia buvo jau XIII a. Po truputį plečiasi istorikų ratas ir į jį patenka tokie autoritetai, kaip E.Gudavičius ir kt., kurie linkę manyti ir netgi tvirtinti, kad Mindaugas 1251 metais buvo krikštijamas mūrinėje Vilniaus katedroje, kurios pamatai su XIII a. vidurio freska aptikti dabartines Vilniaus katedros požemiuose. Beje, kai kas iš kalbininkų spėja, jog šaltiniuose minima Voruta yra bendrinis daiktavardis ir kadaise tai buvo stiprios pilies pavadinimas. Esą iš tikrųjų tai buvusi Vilniaus pilis. Priėmus šią versiją, turėtų būti priimta ir kita, kad Mindaugas čia, Vilniuje, 1253 metais buvo ir karūnuotas. Minėta hipotezė turi gana tvirtus griaučius. Tačiau jeigu nebus aptiktas XIII a. autentiškas dokumentas, kur minimas Vilniaus miesto vardas, – o apie tokią tikimybę galima nebent šviesiam sapne susapnuoti, – privalėsime ir toliau įvairias Vilniaus sukaktis skaičiuoti tik nuo 1323 metų. Deja, net įspūdingiausių mūrinių pastatų liekanų atkasimas ir, naudojant šiuolaikinius metodus, gana tikslus jų datavimas, istorikams nesuteikia teisės Vilnių oficialiai „pasendinti“ ir Vilniaus miesto sukaktis minėti, pavyzdžiui, nuo 1251 metų.
Archeologo M.Bertašiaus priminimas, kad Kaune yra vienas didžiausių XI a. kapinynų, ir tai gal vertėtų sieti su miesto užuomazga, deja, mums nesuteikia svaresnio preteksto jau šiuo laikotarpiu ieškoti Kauno ištakų, nes tų pačių archeologų kasinėjimų duomenys rodo, kad iki pat XIV a. pabaigos miesto tipo gyvenvietės pėdsakų dabartinio senamiesčio teritorijoje nebuvo aptikta. Jeigu laikytumės optimistiškos architekto V.Stausko pozicijos, Kauno miesto pradžios taip pat reikėtų ieškoti kur kas anksčiau, negu leidžia empirikos nepripažįstantys istorikų samprotavimai, o būtent XIII a. viduryje. Pasak profesoriaus, Hanzos prekybos sąjungos laivai Nemunu pro Kauną Kuršių marių link praplaukdavę ne tik XIV a. pabaigoje, bet ir šimtmečiu anksčiau, ir čia, tokioje idealioje vietoje, jau tada turėjusi būti pirklių ir amatininkų gyvenvietė. Jei ir sutiktume su tokia hipoteze, vis tiek tai problemos neišspręstų, nes tarp XIII a. Hanzos prekybos sąjungos dokumentų niekas nėra aptikęs Kauno vardo. V.Stausko Štraulzundo muziejuje matytas žemėlapis, kuriame Kaunas buvo paminėtas kaip Hanzos sąjungos miestas, nežinia kada ir kieno nubraižytas.
Susidaro situacija, kuri šiandien daugeliui atrodo paradoksali ar tiesiog nepriimtina, kad, pavyzdžiui, Kretinga savo „gimimo datą“ turi teisę skaičiuoti nuo 1253 metų, nes tada ji buvo paminėta Kuršo vyskupo rašte ir laimingo atsitiktinumo dėka tas raštas išliko, o Kaunas savo gimtadienį gali minėti tik nuo 1361 . Tačiau realybė yra būtent tokia – ne tik Kretinga, bet ir kiti nedideli miesteliai į Kryžiuočių kronikas, aprašančias vokiečių įsiveržimus į Žemaitiją, pateko gerokai anksčiau negu Kaunas.
Vis dėlto šiuos samprotavimus norėtųsi užbaigti ne tokia skeptiška gaida. Pritariant istorikui A.Pociūnui, norisi palaikyti nors šiokią tokią, tegu ir naivoką, viltį, kad Prancūzijos, Čekijos, Anglijos ir kt. Vakarų Europos istorikų mažiau tyrinėtuose archyvuose slypi mokslininkų dar tebelaukiantis dokumentas, tarkim riterių – kryžiaus žygių į Lietuvą dalyvių memuarai ar pan., kuriuose paminėtas bent jau Gedimino laikų Kaunas…

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra