Ar lietuviai pakartos Amerikos indėnų tragediją?

Autorius: Data: 2013-11-06, 11:03 Spausdinti

Ar lietuviai pakartos Amerikos indėnų tragediją?

Vydas ASTAS

Parduoti Lietuvos žemę užsieniečiams? Dėl to, rodos, nekyla didelių diskusijų nei Seime, nei žiniasklaidoje. Stodami į Europos Sąjungą pasirašėme, kad parduosime, paskui porą kartų nukėlėme pardavimo pradžią, ir štai 2014 m. pavasarį šis terminas baigiasi. (Lenkai kažkaip išsireikalavo iki 2018 m.) Toliau derėtis dėl naujo atidėjimo arba apskritai dėl šio įpareigojimo panaikinimo politikai nebenori, nė viena Seimo partija to nesvarsto. Atsieit, klausimas išspręstas. Yra seimūnams svarbesnių reikalų: pavyzdžiui, vėl leisti ar neleisti kokį nors Seimo narį patraukti teisminėn atsakomybėn. O ką tauta, ką ji apie tai mano, ar jai irgi nesvarbu? Niekas to neklausia. Nenori girdėti nė tų, kurie garsiai apie tai šaukia. Kurtumas… Tiksliau, informacinė blokada. Nežinia, kas ją paskelbia, kas duoda nurodymus – viskas slapta, bet kad ji veikia, akivaizdu. Apie žemės pardavimą užsieniečiams – tyla, tokia maloni valdžios ausiai…

O juk prieš dvi dešimtis metų referendumu priimtoje Konstitucijoje preambulėje išdidžiai pareiškėm pasauliui: „lietuvių tauta, įkūnydama prigimtinę žmogaus ir Tautos teisę laisvai gyventi ir kurti savo tėvų ir protėvių žemėje… skelbia šią Konstituciją“… Ir, užtvirtindami, kas pasakyta, konstitucijos 47 straipsnyje įrašėm: Lietuvos žemė, vidaus vandenys, miškai gali priklausyti tik Lietuvos piliečiams.

Konstituciją skelbė tauta, todėl tik tauta ir gali keisti esminius konstitucijos teiginius. Tačiau 2003 metais Seimas tai padarė pats.

Tad kaip gi bus dabar su tėvų ir protėvių žeme? Arba, kas dar svarbiau, – kaip bus su tauta, kai ji nebeturės savo žemės?

Klausimas ne toks jau kasdieniškas.

Kas apskritai yra tauta, vertėtų prisiminti šia proga. Paprasčiausiame apibrėžime ji apibūdinama kaip „istoriškai susidariusi žmonių bendruomenė, turinti bendrą žemę, kalbą, istoriją…“. Žemė, kaip matome yra pirmoje vietoje. Iš tikrųjų, kaip be savo žemės? Mūsų tremtiniai, pabėgėliai tą patyrė, jų išgyvenimai, raudoti ir neišraudoti – neišsemiama skausmo jūra. Tik viltis sugrįžti į tėvynę palaikė šitų bedalių, „bežemių“ dvasią. O kur dingo prūsai, kai po karų, marų ir bado, juos ištiko kolonizacija? Turėjom gan keistą darinį – Prūsiją be prūsų. Ir apskritai, ar daug pasaulyje tautų be žemės? Išvaryti iš Palestinos žydai, ilgus šimtmečius klajoję po pasaulį, nepaliovė svajoti apie Pažadėtąją žemę, kol galų gale gavo teisę į ją sugrįžti. Lieja dabar kraują dėl savojo Izraelio, o galėtų parduoti ir neblogai pelnyti. Žinome, kas ištiko Amerikos indėnus, pardavusius savo žemę už stiklinius karoliukus ir „ugninį vandenį“. Neturi ir nežino savo žemės čigonai, bet vargu ar galima būtų jiems to pavydėti. Tauta ir žemė – tai gyvybinis ryšys, kruvinas, prakeiktas, bet ir išganingas, saugantis, maitinantis. Be žemės, be tėvynės žmogus kaip be motinos, vargšas klajūnas, paukštis be lizdo, svetimas tarp svetimų, pasmerktas džiūti, nykti, pasmerkta jo kalba, papročiai ir tikėjimas, pasmerktos protėvių knygos ir dainos, vėjas kaip smiltis išnešios senolių išmintį, o broliai ir seserys nepažins vienas kito.

Tėvyne, „neveltui bočiai tave taip gynė“! – anot poeto.

Ir kas tik nesikėsino ją išplėšti? Rusai, vokiečiai, lenkai, totoriai… Amžinos kovos. Kraujo nemunai nutekėjo…

Grieždami dantimis iš nuoskaudos, lietuviai pasirašė Liublino uniją. Tačiau ir po jos, iki pat Abiejų Tautų Respublikos padalinimo galiojo Lietuvos Statutas, draudęs Lietuvoje svetimšaliams įsigyti dvarus. Tai apsaugojo nuo abiejų tautų maišymosi ir Lietuvos kolonizacijos beveik du šimtus penkiasdešimt metų.

1918 m. atkurtos nepriklausomos Lietuvos konstitucijos „tėvai“ taip pat akcentavo žemės priklausymą tautai ir jos piliečiams. Net sovietinėje Konstitucijoje žemė priklauso liaudžiai.

Konstitucija stabilioje valstybėje galioja šimtmečius ir šimtmečiams nustato, kaip gyventi ir būti, visų pirma garantuodama būties saugumą? Kodėl dabar laisva valia, be okupanto prievartos atiduodama tai, ką kaip dovaną ir priesaką paliko pranokėjai, savo kraują už ją lieję, tai, kas tautai brangiausia, be ko ji nė nebūtų tauta? Ir kokią teisę turi tai daryti keliasdešimt deputatų?

Sakoma, kad to nori Europos sąjunga. Bet jeigu mes nenorim, tai kaip tada. Ar dėlto mus pašalins iš Sąjungos? Ar Sąjungai tai pagrindinis klausimas? Gal ne. Gal įmanoma derėtis?

Vengrija pakeitė savo Konstituciją – žemės užsieniečiams nepardavinės. Lenkija, kaip žinome, išsiderėjo aštuoniolikos metų pereinamąjį laikotarpį, nors lenkų dešimt kartų daugiau negu lietuvių ir savo šaly jie sudaro apie 98 procentus visų gyventojų, taigi ne taip lengva būtų juos praskiesti, tačiau net jie įžvelgia galimos kolonizacijos pavojus. Mažytės Lietuvos, kurioje lietuviai sudaro tik 80 procentų visų gyventojų, parlamentarai puola į Europos glėbį (galima jį vadinti ir spąstais) stačia galva. Palaukit, o gal Sąjungai irgi mūsų reikia? Gal ir ji gali atsižvelgti į mūsų poreikius, į tokį paprastą reikalavimą turėti tautai išlikimo garantijas, dar daugiau „teisę laisvai gyventi ir kurti savo tėvų ir protėvių žemėje“. Jeigu demokratiniai Vakarai taip rūpinasi žmogaus teisėmis, tai gal neturėtų nubraukti ir šios, pamatinės teisės, kurios sąlyga – žemė yra tautos ir jos piliečių.

Ne vien Lietuva, Vengrija ir Lenkija galėtų reikalauti šios teisės užtikrinimo, bet ir dauguma naujai įstojusių į Sąjungą valstybių, kurios visos yra nedidelės ir kurioms, skirtingai nuo didžiųjų Europos valstybių, pavojinga pardavinėti savo žemę užsieniečiams. Jeigu visos mažosios pateiktų pagrįstus argumentus ir tartų ryžtingą „ne“ savo žemės išpardavimui svetimšaliams, tai galima būtų tikėtis, kad jų balsas būtų išgirstas. Ypač jeigu jos veiktų kartu. Juk Sąjunga nesusilpnės ir nepraras savo privalumų, jei kai kurios šalys turės skirtingas konstitucijas ir skirtingus įstatymus. Kas bendra, tai bendra, bet ne viskas. Kitaip – niveliacija, valstybių savarankiškumo ir nepriklausomybės praradimas, kitaip – jau panašu į tai, kur buvome, į Sovietų Sąjungą, tautų kalėjimą.

Europos Sąjungos raidai daro įtaką dvi tendencijos. Viena iš jų Europą kuria kaip savarankiškų, nepriklausomai besitvarkančių tautinių valstybių bendruomenę, kurioje kartu sprendžiamos bendros visam žemynui problemos. Kita verčia Europą viena valstybe su viena vyriausybe, vienu parlamentu. Tautinės valstybės pamažu išnyksta, tautos susimaišo tarpusavyje, visur galioja ta pati teisė, tie patys įstatymai, svarbiausia laisvė – kapitalo laisvė. Buvusios valstybės administruoja joms priklausantį regioną, kaip tarkim koks Kupiškio rajonas administruoja savo teritoriją. Vėl panašu į kai ką mums jau pažįstamą, ar ne?

Ir tai dar ne viskas – tolesnėje šios tendencijos perspektyvoje Europos Sąjunga jungiasi su panašiomis sąjungomis kituose žemynuose (jų užuomazgos jau yra ir vis tvirtėja), sudarydama pasaulinį konglomeratą – Naująją pasaulio santvarką su pasauline vyriausybe priešaky. Šios krypties ideologams, vadinamiesiems globalistams, tautinės valstybės yra kaip krislas aky. Sienos, muitai, kalbų, kultūrų, religiniai barjerai juos erzina, politinis, ekonominis, karinis savarankiškumas, mėginimai konkuruoti su jų pasaulinėmis kompanijomis siutina. Jiems būtų gražu iš savo dangoraižių matyti Žemę kaip Jungtines Pasaulio Valstijas, kaip vientisą erdvę prekėms, kapitalui, žmonėms judėti, ir visa tai valdytų, žinoma, jie patys, keli šimtai išrinktųjų, visus kitus iš esmės paversdami vergais, primesdami totalitarinį režimą, nuo kurio pabėgti jau nebūtų kur ir kuris jau nebeturėtų pasaulyje atsvaros. Svajojančių ir trokštančių valdyti pasaulį buvo visais laikais, daugybė imperijų susikūrė ir sužlugo išsigimusios, supuvusios iš vidaus, tačiau, kaip matome, pati svajonė nemirė ir šiuolaikinės technologijos jos įgyvendinimą daro vis labiau įmanomą.

Dar pamatysim, kuri idėja nugalės – Jungtinių Tautų ar Jungtinių Valstijų. Žemės užsieniečiams pardavimas šioje tendencijų kovoje lenkia svarstyklių lėkštę Jungtinių Valstijų pusėn. Ar Lietuva nekovos už save? Ar parduos savo žemę, kaip jau daug ką, kas priklausė visai tautai, pardavė? Deja, dėl to netapo turtingesnė, lengvai atėję pinigai lengvai ir išėjo, net skolų nepadengė.

Lietuvos politikai, pasisakę žemės pardavimo klausimu, lietė tik ekonominį aspektą. Juos galima suprasti – kaip ubago terbos taip ir valdžios maišo nepripilsi, valdžiai pinigų amžinai reikės. Ir valdininkams būtų proga pasišildyti rankeles parduodant valstybinę žemę. Galima suprasti ir tuos, kurie tikisi iš žemės pardavimo neblogai pasipelnyti: pigiai supirkti, brangiai parduoti, jie šauks už. 75 tūkstančiai Lietuvos alkoholikų irgi pritars. Galbūt norės parduoti ir kai kurie dori ūkininkai, nuvaryti nuo koto mažų produkcijos supirkimo kainų… Ką parduosim po to? Jūrą?.. Kam Lietuvai jūra, jei savo laivyną jau pardavėm. Tada gal orą, vandenis, tėvą ir motiną?..

Istorijoje jau buvo parduodančių Lietuvą – dalimis ir visą iškart. Sunkiai, bet Lietuva vis nusikratydavo vergijos. Šis pardavimas klastingesnis – todėl, kad būtų nepastebimas, lėtas. Lietuvos plotas 65 tūkstančiai kvadratinių kilometrų. Atėmus miestus, kelius, liks kokie 50-55 tūkstančiai kvadratinių kilometrų žemės ūkio paskirties žemės. Vidutinė tokios žemės hektaro kaina šiuo metu nesiekia 8000 litų. Vadinasi, turėk, žmogau, 40 milijardų litų (15 milijardų dolerių) ir nupirksi visas Lietuvos žemes. Tokių žmonių pasaulyje yra ne vienas ir ne du, o korporacijų – dar daugiau. Rumunijoje, pasak spaudos, korporacijos supirko jau milijoną hektarų. Kai turi krašto žemę savo rankose, gali žaisti didelius žaidimus, ir ne tik žemės ūkio, ekonominius, bet ir politinius. Nesunku įsivaizduoti, kaip galima visus smulkius ūkininkus suriesti į ožio ragą, kokį didžiulį poveikį daryti pieno ar mėsos pramonei. Galima visą krašto žemę skirti biokuro ar medienos tikslams, užsodinti žilvičiais, drebulėmis, alksniais ir pušimis, neauginti nei javų, nei galvijų ir sukelti maisto trūkumą arba, karo atveju, net badą. Toks žingsnis atimtų darbą ir duonos kąsnį iš žemdirbių – šie bus priversti palikti namus ir ieškotis gyvenimo miestuose ar kitose šalyse. Po to galima mišką iškirsti, vėl pradėti arti žemę ir į tuščią kraštą užvežti darbininkų iš kitur. Korporacijos pastatys valdžioje savo žmones ir kraipys Lietuvėlę, kaip norės.

Arba, sakysim, x šalis panorės perkelti milijoną savo piliečių kitur ir finansuos žemės tokiam tikslui pirkimą. Lietuvėlės klimatas pakenčiamas, žemės derlingos, šis kraštas jiems visai tiktų, o 15 milijardo dolerių (tiek kainuoja dvi atominės elektrinės arba stambi informacinių technologijų kompanija) yra vienas juokas. Galima spėti, kad patraukliausias būtų pajūris, Klaipėdos kraštas, palenkys, Rytų Lietuva. Kai tik baltarusiai bus priimti į Europos Sąjungą, jie plūstelės per mūsų sieną, nes jų per paskutiniuosius dvidešimt metų padaugėjo dviem milijonais. Grėsmių plika akimi matyti daug, ir mes negalim net įspėti, kokių jų atsiras ateity.

Yra guodžiančiųjų, kad niekas mūsų žemės tuoj nepuls pirkti. Chm, chm, kai mūsų žemės hektaras du -tris kartus pigesnis nei Vakarų Europoje, kai Rumunijos pavyzdys rodo, kad pirkimai gali vykti žaibiškai. Jau dabar Lietuvos žeme aktyviai domisi investiciniai fondai, jau dabar perkama per akcines bendroves, svajojant apie didžiulį pelną, pelną, pelną… Taip, naudodamiesi įstatymų spragomis, žemę užsieniečiai jau perka. Bet užuot uždarius esamas landas, ketinama daryti priešingai – plačiai atkelti vartus.

Guodėjai kalba apie saugiklius, kurie ribos proceso spartą. Tačiau vienokie ar kitokie saugikliai bus jau nebe Konstitucijoje įtvirtinti, o vyriausybės dispozicijoje, ir juos kaitalioti nebus problemų. Tuoj ar ne tuoj užsieniečiai puls pirkti mūsų žemę, ne taip svarbu. Svarbu, kad tam sukuriamos teisinės sąlygos, kurias atšaukti bus sunku. Galbūt procesas, pavadinkime jį taip, kaip dera – kolonizacija arba Lietuvos pardavimu, tęsis dešimtmečius ir šimtmečius, tik dėlto ant širdies ne ramiau. Jei ne sau kasam duobę, tai vaikams.

Žemė visų pirma priklauso tautai ir tik paskui asmeniui, kuriam ją valdyti asmeninės nuosavybės teise suteikė tauta. Tai reikėtų įsidėmėti visiems. Dėl teisės parduoti žemę užsieniečiams, turėtų nuspręsti pati tauta, o ne saujelė politikų. Tada nors kiekvienas žinos, už ką atidavė balsą ir kokią dalią pasirinko sau ir ainiams.

Auksu visos durys atidaromos, sakė romėnai arba – papildant – jei nepalenkia kardas, palenkia auksas. Lietuva, tiek šimtmečių narsiai kovojusi už kiekvieną savo žemės pėdą, dabar gundoma pinigų maišu, globalistams pliaukšint dėl panikos Europos Sąjungos botagu. Atsilaikysim ar ne? Jei ne, tai sudie, Lietuva, moriturus te salutattave sveikina einąs mirti!

Nuotraukoje: Kernavė

Nuomonės, diskusijos, komentarai , , , , , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra