Ar naujo Sąjūdžio idėja vis dar sklando po Lietuvą?

Autorius: Data: 2010-01-10, 07:33 Spausdinti

Pokalbis su pilietinio judėjimo „Kitas pasirinkimas“ iniciatoriais – politologu Vytautu Radžvilu ir prof. Vytautu Daujočiu

Visuomeniniai – pilietiniai judėjimai Lietuvoje nėra naujiena. Pakaktų prisiminti Sąjūdį, o vėliau, jau po nepriklausomybės atstatymo buvo ir Piliečių chartija. Bet gal pradėkime pokalbį tradiciškai nuo pradžių. Kaip būrėsi pilietinis judėjimas „Kitas pasirinkimas“, ar buvo koks vienas politinis įvykis, postūmis, paskatinęs burtis į šį judėjimą?

Vytautas Radžvilas: „Kitas pasirinkimas“ būrėsi tuoj po prezidentinio skandalo ir buvo tiesioginė reakcija į jį. Žmonės, kurie būrėsi į judėjimą, rėmėsi prielaida, kuri šiandien jau pasitvirtino, būtent – kad pats prezidentinis skandalas buvo gelminių Lietuvos raidos tendencijų, šalies vidaus gyvenimo krizės rezultatas. Nors Prezidentas buvo nušalintas, visiškai akivaizdu, kad skandalą sukūrę veiksniai niekur nedingo ir turi tendenciją stiprėti. Todėl „Kito pasirinkimo“ filosofija vadovaujasi nuostata, kad Lietuvos valstybės raida per 15 metų buvo iš esmės nesveika ir vedanti į aklavietę. Vienas iš šios raidos aspektų yra politinių partijų patiriama krizė, todėl norint iš pagrindų atnaujinti įvairias Lietuvos gyvenimo sritis, taip pat ir politiką, būtina iniciatyva „iš apačios“. Tokios iniciatyvos šaltinis gali būti tik sąmoningi ir veiklūs piliečiai, tad pradėta juos telkti. Šiandien visai kitaip atrodo ir pats judėjimo pavadinimas, kuris net daugeliui jo dalyvių ir šalininkų ilgą laiką atrodė keistokai. Manau, kad dabar jis įgyja aiškią ir apibrėžtą prasmę: žodžiai „Kitas pasirinkimas“ yra nuoroda į tai, kad nebegalima siekti tik dalinių Lietuvos gyvenimo patobulinimų, reikia iš esmės keisti patį Valstybės sąrangos modelį. Tai įmanoma padaryti tik sulaužius šiuo metu jau įsitvirtinusį nomenklatūrinį-oligarchinį mūsų santvarkos modelį, o kai kurie komentatoriai jau linkę kalbėti dar aiškiau – jie visiškai pagrįstai nurodo, kad tai iš esmės neobolševikinė, į demokratines institucijas išoriškai įsprausta politinė-socialinė santvarka. Tad mūsų judėjimo pavadinimas „Kitas pasirinkimas“ reiškia, kad tokią neobolševikinę tvarką atmetame ir norime pagal išgales prisidėti Lietuvoje įtvirtinant vakarietišką visuomenės ir valstybės sanklodą.

Vytautas Daujotis:
…mes jau Prezidento apkaltos metu kalbėjome, kad apkalta turi būti ne tik Paksui, bet ir didelei daliai esančių valdžioje, t.y. tiems, kurie sukūrė prielaidas atsirasti „paksizmui“, kaip vienam iš giluminių reiškinių.

Kitaip tariant, tai yra tik vienas iš ligos simptomų, o liga sulig Prezidento apkalta nebuvo išgydyta. Kaip logiška šios ligos tąsa, arba metastazė buvo 2004 metų Seimo rinkimai. Jūs paminėjote oligarchiją ir neobolševizmą, būtent tai plačiąją prasme atsispindi Seime. 

Be abejonės taip. Tai, kas įvyko po to – tai buvo natūrali reakcija. Mes aktyviai susitikinėjome su žmonėmis prieš seimo rinkimus, aiškindami tą situaciją ir kuom ji gresia. Faktiškai tai pagimdė darbo partijos fenomeną.

Paminėjote politinės – partinės sistemos krizę. Ką, Jūsų manymų, reikia keisti ir kokie yra šansai ją keisti?


V. R.:
Šiuo metu tai yra pati sunkiausia Lietuvos visuomeninio ir politinio gyvenimo problema. Įsitvirtinęs neobolševikinis – oligarchinis režimas sukūrė ir savo politinio žaidimo taisykles. Todėl šiandien beveik visos Lietuvos politinės jėgos, pirmiausiai – partijos, yra šių žaidimo taisyklių įkaitės. Padėtį itin komplikuoja tai, kad vadinamosios tradicinės, t.y. Seime atstovaujamos politinės partijos visiškai nesuinteresuotos jokiais pokyčiais, nes tokia padėtis jas tenkina. Tačiau lygiai tokia pat apgailėtina padėtis yra ir su kitomis partijomis, kurios mėgina tarsi oponuoti parlamentinėms partijoms ir visai esamai Lietuvos partinio gyvenimo sanklodai, apeliuodamos į tai, kad neva jos yra ne tokios. Galima sutikti, kad šių partijų nariai dėl vienokių ar kitokių priežasčių nenorėjo pritapti prie visiškai korumpuotų ir demoralizuotų, bet, deja, realiai šalį valdančių politinių jėgų. Tačiau problemos esmė ta, kad jų atstovai nėra politiškai brandūs ir įžvalgūs, tad negali arba nenori  suprasti kai kurių, atrodytų, akivaizdžių dalykų. Pirmiausiai to, kad esant dabartinėms politinio žaidimo taisyklėms vadinamosios normalios partijos neturi jokių šansų įgyti šalyje politinę įtaką, o jeigu kuri nors iš jų iš tiesų pasidarytų įtakinga, tai tik supanašėjimo su esamomis nomenklatūrinėmis partijomis kaina. Vadinamosios “mažosios” partijos yra daigiausia todėl, kad siekia įsitvirtinti esamoje sistemoje, o ne iš esmės ją keisti. Nors bent jau jų lyderiams seniai derėjo suprasti, kad normali vakarietiško tipo partija iš principo negali funkcionuoti įbaudžiavintoje nepiliečių visuomenėje ir neobolševikinėje santvarkoje. Todėl norint, kad Lietuvoje susiklostytų normali partinė sistema, iš pradžių reikėtų sukurti jos prielaidas, t. y. būtina nusileisti į pilietinio, nepartinio veikimo lygį ir bendromis pastangomis panaikinti minėtas ydingas politinio žaidimo taisykles. Tai yra strateginis gyvybinis Lietuvos valstybės uždavinys, kurio neišsprendus net ir pačios gražiausios viltys sukurti sveiką valstybę liks iliuzinės. Deja, deklaruojančių kilnesnius siekius ir lyg norinčių kažką keisti partijų vadovybės šito dar nesuvokia, siauras partinis interesas jų mąstysenoje ir veikloje užgožia pilietinį – valstybinį interesą. Todėl valstybės ir tautos likimu susirūpinusios jėgos iki šiol tebėra pakrikusios ir išskaidytos, o tuo naudojasi valdančiųjų partijų viršūnėlės – jų nomenklatūra. Aišku, kad pilietiniai sambūriai šią padėtį mėgina keisti, bet visas procesas vyksta labai lėtai vien todėl, kad daugelis potencialiai aktyvių žmonių šiandien gyvena iliuzijomis ir užsiiminėja pseudopolitine ir pseudopartine veikla, kuri daugiau primena vaikų žaidimą smėlio dėžėje. Todėl vienas iš „Kito pasirinkimo“ uždavinių bendraujant su tokiais žmonėmis ar partijomis būtų skatinti juos kuo greičiau atsisakyti primityvaus partinio egoizmo ir iš čia kylančio iš esmės nepilietiško, siauro požiūrio į tautos ir valstybės reikalus. 

…o kas, Jūsų manymu, gali realiai pakeisti tas ydingas žaidimo taisykles nusistovėjusias Lietuvos politiniame gyvenime. Juk tai yra sunkiai pajudinamas įstatymų mechanizmas…

V. D.: Yra kelių, bet jeigu tie patys piliečiai susivienija ir jau suvokia, ką reikia daryti, o ne laukia, kas už juos tai padarys, tik tuomet atsiranda jėga. Tik per pilietinę visuomenę galima tai pasiekti. O pilietinė visuomenė turi daug veikimo formų – nuo protesto iki referendumo. Bet realiai tai yra neįtikėtinai sunkus darbas, nes reikia pilietiškai ir politiškai apšviesti ir pažadinti  didžiulę visuomenės dalį. Referendumui pateikiamą svarstyti klausimą reikia tinkamai paruošti, o ir pati visuomenė ar didelė jos dalis turi iki jo priaugti….

…bet laiko daug tokiems procesams neturime, daug laiko buvo ir veltui iššvaistyta…

V. D.:
…paspartinti šį procesą ganėtinai sunku. Žinoma, galima apsiskelbti tautos gelbėtojais, populistinėmis kalbomis apgauti žmones, greitai patekti į valdžią. Taip darė socialliberalai, liberaldemokratai, taip darė ir daro Darbo partija. Nesakau, kad visi šių politinių jėgų atstovai visiškai sąmoningai priėmė tas žaidimo taisykles, tačiau ir tie, kurie tarsi buvo priversti jas priimti, labai greitai korumpavosi. Einant tokiu keliu, bet kuris politinis darinys neišvengiamai išsigimsta.

V. R.:
Pridurčiau vieną svarbu dalyką. Teiginys, kad „nėra laiko“ tam tikra prasme yra demagogiškas, nes Lietuvos politinis gyvenimas juda uždarame rate. Šandien objektyviai silpnos ne valdžios partijos sako: „padėkite mums, mes pateksime į valdžią, tada mes keisime žaidimo taisykles“. Bet juk problema ir yra ta, kad besirungdamos pagal esamas politinės ir rinkiminės kovos taisykles ir kartu likdamos ištikimos savo principams šios “doros” partijos į Seimą patekti neturi jokių šansų, o jeigu jos patektų, tai tik jau minėto „sugedimo“ kaina. Galiausiai, net jei vienas kitas tokių partijų atstovas atsidurtų Seime, tokie principingesni žmonės būtų mažuma ir nieko negalėtų pakeisti. Taigi, užuot skubiai panaudojus pilietinio spaudimo būdus ir formas, kurių yra visas arsenalas, nuo protestų iki referendumo, mažosiose partijose vyksta savotiškas žaidimas „smėlio dėžėje“, rašomi protingi manifestai, pareiškimai, deklaracijos, memorandumai, kurie yra įdomūs dažniausiai tik tų pačių partijų nariams. Nepaisant to, kad šiuose dokumentuose išdėstomos visiškai teisingos ir pagrįstos mintys, tai nieko nekeičia. Visuomenė jaučia, jog už šitų teisingų samprotavimų ir išvadų neslypi reali jėga, todėl mažosios partijos ir jų skelbiamos idėjos beveik nesulaukia atgarsio. Tad užuot kalbėjus apie įsivaizduojamą laiko stoką vertėtų susimąstyti, ar ne per daug jo jau iššvaistyta klubiniams pašnekesiams, ar nešvaistomas jis tuščiai ir toliau?

Kalbant apie pilietinio poveikio priemones, natūraliai iškyla Dalios Budrevičienės atvejis. Vertinat tai kaip drąsų pilietišką poelgį, tiesiog kelia neviltį jos aplinkos reakcija į tokį poelgį. Užuot sulaukusi paramos, ji sulaukė priekaištų iš bendruomenės, tapdama „balta varna“. Matant tokią reakciją,  kaip galima drąsiau kalbėti apie masiškesnes visuomenės pilietinio protesto akcijas ar referendumo organizavimą?

V. R.: Manau, kad šis atvejis nėra toks baisus, o veikiau – pamokantis. Nereikia stebėtis, kad Dalios Budrevičienės aplinka jos beveik neremia, nes ši istorija tik patvirtina daugybės žmonių išsakomus teiginius, kad Lietuvoje susiformavo ir įsitvirtino represinė neobolševikinė sistema. Kitas dalykas, kad kaip reta aiškiai atsiskleidė vadinamosios pilietinės visuomenės silpnumas. Gerai, kad Daliai Budrevičienei mėginama padėti – tai daro kai kurios pilietinės organizacijos. Bet esu įsitikinęs, kad trūksta vieno esminio dalyko. Jeigu šios organizacijos būtų susivienijusios ir susitelkusios, šiai drąsiai moteriai būtų kur kas labiau padedama ne renkant pinigus ar samdamt advokatus, bet  paverčiant jos reikalą valstybės mąsto problema. Tai reikštų, kad turėtų būti pakankamai didelės protesto akcijos, pirmiausiai prie Lietuvos teisėsaugos institucijų, kurių vienas iš uždavinių juk ir yra kovoti su tokiais reiškiniais, kaip atlyginimas vokeliuose.

Šis bejėgiškumas, nesugebėjimas susiorganizuoti net Vilniuje gyvai demonstruoja pilietinių bendrijų silpnumą. Juo sunkiau tikėtis, kad tai, ko nesugebama nuveikti sostinėje, galėtų padaryti ganėtinai prispausti ir įbauginti provincijos žmonės. Tačiau neabejoju, kad jeigu nors viena, gerai apgalvota ir gausi akcija įvyktų prie Prezidentūros, Vyriausybės ar Seimo, tai padarytų milžinišką įspūdį mūsų užguitai provincijai, o piliečių sąmonėjimas ir telkimasis labai paspartėtų. Nereikia pamiršti, kad kažkada panašiai susiformavo ir Lietuvos sąjūdis. Įvairios vienaip ar kitaip nepasitenkinimą esančia padėtimi reiškusios visuomenės grupės, kurios vieną gražią dieną susijungė ir radosi unikalus pilietinis-politinis darinys, pakeitęs šalies likimą. Manau, kažką panašaus įmanoma padaryti dar kartą, nors, žinoma, tai vyktų kitomis istorinėmis sąlygomis, taigi ir kitomis formomis. Kol kas tokio lūžio nėra, jam įvykti itin trukdo atsakomybės ir sąmoningumo stoka, net, sakyčiau – politinis trumparegiškumas, ypač pastebimas mūsų partiniame gyvenime.

V. D.:
Pridurčiau, kad su panašiais į Dalios Budrevičienės atvejais, deja susiduriame ir universitetuose bei akademinėje bendruomenėje. Čia lygiai tiek pat daug feodalizmo, neobolševizmo apraiškų. Deja, ir čia į pilietinės drąsos pasireiškimus reaguojama labai panašiai kaip Dalios Budrevičienės aplinkoje, su vergiška baime. Tokie dalykai dedasi visuose lygiuose.

Jeigu apibendrintai artikuliuoti Jūsų išsakytas problemas, tai visų pirma būtų: visuomeninių-pilietinių organizacijų ir vienodus tikslus siekiančių bendruomenių, kaip, tarkime, akademinės bendruomenės vieningumas…

…iš esmės nėra akademinės bendruomenės kaip tokios, o tik tam tikras akademinis sluoksnis.

Pastaruoju metu į viešumą patenka nemažai informacijos apie Vilniaus miesto pilietinių
bendruomenių įvairias akcijas, kovojant už viešą interesą ir miesto bendruomenių teises. Galima būtų paminėti ir atskiras aktyvesnes Vilniaus gyvenamųjų rajonų bendruomenes, kaip Pilaitės, Žvėryno, Žirmūnų, taip Lietuvos žaliųjų judėjimą. Remiantis dabartine padėtimi, kaip prognozuotumėte galimą būsimųjų savivaldos rinkimų eigą Vilniuje?

V. R.: Manau, kad savivaldos perspektyvos Vilniuje yra tokios pat, kaip visos Lietuvos politinio gyvenimo perspektyvos. Iš esmės matau tik tris įvykių raidos galimybes. Pirmoji galimybė –piliečiai yra visiškai nusivylę ir neina į rinkimus, kuriuose dalyvauja tik esamų partijų fanatai. Tokiu atveju mes dar kartą gautume daugmaž panašų politinių jėgų išsidėstymą, nors šioks toks įtakos persiskirstymas būtų tikėtinas. Tai reikštų, kad nei Vilniuje, nei visoje Lietuvoje niekas iš esmės nepasikeistų, nes liktų dabartinė korumpuota ir perpuvusi politinė – partinė sistema. Antra galimybė, taip pat  labai tikėtina – ši sistema vis dėlto žlugs. Tai galėtų įvykti, jeigu įtūžę rinkėjai šį kartą masiškai balsuotų už kokią naują vadinamųjų „gelbėtojų“ politinę jėgą. Tokiu atveju visiškai tikėtinas savotiškas „paksizmo“ atgimimas, nors nebūtinai ši jėga turėtų būti liberalų demokratų partija ar tokio darinio vadu privalėtų būti nušalintasis Prezidentas. Turima omenyje kitkas – Lietuva artėja prie ribos, kai vieną gražią dieną šalyje valdžią iš tiesų gali paimti radikalios ir tikrai antidemokratinės jėgos. Toks įvykių raidos scenarijus kuo toliau, tuo labiau darosi tikėtinas, ypač, kai partiniame gyvenime nematyti nė menkiausio rimtesnio pasipriešinimo šiam pavojui. Galiausiai trečia raidos galimybė – spartėjantis visuomenės prabudimas. Esama požymių, kad tai vyksta, daugelyje Lietuvos vietų pamažu kuriasi demokratiniai pilietiniai sambūriai. Jeigu šis process plėsis, iš jų bent jau teoriškai turėtų susiformuoti koks nors antidiktatūrinis sąjūdis ar frontas, pajėgsiantis sutramdyti į valdžią besiveržiančius „gelbėtojus“. Sunku pasakyti, ar tai įvyks iki savivaldos rinkimų, bet jie veikiausiai dar kartą parodys, kad „gelbėtojų“ grėsmė yra reali, o iki lemtingų Seimo rinkimų dar būtų laiko mobilizuotis ir susitelkti, šį kartą jau lemtingam mūšiui dėl Lietuvos nepriklausomybės ir demokratijos. Tad Lietuvos padėtis nėra beviltiška, tačiau telkimąsi apsunkina ir lėtina tai, kad Lietuvos politinis nomenklatūrinis elitas, net patriotais mėgstanti tituluotis jo dalis, iš egoistinių paskatų linkę nepripažinti šioms pamatinėms mūsų valstybės vertybėms iškilusio pavojaus. Todėl dalis patriotiškai nusiteikusių piliečių yra suklaidinti ir šiuo išties sudėtingu mūsų istorijos tarpsniu pasiduoda netikrų vedlių raminimams ir yra pasyvūs tada, kai tokiems būti yra tiesiog pražūtinga.

Ar matytumėte galimybę Vilniuje atsirasti tokiam pilietiniam visuomeniniam – politiniam dariniui, kad ir „Kito pasirinkimo“ pagrindu?

V. R.: Manau, kad toks darinys tikrai negali atsirasti „Kito pasirinkimo“ pagrindu. Šis pokalbis yra labai gera proga dar kartą išdėstyti „Kito pasirinkimo“ koncepciją. Šio judėjimo tikslas nėra tapti politine partija ar net savarankiška politine jėga. Jo tikslas – būti visuomeniniu ir kiek įmanoma įtakingesniu pilietiniu dariniu, sugebančiu daryti realią įtaką politiniams procesams. Apskritai dažnai net nesuvokiama, kad „Kitas pasirinkimas“ nepretenduoja tapti pilietinių organizacijų „skėčiu“, ar, juo labiau, inkorporuoti kitus pilietinius darinius. Tiksliai vertinant „Kito pasirinkimo“ tikslus ir padėtį šiandieniniame pilietiniame judėjime galima pasakyti, kad tai yra viena iš pilietinių organizacijų, siekianti tapti kuo gausesne ir kuo įtakingesne, tačiau jeigu tiek Lietuvoje, tiek Vilniuje formuosis platesnis pilietinis judėjimas, „Kitas pasirinkimas“ yra pasiruošęs ištirpti tokiame judėjime be jokių išankstinių sąlygų. Mes be iliuzijų matome šalies padėtį ir gerai suvokiame, koks pavojus iškilęs Lietuvos demokratijai ir nepriklausomybei. Šiandien ginčytis dėl kažkokios pirmenybės ar rodyti ambicijas būtų ne tik lengvabūdiška, bet tiesiog nusikalstama.

Ar matote galimybę tokiame pilietiniame darinyje dalyvauti atskiriems partijų nariams, kurie užima principingą pilietinę poziciją ir bando priešintis dabartinei nomenklatūrinei neobolševikinei partinei – politinei sistemai?

V. R. : „Kito pasirinkimo“ veikloje dalyvauja daug žmonių, kurie priklauso partijoms, bet vis dėl to sugeba pakilti virš siauro partinio požiūrio. Tiesa, šie žmonės neretai susiduria su tam tikru jų partijų vadovybių nesupratimu ar net pasipriešinimu, nes bet kuriam mūsų judėjime norinčiam dalyvauti asmeniui aiškiai pasakoma: čia yra sprendžiami visų pirma pilietiniai ir bendrieji valstybiniai klausimai, todėl ieškoti tiesioginės naudos savai partijai neleistina. Iš tikrųjų „Kitas pasirinkimas“, kaip ir bet kuris kitas pilietinis sąjūdis, galėtų būti naudingas šiuo metu įtaka negalinčioms pasigirti partijoms tuo, kad jis leistų bendromis pastangomis padėti pagrindą normaliai partinei veiklai, t. y. „išpurenti“ dirvą, kurioje galėtų išaugti normalios politinės partijos. Deja, daugelio partijų lyderiai šios idėjos nepajėgia suprasti ir sąmoningai ar nesąmoningai tam priešinasi.

Kiek dėmesio skiriate paties judėjimo organizacinei struktūrai, kiek tai susiję su veikla visoje Lietuvoje?

V. R.:  Judėjimas šiuo metu yra sustruktūrintas gana menkai. Egzistuoja nedidelė valdyba,  Kaune yra „Kito pasirinkimo“ grupė, o apskritai šiuo metu padėtis yra tokia, kad daugelyje Lietuvos vietų yra neformalūs „Kito pasirinkimo“ rėmėjai, kurie platina judėjimo leidžiamą laikraštį „Baltijos kelias“, palaiko kontaktus su Valdyba ir laikraščio redakcija. Tačiau pastaruoju metu organizuotų grupių užuomazgų ėmė daugėti. Tokią padėtį vertinčiau kaip natūralią ir neišvengiamą, nes „Kito pasirinkimo“ kūrimo strategija grindžiama nuostata, kad nėra prasmės kurti struktūrų, kol nėra išaiškinti ir pakankamai paskleisti pamatiniai „Kito pasirinkimo“ veiklos principai ir tikslai. Kitaip negu anam Sąjūdžiui, dabartiniam pilietiniam judėjimui reikia daug didesnio sąmoningumo, todėl visą šį laikotarpį daugiausiai dėmesio buvo skiriama šviečiamajam darbui platinant laikraštį „Baltijos kelias“. Neperdėtume pasakydami, kad jo poveikis vis labiau juntamas. Trumpiau sakant, egzistuoja gana gausus neformalus judėjimo branduolys, kurį sustruktūrinti ir organizuoti yra tik laiko klausimas.

Kitaip tariant, laikraštis „Baltijos kelias“ yra tarsi jungiamasis „Kito pasirinkimo“ branduolio laidas su Lietuvos regionais. Ar darėte bent neformalų tyrimą, kuriuose regionuose aktyviausiai domimasi „Kito pasirinkimo“ veikla ir skleidžiamomis idėjomis, kur didžiausia laikraščio paklausa?

V. R.: Tai  – Kaunas, Šiauliai, Klaipėda, kiti regionai, bet lengviau būtų pasakyti, kur “Kito pasirinkimo“ populiarumas ir įtaka yra mažiausia, tai – šiaurės ir rytų, bei kai kurie pietryčių Lietuvos regionai.

Kokia dabar „Baltijos kelio“apimtis, ar vis dar „blokadinė“, kaip nuo 2005-ų vasaros, kuomet Vilniaus m. I-o apylinkės teismo sprendimu buvo užblokuota „Kito pasirinkimo“ sąskaita? Koks laikraščio tiražas?


V. D.:
Tiražas – apie 30 tūkstančių, kol kas eina tik keturių lapų apimties blokadiniai numeriai.
Kaip galėtumėte pakomentuoti šių dienų politinę padėtį Lietuvoje, turint omeny ir naujų skandalų virtinę? Ar tai yra grynai vidinių procesų pasekmės, ar tai gali būti inspiruota iš šalies, siekiant diskredituoti

Lietuvos institucijas, tarp jų ir Prezidento instituciją?

V. R.: Iš dalies šie skandalai gali būti inspiruoti iš šalies, bet apskritai šį kartą gelminės priežastys yra daugiau vidinės. Esamą partinės nomenklatūros sistemą apėmusi visiška agonija ir, ypač svarbu, iš politinės arenos traukiasi ilgamečiai kai kurių “tradicinių” partijų lyderiai, todėl prasidėjo nuožmi kova dėl būsimojo vadovavimo. Kadangi naujieji pretendentai į partijų vadus negali pasigirti turį vertų dėmesio politinių idėjų ar pasiūlyti konstruktyvių veiksmų programų, tai griebiamasi įprastinio ginklo – kompromituoti konkurentus. Iš čia ir skandalų gausa
.
Kalbėjosi Tomas Bakučionis

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra