Ar pagrįstos išskirtinės teisės lenkų mažumai?

Autorius: Data: 2010-01-10 , 07:33 Spausdinti

Lietuvos Respublikos prezidentės Dalios Grybauskaitės politinis pažadas jau artimiausiu metu inicijuoti Lietuvos lenkų pavardžių rašymą gimtąja kalba sukėlė staigų ir įdomiai surežisuotą kelių lenkų kilmės politikų antpuolį prieš valstybinę kalbą.
 
Antai neseniai išrinktas europarlamentaras Valdemaras Tomaševskis, vos atvykęs į Briuselį, iš karto puolė skųstis, kad lietuviškose valstybinėse įstaigose negalima kalbėti lenkiškai, negalima lenkiškai rašyti vietovių ir gatvių pavadinimų. LR Seimo narys Česlovas Stankevičius įregistravo teisės aktą, pagal kurį asmenvardžiai būtų rašomi lotyniškomis nelietuvių kalbos abėcėlės raidėmis. Jo argumentai, kad daugelyje vakarų valstybių dokumentuose įrašytą vardą galima nurašyti paraidžiui – neatitinka tiesos. Vokietijoje turkų ir kitų gausių imigrantų pavardės rašomos vokiškai, o Prancūzijoje – prancūziškai, nekalbant jau apie visas kitas mažesnes valstybes. Ir čia esmė slypi net ne svetimvardžių rašymo originalo kalba peripetijose, o žymiai giliau – istoriniame, kultūriniame bei teisiniame valstybinės kalbos statuse.
 
Kalba yra ne tik bendravimo priemonė, sudaranti ženklų sistemą. Nacionalinė kalba ir valstybingumas – tai neatskiriamai susijusios ir sakralumą įgijusios pamatinės kultūros vertės, kruopščiai saugomos bei ginamos visose europinėse valstybėse. Jų reikšmė yra išskirtinė ir neįkainojama, kuriant savitą, unikalų kultūrinį paveldą, perduodamą iš kartos į kartą.
 
Todėl pasipiktinimą kelia griovikiški šių vietinių lenkų kilmės politikų tikslai – ne tik jų brukamas barbariškas požiūris į valstybinės kalbos misiją nacionalinėje valstybėje, bet ir aršus politinis Lietuvos Konstitucinio teismo sprendimų valstybinės kalbos atžvilgiu ignoravimas.
Lygiai prieš dešimtmetį LR Konstitucinis Teismas, vertindamas dar Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos patvirtintą tvarką „Dėl vardų ir pavardžių rašymo Lietuvos Respublikos piliečio pase“, pagal kurią Lietuvos piliečių pavardės rašomos lietuviškais rašmenimis ir pagal lietuvišką tarimą, konstatavo, kad „Konstitucinis valstybinės kalbos statuso įtvirtinimas reiškia, kad lietuvių kalba yra konstitucinė vertybė.“
 
Konstitucinis teismas pabrėžė, kad „valstybinė kalba saugo tautos identitetą, integruoja pilietinę tautą, užtikrina tautos suvereniteto raišką, valstybės vientisumą ir jos nedalomumą, normalų valstybės bei savivaldybių įstaigų funkcionavimą ir yra svarbi piliečių lygiateisiškumo garantija, nes leidžia visiems piliečiams vienodomis sąlygomis bendrauti su valstybės bei savivaldybių įstaigomis, įgyvendinti savo teises ir teisėtus interesus.“
 
Konstitucinis Teismas savo nutarime pažymėjo ir tai, kad Lietuvos piliečio pasas yra oficialus dokumentas, patvirtinantis, kad asmens vardas ir pavardė piliečio pase turi būti rašomi valstybine kalba. Kitaip būtų paneigtas konstitucinis valstybinės kalbos statusas.“
Beje, šiuo klausimu yra pasisakęs net ir Europos žmogaus teisių teismas: pirmą kartą – 2001 m., atmesdamas Lietuvos lenkų kilmės piliečio, o antrąkart – 2005 m. dviejų Latvijos rusakalbių piliečių reikalavimus, kad jų asmenvardžiai būtų rašomi išimtinai jų tautos valstybinės kalbos rašmenimis. Šis teismas pripažino kiekvienos valstybės teisę pačiai nustatyti, kaip rašyti vardus ir pavardes, nurodydamas, kad kalbos, kaip ir kultūros, švietimo politikos klausimai yra kiekvienos nacionalinės ES valstybės vidaus reikalas.
 
Diskriminacinės politikos pinklės
Pagal ponų V. Tomaševskio ir Č. Stankevičiaus pageidavimus pradėjus darkyti Lietuvos valstybinės kalbos normas, valstybei gresia akivaizdžiai diskriminacinio pobūdžio politika, nes Lietuvoje gyvena ne tik tautinė lenkų mažuma. Kuo gi geresni Lietuvos lenkai, nei Lietuvos rusai ar Lietuvos žydai, kurie taip pat gali pageidauti rašyti jų pavardes autentiškai. Lietuvoje taip pat gyvena kinų, arabų, gruzinų, įvairių Afrikos kontinento tautų atstovų… Jei valstybinės kalbos ardymo precedentas bus politiškai įtvirtintas, taps privaloma ir visiems imigrantams leisti rašyti pavardes gimtąja kalba. Priešingu atveju susidursime su akivaizdžia diskriminacija dėl tautybės.
 
Lietuvos prezidentės paaiškinimas, kad „…lietuvių gramatikoje yra viskas, ko reikia, norint rašyti lenkiškas pavardes naudojant lenkiškas raides. Nematau techninių problemų.“ – deja, taip pat neatitinka tiesos. Norint parašyti lenkiškas pavardes ir vardus taisyklingai – reikia įteisinti lenkišką abėcėlę, t. y. keisti mūsų valstybės konstitucines nuostatas, nes lietuvių kalboje nėra daug raidžių ir ženklų, kurie yra lenkų kalbos abėcėlėje. Tokie lengvabūdiški pažadai yra akivaizdi Lietuvos prezidentės klaida, kurios neištaisius – prasidėtų valstybinės kalbos pagrindų ardymas ir jos pačios – nuvertinimas. Protėviai mums to neatleistų. Pavardžių ar kitų žodžių rašybą nusako ilgaamžė gramatinė lietuvių kalbos sandara, teisiškai ją ginantys Lietuvos įstatymai ir kiti norminiai aktai, Konstitucinio Teismo nutartys, o ne Prezidentė ar kurie kiti suinteresuoti politiniai lobistai. Lietuvos vadovė neturi nei moralinės, nei kitokios teisės žadėti keisti jau įtvirtintas valstybinės kalbos normas, nes tai akivaizdus reikalų nesupratimas ir savo įgaliojimų viršijimas. Antra, negali būti išimčių vietos lenkams, nes tokia Lietuvos prezidentės pozicija žemintų kitas Lietuvoje gyvenančias tautines mažumas ir iškreiptų jau įgytą modernios demokratinės valstybės patirtį, grindžiamą tautų lygiateisiškumo principu. Lietuvos prezidentas turi veikti pagal Konstituciją ir kitus įstatymus, ginti tautos ir valstybės interesus, o ne jais mainikauti, pataikaujant kam nors bei nežinia už ką.
 
Lygiai prieš penkiolika metų, rugpjūčio pabaigoje išriedėjus paskutiniams rusų tankams, Lietuvą aplankė viena iš šviesiausių istorinių pasaulio asmenybių – popiežius Jonas Paulius II.
 
Vos atvykęs į Vilnių Šventasis Tėvas paragino mus palikti praeitį ir drąsiai kurti naują Lietuvą. O susitikime su savo tautiečiais lenkais, Šventasis Tėvas priminė gentainiams, kad šie privalo mokėti kalbą valstybės, kurioje gyvena ir turi pastarosios pilietybę. Ir tikru stebuklu tapo tai, kad visuose Jono Pauliaus II susitikimuose su vietos lenkų ar lietuvių bendruomenėmis, senųjų nuoskaudų ar buvusio priešiškumo neliko nė žymės. Galų gale buvo praregėta ir suvokta, kad į valstybinės politikos prioritetų viršūnę Jonas Paulius II iškėlė esmingiausias tarpusavio pagarbos, tolerancijos vertybes, kurios tik ir gali tapti visų Lietuvoje gyvenančių tautų bendrabūvio pamatu.
 
Šventojo Tėvo moralinė įtaka istoriniams lietuvių – lenkų santykiams buvo, yra ir išlieka išskirtinai svarbi. Akivaizdu, kad Šventojo Tėvo priesakų kontekste lenkiškų pavardžių rašymo problema ir vėl dirbtinai keliama.
 
Kuo pagrįstos išskirtinės teisės lenkų mažumai?
Jau daugiau kaip dešimtmetį kai kurie Lenkijos politikai, atkakliai siekdami nesulietuvintos ir tuo neteisėtos Lietuvos lenkų vardų ir pavardžių rašybos, ignoruoja netgi neginčijamas mūsų Konstitucinio Teismo nutartis. O pastaruoju metu ypač aktyviai yra siekiama įtvirtinti tokį nepataisomai žalingą politinį sprendimą, kuriuo būtų brutaliausiu būdu įvesta svetimkūnių, t. y. nelietuviškų vardų ir pavardžių rašyba valstybiniuose dokumentuose. Šitaip darkant valstybinę kalbą, ji taptų dirbtinės pseudokultūrinės komunikacijos įrankiu, patogiu vien svetimųjų kalbų invazijai ir dominavimui. Ilgainiui lietuvių kalba taptų provincialia vien etninių regionų bendravimo priemone.
 
Kodėl gi šiems lobistams taip svarbu, jog Lietuvos lenkų pavardės būtų privalomai rašomos lenkiškais rašmenimis? Atsakymas labai paprastas – ši arši politikų grupė vis dar mąsto destruktyviai, neatsisakant buvusių pretenzijų į vadinamąsias rytines Lenkijos žemes. Tai parodo ir vadinamoji „lenko korta“ – užslėptas tyčinis politinis įrankis, siekiant pabrėžti vietos lenkų išskirtinumą nuo lietuvių ir jiems piktybiškai trukdant, neleidžiant visavertiškai integruotis į šiuolaikinį Lietuvos valstybės gyvenimą.
 
Ir tai nenuostabu, nes ši komplikuota tema nuolat atsiremia į istorinę, vis dar skausmingą ir
nenutolusią praeitį, kuri išlieka gyva visos mūsų prieškarinės kartos atmintyje.
 
Būkime galų gale atviri: turtingą istorinį–kultūrinį lietuvių ir lenkų tautų paveldą smarkiai
apkartino priešiškas Vilniaus krašto atplėšimas, kurį lydėjo šovinistinė lenkinimo ir brutali visų kitų tveriamų neteisybių politika. Net patys neturtingiausi Vilniaus krašto valstiečiai, kaip ir carizmo laikais, suprasdami egzistencinę lietuvybės išsaugojimo vertę, buvo priversti samdyti viso kaimo vaikams daraktorių, nes oficialiai lietuvių kalba buvo išstumta, dominavo tik lenkiškos progimnazijos. Beje, net ir po daugelio dešimtmečių, dėl šio klastingo prievartinio Vilniaus krašto ir senosios mūsų sostinės atplėšimo, lietuvių tautos dar niekas neatsiprašė. Ir greitai, matyt, neatsiprašys, nes vėl į dienos šviesą lenda ir stiprėja senosios destruktyvios tendencijos.
 
Lietuvos užsienio politikoje vienas iš ryškiausių protų – prof. Vytautas Landsbergis, kaip visada įžvalgiai brėžia naują ir nerimą keliančią Vidurio Europos valstybių geopolitikos trajektoriją. Nepriklausomoje Lenkijos spaudoje analitikai vis atviriau rašo apie galimą nacionalinės lenkų politikos revoliuciją Baltijos valstybių atžvilgiu. Ją iliustruoja viešai skelbiama Lenkijos užsienio reikalų ministro Radoslavo Sikorskio idėja „atsiriboti nuo Jogailaičių tradicijos“, taigi, netikėtai keičiant jau tradiciniais tapusius, patikimos kaimynystės ir bendradarbiavimo su Lietuva prioritetus.
Kai kurie lenkų politikai vertina šią keistą naują politiką kaip neabejotiną tradicinių idealų praradimą. Todėl sunku atsiriboti nuo įspūdžio, kad V. Tomaševskio – Č. Stankevičiaus pradėta ir aktyviai brukama valstybinės lietuvių kalbos deformacijos politika taip pat įgyja palaikymą kažkuriame politinių išdavysčių kontekste.
 
Belieka įdėmiai įsiklausyti į didžiojo Lietuvos kultūrininko Juozo Keliuočio žodžius, apgailint pirmosios Lietuvos Nepriklausomybės saulėlydį: „Taip tada Lietuvą ir ištiko visais atžvilgiais gėdingas galas. Ji žuvo net piršto nepajudinusi save gelbėti. Jos toks žlugimas daugeliu atžvilgiu primena Žečpospolitos žlugimą. Tada irgi didelė valstybė buvo kaimynų ramiai pasidalinta, jai pačiai net nė vieno šūvio nepaleidus savęs apginti. Tai valdančios klasės išsigimimo pasėka, o paskui visai tautai tenka pakelti visas žlugimo tragiškas pasėkas.“
 
Mokantis iš klaidų, visai tautai derėtų sutelktai žadinti ir stiprinti gyvastį bent jau tokioms valstybinėms institucijoms kaip Valstybinė lietuvių kalbos komisija, kurios pasyvumas ir net abuojumas tiesiog kelia neviltį. Taip, institucijos nesikiša į politinius sprendimus, tačiau jų šventa pareiga – pateikti svarius argumentus, ginančius istorinį ir kultūrinį valstybinės kalbos statusą bei paveldą, tuo pačiu ją apsaugant nuo politikų tveriamų klaidų ir kartais – net jų piktybiškų tikslų.

Nuotraukoje: Dr. L. Astra

Voruta. – 2009, rug. 19, nr. 18 (684), p. 1, 16.

Sena Voruta



Comments are closed.

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra