Ar reikalingi Lietuvai valstybiniai miškai? Arba miškasodžiui artėjant

Autorius: Data: 2011-04-04, 07:06 Spausdinti

Šarūnas LAUŽADIS

Ar miškas auga tik tam, kad jį nukirstume ir parduotume? Manau, kad ne. Tai įrodo ir kiekvieną pavasarį per Lietuvą nuvilnijančios miškų sodinimo ir tvarkymo talkos, kurios paprastai turi ne tik kultūrinę ir sveikatinimo, bet ir sakralinę prasmę: jos būna skirtos ir sukaktims pažymėti, ir nusipelniusiems veikėjams atminti, ir pan. Ypač gilios Lietuvoje Ąžuolų sodinimo ir garbinimo tradicijos. Daugelis žino Šaravų ąžuolą, augantį Kėdainių rajone, kuriam apglėbti reikia trijų žmonių. Pasakojama, kad prie jo rinkdavosi 1863 metų sukilėliai ir čia duodavo priesaiką. Lietuvių kovą už spaudos laisvę mena Bielinio ąžuolas, augantis Biržų rajone.

Ąžuolai įvairiomis progomis ar sukaktims atminti sodinami ir mūsų laikais. Ąžuolus ant Tauro kalno Vilniuje sodino Pirmojo Sąjūdžio suvažiavimo dalyviai, pasodinti 500 ąžuolų netoli Ukmergės brolžudiškam Pabaisko mūšiui priminti, ošia 125 ąžuolų alėja Pasandravyje Maironiui atminti, 200 ąžuolų giraitė Lenkimuose Simonui Daukantu. Pergalei Žalgirio mūšiyje įamžinti savanorio Alfonso Bajarsko iniciatyva netoli Cinkiškio pradėtas sodinti Žalgirio mūšio memorialinis parkas, o grupelė vilniečių, vedama Vitaliaus Stepulio, 1989 m. ėmėsi iniciatyvos sodinti Lietuvos Tautinio Atgimimo ąžuolyną dr. Jono Basanavičiaus tėviškėje Ožkabaliuose. Sodinimo vajus inicijavo „Ąžuolyno“ bendrija: pasodintas Signatarų ir Seimo narių ąžuolynas prie Dukštų, ąžuolynai Švenčionių krašto rezistentams bei šio krašto šviesuoliams Cirkliškio parke, pradėtas ąžuolynas Medininkuose. Nemažai ąžuolynų, skirtų Lietuvos tūkstantmečiui ar kitoms sukaktims paminėti sužaliavo ir paskutiniaisiais metais.

Šiemet – Tarptautiniai miško metai, todėl miškų tvarkymo ir sodinimo akcijos bus gausesnės nei įpratai, laukiama talkininkų antplūdžio ir visą šalį apimsiančioje akcijoje „Darom 2011“, vyksiančioje šių metų balandžio 16-ąją. Tačiau atminkime, kad vien entuziazmo tokiems renginiams per mažai, nes bet kokioms akcijoms organizuoti ir vykdyti būtina ir materialinė bazė. Nuo seno tokių sveikatingumo – kultūrinių akcijų, tarp jų ir kasmetinių talkų „Darom“, vykdymo našta tenka valstybės įmonių – miškų urėdijų miškininkams, nors jų kasdienybė ir šiaip nėra lengva. Todėl pagrįstą nerimą kelia populistiniai siūlymai valstybines miškų urėdijas panaikinti, o valstybinius miškus palaipsniui privatizuoti… Kas tuomet rūpinsis Lietuvos miškų atsodinimu, sveikos aplinkos ir mūsų tautinio paveldo, išsaugojimu, kokioje aplinkoje gyvens mūsų vaikai ir vaikaičiai?

1. Valdymo tobulinimas ar bandymai privatizuoti?

Jau daugiau nei dvejus metus vyksta kryptingas valstybinių miškų sistemos puolimas. Iš pradžių valstybės įmonės miškų urėdijos susilaukdavo kaltinimų iš verslininkų, neva jos neaprūpina medienos perdirbimo pramonės žaliavomis, o pirmenybę teikia medienos eksportui į užsienį. Tačiau statistika parodė visai kitką – iš Lietuvos valstybinių miškų eksportuojama 3 kartus mažiau medienos negu iš Latvijos ar Estijos valstybinių miškų. Tuomet, siekiant diskredituoti valstybinę miškų sistemą ir jos vadovus, šmeižto ietys buvo nukreiptos į Generalinės miškų urėdiją. Skundai pasiekė ne tik pavienius Seimo narius, bet ir Seimo Audito komitetą bei net Valstybės kontrolę. Pastarosios buvo prašoma atlikti valstybinių miškų ūkio veiklos auditą ir įvertinti ar racionaliai naudojamas miškų urėdijoms patikėtas valstybės turtas – miškai. Valstybės kontrolieriai beveik metus kruopščiai tikrinę valstybinės miškų sistemos 2007-2009 metų veiklą, rimtų trūkumų valstybinių miškininkų darbe nerado.

Nepavykus pasiekti sau palankaus rezultato per Valstybės kontrolę buvo pasitelktas pagalbon Lietuvoje jau magišku tapęs žodis – privatizavimas. Tiek visuomenei, tiek valdančiosioms institucijoms buvo pateikiamos absurdiškiausios valstybinių miškų privatizavimo priežastys: neva valstybinių miškų urėdijos dirba neefektyviai, neva valstybinių miškų valdymo centralizavimas padėtų mažinti valdymo išlaidas, neva padidėtų įplaukos į valstybės biudžetą. Tačiau valstybinių miškų privatizavimui nepritarė nei šalies valdžia, nei visuomenė. Siūlymą privatizuoti valstybinius miškus sukritikavo ir Mokslų akademija, ir Rašytojų klubas, ir kitos organizacijos, tarp kurių – net Žaliųjų judėjimas.

Nepavykus šiai užmačiai, imtasi kitų veiksmų – buvo kreiptasi net į aukščiausias instancijas, siūlant panaikinti valstybinę miškų žinybą ir pakeisti vadovus. Siekiant suklaidinti visuomenę ir diskredituoti valstybinių miškų sistemos vadovus, buvo pasitelktos visos įmanomos priemonės: nuo anoniminių skundų, pavadintų „girininkų pagalbos šauksmu“ ar kitais skambiais pavadinimais iki už įvairius prasižengimus atleistų miškų urėdų organizuotų viešųjų ryšių akcijų. Tik niekas nekalba apie tai, kad už šio populistinis šūkio slypi tam tikros verslininkų dalies noras, suklaidinant visuomenę ir šalies vadovus, įkelti koją į Lietuvos valstybinius miškus. Jis iškeltas siekiant apžioti miškus – vieną paskutiniųjų gardžių potencialios privatizacijos kąsnių, o vėliau, pagal Latvijos bei Estijos scenarijus, miškų vietoje palikti „kalnus kelmuotus“…

2. Gautos ir negautos pajamos

Kiek bekeisi iškabas ar bestumdysi kėdes, pinigų dėl to daugiau neatsiras, o bet koks „galvų kapojimas“ ar „kėdžių stumdymas“ būtų tik sąmoningas tiek miškų urėdijų, tiek ir viso valstybinio miškų ūkio žlugdymas. Juk visiškai akivaizdu, kad bet kokiu atveju miškininkų įnašas į Lietuvos biudžetą niekaip neišgelbės gilioje duobėje atsidūrusios valstybės finansų sistemos – 2010 m. miškų urėdijų į valstybės biudžetą sumokėti apie 46 mln. litų tesudarė apie 0,2 proc. biudžeto įplaukų…

Pasaulinė patirtis rodo, kad visose šalyse yra valstybiniai miškai, tik jų valdymo modeliai ir jiems priskirtos pagrindinės funkcijos gali būti įvairūs. Laikas parodė, kad Lietuvos miškų valdymo sistema daugeliu aspektų pranašesnė nei mūsų kaimynų ir laikmečio išbandymus atlaikė. Tačiau miškų valdymas reikalauja nuolatinio dėmesio, todėl svarbiausia – būti lankstiems ir nebijoti naujo požiūrio. Ypač svarbu nuolat tobulinti apskaitą, nes komerciniuose sandoriuose siekiama tikslaus medienos kiekio ir kokybės įvertinimo. Tuo tarpu daugybė atliktų tyrimų įrodo, kad vykdant miško ruošos darbus, praktiškai visada susidaro medienos nuostolių. Taip atsitinka, visų pirma, dėl to, kad medienos ruoša, išsiskiria iš kitų ūkio šakų savo unikalumu, nes miške, kaip ir visoje gamtoje nėra kelių idealiai identiškų individų. Kiekvienas medis, kiekvienas pagamintas rąstas skiriasi savo ilgiu ir šakotumu, nulaibėjimu ir kreivumu, žievės storiu ir panašiai.

Paruoštos medienos kiekis taip pat priklauso nuo kirtimo būdo, augavietės derlingumo, medienos padaringumo ir vietovės, kurioje kertamas miškas, reljefo, o visi šie ypatumai apsunkina apskaitą. Apskaitos paklaidos atsiranda ir dėl kitų, laikmečio sąlygojamų faktorių – keičiasi medienos asortimentas, didėja atliekų kiekis vis plačiau medienos ruošoje taikant mašininę gamybą. Nesutapimai atsiranda ir dėl to, kad vis mažiau medienos patenka į malkas, o daugiau pagaminama rąstų. Taip atsitinka dėl to, kad malkinė mediena apskaitoma, įskaitant ir žievę, o į rąstų tūrį žievė neįtraukiama. Taip pat laikmečio jau nebeatitinka nenukirsto miško tūrio lentelės, nes jomis vadovaujantis, nustatomi ženkliai didesni padarinės medienos tūriai, nei jos pagaminama tame pačiame plote iš tiesų. Šios lentelės, pavyzdžiui, sumažina plonų, o dirbtinai išpučia storų medžių medienos tūrį. Ypač tai pasakytina apie pušynus.

3. Kaip atsiranda skirtumai tarp apskaičiuoto ir paruošto medienos kiekio?

Taigi, vien dėl išvardintų laikmečio sąlygojamų priežasčių faktiškai pagamintas medienos kiekis paprastai būna mažesnis nei apskaičiuotas pagal nenukirsto miško tūrio lenteles, o šie neatitikimai siekai nuo 3,5 iki 5 procentų. Todėl miškininkai nenuleidžia rankų ir nuolat atlieka tyrimus bei tobulina medienos apskaitos metodus ir normatyvus, o vienas svarbiausių darbų – nenukirsto miško tūrio lentelių tobulinimas.

Kodėl taip yra? Pirmiausia, šios lentelės parengtos vadovaujantis jau gerokai pasenusiomis nuostatomis, nes su medienos apskaitos problemomis susidurta jau tarpukario Lietuvoje. Žinomas miškininkas J.Vilčinskas įrodė, kad pagal nenukirstos medienos tūriui apskaičiuoti plačiausiai taikomą paprastąją Hiubnerio formulę, apskaičiuotas eglinių rąstų medienos tūris jau tuomet neatitiko pagaminto iki 3 proc., o pušinių net iki 5 procentų. Išliko ši problema ir pokario metais, kuomet buvo priimtos ir ilgą laiką naudotos vadinamos „sąjunginės“ stačiojo miško tūrio apskaičiavimo lentelės. Tiesa, atkreipus dėmesį į nuolat atsirandančius paskaičiuotos stačiojo miško ir pagamintos medienos produkcijos tūrių skirtumus, buvo sukurtos vietinės stačiojo miško tūrio lentelės. Deja, sovietmečiu viską lėmė „aukšti gamybiniai rodikliai“, nuo kurių priklausė tiek partinių veikėjų požiūris į ūkio šaką, tiek ir vadovų uždarbis, todėl į lenteles buvo įtraukta visa teoriškai galima gauti mediena. Atkūrus nepriklausomybę, jau pirmajame „Medienos tūrio lentelių“ leidinyje (1997 m.) buvo išspausdintos naujos, medienos stambumo kategorijas aprašančios lentelės, parengtos vadovaujantis žinomų miškininkų A. Kuliešio, A. Tebėros, V. Ežeraičio, K. Gudo, M. Gradeckienės, M. Jankausko, B. Šustojo, K. Narbuto ir kitų darbais. Vėliau, atsižvelgus į laikmečio diktuojamus pokyčius, minėtos lentelės buvo praplėstos, tačiau jose išliko nemažai trūkumų, iškraipančių miškininkų darbo rezultatus.

Vienas jų – lentelėse neįvertinta tai, kad keičiasi medienos asortimentas. Paskutiniu metu rinka reikalauja daugiau mažesnio ilgio rąstų, o juk skirtingo asortimento rąstams paruošti ir skirtinga medienos išeiga. Kaip žinoma, pagal nenukirsto miško tūrio lenteles yra apskaičiuojamas likvidinio (stiebo dalis iš kurios bus pagaminta produkcija pardavimui) medžio stiebo tūris. Tačiau lentelėse neįvertinta tai, kad stiebas realizuojamas jau sudalijus jį į tam tikro ilgio rąstus, o realizavimui paruošti rąstų ruošiniai pagal normatyvus turi būti nustatytu dydžiu ilgesni nei nurodyta asortimente, t. y., su 5-10 cm užlaidomis, kurios neįskaitomos į parduodamą kiekį. Be to, atliekant kiekvieną pjūvį iki 1-1,5 cm kamieno susmulkinama į pjūvenas. Kadangi paskutiniu metu iš to paties stiebo sugaminamas didesnis rąstų skaičius, vadinasi, ruošos metu padaroma daugiau pjūvių ir paliekama daugiau užlaidų. Tai reiškia, kad didėja nuostoliai dėl pjūvių ir užlaidų, kurie neįvertinami nenukirsto miško tūrio lentelėse. Ką tai reiškia skaičiais? Paimkime paprasčiausią pavydį: pjaustant medžio stiebą į 6 m ilgio ruošinius, faktiškai vienam ruošiniui reikia apie 6,06-6,12 m rąsto arba 4 ruošiniams paruošti sunaudojamas apie 24,3–24,5 m ilgio stiebas. Tuo tarpu pjaustant tą patį stiebą į 3 m ilgio ruošinius, padidėja ir bendras užlaidų ilgis, ir pjūvių skaičius, todėl atitinkamai 8 ruošiniams jau sunaudojama 24,6–25,2 m ilgio stiebo.

Reikia pasakyti, kad miškininkai rankų nenuleidžia ir toliau vykdo tyrimus, rengia naujus teisės aktus, deja, ne viskas nuo jų priklauso – neretai pagal laikmečio reikalavimus miškininkų parengti nauji teisės aktai ilgai klaidžioja valdiškais koridoriais kol būna priimti arba taip ir lieka nepriimti, o drąsios iniciatyvos užgesta.

4. Miškas – tai ne vien pajamos už parduotą produkciją

O dabar – atmeskime visuomenei peršamą brutualų požiūrį, esą, miškininkų darbas – tai mišką išauginti, nukirsti ir parduoti, ir pagalvokime, kas sukūria miško rekreacinę ir egzistencinę vertę? Nepamiršikme, kad daugeliui žmonių vien galimybė pabūti medžių apsuptyje suteikia tiek teigiamų emocijų, tokį sveikatos antplūdį, kuris neprilygsta jokiems pinigams. Tiesa, kai kurie mokslininkai mėgino tai įvertinti pinigais. Pavyzdžiui, Merilendo universiteto (JAV) mokslininkai, norėdami įvertinti rekreacinę miško vertę, vykdė gamtoje besilankančių žmonių apklausą apie lankymosi miške tikslus ir jame patiriamas emocijas, lankymosi trukmę, dažnumą ir materialines sąnaudas, susijusias su išvyka. Ir ką gi? Paaiškėjo, kad maloniems pojūčiams, kuriuos patiria vienos dienos poilsio miške metu, žmonės skiria 240 Lt vidutiniškai vienam žmogui. Tuomet ši mokslininkų grupė ištyrė dar vieną svarbų faktorių – egzistencinę miško vertę. Paaiškėjo labai įdomus dalykas – net tie žmonės, kurie niekada nevyksta į mišką, yra patenkinti, kad jie turi galimybę bet kada jame apsilankyti ir yra pasiruošę už šią galimybę mokėti pinigus. Apklausos rezultatai parodė, kad, kaip kompensacija už miško išsaugojimą, galėtų siekti vidutiniškai daugiau nei 900 Lt žmogui į metus! Ši suma daug kartų viršija pelną, gaunamą iškirtus atitinkamo ploto mišką, didesnė ir už rekreacinę miško vertę…

Ne mažiau miško vertę jaučia ir išsivysčiųsių Vakarų Europos šalių gyventojai. Pavyzdžiui, Vokietijoje miškas, kaip ir Lietuvoje, laikomas vieninga nedaloma sistema, todėl miškininkai valstybiniuose miškuose vykdo kompleksinę miškų ūkio veiklą – veiklą, apimančią miškų atkūrimą, priežiūrą, apsaugą, miškų išteklių naudojimą, prekybą mediena bei miško ištekliais. Niekas nenuginčys, kad Vokietijos ekonomika yra viena stipriausių pasaulyje, tačiau akivaizdu, kad ne pajamos iš valstybinių miškų užtikrina šios šalies klestėjimą. Greičiau atvirkščiai – klestinčios ekonomikos sąskaita šioje šalyje skiriamos dotacijos iš biudžeto valstybinių ir privačių miškų priežiūrai, nes ir šalies visuomenė, ir politikai gerai suvokia gamtosauginę ir socialinę miškų vertę, ir neteikia pirmumo iš miško gaunamai ekonominei naudai. Vokietijos miškininkai atlieka daug valstybės deleguotų funkcijų, kurių vykdymui už parduotą medieną gautų pinigų neužtenka, todėl jiems skiriamos dotacijos iš biudžeto. Gaudami pakankamo dydžio subsidijas, Vokietijos miškininkai vykdo visų miškų kontrolę, miško savininkų švietimą, teikia paslaugas ir konsultacijas privačių miškų savininkus, vykdo moksleivių aplinkosauginį švietimą, prižiūri miškų kelius, stebi ir nustato gaisrų židinius, plėtoja turizmą ir pan. Bet reikia pažymėti, kad miškininkams kartu nurodomas ir darbo vietų skaičius, kurį jie turi išlaikyti. Taip kartu sprendžiamos ir užimtumo problemos, ir išlaikomi gyventojai kaimo vietovėse…

Miško vertę puikiai suvokia ir Jungtinės Karalystės visuomenė. Iškilus sunkumams, šioje šalyje buvo parengtas panašus į Lietuvos biudžeto skylių kamšymo planas, o tarp įvairių priemonių numatytas ir miškų privatizavimas. Tam pritarusi vyriausybė tikėjosi surinkti per 250 mln. svarų (apie milijardą litų). Tačiau britų visuomenė pasirodė esanti pilietiška, o žiniasklaida itin audringai reagavo ir plačiai informavo visuomenę apie miškų išsaugojimo kampaniją. Su prašymais stabdyti šią iniciatyvą į konkrečius Parlamento narius kreipėsi garsenybės ir žvaigždės… Pagaliau premjeras D. Cameronas buvo priverstas atšaukti jo paties pristatytą miškų privatizacijos idėją, o miškus privatizuoti pasiūliusi aplinkos ministrė C. Spelman viešai atsiprašė. Taip, tai buvo kažkas panašaus į Sąjūdžio laikus Lietuvoje…

5. Ar Lietuva jau „trečiojo pasaulio“ šalis?

Gaila, bet Lietuvoje neretai viena ar kita idėja taip suabsoliutinama, lyg tai būtų vienintelis ir neišvengiamas kelias. Taip atsitiko ir su miškais: užsienio analitikai išanalizavę mūsų miškininkų veiklą, pateikė savas išvadas ir, kaip vieną iš galimų kelių, pateikė Latvijos kelią. Ūkio ministerija paskubėjo jais patikėti ir rekomendavo mūsų miškininkams imti pavyzdį iš latvių, net neįsigilinusi kas iš tikro pas juos įvyko? Pasirodo, Latvijos vyriausybė atsisakė ilgus metus šalyje vyravusios kompleksinės miškų priežiūros sistemos ir atskyrė miško ruošą nuo priežiūros. Ir kas iš to išėjo? Ogi vieni rangovai mišką pirko, kiti kirto, tik naujų miškų sodinti niekas neskubėjo… Panašiai buvo pasielgta ir Estijoje, o netrukus ir Lietuvoje buvo iškelta mintis vietoj 42 miškų urėdijų įkurti vieną valstybinę miškų įmonę ir eiti privatizavimo keliu…

Pasidomėję svetur, pamatysime, kad tai ne pats pažangiausias kelias, nes visų išsivysčiųsių šalių miškus globoja valstybė. Tik atsilikusios, daugiausia Lotynų Amerikos ir Afrikos arba taip vadinamos „trečiojo pasaulio“, šalys bejėgiškai bando kamšyti biudžeto skyles, negailestingai eksploatuodamos miškus ir kitus savo gamtinius turtus. Tačiau, pastebėkime, kad net ir toje pačioje Afrikoje yra valstybių, kurios nors ir kęsdamos nepriteklių ir skurdą, nepasuko beatodairiško gamtos išteklių naudojimo keliu. Pavyzdžiui, Kenijos vyriausybė net pasiuntė kariuomenę saugoti nacionalinių parkų, tokiu būdu išsaugodama savo unikalią gamtą, gyvūnus ir pritraukdama į šalį gausius turistų būrius iš viso pasaulio. O juk ir ši šalis galėjo pasukti Somalio keliu, kuriame buvo sunaikinta ne tik gamta, bet praktiškai ir valstybė…

Taigi, lyginant Lietuvą su kitomis šalimis, nerimą kelia jau net aukščiausiuose Lietuvos valdžios sluoksniuose sklindančios nuomonės, esą, valstybės biudžetą reikia gelbėti miškų sąskaita, tai yra, juos privatizuojant. Šis faktas rodo, jog ir mes jau ritamės į atsilikusių trečiojo pasaulio valstybių gretas. Jei taip bus ir toliau, galime ir mes vieną rytą atsibusti kiek akys užmato „kalnus kelmuotus“ tematydami, ir pasijusti kaip ta godi senė prie suskilusios geldos – nei miškų, nei pinigų, nei ateities… Bet kartu dar turime vilties, kad taip ir neatsitiks. Tiesa, jokių specialių visuomenės tyrimų pas mus nebuvo atlikta, tačiau ir be jų pastebėta kaip jautriai, o kai kada net liguistai ir neteisingai mūsų visuomenė reaguoja į bet kokius miško kirtimus. Įdomu ir tai, kad daugelis Lietuvos privačių miškų savininkų savo valdose nevykdo beveik jokios veiklos. Greičiausiai jie tiesiog intuityviai džiaugiasi egzistencine miško verte, suteikdamas jam sakralinę prasmę. Dar daugiau. Dažnas pilietis net nenori girdėti, kad miškuose esantys medžiai, kaip ir žemdirbio pasėti javai, atėjus laikui turi būti nupjauti. Jiems miškas – tai vieta, kur gali laisvai grybauti ir uogauti, žvejoti ar tiesiog poilsiauti…

Gaila, bet Lietuvoje dar tebeegzistuoja ir kitas požiūris į miškus. Tai – įvairaus plauko verteivų, kuriems šalies miškai tebėra patrauklus masalas, požiūris. Tad nieko stebėtino, kad mūsų miškai jau praėjo nemažai įvairių privatizavimo stadijų ir, neabejotinai, bus naujų bandymų pasigviešti visų mūsų bendrą turtą. Tik formos kitos. Vietoje „privatizavimo“, sakysim, gali būti naudojami „valdymo tobulinimo“, „valdymo gerinimo“, „valdymo optimizavimo“ ar kokie nors kiti terminai ir panašiai – mes gi unikalūs. Tai patvirtina ir paskutiniu metu padažnėjusios diskusijos apie Lietuvos valstybinius miškus, kuriose daugiausia akcentuojama ekonominė miško nauda, t.y., kalbama tik apie kuo didesnes miškininkų įmokas į valstybės biudžetą.

Matyt, neatsitiktinai mūsų šalyje nutylima, kad gamtosauga, kuri apima ir miškus, turi būti prioritetinė valstybinės politikos kryptis – kaip tai numatyta Europos Sąjungos politikos gairėse. Niekas nekalba apie tai, kur tuomet plauks iš miškų gaunamas pelnas. Niekas nekalba apie tai, kas tuomet rūpinsis vietos infrastruktūra, kas spręs socialines problemas, remontuos kelius, gesins gaisrus, rūpinsis melioracija, tvarkys poilsinius miškus ir pan.

Tačiau reikia tikėtis, kad Lietuvos visuomenės ir politikų mentalitetas yra šiek tiek aukštesnis už „trečiojo pasaulio“ šalių vadovų ir visuomenės, ir mūsų šalies miškai nebus nuniokoti vardan keistai suvokiamos ekonominės politikos. Dar daugiau. Šiandien galime pasidžiaugti, kad pasodinama nemažai pavienių ąžuolų: parkuose ir skveruose, pakelėse ir prie mokyklų, sužaliuoja ištįsos giraitės. Ypač simboliška, kai į šį darbą įtraukiami vaikai. Tiesa, dabar jie gal dar ne visai suvokia šio darbo prasmę, bet prabėgus keliems dešimtmečiams, jie savaime pajus tos vietos trauką, pajus meilę tai žemei, kur ošia jų pasodinti medžiai, o tuomet pajus dėkingumą ir miškininkams, padėjusiems tuos medžius pasodinti… Taigi, dabar dar kartą paklauskime savęs, paklauskime ir vienas kito – ar reikalingi Lietuvai valstybiniai miškai?

Gamtosauga , , , , , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra