Ar reikia Varėnoje statyti paminklą Lenkijos kariuomenės kariams?

Autorius: Data: 2010-01-10, 07:33 Spausdinti

2005 m. spalį sukaks 85 metai, kai Lenkijos kariuomenė, sulaužiusi ką tik pasirašytą Suvalkų sutartį, klastingai užgrobė ilgaamžę istorinę mūsų sostinę Vilnių ir rytinę Lietuvos dalį, nužudė, apiplėšė, kankino daug Tėvynei Lietuvai lojalių žmonių. Prie kelio iš Varėnos į Alytų yra kuklus paminklas: „Čia 1920-X-3 ir 4 d. 1, 2, 3, ir 6 p. (pėstininkų) pulkai kovės su lenkais. Atmink, keleivi, kad mes čia žuvom dėl Tėvynės“.

Lenkijos kariuomenės nusikaltimai iš dalies aprašyti Mykolo Biržiškos knygoje „Vilniaus golgota“, Petro Česnulio „Nužmogintieji“. P. Česnulis gimė tuomečio Varėnos valsčiaus Lavysos kaime, už lietuvybę iki 1939 m. kankintas Lenkijos kalėjimuose su Petru Čepuliu (Paūliai), Juliumi Kalanta (Milioniškė, Marcinkonių vls.), Vincu ir Domu Sukackais, Taraila iš Varėnos valsčiaus ir 1500 kitų lietuvių politinių kalinių. Dalies Lenkijos kareivių, partizanų ir žandarų 1919–1939 m. nužudytų Varėnos krašto gyventojų pavardės žinomos:

1. Arlauskas iš Kašėtų k., nužudytas 1923 m.
2. Juozas Bakanauskas, g. Molių k. (Matuizų sen.), sušaudytas 1932-10-14.
3. J. Bakšys, Merkinės mokyklos kapelionas, nušautas 1924-12-17.
4. Julė Biekšaitė iš Biekšių k. (buv. Valkininkų vls., dab. Jakėnų sen.), kareivio nužudyta už nesutikimą šnipinėti Lenkijai 1933 m.
5. Juozas Budnikas-Nedzieckas (Praudos k., Kaniavos vls., 1922 m.).
6. Klimas Gaidys (Marcinkonys), nukankintas 1923 m.
7. E. Gaidys (Marcinkonys), nukankintas 1923 m.
8. Stepas Gražėnas (Kaibūčių k., Merkinės vls.), 1929 m.
9. Simas Jakučionis (Kalvių k., Dubičių vls.).
10. Juozas Juodka (Antakalnio k., Varėnos vls.), 1934 m.
11. Vladas Jurkuvėnas, sušaudytas 1937 m.
12. Augustinas Miliauskas (Šarkiškės k., Matuizų vls.), 1920 m.
13. V. Miškinis (Marcinkonys), 1920 m. spalio mėn. nužudytas Lenkijos kareivių.
14. Apolinaras Molis (Barčių k., Vydenių vls.), 1919 m.
15. Pranciškus Raštutis, Marcinkonių parapijos klebonas, 1920 m. spalio mėn. Lenkijos karių kankinamas mirė.
16. P. Petrušis (Druskininkai), 1928 m.
17. Sakalauskas (Marcinkonys), 1937 m.
18. Tomas Sčesnulevičius (Marcinkonys), 1922 m.
19. Vincas Sčesnulevičius-Blaškus (Kašėtos), 1922 m.
20. Juozas Ulbinas-Navikas (Ulbinų k., Vydenių sen.), 1919 m. sausio 20 d. nužudytas lenkų „partizanų“ su žmona ir sūnumi.
21. J. Ulbinienė-Navikienė (Ulbinų k.), 1919 m. sausio 20 d.
22. Antanas Ulbinas-Navikas (Ulbinų k.), 1919 m. sausio 20 d.

Iš viso Lenkijos okupacinis režimas Lietuvoje ir etninėse lietuvių žemėse tada nužudė mažiausiai 100 civilių ir 500 karių, sumušė ir sužalojo apie 2 000 kalinių ir 600 gyventojų. Nukentėjo ir 50 kunigų, 73 mokytojai. 1921 m. Lydos kalėjime pusmetį varginti visi Žiūrų ir Trakiškių kaimų vyrai, Valkininkų bažnyčios šventoriuje suimta 30 moterų, o Dargužių kaime suimti ir sumušti 55 vyrai. Jie tardyti ir kankinti Lukiškių kalėjime. 1927 m. uždarytos 42 lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ mokyklos.

Per du dešimtmečius Lenkija nuskurdino, nutautino etnines lietuvių žemes, dalį jų dovanojo geriausiai prieš Lietuvą kovojusiems karininkams. Pagal sutartis teisėtai atgavome tik trečdalį Vilniaus krašto, bet okupacijos padarinius jaučiame iki šiol. Lenkija atsisako pripažinti rytinės Lietuvos dalies okupacijos padarinius, krikščioniškai strateginio partnerio dėl jų atsiprašyti, daug skiria zlotų buvusių rytinių „kresų“ polonizacijai, dėl to negalima visiškai pagerinti valstybių santykių.

Rugpjūčio 19 d. Lenkijos užsienio reikalų ministerija įteikė Lietuvai notą (antrąją po 1938 metų), reikalaujančią prie Lenkijos kariuomenės karių kapų Varėnos miesto kapinėse pastatyti paminklą, nes buvęs bažnyčios šventoriuje suiro ir buvo nuvalytas. Rusija ir Vokietija savo kariuomenėms paminklų „atstatyti“ nereikalauja. Varėnos rajono laikraštis „Merkio kraštas“ rugsėjo 2 d. pranešė, kad „Varėnoje nugriautos paminklinės kolonos pasigedo net Briuselis Lenkijai pareiškus griežtas pretenzijas dėl Šv. Arkangelo Mykolo bažnyčios šventoriuje prieš pustrečios savaitės nugriauto pavojingai sueižėjusio ir jokios meninės vertės neturinčio obelisko, pastatyto Lenkijos okupacijos metais žuvusiems lenkų kariams atminti“.

Straipsnio autorė Anelė Rudėnaitė „Merkio krašte“ (2005-09-02) toliau rašo, kad „viskas prasidėjo šių metų liepos 19 dieną, kai Varėnos bažnyčios klebonas ir Alytaus apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento Varėnos rajono vyr. inspektorius gavo UAB „Varėnos statyba“ generalinio direktoriaus pranešimą, kad bažnyčios šventoriuje stovintis senas paminklas yra avarinės būklės ir „griūdamas gali atnešti nelaimę“. „Varėnos statybos“ darbininkai nuo birželio 1-osios atlieka bažnyčios fasado apdailos darbus. Būtent jie pirmieji ir pastebėjo, kad 4 metrų aukščio sena betoninė kolona yra keturiose vietose giliai įtrūkusi, nuo jos krenta betono luitai, metalinė maždaug 2 milimetrų storio sutvirtinimo viela surūdijusi ir toks statinys realiai kelia grėsmę žmonių gyvybei.

Rugpjūčio 1 dieną klebonas apie gautą perspėjimą dėl griūvančios kolonos raštiškai informavo rajono architektūros ir kraštotvarkos skyriaus specialistus, prašydamas „apsvarstyti ir priimti atitinkamą sprendimą“. 1994 metais prie Valkininkų bažnyčios sutrūkęs betoninis paminklinis kryžius virsdamas užmušė 3 metukų mergytę. Klebonas neslėpė nuogąstaująs, kad Varėnos bažnyčios šventoriuje, kur netrūksta nei kunigo kapą lankančių tikinčiųjų, nei po katechezės užsiėmimų bėgiojančių vaikų, nenutiktų dar viena tragedija. Rajono architektūros ir kraštotvarkos skyriaus vedėjo pavaduotojos pasirašytas atsakymas buvo trumpas ir aiškus – minėtasis paminklas „nėra kultūros paveldo objektas ir neturi nei meninės, nei istorinės vertės“, o kadangi jo būklė avarinė, „jį būtina nugriauti“.

Po savaitės pavojų kėlusi kolona, kurios pagrindą sudarė 4 vienas ant kito uždėti betoniniai šulinio rentiniai, buvo nugriauta.

Jau tą patį vakarą Varėnoje apsilankė lenkų žurnalistai, o rytojaus Lenkijos dienraštis „Rzeczpospolita“ pasipiktinęs pranešė, kad vietos savivaldybei leidus, Varėnoje nugriautas paminklas lietuvių-lenkų kovose 1919–1923 metais žuvusiems lenkų kariams atminti, tuo pažeista nežinoma Lietuvos bei Lenkijos sutartis ir Lenkija griežtai reaguos į paminklo nugriovimą.

Kitą dieną Lenkijos ambasada Vilniuje Lietuvos užsienio reikalų ministerijai įteikė notą, kurioje pareikalauta atstatyti Varėnoje nugriautą paminklą. Rajono meras Vidas Mikalauskas per Lietuvos radiją viešai pripažino rajono architektūros ir kraštotvarkos skyriaus specialistų nekompetentingumą ir pažadėjo, kad nugriautas paminklas bus atstatytas iš rajono biudžeto lėšų. Lenkų žurnalistai Varėnoje pradėjo lankytis kone kasdien.

Lenkijos ambasados atstovai, kaip ir kasmet, praėjusių metų lapkričio 1-ąją atvykę prie paminklinės kolonos šventoriuje padėti gėlių ir uždegti žvakučių, kažkodėl niekaip nesureagavo į perspėjimą dėl obelisko avarinės būklės. Svečiai net nežinojo, kad 1995 metais 18 lenkų karių ir 1 lietuvio palaikai su Lenkijos ambasados žinia ir lenkams dalyvaujant, buvo iškilmingai perlaidoti senosiose Varėnos kapinėse.

Rajono meras V. Mikalauskas patvirtino, kad yra dokumentai apie buvusio rajono mero Kazimiero Velžio ir lenkų susitarimą, jog paminklas turi būti perkeltas ten, kur ilsisi lenkų karių palaikai. Prieš dešimtį metų K. Velžys raštu yra atsakęs, kad į žemę įkastos betoninės iš kelių dalių sudėtos tuščiavidurės kolonos perkelti nėra techninių galimybių. Rajono meras V.Mikalauskas neatsisakė anksčiau viešai pareikštos savo pozicijos, kad dėl paminklo „yra necivilizuotai ir kvailai pasielgta“. Jo įsitikinimu, būtinai derėjo pasikviesti Lenkijos ambasados atstovus ir tik drauge su jais spręsti paminklinės kolonos likimą. Mero nuomone, lietuviams kolona galbūt neturi nei meninės, nei istorinės vertės, tačiau lenkams ji yra svarbus istorinis atminimas ir didelė vertybė. Anot rajono vadovo, „žuvę – visi lygūs“, o kadangi yra „tam tikras civilizuotas įsipareigojimas“, vadinasi, paminklas turi būti atstatytas.

V. Mikalauskas neslėpė, kad Lietuvos užsienio reikalų ministerija kone kiekvieną dieną jam skambina telefonu ir reikalauja sprendimų. Jo žiniomis, Lenkijai pareiškus notą Lietuvai, jau būta atvejų, kai atšaukiami mūsų šalies vadovų vizitai užsienyje arba jiems atvirai priekaištaujama. Neigiama nuomonė apie Lietuvą pasiekė net Europos Sąjungos sostinę Briuselį. Meras sakė ketinąs siūlyti rajono tarybai priimti politinį sprendimą dėl paminklo atstatymo. Kitas sprendimas būtų – dėl lėšų skyrimo.

V. Mikalauskas taip pat neatmetė galimybės, kad rajono taryba artimiausiame posėdyje pateiktu klausimu apskritai gali nubalsuoti prieš.

Seimo narys, istorikas Algis Kašėta, prieš dešimtį metų dirbęs Alytaus apskrities kultūros paveldo inspektoriumi ir dalyvavęs perkeliant lenkų karių palaikus iš bažnyčios šventoriaus į miesto kapines, „Merkio kraštui“ patvirtino, kad jam taip pat neteko matyti tarpvalstybinės sutarties ar dalyvauti ją pasirašant. Tačiau A. Kašėta teigė skeptiškai vertinąs ketinimus atstatyti nugriautą paminklą. Pirmiausia, jo nuomone, autentiško paminklo atstatyti neįmanoma, nes nėra išlikusio detalaus piešinio. Kam reikalinga nevykusi kopija? O jei jau yra įsipareigojimas, anot istoriko, tai verčiau atminimui kapinėse pastatyti ne buvusį „griozdą“, o paprastą kryžių su užrašu.

Seimo narys neslėpė manąs, kad Lenkijos notą Lietuvai lėmė artėjantys Lenkijos seimo rinkimai, vykstantys šį rudenį. Matyt, pasak jo, kai kurie lenkų politikai nusprendė susikrauti sau politinį kapitalą, pasinaudodami bet kuria palankia galimybe.

A. Kašėta pripažino galįs pasididžiuoti lietuvių – varėniškių – tolerantiškumu, kurie tik beveik po šimtmečio ryžosi nugriauti buvusią okupacinę valdžią menantį paminklą ir tik tuomet, kai šis išties tapo visiems pavojinga griuvena“.

„Vilnijos“ draugija, Lietuvių švietimo draugija „Rytas“ ir kitos visuomeninės organizacijos, tęsiančios tarpukario lietuvių organizacijų darbą ir atstovaujančios nuo Lenkijos okupacijos nukentėjusiems piliečiams, stebisi Lietuvos užsienio reikalų ministerijos, Varėnos rajono mero pozicija ir primena, kad reikia laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos, įstatymų, tarptautinių aktų, Lietuvos Respublikos ir Lenkijos Respublikos draugiškų santykių ir gero kaimyninio bendradarbiavimo sutarties, kurioje numatytas skirtingas istorijos vertinimas. Lenkijos kovų atminimo tarybos sekretorius Andrejus Pševožnikas Lietuvoje yra statęs ir restauravęs nemažai paminklų Lenkijos okupacinei kariuomenei ir Armijai krajovai. Jeigu Varėnos obeliskas Lenkijai buvo svarbus, kodėl jie laukė, kad paminklas griūdamas ką nors užmuštų? Jeigu į tą vietą reikėjo kviestis Lenkijos ambasados atstovus, kodėl jie neatsiklausė Lietuvos ambasados ir Lenkijos lietuvių, ar jų neįžeis Seinuose pastatytas paminklas etninių lietuvių žemių „išvadavimui“ nuo lietuvių?

Ar tinka už Lietuvos mokesčių mokėtojų pinigus statyti paminklą prieš juos kovojusiai kariuomenei ( nebent su užrašu „Čia – Lenkijos kariai, 1920 m. įsiveržę į Lietuvą“)? O gal palaikus atiduoti Lenkijai, jeigu ji tuo rūpinasi? Ar statyti paminklus savo kariams nepaprašys ir Vokietija, Rusija? Ultimatumų laikai praėjo, reikėtų atsisakyti ir nedraugiškos užkulisinės veiklos.

O kas sutvarkys Lietuvos karių kapus prie Varėnos, kas pastatys paminklą Varėnos rajono Valkininkų kapinėse, kur palaidoti 1944 m. birželio 10 d. Armijos krajovos žiauriai nukankinti Mykolas Biekša, Feliksas Michelbertas (Krūminių k., Matuizų vls.), Konstantinas Kukė, Vincas Molis (Giniūnų k.)? Kas pastatys paminklus Marcinkonių, Vydenių kankiniams? Kada Lenkija atlygins okupacinės kariuomenės ir Armijos krajovos aukų giminėms? (aukų sąrašą žr. „Armija krajova Lietuvoje“, V. – K., 1995 m., p. 104–122).

Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtinta komisija Armijos krajovos veiklai Lietuvoje įvertinti nustatė, kad „Lenkija 1920–1922 m. okupuodama ir aneksuodama Lietuvos sostinę Vilnių su Rytų Lietuva, vykdydama prievartinio lenkinimo politiką, ilgam aptemdė lietuvių ir lenkų tautų santykius. […] Dabartinėje lenkų istoriografijoje Armija krajova vadinama Lenkijos pogrindinės valstybės ginkluotomis pajėgomis […] Armijos krajovos partizanai Rytų Lietuvoje taip pat padarė nusikaltimų žmoniškumui, įvairiais motyvais yra terorizavę ir žudę niekuo nekaltus civilius gyventojus, daugiausia lietuvius“.

Kaip pareiškė Lietuvos centro sąjunga, pagarbos ženklo atstatymas okupaciniam karui reikštų ne tik pagarbą okupantams, bet ir pripažintų teisėtais jų tikslus. Sprendžiant iš notos, Lenkija tai pripažino ir dėl to organizavo nedraugišką spaudimą Lietuvai.

Obeliską reikėjo nugriauti net dėl keturių priežasčių. Pirma, jis buvo avarinės būklės ir nebebuvo galima laukti, kada jis pats nugrius. Antra, jo išsaugoti ir perkelti nebebuvo įmanoma. Trečia, jis kompromitavo Lenkiją, liudydamas jos barbariškumą laidojant svetimšalius plėšikus ir žmogžudžius bažnyčios šventoriuje ir statant jiems 4 metrų koloną. Ketvirta, paminklo užrašas buvo neteisingas: jis turėjo būti ne „Kovotojams už tėvynę atminti“, bet „Lenkijos okupantams atminti“. Varėnos kraštas niekada nebuvo nei etninės lenkų žemės, nei teisėta Lenkijos valstybės dalis. Ir ką svarbiau Tėvynėje pagerbti – kankinius ar jų žudikus?

Lenkijos URM savo nepagrįstą notą turėtų atsiimti. Okupacinio laikotarpio problemas (tarp jų ir svetimų paminklų tvarkymą) turėtų reguliuoti valstybių sutartis, kurią Lenkija 1993 m. atsisakė pasirašyti.
Okupacijos paminklai ir jų garbinimas įžeidžia Lietuvos piliečius. Lenkija pirmiausia privalo atsiprašyti už okupacijos padarinius ir leisti statyti paminklus žuvusiems Lietuvos kariams Augustave, Suvalkuose, Seinuose, nutraukti nedraugiškus veiksmus reikalaujant keisti lietuvių abėcėlę ir uždarinėjant lietuvių mokyklas Lenkijoje bei statant lenkiškas mokyklas Lietuvoje.

Lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ valdyba

Nuotraukoje: Hum. m. dr. K. Garšva

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra