Ar Seimas apgins lietuvių kalbą? Apie vardų ir pavardžių rašymą dokumentuose

Autorius: Data: 2010-01-10, 07:33 Spausdinti

Seimui pateiktas Lietuvos Respublikos vardų ir pavardžių įstatymo projektas. Iš tikrųjų jis kalba ne apskritai apie vardus ir pavardes, o apie jų vartojimą ir rašymą Lietuvos Respublikoje sudaromuose dokumentuose.

Jų rašymo pagrindus yra nustatęs 1991 m. sausio 31 d. priimtas Aukščiausiosios Tarybos nutarimas „Dėl vardų ir pavardžių rašymo Lietuvos Respublikos piliečio pase“. Paskelbtas pagrindinis principas, kad „Lietuvos Respublikos piliečio pase vardai ir pavardės rašomi lietuvių kalbos rašmenimis“. Atskiru punktu pasakyta, kad pasuose lietuviškais rašmenimis rašomi ir ne lietuvių tautybės Lietuvos piliečių vardai ir pavardės.
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas išaiškino, kad Aukščiausiosios Tarybos nutarimas atitinka Lietuvos Respublikos Konstituciją, kurios 14 straipsnis skelbia, kad Lietuvos Respublikos valstybinė kalba – lietuvių kalba. Konstatuojamojoje savo nutarimo dalyje Konstitucinis Teismas konkrečiai nurodė, kad „asmens vardas ir pavardė piliečio pase turi būti rašomi valstybine kalba“, ir tą nuostatą pagrindė teisiškai. Konstitucinio Teismo nutarimas priimtas 1999 m. spalio 21 dieną.
Minėtasis Vardų ir pavardžių įstatymo projektas Seimui pateiktas 2007 metais. Paaiškėjus, kad jis prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir Konstitucinio Teismo išaiškinimui dėl vardų ir pavardžių rašymo, anos kadencijos Seimas jo nesvarstė. Apmaudu, kad tokį antikonstitucinį projektą parengė tuometinio teisingumo ministro sudaryta darbo grupė.
Dabartinis Seimas, ieškodamas išeities, sumanė kreiptis į Konstitucinį Teismą, tikėdamasis, kad jis peržiūrės savo paskelbtas nuostatas. Įstatymo projekto šalininkai iš anksto ėmė teikti patarimus ir piršti savo nuomonę. Kaip rašyta spaudoje („Lietuvos žinios“, 2009 01 13), Seimo Teisės ir teisėsaugos komiteto pirmininkas priminė pasikeitusią geopolitinę, ekonominę ir socialinę Lietuvos situaciją, samprotauja, kad dėl pasikeitusių aplinkybių gali kisti ir Konstitucijos aiškinimas, abejoja, ar asmenvardžiai iš viso yra kalbos reikalas. Keista, kad Konstituciją siūloma aiškinti pagal nurodymus iš šalies ar pagal vėjo kryptį. O dėl asmenvardžių, juo labiau dėl vardų ir pavardžių dokumentuose, galiu atsakyti, kad tai ir teisės, ir kalbos reikalas –­ jų rašymą dokumentuose reikia tvarkyti paisant ir teisės, ir kalbos normų.
Vardų ir pavardžių rašymą dokumentuose reikia atriboti nuo svetimvardžių rašymo kitose srityse. Kad tie skirtingi dalykai nebūtų painiojami, aptariamojo įstatymo paskirtį reikia nurodyti ir pavadinime, tad turėtų būti: Lietuvos Respublikos vardų ir pavardžių rašymo dokumentuose įstatymas.
Dabartinio pavadinimo autoriai gali sakyti, kad projektas apima ne vien vardų ir pavardžių rašymą dokumentuose. Tikrai, yra straipsniai „Bendrieji reikalavimai vardui ir pavardei“; „Vardų ir pavardžių suteikimas“; „Vardų ir pavardžių keitimas“. Bet jie iš dalies irgi susiję su asmenvardžių rašymu dokumentuose, o beveik trečdalis tų straipsnių dalių tiesiogiai kalba apie rašmenis. Nuo raidžių ir rašmenų nuklystama net prie iš kažkur ištrauktų „skaitmenų ar kitokių neįprastų žymenų“ (3 str. 4 d.). Kas taip vardus ir pavardes daro ir kam to reikia įstatymui?
Vardų ir pavardžių suteikimo straipsnis apie tikrąjį asmenvardžių suteikimą net neužsimena, apsiribojama vien rašmenimis. Svarbiausia to straipsnio dalis yra: „Vaiko pavardė gimimo įraše rašoma tais pačiais rašmenimis, kokiais parašyta jam suteikiama pavardė“ (6 str. 1 d.). Toks, kaip pateikta, vardo ir pavardės suteikimo straipsnis iš viso nereikalingas.
Praleidus ar sutrumpinus pašalinius dalykus, įstatymas būtų aiškesnis ir veiksmingesnis. Šalutinius ir smulkesnius klausimus galima aptarti Vardų ir pavardžių sudarymo ir rašymo taisyklėse.
Kita projekto yda, kad jis suplaka lietuviškus vardus ir pavardes su nelietuviškais asmenvardžiais, lietuviškus rašmenis su kitais lotyniško pagrindo rašmenimis. Vienus ir kitus dažniausiai mini apibendrintai, net neužsimindamas apie jų vartojimo sritis ar vartosenos skirtumus. Akivaizdus toks pavyzdys – 3 straipsnio 8 dalis: „Vardas ir pavardė kompetentingų institucijų sudaromuose ar išduodamuose asmens ar kituose dokumentuose rašomi lietuviškais ar kitais lotyniško pagrindo rašmenimis“. Galima suprasti, kad nelietuviškais lotyniško pagrindo rašmenimis galima rašyti ir Lietuvoje gyvenančių lietuvių vardus ir pavardes, pavyzdžiui, Aleksas Vaitkus gali būti užrašytas Alexas Waitkus. Projekte nutylimas svarbiausias principas, kad Lietuvos piliečių vardai ir pavardės rašomi lietuviškais rašmenimis.
Bet skelbiama bendrąjį principą neigianti nuostata – kad nelietuviška pavardė, asmens ar kituose dokumentuose parašyta lietuviškais rašmenimis, gali būti parašyta (t. y. perrašyta) jo tautybės kalbos rašmenimis (7 str. 1 d. 7 punktas). Daug kur išsisukinėję ir painiojęsi, čia projekto rengėjai tiesiai spjauna į Lietuvos Konstituciją ir ignoruoja Konstitucinio Teismo išaiškinimą. Tad ir jiems reikia tiesiai pasakyti, kad tokio antikonstitucinio projekto negalima priimti.
Yra pora alternatyvių projektų. Aiškesnis ir konkretesnis Seimo nario Ryto Kupčinsko pateiktas projektas. Jis ištaiso tris pagrindinio projekto trūkumus. Pirma, tikslesnis yra ir įstatymo projektą geriau nusako pats pavadinimas: Lietuvos Respublikos vardų ir pavardžių rašymo dokumentuose įstatymas. Antra, skiria lietuviškos formos asmenvardžius (4 str.) ir užsieniečių bei jų šeimų narių vardus ir pavardes (5 str.). Ir, trečia, vardo ir pavardės rašymo straipsnį pradeda nuo svarbiausio principo: „Dokumentuose asmens vardas ir pavardė rašomi lietuviška forma ir lietuviškais rašmenimis…“ (4 str. 1 d.). Tik asmenvardžių lietuviškos formos nereikėtų dėti į vieną gretą su lietuviškais rašmenimis, – lietuviškais rašmenimis rašytini visokie Lietuvos Respublikos piliečių vardai ir pavardės, o ne lietuvių asmenvardžių forma gali būti ir nelietuviška. Taip pat netinka vienodai vertinti nelietuviškus Lietuvos piliečių ir užsieniečių vardus ir pavardes.
Seimo nario Česlovo Stankevičiaus pateiktas projektas nuo lietuviškų asmenvardžių iš viso atsiriboja. Kalbama tik apie nelietuviškus vardus ir pavardes, tai rodo ir jo pavadinimas: Lietuvos Respublikos nelietuviškų vardų ir pavardžių rašymo dokumentuose įstatymas. Kad nutylimi lietuviški asmenvardžiai, aišku, yra projekto trūkumas, todėl jis negali konkuruoti su kitais projektais. Iš jo neaišku, kas ir kaip reglamentuotų lietuviškų vardų ir pavardžių rašymą dokumentuose. O blogiausia, kad nutylėjęs lietuviškus asmenvardžius, projektas nori naikinti Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. sausio 31 dienos nutarimo galiojimą. Tai reikštų, kad netenka galios ir jo pagrindinė nuostata Lietuvos Respublikos piliečių vardus ir pavardes rašyti lietuvių kalbos rašmenimis. Negi ji nebegaliotų ir lietuvių vardams ir pavardėms?
Opiausias visų projektų klausimas – nelietuviškų vardų ir pavardžių rašymas dokumentuose. Bėda ta, kad projektai suplaka visus nelietuviškus lotyniško pagrindo rašmenimis rašomus vardus ir pavardes. Iš tikrųjų jų yra kelios grupės ir į jas reikia skirtingai žiūrėti.
Turėtume skirti užsieniečių ir Lietuvos Respublikos piliečių nelietuviškus asmenvardžius. Reikia atskirai ir aiškiai pasakyti, kad lotyniško pagrindo rašmenimis užrašyti kitų valstybių piliečių vardai ir pavardės Lietuvos Respublikos dokumentuose nurašomi paraidžiui. Čia nėra nieko naujo ir neturėtų kelti ginčų. Tokį jų rašymą buvo numatęs 1991 metų Aukščiausiosios Tarybos nutarimas. Jo trečiasis punktas leido asmenų, turėjusių kitos valstybės pilietybę, vardus ir pavardes rašyti pagal tos valstybės piliečio pasą ar jį atitinkantį dokumentą. Reikia patikslinti tik vieną smulkmeną – vietoj „turėjusių“ formuluoti „turinčių kitos valstybės pilietybę“.
Prie užsieniečių nelietuviškų pavardžių šliejasi su užsieniečiais santuoką sudariusių ir jų pavardę paėmusių asmenų pavardės. Paėmęs kitos valstybės piliečio pavardę, sutuoktinis gauna bendrą šeimos pavardę, o ji susijusi su kitos valstybės pavardžių vartojimo ir rašymo principais. Jie taikomi ir užsieniečio pavardę paėmusiam Lietuvos Respublikos piliečiui, ypač jei santuoka sudaroma ir asmuo gyvena kitoje šalyje. Teisiškai tokios pavardės prilygsta nelietuviškoms užsieniečių pavardėms ir joms gali būti taikomas principas užsieniečių pavardes rašyti nelietuviškais lotyniško pagrindo rašmenimis.
Tačiau Lietuvos Respublikos piliečiams galioja ir bendrasis principas pavardes rašyti lietuviškais rašmenimis. Čia reikia paneigti aiškinimus, kad taip užrašytos pavardės trukdo išreikšti sutuoktinio šeiminius ir iš to kylančius kitus santykius. Juk santuokos ryšį rodo ne pavardžių tapatumas, o teisiniai aktai ir juos liudijantys dokumentai. Už užsieniečio ištekėjusi moteris gali pasilikti ir savo lietuvišką pavardę, dėl to jos ryšiai su sutuoktiniu nė kiek nesusilpnėja.
Įstatyme turėtų būti straipsnis, leidžiantis dvejopą tokių asmenų pavardžių rašymą:
„Su kitos šalies piliečiu santuoką sudariusio ir sutuoktinio pavardę paėmusio Lietuvos Respublikos piliečio pavardė gali būti rašoma tais pačiais rašmenimis kaip ir sutuoktinio pavardė arba lietuviškais rašmenimis pagal tarimą“.
Panašiai dvejopai gali būti rašomi su kitos valstybės piliečiu santuoką sudariusio asmens vaikų vardai ir pavardės.
Taip reglamentavus užsieniečių ir užsieniečių šeimų narių vardų ir pavardžių rašymą dokumentuose, nebeliktų priežasčių ir pretekstų jų painioti su Lietuvos piliečių asmenvardžiais.
Su užsieniečiais nesusijusių Lietuvos piliečių vardų ir pavardžių rašymą aiškiai yra nusakęs Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. nutarimas. Ten nustatyta, kad Lietuvos Respublikos piliečių vardai ir pavardės rašomi lietuvių kalbos rašmenimis. Atskirai pasakyta, kad lietuviškais rašmenimis rašomi ir ne lietuvių tautybės asmenų vardai ir pavardės. Reikia tik patikslinti, kad tas principas taikomas visiems Lietuvoje rašomiems dokumentams, ir atsiriboti nuo užsieniečių šeimų asmenų. Bendroji formuluotė būtų:
„Lietuvos Respublikos piliečių vardai ir pavardės Lietuvos Respublikos dokumentuose rašomi lietuvių kalbos rašmenimis, išskyrus įstatymo nustatytus atvejus“. (Tie atvejai yra dvejopai rašomi užsieniečių sutuoktinių ir jų vaikų vardai ir pavardės).
Aukščiausiosios Tarybos nutarimas, be bendrojo principo, atskirai aptaria ne lietuvių tautybės piliečių vardų ir pavardžių rašymo tvarką. Būtų logiška ir naudinga po bendrojo principo atskirai aptarti ir lietuviškų, ir ne lietuvių tautybės piliečių asmenvardžių rašymą:
„1. Dokumentuose rašomi lietuviški vardai ir pavardės turi atitikti vardų ir pavardžių darymo taisykles ir bendruosius lietuvių kalbos taisyklingumo reikalavimus.
2. Ne lietuvių tautybės Lietuvos Respublikos piliečių vardai ir pavardės rašomi lietuvių kalbos rašmenimis, išlaikant autentiškas asmenvardžių formas. Vardas ir pavardė gali būti rašomi pagal tarimą ir nesugramatinti (be lietuviškų galūnių) arba pagal tarimą ir sugramatinti (su lietuviškomis galūnėmis)“.
Tokie tautinių mažumų asmenų vardų ir pavardžių rašymo principai atitinka ir Lietuvos Respublikos Konstituciją, ir žmogaus teises ginančias tarptautines konvencijas. Asmeniui suteikiama teisė pasirinkti pavardę ir jos struktūrinę (morfologinę) formą, dokumentai jų nekraipo, tik užrašo valstybine kalba. Kai asmenvardžiai nelietuviški, valstybinę kalbą reiškia lietuviški rašmenys. Ši vardų ir pavardžių rašymo tvarka Lietuvoje gyvenantiems tautinių mažumų asmenims nekliūva ir jokių nepatogumų nekelia.
Iš visų kitų išsiskiria lenkų tautybės asmenys, savo vardus ir pavardes reikalaujantys rašyti lenkų kalbos rašmenimis. Tiesą sakant, dabartinė tvarka nekliūva ir paprastiems lenkų tautybės Lietuvos piliečiams. Dėl jos priekaištus reiškia lenkų organizacijų, visų pirma Lenkų rinkimų akcijos veikėjai. Jie kažkodėl nori būti gudresni už kitus.
Lietuvoje gyvenantys lenkai nėra nei geresni, nei blogesni už kitus Lietuvos Respublikos piliečius. Visiems suteikiamos vienodos teisės ir privalomos tos pačios pareigos, taip pat ir pareiga laikytis Lietuvos Konstitucijos. Asmens santykį su valstybe lemia ne tautybė, o pilietybė. O kaip yra pažymėjęs Konstitucinis Teismas, piliečio santykis su valstybe reiškiamas valstybine kalba.
Jei Lietuvos Respublikos piliečio pavardė mūsų valstybės sudaromuose dokumentuose rašoma kitos kalbos rašmenimis, ta kalba vartojama kaip valstybinė. Tokią potekstę Vilniaus krašte turi lenkų pavardžių rašymas lenkiškais rašmenimis, juo labiau, kad tuo nesitenkinama. Einama toliau – siekiama kabinti ir kabinami lenkiški gatvių pavadinimai ir kitokie viešieji užrašai. Net pakelėse prieš gyvenamąsias vietoves norima rašyti sulenkintas Lietuvos vietovardžių formas.
Vardų ir pavardžių rašymas dokumentuose lenkiškais rašmenimis lenkų tautybės Lietuvos piliečius atskirtų nuo kitų Lietuvos gyventojų, o lenkų kalbos vartojimas oficialiose srityse Vilniaus kraštą atribotų nuo visos Lietuvos ir silpnintų jos vientisumą. Piršdami sulenkintus vietovardžius, lenkai Vilniaus kraštą savinasi atvirai ir sąmoningai. Čia už kalbos aiškiai kyšo politika.
Iš pavardžių ir rašmenų politiką daro Lenkijos Respublikos institucijos ir jų vadovai. Lenkija jau keliolika metų įvairiais būdais spaudžia Lietuvą lenkų pavardes dokumentuose rašyti lenkiškais rašmenimis; pastaruoju metu jau užsimenama ir apie sulenkintus vietovardžius. Lietuva kaltinama nesilaikanti pažadų ir sutarties lenkų pavardes rašyti lenkiškais rašmenimis. Dėl pažadų iš dalies galima sutikti. Mūsų vadovai, prezidentai ir premjerai, tokių pažadų iš mandagumo tikrai yra pažarstę, nors kalbos reikalus tvarkyti ne jų kompetencija, – yra Konstitucija, įstatymai, atitinkamos institucijos. Bet sutarties nesilaikymo jokiu būdu negalima prikaišioti. Tokios sutarties, kur lenkų pavardes būtų nustatyta rašyti lenkiškais rašmenimis, nėra ir nebuvo.
Lietuvos Respublikos ir Lenkijos Respublikos draugiškų santykių ir gero kaimyninio bendradarbiavimo sutartis, pasirašyta 1994 metais, numatė asmenų teisę „vartoti savo vardus ir pavardes pagal tautinės mažumos kalbos skambesį“. Lietuvoje taip ir daroma, lenkų vardai ir pavardės rašomi pagal tarimą, t. y. taip, kaip tariama (arba kaip skamba) lenkiškai, tik (tarimo neiškraipant) užrašomi lietuviškais rašmenimis. Sutartis apie rašmenis nekalba ir jų nereglamentuoja. Jokios sutarties dėl pavardžių rašymo Lietuva nepažeidžia.
Keista pavardžių rašymą, juo labiau detalias jų rašymo normas nustatinėti tarptautinėmis sutartimis. Bet pasidavę Lenkijos spaudimui, projektų rengėjai prie asmens vardo ir pavardės vartojimo ir rašymo dokumentuose teisinių pagrindų mini ir tarptautines sutartis. Jei pasiduosime vienam kaimynui, tokių sutarčių su Lietuva gali pradėti reikalauti ir kitos valstybės, kurių tautybių žmonių gyvena Lietuvoje. Taip pat ir tos, kur pavardės rašomos kirilica, jei atitinkamos tautybės Lietuvos piliečiai savo pavardes užsimanytų rašyti savo kalbos rašmenimis. Teisiškai tai tas pat, kas lenkų pavardes rašyti lenkiškais rašmenimis.
Pavardžių rašymo projektų rengėjams reikia priminti, kad kalbos vartojimo klausimus reguliuoja ne tarptautinės sutartys, o norminamieji veikalai ir valstybės teisės aktai. O jei reikia įstatymų, juos leidžia Seimas, laikydamasis savo šalies Konstitucijos.
Apie Seimą prišnekėta visokių dalykų. Bet kai pagalvoji, jis nėra jau toks prastas, nes lietuvių kalbos nepaniekino ir primygtinai kišamo žalingo Vardų ir pavardžių įstatymo nepriėmė. To tikimės ir iš dabartinės kadencijos Seimo. O geriausia būtų įstatymu be užuolankų patvirtinti 1991 m. nutarimo principus ir sustabdyti įgrisusias intrigas.

Straipsnis parengtas pagal pranešimą, skaitytą Seime vykusioje konferencijoje

Andriaus Šiušos piešinys

„Literatūra ir menas“

www.culture.lt
 
 

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra