Ar pasikartos Molotovo-Ribentropo paktas?

Autorius: Data: 2012-08-31, 13:45 Spausdinti

Ar pasikartos Molotovo-Ribentropo paktas?

Bronius NAINYS

Molotov-Ribbentrop pakto vardu žinomas, 1939 m. rugpjūčio 23 d. jų pasirašytas ir šiandien Juodojo kaspino dieną minimas dokumentas iš tikrųjų yra Stalino Sovietų Sąjungos – Hitlerio nacių Vokietijos sutartis dėl Baltijos jūros rytinio pakraščio pasidalinimo. Taigi, nors ir neužrašytas, bet savaime suprastas šio pakraščio okupavimas ir nepriklausomų valstybių – Estijos, Latvijos, Lietuvos – panaikinimas. Tai netrukus ir įvyko, o tų kraštų okupacija tęsėsi 50 metų. Per ją lietuvių tauta neteko ketvirtadalio savo vaikų ir dar iš tikrųjų nežinia, kiek milijardų dolerių turto.

Ši istorija yra daug kartų aptarta, aprašyta, todėl vargu ar verta dar kartą ją kartoti. Man šiandien įdomesnis su ja susijęs kitas klausimas: ar ši šiurpiausia bet kada įvykusi lietuvių tautos bei jos valstybės tragedija gali pasikartoti? Praeitis tragiška, bet ji – jau praeitis. Tačiau kas prieš akis, kas laukia ateityje? Tad meskime žvilgsnį ta kryptimi.

Pirmiausia prisiminkime mūsų tautos padėtį aną lemtingą dieną. Lietuva, taip pat, kaip ir šiandien, buvo nepriklausoma valstybė, supama tų pačių kaimynų. Tų pačių mus pasidalijusių kaimynų. Tad pirmiausia klauskime, kodėl jiems tada prireikė mus tarp savęs pasidalinti? Atsakymas ne per sunkus, o pasidalinusiųjų galvojimu, gal net ir logiškas. Juk tik prieš 22 metus buvo pasibaigęs Pirmasis pasaulinis karas. Prieš jį šį Baltijos jūros pakraštį valdė ta pati kaimynė Rusija. 1918 metais jį prarado. Prarado, bet ar atsižadėjo?

Daug žemių prarado ir karą pralaimėjusi Vokietija. Tiesa, ne šiame Baltijos jūros pakrašty, bet plačiuosiuose vakarų, pietų, taip pat ir rytų „vandenyse“. Karo laimėtojai atėmė visas Vokietijos ten turėtas kolonijas. Dėl to gausi vokiečių tauta tapo suspausta nedidelėje Vidurio Europos dalyje ir vos galėjo išsimaitinti. Kurį laiką ji net badavo. Tad troško prarastos erdvės. Vakaruose ją atgauti buvo nebeįmanoma, nes buvę okupuoti kraštai jau suko laisvės keliu. Tad beliko tik rytai, kur Rusijoje ir Ukrainoje tvyrojo neaprėpiami derlingos žemės plotai, Vokietijai labai reikalingos duonos aruodai. Kas gi tuo metu nežinojo vokiečių ,,Drang nach Osten” politikos? Tiems tikslams pasiekti tuose abiejuose kraštuose – Stalin „sojuze” ir Hitler „reiche” – per 22 pokario metus buvo subrandintos ir pakankamos jėgos. O mes tebuvome mažytis minkštas grūdelis jų milžiniškose replėse.

Tiesa, buvo ir šiokia tokia viltis – trečioji Europos jėga: Didžioji Britanija ir Prancūzija, o už jų nugaros mūsų didele drauge laikoma Amerika. Jos, aišku, – Hitler priešai, bet su jomis, ypač su Didžiąja Britanija, žaidė ir mūsų priešas Stalin. Bet žaidė jis ir su Hitler. Atsitiktinai ar ne (tai jau kita tema), visą pavasarį užsitęsusios Londono-Maskvos derybos staiga nutrūko, todėl Hitler išėjus į karą prieš Angliją, didysis bolševikas buvo stipriai kryptelėjęs didžiojo nacio pusėn ir pradėjo jį remti duona ir net karui reikalingomis žaliavomis. O tai Lietuvos aplinką dar labiau jaukė.

Tad tokia tuo laiku Europoje buvo padėtis. Vyko politinė, karinė maišatis, o joje atsidūrė ir Lietuva. Šalia to, ir Maskva, ir Berlynas flirtavo su ja. Ne tik Stalin savo melaginga, fiktyvia savitarpio pagalbos sutartimi, bet ir Hitler Lietuvai siūlė pasukti prieš Lenkiją ir atsiimti Vilnių, tuo laiku net nieko nereikalaudamas. Tokiomis aplinkybėmis ir gimė Molotov-Ribbentrop paktas ir tuo laiku mums nežinomi Baltijos valstybes padalinantys slaptieji protokolai. Po to – ultimatumas, okupacija ir didžioji mūsų tautos tragedija.

Kaip tada pasielgė Lietuva, žinome. Bet ar žinome kodėl? Daug minčių plaukioja šiandienėje erdvėje, daug badymosi pirštais. Reikėjo Maskvos ultimatumo nepriimti, prieš Lietuvą okupuojančius sovietus kovoti. „Vienas kraujo lašas tą gėdą būtų nuplovęs“, – rašė iškilus mūsų poetas Aistis, ir gal nebūtų reikėję 20 000 žuvusių kilnių lietuvių, patriotų partizanų gyvybių jai išpirkti. Reikėjo vokiečių pasiūlymą priimti ir Suomijos pavyzdžiu pasekti – nors rečiau, bet vis dar išlenda ir tokia nuomonė. Buvo jų ir daugiau, bet nė viena nebuvo priimta vykdyti. Tegul jau būna, kaip yra. Bet yra ir teigiančių, tarp kurių esu ir aš, kad Lietuvos vadovybė nežinojo, ką reikėjo tuo atveju daryti, tokiam atvejui nebuvo pasiruošusi. Į galbūt vieną iš drąsiausių, ryžtingiausių, o gal ir išmintingiausių pasiūlymų iš paties prezidento Antano Smetonos lūpų – „Maskvos ultimatumo nepriimkim, kovokim – kariuomenė neparuošta“, buvo mūsų generolų atsakymas. Beje, ne taip jau gerai gaudėsi ir pats prezidentas Smetona, vykdydamas Maskvos įsakymą suimti sąžiningus bei dorus valstybės pareigūnus – vidaus reikalų ministrą Kazį Skučą ir Saugumo departamento direktorių Augustiną Povilaitį. Ką gi, mes patys tą įsakymą vykdysim, mūsų pačių teismas teis. Tiek Lietuvos vadu visą laiką tituluotam Lietuvos valstybės vadovui išmanyti? Na, jeigu ir tas mūsų teismas teis? Ką geresnio taip tiesiog nusikalstamai galvojusi toji mūsų valstybės viršūnė galėjo padaryti? Tad ir pasirinko klusnų, Maskvos įsakytą nieko nedarymo kelią – prieš tokį Maskvos užmojį jokio protesto nepareikšti.

Tai buvo didelė klaida. Ir dar didesnė ji atrodo šiandien, suvokus, kad šiai tragedijai išvengti nesusisiekta, pagalbos neprašyta iš Lietuvai palankių Vakarų valstybių – Prancūziją, Lenkiją net ginklu užstojusios Didžiosios Britanijos, o ypač Amerikos. O tinkami, gerai apgalvoti diplomatiniai žygiai įtakos gal ir galėjo turėti.

Bet… buvo, kaip buvo, yra, kaip yra – madinga sakyti Lietuvoje. Visą tą tragišką laikotarpį iškentusi, 50 okupacijos metų išgyvenusi Lietuva prisikėlė. Gausesnė ir net didesnė negu 1918 metais – su atgautu, Hitler atimtu Klaipėdos ir daliniu Vilniaus kraštais. Šalis nori gyventi ir, be abejo, tokių tragedijų niekada nebepatirti. Ir va, čia ir tas klausimas: ar nuo jų mūsų tėvynė užtikrintai saugi visiems ateinantiems laikams? O gal tokie pavojai dar yra? Ar verta dėl to sukti galvas? Juk šiandien ne 1939-ieji, bet 2012 metai, ir padėtis pasaulyje yra visiškai kita. Kitokie valstybių susigrupavimai, kitokios jėgos ir jų santykiai, ir mes jau tarp jų. Ne vieni, kaip buvome anais laikais, Lietuva – net galingiausios pasaulyje karinės jėgos NATO pilnateisė narė, jėgos, kuri net keliais dokumentais yra įsipareigojusi mūsų laisvę saugoti. Tad ko mums rūpintis? Taip, tai tiesa. Bet…

Liko tie patys kaimynai. Ir ar ne su tokiais pačiais tikslais? Gal jie kiek nors pasikeitę Vakaruose, nors ne pro šalį ir dėl to suabejoti, bet Rytuose? Rusija Lietuvą buvo pagrobusi jau du kartus: XVIII šimtmečio pabaigoje (skriaudė 120 metų) ir 1940 metais (terorizavo 50 metų). Ir kas gali užtikrinti, kad trečio karto jau nebebus? Dėl valstybės ekonominio gyvenimo ir karinio saugumo Baltijos jūros pakrantės reikėjo carui, reikėjo Stalin, kas gali užtikrinti, kad jos nereikia Putin? Ypač neužšąlančio Klaipėdos uosto. Tiesa, gal ne taip labai, nes dabar jis turi neužšąlantį, žymiai didesnį Karaliaučiaus uostą, bet jam to tikrai negana. Šalia to, Baltijos valstybės liko toks pat karinis prietiltis jo priešininkams Vakaruose. Ar Vokietija gali užmiršti, kad Karaliaučius priklausė jai ir Rusijai valdyti buvo atiduotas tik laikinai, tik 50 metų? Ar tas laikas prieš 15 metų baigėsi? Vokietijos norams nuslopinti su Karaliaučiumi susisiekiantis Baltijos jūros pakraštys Maskvai būtų labai parankus. Ar tokie Rusijos ir Vokietijos tikslai mums nieko nesako?

O štai ir klausimas: ar tai supranta Lietuva – visuomenininkai, istorikai, politikai, o ypač valdžios? Turėtų, bet jų laikysena kelia ir abejonių. Ypač dabartinės prezidentės Dalios Grybauskaitės, kuri yra Konstitucijos įpareigota vadovauti valstybės užsieno politikai. Ar ji suvokia, kaip tokiu atveju ir šiuo laiku turėtų elgtis Lietuvos valstybė?

Iš visos jos laikysenos atrodo, jog sunkokai. Drįstu teigti, kad geriausiai Maskvos politiką suvokė pirmasis Lietuvos valstybės vadovas Vytautas Landsbergis. Tokios nuomonės jis laikosi ir dabar. Už tai dažnai ir yra kritikuojamas. A. A. prezidentas Algirdas Brazauskas davė įstojimo į NATO prašymą. Tačiau tuolaikinis Seimo pirmininkas Česlovas Juršėnas viešai pareiškė: Rusija Lietuvos niekada nebepuls. Baigęs kadenciją prezidentas Valdas Adamkus ryšių su NATO jau kietai ieškojo. NATO nare Lietuva tapo Rolando Pakso laikotarpiu. Netrukus pasirodė ir narystės ženklai: Zoknių oro uoste budintys NATO žvalgybos lėktuvai. JAV prezidentas George W. Bush, užsukęs į Vilnių, jį sveikinantiems sostinės gyventojams pareiškė: „Lietuvos priešas yra JAV priešas“. Taip pat NATO statute parašyta, kad užpultą NATO narę stoja ginti visos kitos narės. Lyg turėtumėme būti saugūs ir ramūs, tačiau: „Užtikrinimai puikūs. Pagal juos, jeigu koks piktas Maskvos valdovas pasiųs į Lietuvą tankus, jiems sustabdyti Amerika turi skelbti Rusijai karą“, – rašo savo knygoje „Churchill and Hitler“ žinomas JAV politikas, buvęs kandidatas į prezidentus, nuoširdus lietuvių draugas Patrick J. Buchanan. Tačiau jis čia deda klaustuką. Nepaisant to, kaip mes brangintumėme Baltijos tautų laisvę, ar mes, Amerika, rizikuosime branduoliniu karu prieš šiais ginklais apsirūpinusį priešą dėl kraštų, kuriuose jokių gyvybinių interesų neturime? Tad ar ne apgavystė tokius pažadus dalinti, kai negalime užtikrinti jų vykdymo, klausia šis įtakingas JAV politikas.

Aš dėl to esu optimistas, į tokį mano priminimą atsakė dabartinis Lietuvos kariuomenės vadas generolas leitenantas Arvydas Pocius. Optimizmo nestokojo nė prezidentė D. Grybauskaitė iš NATO narių susitikimo Čikagoje grįžusi, kur į NATO įsipareigojimų dokumentą dar vienas toks užtikrinimas Lietuvai buvo įrašytas.

Puiku, tačiau ar toks optimizmas yra tikrovė? Tikrovė yra tik ta, kad NATO viršūnės jau įtikintos, jog Baltijos valstybėms, o taip pat Rytų Europai, bent Lenkijai, Rusijos pavojus nėra išnykęs, tvyro taip pat, kaip ir anksčiau, ir būtina nuo jo saugotis. Bet ar NATO nuo jo apsaugos? Deja, kol kas ta apsauga tik popierinė. Ir tokia bus tol, kol Lietuvoje nestovės bent vienas amerikiečių karių dalinys pilnoje kovos parengtyje, su lėktuvais, laivais bei visa kita naujausia modernia technika, pasirengusi kirsti atgal, vos tik Rusijos tankams iš Tilžės link Kauno pajudėjus. Bet ar taip būtų?

Tuo gerokai abejoja Lenkija. Rusijos pavojų skelbia viešai net pats prezidentas Bronislovas Komorovskis. Jis kalba apie skydinės gynybos įrengimą prieš puolimus iš oro ir kviečia kaimynes prie jos prisidėti. Ir kol kas – ne NATO ribose. Lenkija labiau pasitiki savomis jėgomis, o kaip Lietuva? Gaila, tokiai tikrovei suvokti ji nepajėgi.

Taip, sakykime, NATO pajėgos įpareigotos mus saugoti, bet ar taip pat sėdinčius ir nieko nedarančius, kaip elgėmės anais 1939 metais? Tikrai ne, nes narystė turi ir įpareigojimų. Deja, Lietuva jų nevykdo. Prezidentė D. Grybauskaitė teigia, kad gynybai NATO nurodyto kiekio litų nebūtina skirti, tai tik pageidavimas.

Tačiau ir tai ne viskas. Žvelkime į D. Grybauskaitės vadovaujamą Lietuvos užsienio politiką. Ar ji geresnė, negu buvo tais lemtingais 1939 metais? Tiesa, ji judresnė, nes šiam vyksmui yra daugiau priemonių ir jos modernesnės. Tačiau pati politika? Kaip bebūtų, vis tiek patikimiausias diplomatinis, o NATO sąrangoje – ir karinis, mūsų užnugaris yra Washington. Nors dar 1943 m. (lapkričio 28 d.) Teherane prezidentas Franklin D. Roosevelt Stalinui pasakė ir jau po karo Potsdame pakartojo, kad dėl Baltijos valstybių jis nekariaus, tai, ką Buchanan sako šiandien, o Bush Lietuvos nepriklausomybę pripažino tik 35-tasis, geresnio draugo Lietuva neturi. O savo neapgalvotu elgesiu – atsisakymu priimti JAV prezidento kvietimą į jo vakarienę Prahoje – D. Grybauskaitė užtrenkė duris į JAV sostinę Lietuvai tol, kol Baltuosiuose rūmuose sėdės prezidentas Barackas Obama. Ir jeigu šiuo elgesiu ji galvojo pagerinti santykius su Maskva, jau aišku, kad labai apsiriko.

Pablogėjo ir santykiai su Lenkija, nepagerėjo ir būtini su Baltijos valstybėmis bei Europos Sąjungos narėmis. Ir nors jėgų pusiausvyros atžvilgiu Lietuva yra stiprioje NATO draugijoje, tačiau diplomatiniame pasaulyje, nuo kurio labai daug priklauso ir toji karinė bendrija, Lietuva šiandien tupi viena, kaip tupėjo anais 1939 metais. Ir pagal sutartis priklausanti dar ir nuo Briuselio nurodinėjimų.

Tad kas bus toliau? Aišku tik tiek, kad nuo tokio pavojaus kaip Molotov-Ribbentrop paktas Lietuva dar nėra saugi. Šiek tiek saugesnė negu buvo 1939 metais, bet toli gražu ne visiškai. Nesu politikos žinovas, nesiskelbiu nei esąs pranašu, bet samprotauti – mano valia. Tad mano šio žodžio pabaiga tokia: Lietuva bus saugi tada, kai nuo Suomijos – per Estiją, Latviją, Lietuvą, Lenkiją, Čekiją, Slovakiją, Vengriją, Rumuniją, Bulgariją, Graikiją – iki Turkijos bus pastatyta visų šių valstybių sutarta bendra, tvirta diplomatinė siena, saugoma NATO karo pajėgų. Ne popierinių ir ne iš už Atlanto, bet prie tos sienos išdėstytų. Kol Rusija dar kartą subyrės, kol joje įsivyraus demokratija, kol Karaliaučius grįš į Vakarų pasaulį ir dings Rusijos kelias į jį per Lietuvą.

Paskaita skaityta JAV LB Lemont apylinkės suruoštame Molotov-Ribbentrop sutarties minėjime 2012 m. rugpjūčio 19 d.

„Draugas“

www.punskas.pl

Istorija , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra