Ar Lietuva galėjo išsigelbėti 1939–1940 metais?

Autorius: Data: 2010-01-10, 07:33 Spausdinti

Prieš 70 metų, 1940-ųjų birželio 15 dieną, į Lietuvą įsiveržė ir ją okupavo SSRS Raudonoji armija. Po pusantro mėnesio prijungta prie Sovietų Sąjungos, šalis pusę šimtmečio kentė svetimųjų prievartą.
 
Dar vis stengiamasi išsiaiškinti, kas kaltas, kad taip nutiko. Kalčiausi, be abejo, plėšrūs kaimynai – sovietinė Rusijos imperija ir nacistinė Vokietija. Bet daug kas mano, kad būta ir mūsų pačių – lietuvių ir Lietuvos tuometinės valdžios – klaidų ir kaltės.
 
Vadinasi, turėjo būti kokia nors galimybė tos okupacijos išvengti. Jei tokios galimybės nebuvo, negalima nei lietuvių tautos, nei valdžios kaltinti ir teigti, kad jos bent iš dalies atsakingos už valstybės žlugimą.
 
Bandydami atsakyti į klausimą, ar buvo galima išvengti okupacijos, apžvelkime Lietuvos padėtį Rytų Europoje anuo metu. 1939 m. rugpjūčio 23 d. Vokietija ir Sovietų Sąjunga pasirašė Nepuolimo paktą, kurio slaptaisiais protokolais tarp savęs pasidalijo Baltijos valstybes, Suomiją, Lenkiją ir Rumuniją. Užsitikrinęs Stalino paramą, Hitleris po savaitės puolė Lenkiją, po 16 dienų prie jo prisidėjo ir Stalinas. Abu diktatoriai buvo sukaupę milžiniškas karines pajėgas, o jų tarpusavio susitarimas nustelbė visas kitas reikšmingas politines įtakas Rytų Europoje.
 
Prasidėjus karui, Lietuva paskelbė savo neutralumą, bet buvo galimi ir kitokie sprendimai. Vokiečiai siūlė Lietuvai ginklu atsiimti Vilnių. Jį išvaduoti karštai ragino valdžią Lietuvos pasiuntinys Berlyne pulkininkas Kazys Škirpa, daugelis jaunų karininkų ir jaunosios kartos tautininkų veikėjų, to laukė ir būtų tam pritarusi didžioji dauguma lietuvių tautos. Bet, nors ir labai norėdama atgauti sostinę, Lietuvos valdžia nesutiko panaudoti prieš Lenkiją karinės jėgos.
 
Kultūros baruose (2010, nr. 4) istorikas Liudas Truska rašo: „Visuomenė buvo nuvilta. Atsisakymas žygiuoti į Vilnių buvo suvoktas kaip dar viena vyriausybės kapituliacija. Žmonėms, beveik 20 metų kartojusiems „Mes be Vilnius nenurimsim!“, Smetonos „šimtaprocentinio neutralumo“ politika neatrodė nei logiška, nei morali ir kažin ar buvo politiškai išmintinga.“ Tačiau ar iš tikrųjų taip? Ne vien todėl, kad Didžioji Britanija iš karto įspėjo: žygio į Vilnių atveju ji Lietuvai paskelbtų karą. Beje, prezidentas Antanas Smetona vokiečių galutine pergale netikėjo, buvo įsitikinęs, kad Hitleris karą pralaimės.
 
Jei Lietuvos vyriausybė būtų pasidavusi vokiečių raginimams ir ginklu atsiėmusi Vilnių, gal būtume išvengę pirmosios sovietinės okupacijos 1940 metais. Tačiau po karo nebuvo jėgos, kuri būtų galėjusi, ar netgi tikrai norėjusi, sutrukdyti Stalino planus Rytų Europoje, tarp jų – ir Lietuvos okupaciją. Užtenka pažvelgti į žemėlapį, kad įsitikintume: Stalinas nebūtų suteikęs net satelitės statuso Lietuvos valstybei, taip giliai įsiterpusiai tarp sovietinės Gudijos ir sovietų jau okupuotos bei aneksuotos Latvijos.
 
Lietuvos valdžia sąžiningai laikėsi neutralumo iki pat to momento, kai Stalinas privertė ją pasirašyti Savitarpio pagalbos sutartį. Jau pirmajame pokalbyje su Lietuvos užsienio reikalų ministru Juozu Urbšiu 1939 m. spalio 3–4 naktį Stalinas pareiškė, kad grąžins Lietuvai Vilnių, o Lietuva turės įsileisti sovietų karines bazes. Dėl to plačiai paplito nuomonė, esą Smetona taip norėjo atgauti Vilnių, kad sutiko įsileisti sovietų bazes, nenumatydamas ar bent nepakankamai įvertindamas jų pavojų šalies nepriklausomybei. Iš to daroma išvada, kad Lietuva būtų išsaugojusi nepriklausomybę, jei būtų atsisakiusi Vilniaus ir nesutikusi įsileisti sovietų karinių įgulų.
 
Bet čia kyla klausimas: o kodėl sovietų įgulas įsileido estai ir latviai? Juk jiems Stalinas nieko nesiūlė, jokiu jauku jų nemasino. Atsakymą žinome – šioms šalims sovietai grasino karine invazija. O Lietuvai argi negrasino? Tiesiogiai gal ir ne. Bet visi žinojo, kokią didžiulę karinę jėgą Stalinas yra sutelkęs prieš Lietuvą, ir buvo aišku, kad nesivaržys jos panaudoti. Juk vėliau, kai suomiai nesutiko su Stalino siūlomais teritoriniais mainais ir neįsileido sovietų karinių bazių, sovietai juos puolė. Vadinasi, Lietuvos valdžia teisingai numatė, kas nutiks, jei ji Stalinui nenusileis.
 
Nėra abejonės, kad prezidentas Smetona, vyriausybė, kariuomenės vadovybė ir visa tauta būtų dėl Vilniaus paaukoję daug ką, bet tik ne Lietuvos nepriklausomybę. O svetimos kariuomenės įgulos šalies teritorijoje reiškė, kad Lietuva jau nėra visiškai nepriklausoma valstybė. To meto vyriausybė, nors ir labai norėjo atgauti Vilnių, nebuvo akla valstybei gresiantiems pavojams ir išlaikė blaivų protą. Buvo pasiryžusi svarstyti, ar ne geriau atsisakyti Vilniaus, kad būtų išvengta sovietinių įgulų. Bet, kaip liudija to meto krašto apsaugos ministras, brigados generolas Kazys Musteikis, tą problemą Stalinas greitai išsprendė: „…Urbšys pasakė, kad mes atsisakome Vilniaus krašto, bet nenorime ir rusų įgulų. Stalinas jau susinervinęs atsakė: „Imsit ar neimsit Vilnių, bet rusų įgulos į Lietuvą vis tiek bus įvestos.“ Kitos išeities nebuvo, kaip ginklu priešintis arba nusileisti.
 
Musteikis tiksliai apibrėžė Lietuvos vyriausybei likusius tik du pasirinkimus: priešintis ginklu arba įsileisti sovietų karines įgulas, nes po Stalino pareiškimo jau nebeturėjo reikšmės, ar Lietuva sutiks, ar nesutiks su Vilniaus grąžinimu tokiomis sąlygomis.
 
Tuo laiku niekas nesiūlė, kad sovietų reikalavimai būtų atmesti ir neragino ginklu priešintis jų invazijai, nes norėta kuo ilgiau pratęsti valstybės egzistenciją, nors ir su ribota nepriklausomybe. Be to, tikėtasi kuo toliau nustumti sovietų okupaciją, jeigu jau ji neišvengiama. Turėta vilčių, kad, vykstant karui tarp didžiųjų Europos valstybių, galbūt dar atsiras progų ištrūkti iš sovietų spąstų. Nutarus nesipriešinti ginklu, beliko nusileisti ir priimti Stalino reikalavimus. Lietuvos vyriausybė, prieš pat Urbšiui išvykstant į Maskvą, dar nežinodama, ką sovietai siūlys ir ko reikalaus, spalio 2 d. demobilizavo kariuomenę. Tai buvo aiškus signalas, kad lietuviai sovietų reikalavimams ginklu nesipriešins. Iki šiol nėra žinomos tikrosios priežastys, kodėl kariuomenė tokiu kritišku momentu buvo demobilizuota. Gal buvo daromas koks užkulisinis sovietų spaudimas? Kad ir kaip būtų, vis tiek tai buvo didelė vyriausybės klaida.
 
Kai tapo aišku, kad ir tuo atveju, jei Lietuva atmes Stalino pasiūlymą perduoti jai Vilnių, vis tiek nepavyks išvengti sovietų karinių įgulų, nebeliko prasmės jo atsisakyti. Jeigu tada Lietuva būtų atsisakiusi savo istorinės sostinės, jau niekada nebūtų jos atgavusi. Vilnius būtų buvęs prijungtas prie Gudijos sovietinės respublikos kaip Gardinas ir Lyda, jo likimas irgi būtų toks pat kaip Gardino ir Lydos. Net atgavusi nepriklausomybę Gudija nebūtų Vilniaus grąžinusi Lietuvai. Tad Smetonos vyriausybės apsisprendimas dėl Vilniaus buvo svarbus ir reikšmingas, bet jis neturėjo jokios įtakos tam, ar bus išsaugota šalies nepriklausomybė, ar teks ją prarasti.
 
Lietuvių tauta brangino savo valstybę ir pašaukta būtų kovojusi už ją, net matydama, kad toji kova beviltiška. Sovietų atėjimo laukė tik negausus ir neįtakingas komunistų pogrindis, o su jais – ir būrelis savo valstybei dėl jos netobulumo nelojalių ir priešiškų kairiųjų intelektualų, rašytojų ir menininkų. Deja, lemiamu momentu, 1940 m. birželį, vyriausybė nesiryžo bent simboliniam ginkluotam pasipriešinimui. [Poeto žodžiais tariant, Vienas kraujo lašas būt tave apgynęs,/ Bet varge jo vieno tu pasigedai…]
 
Stalinas nuosekliai vykdė savo planą okupuoti ir prisijungti visas tris Baltijos valstybes, stengdamasis kuo efektyviau išnaudoti jam palankų tarptautinį jėgų išsidėstymą. Molotovo-Ribbentropo slaptieji susitarimai sovietams atrišo rankas visų trijų Baltijos valstybių ir Suomijos okupacijai. Invaziją į Baltijos kraštus Stalinas pradėjo tada, kai Hitleris žaibo karu palaužė Prancūziją, o Didžioji Britanija dar tik gynėsi savo saloje. Estija, Latvija ir Lietuva buvo visiškai izoliuotos. Jų pasipriešinimas, nesvarbu, ar kartu, ar atskirai, prieš sovietų karinę jėgą galėjo turėti tik simbolinę reikšmę. Tiesa, Stalinui teko keisti planus ir daryti nuolaidas Suomijai, nes ji per 1939–1940 m. žiemos karą pasirodė pernelyg kietas riešutas, deja, nei Lietuva, nei Latvija, nei Estija tokios nebuvo.
 
Tad be reikalo ieškoma, kokias klaidas padarė to meto vadovai, kad Lietuva prarado nepriklausomybę. Visai nesvarbu, ar šalį būtų valdę demokratai, ar autoritarinis Smetona, ar Lietuva būtų dėjusis su Vokietija, ar su Lenkija, ar su Sovietų Sąjunga, ar ji būtų atsisakiusi Vilniaus, užuot jį priėmusi iš Stalino rankų, ar būtų pasipriešinusi ginklu, užuot nuolankiai sutikusi okupantus, – vis tiek būtų buvusi sovietų okupuota ir aneksuota. Žinoma, tai nereiškia, kad to meto Lietuvos valdžia jokių klaidų nepadarė, tačiau, kad ir kokios buvo tos klaidos, šalies likimo jos nenulėmė ir negalėjo nulemti. Tuščias darbas ieškoti kaltininkų ten, kur jų nebuvo, nes negalėjo būti. Tiesa, pasipriešinimas ginklu sovietų okupacijai 1940 m. birželį būtų turėjęs lietuvių tautai didelę reikšmę, kaip vėliau turėjo 1941 m. Birželio sukilimas ir 1944–1953 m. partizaninis karas, deja, nepriklausomybės jis vis tiek nebūtų išgelbėjęs.
 
Argi galėtų kas nors rimtai tikėti, kad sovietai, kurie per Antrąjį pasaulinį karą okupavo ir prisijungė Estiją su Latvija, užvaldė Lenkiją, beveik trečdalį Vokietijos, Čekoslovakiją, Vengriją, Rumuniją ir Bulgariją, būtų palikę ramybėje Lietuvą, kaip kokią laisvės salą, jei ji nebūtų pasirašiusi su SSRS Savitarpio pagalbos sutarties, kuri baigėsi Lietuvos okupacija?
 
Beje, nors Stalinas buvo absoliutus Sovietų Sąjungos valdovas, pats sudaręs ir vykdęs sovietinės imperijos ekspansijos planus, kurių svarbi dalis buvo Baltijos valstybių užgrobimas, šiuo atžvilgiu jis nebuvo vienišas. Tokiai „tautų vado“ politikai pritarė visa Sovietų Sąjungos vadovybė ir didelė rusų tautos dalis, nes jis vykdė nekintamą Rusijos siekį veržtis gilyn į vakarus, prie Baltijos jūros. Visi stiprūs Rusijos valdovai stengėsi prisijungti Baltijos kraštus – Jonas Rūstusis, Aleksejus Michailovičius, Petras Didysis, Kotryna II, Stalinas. Vienintelis ramus laikas Lietuvai buvo valdant Kazimierui Jogailaičiui, kai Žalgirio mūšyje pavyko apmalšinti vokiečių kryžiuočių apetitą, o Maskva dar nebuvo baigusi telkti Rusijos žemių.
 
Milžiniškam kontinentiniam kraštui Lietuva, Latvija ir Estija užstoja platesnį priėjimą prie Baltijos jūros, todėl joms grėsė, gresia ir grės pavojus. Tenka nuolatos mokytis su ta grėsme gyventi kaip suomiai gyvena.
 
„Kultūros barai“, nr. 6
 
www.lrytas.lt
 
Nuotraukoje: Lietuvos valdžia sąžiningai laikėsi neutralumo iki pat to momento, kai Stalinas privertė ją pasirašyti Savitarpio pagalbos sutartį. Ją pasirašo J. Urbšys

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra