Ar Kristijonas Donelaitis skaitė savo „Metus“ parapijiečiams?

Autorius: Data: 2010-01-10 , 07:33 Spausdinti

Kad Kristijonas Donelaitis (1714-1780) per pamaldas puikiai lietuviškai pamokslavo, tai patvirtina įrašas per privalomas dvasininkų vizitacijas. Jis, kaip pats rašo 1777 metų laiške jaunam kunigui Johannui Jordanui, savo eiles skaitydavo bičiuliams.

Žinomas senosios lietuvių raštijos tyrinėtojas Mykolas Biržiška (1882-1962) JAV išleistame dvitomyje „Lietuvių tautos kelias į naująjį gyvenimą“ (1952-1953) tvirtina: „Galbūt K. Donelaitis bus savo kūrinį skaitęs ir savo parapijiečiams, tik kažin ar bebus kaimo žmonėms patikę realistiniai jų gyvenimo vaizdai ir ryškūs gamtovaizdžiai, taip tolimi ir svetimi kaimo kultūros tautosakinei kūrybai, ir ar nebus jie mūsų žmonėms atrodę lyg koks iš jų pasityčiojimas, o hegzametrinis skaitymas, toks skirtingas nuo dainų ritmo, keistai, neįprastai kaimiečio ausiai turėjo skambėti“ (Donelaitis, 1965, 17). Ir šiuolaikinis literatūrologas Algimantas Radzevičius teigia, kad savo poemos ištraukas K. Donelaitis galbūt deklamavo per pamokslus į bažnyčią susirinkusiems parapijiečiams būrams. Lietuvių literatūros istoriko išeivijoje Antano Musteikio manymu, „[…] labai galimas dalykas, kad kai kurios poemos dalys autoriaus buvo panaudotos pamoksluose, kaip kad buvo kartais įprasta to laiko skandinavų ir vokiečių bažnyčiose“ (Musteikis, 2001, 59). Išeivijos literatūrologas Juozas Brazaitis (1903-1974) spėja, kad ir pamoksluose K. Donelaitis galėjęs skelbti savo poetinių pamokymų gabalus. O katalikiškos pakraipos literatūros istorikas išeivijoje Jonas Grinius (1902-1980) mano atvirkščiai, kad dalis poemos gali būti išriedėjusi iš autoriaus vaizdingų, kupinų pamokymų, klausytojų šiltai priimtų, pamokslų bažnyčioje. Jis mano netgi priešingai: ne poema darė poveikį jo pamokslams, bet pamokslai poemai: „Kartais rašoma, kad jis savo poemos epizodus skaitydavęs per pamokslus. Turėtų būti atvirkščiai. Gal dėl to nemažai K. Donelaičio poemos epizodų atrodo lyg suvarstyti ant pamokymų siūlo” (Grinius, 1973, p. 28). Pagal išeivijos literatūros tyrinėtoją Eleną Tumienę (1920-1994), kai kurios „Metų“ ištraukos tikriausiai pirmą kartą buvo perskaitytos kaip pamokslai parapijiečiams. Lietuvių literatūros istorikas išeivijoje Pranas Naujokaitis (1905-1984) rašo, kad „apie K. Donelaičio literatūrinius darbus žinojo platesnėje apylinkėje. Ypač gražiai pasakydavęs lietuviškus pamokslus“ (Naujokaitis, 2001, 222). Katalikų kunigas išeivijoje Stasys Yla (1908-1983) tuo klausimu pasisako atsargiau: „Jei Donelaitis skaitė „Metų“ ištraukas parapijiečiams iš sakyklos, tai ne kaip savo, o nežinomo autoriaus įspėjimus bei patarimus” (Yla, 1973, p. 66). Taigi, ar būrų poetas skaitė savo „Metus“ parapijiečiams?

Kaip matoma, sunku pasakyti, bet, atrodo, kad poetas vargu ar skaitydavo savo „Metus“ būrams iš sakyklos, nes parapijiečiai buvo mažo išsilavinimo, o kūrinys dar ir hegzametru parašytas. Kažin, ar jiems tai buvo įdomu, ir vargu, ar tiko kunigui tokias eiles skaityti iš sakyklos paprastiems žmonėms. Apie tai nėra nė mažiausios užuominos nei paties K. Donelaičio pastabose arba išlikusiuose laiškuose, nei amžininkų, net jį artimai pažinojusių, prisiminimuose.

Nors „Sprendžiant iš poemos „Metai”, – rašo Klaipėdos universiteto Evangeliškosios teologijos centro lektorius, Kretingos, Priekulės, Palangos evangelikų liuteronų parapijų kunigas dr. Darius Petkūnas, – „K. Donelaičio pamokslai buvo konkretūs, sudaryti iš dviejų trijų dalių. Jis nemėgo leistis į ilgesnius išvedžiojimus, bet mintis išsakydavo trumpai ir aiškiai. Mokydamas buvo griežtas, nesileisdavo į kompromisus. Pamaldžiuosius pagirdavo, o nusidėjėlius išpeikdavo. Galimas dalykas, kad žodžius „žioply”, „nenaudėli”, „niekings žmogau” vartojo net iš sakyklos. Jo pamokslų jėga slypėjo būrų kalboje“ (Petkūnas, 1998, 131).

Daugelis tyrinėtojų teigdami, kad „Metai” yra pamokslų rinkinys, taip pat manė, kad K. Donelaitis kūrinį galėjo skaityti kaip bažnytinį pamokslą parapijiečiams. L. Passargė ir tarybinis literatūrologas Leonas Gineitis (1920-2004), „Metų” turinyje įžvelgdami konfesinės didaktikos elementų, spėjo, kad „K. Donelaitis poemą ar jos ištraukas galėjo skaityti iš Tolminkiemio sakyklos“ (Gineitis, 1990, p. 354). Ši hipotezė yra paremta Skandinavijos liuteronų kunigais E. Tegneriu (1782-1846) ir P. Dasso (1647-1708), kurie savo poeziją mėgdavo skaityti bažnyčioje. Su tuo sutinka ir D. J. Valiukėnaitė; tas matosi net iš jos straipsnio pavadinimo: „Donelaičio „Metai“: eilės iš sakyklos” (Valiukėnaitė, 1982).

Pasak D. Petkūno, „turime pripažinti, kad iš tiesų “Metuose” yra nemažai konfesinės didaktikos. Nesunkiai pastebime akivaizdų poemos sąlytį su Biblija ir netgi liuteroniškomis doktrinomis“ (Petkūnas, 1998, 127). 

Poemoje kur ne kur sumirga vienas kitas biblinis įvaizdis (Adomas ir Ieva, „prarakai“, Dovydas). Jaučiamos netiesioginės Biblijos populiarizacijos per pamokslus, postiles ir ypač giesmes įtaka. Kaip krikščionių dvasininkas K. Donelaitis savo užrašuose gausiai, o grožinėje kūryboje mažai, operuoja Biblijos įvaizdžiais, citatomis arba nuorodomis į atitinkamas jos vietas. „Metuose“ tiesioginių aliuzijų į Bibliją retai pasitaiko: poemoje po vieną kartą minimas Biblijos motyvas apie pirmųjų žmonių Adomo ir Ievos išvarymą iš Rojaus, „šventųjų prarakų žodžiai“, Dovydo psalmių atgarsiai („Kaip švents mums praneša Dovyds…“), žmogaus ir žolės, ypač žmogaus ir pumpuro paralelė. L. Gineičio pastebėjimu, čia kur kas dažniau operuojama sąvoka „Dievas“ (pagal J. Kabelkos žodyną 103 kartus), tačiau dažniausiai liaudiško priežodžio prasme („želėk Dieve“, „Dieve duok“). Dievą, kuris ne tik „kožną […] vis su pasimėgimu sotin, bet ir dėl žmogaus griekų […] vargina svietą“, poetui primena visi gyvi padarai (gervinas, lakštingala, gandras). „Metuose“ palyginti yra nuosaikių konfesinių terminų; jie sutinkamai veikėjų monologuose: angelas – (1 kartą), mišia (2), kunigas (4), krikščionis (6), bažnyčia (8), poteriai (9). Dar labiau patraukia dėmesį K. Donelaičio santykis su  Kristumi. Įrašydamas metrikų knygose savo kūrybos maldelių, poetas kartais vis pamini Jėzaus vardą, tačiau grožinėje kūryboje randame tik vienintelį atvejį – „Pons Kristus“ – pietistiniame Selmo monologe.

Nors dauguma K. Donelaičio mokytojų Karaliaučiaus universitete priklausė pietizmui, Kristaus vardas „Metuose“ paminimas tik vieną kartą: „Ir pats pons Kristus pats bei jo mokintinių raštai“ (RG 112).  Bet bažnytinių knygų pastabose būrų poetas rašo apie „šventuosius pėdsakus Jėzaus, palikusio mums pavyzdį, ir apie mūsų švenčiausią Jėzų, kuriam velnias kažką prikišo“ (Gineitis, 2002, 185). Be Biblijos ir giesmynų, autorius bus naudojęsis ir kitais religinio mokymo raštais, ypač pamokslų rinkiniais – postilėmis. Besiremiant „Metų“ turiniu (konfesine didaktika) ir stiliumi (kreipiniais: „girdėkit“, „klausykit“), istorinėmis analogijomis yra manoma, kad K. Donelaičio kūriniai buvo skaitomi iš sakyklos. „Bene todėl religinės populiarizacijos motyvai girdimi „Metų“ veikėjų pietistų Selmo, Lauro monologuose, o kartais ir autorinėje kalboje“ (Gineitis, 1990, 354). Antai pagrindinis poemos veikėjas šaltyšius pareigingasis Pričkus platėliau pasakoja apie pirmųjų tėvų – Adomo ir Ievos – nupuolimą, tačiau kūrinio autorius šį epizodą ne tik transformuoja pagal pietistinius savo laikų pamokslus, bet dar ir savitai pritaiko prie kuriamo veikėjo mentaliteto bei gyvenimiškos patirties, vadinasi, panaudoja psichologinės charakteristikos reikalui. Taip traktuojamas epizodas, vietoje bažnytinės sakralinės, „Metuose“ įgyja pasaulietinę mitinę tonaciją. Dovydiškų verstų giesmių aidai girdėti ir poemoje: „Mes silpni daiktai, kaip švents mums praneša Dovyds, / Nei žolelės ant laukų, dar augdami, žydim“ (VD, 44).

K. Donelaičiui kaip kunigui buvo labai svarbu didaktiškai paaiškinti būrams jų žemiškųjų vargų, sunkaus gyvenimo priežastis. Pavyzdžiui, anot literatūros tyrinėtojos Dalios Čiočytės, „Pavasario darbuose“ vargų priežastis aiškina bibline legenda apie pirmuosius žmones: „Ak, Adom! Tu pirms žmogau išdykusio svieto, / Tu su savo Ieva, sode pavasarį švęsdams / Ir gėrybes uždraustas slaptoms paragaudams, / Sau ir mums, nabagėliams, daug padarei vargelių. / Dievs, tave koliodams ir žemę visą prakeikdams, / Dėl raspustos tos iš rojaus išmetė laukan / Ir su rūpesčiais tavo duoną paliepė valgyt“ (PL, 25); „Ak, Adom! Tu, peržengdams prisakymą dievo, / Sau ir mums padarei vargus ir didelę bėdą.“ (PL, 26). „Poetas neužmiršta paminėti, kad kiekvienas žmogus, kaip ir Adomas, linkęs vengti Dievo veido“ – rašo D. Petkūnas. Pateikiama ironiška pirmosios nuodėmės pasekmių traktuotė: „…kiek džiaugsmo judu sulaukėt, / Kaip susivaidijęs ant lauko juma sūnelis / Barės rūstaudams, ir brolis numušė brolį?“ (PL, 25-26) ir pastanga suprasti pirmuosius žmones – jie nežinoję tų pasekmių „Tu su savo Ieva juk dar nebuvote bandę, / Kaip jūsų veislės pulks ant svieto šio prasiplatins / Ir kiek vargo jums jisai padarys užaugdams“ (PL, 25). Švietėjiškame kontekste natūraliai aktualizuojama Adomo ir visų žmonių bendrumo idėja („mes, kaip tu“). Vargo būtį poemos autorius motyvuoja perfrazuodamas biblinį priesaką Rojų prarandančiam žmogui („Darbo reik, nes kožnam dievs paliepė valgyt“ (RG, 91)). Vargas aiškinamas ir saiko idėja (motyvuota antikos bei klasicizmo estetikos), teigiant Dievo dosnumą: „Dosningas Dievs kiekvieną žino pasotint; / Ale su pilnoms saujoms mus vis šert nežadėjo“ (ŽR, 142) (Čiočytė, 1999, 64).

Pagal D. Petkūną, galima abejoti, ar K. Donelaitis buvo užsibrėžęs atlikti nuopuolio istorijos egzegezę. Rojaus istorija netiksliai atpasakota, daug vietos palikta kūrybinei laisvei. Nepaminimas pagrindinis nuopuolio faktas, jog gundytojo suvilioti Adomas ir Ieva  pažeidė Dievo įsakymą. Išvadoje pasakoma, kad žmogus kenčia žemėje dėl padarytos pirmosios nuodėmės. „Tačiau šiame epizode skaitytojas nėra raginamas jos vengti. Tai rodo, kad autorius neturėjo tikslo atlikti pirmųjų Pradžios knygos puslapių egzegezės. Kita vertus, mes privalome pastebėti, kad šią istoriją praneša ne „Metų” pasakotojas, bet pamaldusis Pričkus. Galimas dalykas, kad K. Donelaitis stengėsi ją perpasakoti taip, kaip tai atrodė būrams“ (Petkūnas, 1998, 128-129).

Konkrečių veikėjų lūpomis autorius apmąstydamas nedoro žemiškojo žmonių gyvenimo priežastis ir pasekmes, akcentuoja ne fatališką biblinį prigimtinės nuodėmės ir neišvengiamos bausmės postulatą, o humanistiškai etinį žmogaus asmeninės atsakomybės už savo elgesį aspektą.

Patys meniniai vaizdai „Metuose“ atlieka teigiamo arba neigiamo pavyzdžio vaidmenį. Kartais pateikiama įvairių buitinių ūkinių patarimų (kaip išvengti gaisrų, kaip sudoroti skerdieną), moralinių-pedagoginių pamokymų, kai kada išplėstų į pasakėtinio tipo digresijas, pavyzdžiui, paukščių sąskrydžio epizodas „Pavasario linksmybėse“, pagaliau konfesinių moralizavimų, išreiškiančių K. Donelaičio kunigo poziciją „kožnas tur, kaip dievs jam skyręs yr’, pasikakint“ (ŽR, 138).

Poemoje K. Donelaitis Selmo lūpomis barasi, kad parapijiečiai per trumpai išbūna pamaldose; jiems labiau rūpi nubėgti gerti į karčemą ir nepadoriai kalbėtis: „Į bažnyčią vos išgirst ką kyšteria galvas, / O paskui tuo žaist ir šokt į karčiamą bėga.“ (RG, 109). Tai tikra kunigo pozicija.

 Kunigo balsas kūrinyje sietinas ne tik su autoriaus, ne tik su pasakotojo balsu. Sakytojo balsas – retorinė instancija. Ne tik autoriaus / pasakotojo didaktiškas balsas yra girdimas poemoje, bet ir „viežlybųjų“ būrų trumpi bei taiklūs pamokymai. Dominuoja sušukimai, girdimi gilūs, pamaldūs atodūsiai.

Pasak D. Petkūno, „Pavasario linksmybėse” K. Donelaitis ragina žmogų būti kantresniam, patikėti visus savo rūpesčius Dievui. Tai jis aiškina pateikdamas pavyzdžių iš paukščių gyvenimo: vaizdingai pasakoja, kaip paukščiai parskridę randa šaltą pavasarį ir stokodami grūdo „gnyba žolelę”, tačiau išlieka gyvi, nes Dangiškasis Tėvas jais pasirūpina. 

„Metuose” gausu eschatologinių pranašysčių. Kalbama apie pasaulio pabaigą ir artėjantį Dievo teismą. Selmas rūsčiai primena, kad tik Visagalis lemia kiekvieno blogo žmogaus likimą ir ypač ponai privalo teisingai atlikti savo luomo pareigas, nes jiems galia duota vykdyti teisingumą, prieš kurį jie dažnai nusikalsta. Tam turi galią ir valią tik pats Dievas: „Dievs ant sosto prakilnaus tau paliepė sėstis / Ir piktus koravot bei baust tau įdavė šoblę; / Bet teisiuosius kirst ir durt tau nedavė valią. […]  Tič tik, ik sūdžia šio svieto tau pasirodys / Ir ponus taip, kaip ir mus, sūdop  suvadinęs, / Algą kiekvienam, kaip pelnęs yr, sudavadys.“ (ŽR, 138-139). Pamaldžiai būrams taria Selmas, norėdamas priminti, kad Aukščiausias visur tave mato ir nėra galimybės išvengti Jo teismo. Pagrindinė Metų idėja yra teocentrinė: Viešpats paleido žmogų į pasaulį, paskyrė vietą bei darbą, juo rūpinasi ir neapleidžia, tačiau taip pat ir reikalauja sąžiningai atlikti pareigas, dorai gyventi; „už nuopelnus ir nedorybes po mirties bus atsilyginta“ (Naujokaitis, 2001, 235). Anot D. Petkūno, Selmo žodžiai paremti evangelija pagal Matą: „Juk Žmogaus Sūnus ateis savo Tėvo šlovėje su savo angelais, ir tuomet jis atlygins kiekvienam pagal jo darbus“ (Mt. 16, 27).

Pagal K. Donelaitį, lietuvininkui yra didelė gėda būti bedieviu; jis daro gėdą visai Lietuvai. Jis grasina pasaulio pabaigos ženklais, jei žmonės visai nustos tikėję į Dievą: „Taip ant svieto jau, kaip mums švents praneša raštas, / Vis pulkelis miels viernųjų buvo mažesnis, / Kaip ans durnas pulks nelabųjų irgi bedievių / kad prieš svieto pabaigą bus toks sumišimas, / Kad baisybės pekliškos visur išsiplatins“ (RG, 112). Autorius netikinčius pietistiškai gėdina ir gąsdina amžinu pražuvimu – „pekla“: „Ak jūs, neprietėliai! […] Ar nesibijotės, kad jus pekla prasivėrus, / Taip šventas dienas atšvenčiant, tuo pražudytų? / O nesigėdite tarp krikščionių dar pasirodyt“ (RG, 110). Čia pagal D. Petkūną, autorius remiasi 24-uoju evangelijos pagal Matą skyriumi: „Tauta sukils prieš tautą ir karalystė prieš karalystę. […] Tačiau visa tai tik kentėjimų pradžia. Paskui jus atiduos kankinti ir žudyti. Jūs būsite dėl manęs visų tautų nekenčiami. […] Atsiras daug netikrų pranašų, kurie daugelį suvedžios. Kadangi įsigalės neteisybė, daugelio meilė atšals. O kas ištvers iki galo, bus išgelbėtas. Ir bus paskelbta ši karalystės Evangelija visame pasaulyje paliudyti visoms tautoms. Ir tada ateis galas“ (Mt. 24, 7 – 14).

Už tai, kad ir šiemet gyvi bei sveiki būrai sulaukė šiltų dienų, turi dėkoti Visagaliui: „kaip visai niekings mūsų veikalas amžio. / Mes silpni daiktai, kaip švents mums praneša Dovyds, / Nei žolelės ant laukų, dar augdami, žydim. […] Taig matai, kaip žmogiškas trumpintelis amžis / Žydinčioms ir krintančioms prilygsta žolelėms“ (VD, 43-45). Taip pamokslauja dorasis Lauras, sakydamas, kad žmonių gyvenimas kaip trapios trumpaamžės žolelės. Čia, pasak D. Petkūno, autorius remiasi 90-ąja ir 103-ąja psalmėmis: „Tu užbaigi žmonių gyvenimą miegu; jie lyg žolė, kuri auštant išdygsta, rytą sužaliuoja ir žydi, o vakare nuvysta ir nudžiūsta“ (Ps. 90, 5); „Žmogaus dienos panašios į žolę, jis žydi kaip laukų gėlė: vos paliečia ją vėjas, jos jau nebėra, ji išnyksta, nepalikdama žymės” (Ps. 103,15 – 16).

Didžiausio būrų autoriteto dievotojo Selmo oracijose dažniausiai iškyla mintys apie žemiškojo gyvenimo pabaigą, pranašaujamą Naujajame Testamente. Tačiau poetas niekur nebando atkurti Biblijos scenų, kuriomis siektų pašiurpinti skaitytojus. Tačiau Dievas gerai žino visus atsakymus ir seniai yra sumanęs, kaip gyvens kiekvienas gimęs žmogus; kokius džiaugsmus bei vargus patirs ir kiek jam dar bus skirta žemėje triūsti: „O tu, miels dieve! tu, dangiškas geradėji! / Tu pirm amžių, kaip mes dar dūmot negalėjom, / Jau išmislijai, kaip kartą mes prasidėsim / Ir ko mums reikės, kad šviesą šią pamatysim. /[…] / Ir sudavadijai kiekvieną reikalą mūsų. / Tu dienas verksmų bei džiaugsmų mūsų paskyrei / Irgi nulėmei jau kožnam ilgumą dienelių (ŽR, 144-145). Taip pamokslauja Selmas, kaip koks sakytojas surinkime, parodydamas žmonių menkumą prieš Dievo galybę. D. Petkūno teigimu, kreipinys „O tu, miels Dieve, tu dangiškas geradėji!” skamba lyg malda, lyg padėkos giesmė. Šventajame Rašte apie tai kalba 139-oji psalmė: „Juk tu sukūrei mano širdį, numezgei mane motinos įsčiose. Šlovinu tave, nes esu nuostabiai padarytas. Tavo visi darbai nuostabūs, – aš tai gerai žinau. Mano išvaizda tau buvo žinoma, kai buvau slapta kuriamas, rūpestingai sudėtas žemės gelmėse; tavo akys matė mane dar negimusį. Į tavo knygą buvo įrašytos visos man skirtos dienos, kai nė viena jų dar nebuvo prasidėjusi" (Ps. 139, 13 – 16).

Kūrinyje pripažįstamas ne tik žmonių menkumas, bet ir didelis „glūpumas“ žemėje. Jie nieko neišmano ir nežino, ką Dievas jau yra sumanęs, bet turi pasitikėti ir nuolatos prašyti Jo malonės ir paramos:  „Mes, glūpi daiktai, n’išmanom tavo davadą; / Ir tavo mislys neigi bedugniai mums pasirodo“ (ŽR, 146-147).  Į egzistencinius klausimus atsakymą gali duoti tik Dievas. Čia pateikti Dievo žodžiai yra iš pranašo Izaijo knygos: „Juk mano mintys ne jūsų mintys […] Kaip aukštas dangus viršum žemės, taip mano keliai viršija jūsų kelius / ir mano mintys jūsų mintis” (Iz. 55, 8 – 9) (Petkūnas, 1998, 129).

Pacitavęs psalmes, jis grįžta prie Kristaus kalno pamokslo, prie jau analizuotos temos apie žemiškus rūpesčius. Šiose mintyse pastebime prieštaravimų. Anot D. Petkūno, Kristus Mato evangelijoje sako: „Nesirūpinkite rytdiena, nes rytojus pats pasirūpins savimi” (Mt. 6, 34). Autorius staiga praneša, kad žmogus žemėje turi nuolat kažkuo rūpintis: „Dar ir pievoms reiks ir dirvoms ką pasakyti. / Vaikai, skubinkitės, ant vakars jau prisiartin; / O rytoj reikės pamaži dalgius pasiprovyt. / Ar negirdit, kaip šienaut jau putpela šaukia / Ir, kas žiemai reiks, sukraut į kupetą  liepia?“ (VD, 54). Tačiau kitose eilutėse jis sugrįžta prie pirminės teksto prasmės ir pripažįsta, „Kad žegnojanti rankelė tavo negelbės. / Tu mus išlaikei per visą prašokusį metą, / Tu dar ir toliaus mus išlaikyti galėsi. / vislab bus niekai, ką veiksim argi pradėsim, / kad žegnojanti rankelė tavo negelbės” (P. 261). Žvelgdamas į rytojaus dieną jis meldžiasi: „Taigi, tėtuti, toliaus už kožną reikalą mūsų / Rūpink tėviškai, kad vėl jau vasara rasis / Ir mes vėlei ant laukų triūsinėdami vargsim“ (ŽR, 146-147). Tai yra tik trumpi proginiai pamokymai, bet ne pamokslai.
Anot K. Donelaičio, būrai turi dėkoti Dievui už suteiktas dovanas. Stengtis dirbti ir nepriekaištauti: „Bet jau taip kožnam dievs vietą mandagiai taikė“ (RG, 95), „Tu, žmogau niekings! Mokinkis čia pasikakint / Ir pasisotindams gardžiaus, n’užmiršk savo dievą“ (PL, 12).

Poemoje ponų bedieviškumas priešinamas būrų dievobaimingumui. Smerkiami ponai, kaip visai pamiršę Dievą, nė negalį persižegnoti, valgydami puikų patiekalą. Ryškinamas kontrastas: būras neužmiršta padėkoti Aukščiausiajam ir už prastą viralą „Jūs, išputėliai pilvoti, jūs gi, bedieviai! / Ar jau gėda jums šventai rankas susiimti / Ir aukštyn pažiūrėt, kad riebius imate kąsnius? […] Dievo bei dangaus visai paminėt paliovėt“ (RG, 89). Šie pavyzdžiai, anot D.  Petkūno, padeda susidaryti objektyvų vaizdą apie jo pamokslų kalbą.

Žinodami, jog K. Donelaitis turėjo poetinį talentą, galima nuspėti, kad pagautas įkvėpimo svarbesnes savo pamokslų dalis galėjo sueiliuoti. Tuo metu buvo įprasta į pamokslų tekstą įterpti giesmių posmų. D. Petkūnas rašo,  galimas dalykas, kad vietoj jų kunigas pateikdavo hegzametru paties eiliuotą tekstą. Manytume, kad poetinį talentą jis galėjo panaudoti savo pamoksluose.

Taigi, kaip matoma, sunku pasakyti, bet man atrodo, kad poetas vargu ar skaitydavo savo „Metus“ būrams iš sakyklos, nes parapijiečiai buvo mažo išsilavinimo, o kūrinys dar ir hegzametru parašytas. Kažin, ar jiems tai buvo įdomu, ir vargu, ar tiko kunigui tokias eiles skaityti iš sakyklos paprastiems žmonėms. Apie tai nėra nė mažiausios užuominos nei paties K. Donelaičio pastabose arba išlikusiuose laiškuose, nei amžininkų, net jį artimai pažinojusių, prisiminimuose.

D. Petkūnas abejoja ir teigia, kad „pietistinių pakraipų kunigai laikėsi nuostatos, kad iš sakyklos turi būti skelbiamas tik Dievo žodis. Istoriniai šaltiniai – metrikų knygos, laiškai – rodo, kad K. Donelaitis buvo būtent toks kunigas“ (Petkūnas, 1998, 132).

Antra vertus, poemoje yra epizodų, kuriuos netinka sakyti per pamokslą. Kam bažnyčioje pasakoti apie kasdieninius rūpesčius: mėšlo vežimą, vestuvių balių, valgių gaminimą? Nors čia pateikiama vertingų pamokymų, vis dėlto tai neturi nieko bendro su Dievo žodžiu.

Tad labai abejotina, kad poema „Metai” galėjo būti skaitoma iš sakyklos bažnyčioje.

Šaltiniai:

PL, VD, RG, ŽR, 1956: Donelaitis Kristijonas, „Metai“, Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1956, 159 p.

Literatūra:

1. Biržiška, Mykolas, 1990: „„Metų“ visuomenės ir literatūros reikšmė“, „Kristijonas Donelaitis literatūros moksle ir kritikoje“, Vilnius: Vaga, 1990, 112-116.
2. Brazaitis, Juozas, 1964: „Donelaitis praeityje ir dabartyje“, „Aidai“ 3, 1964, 124-132.
3. Brazaitis, Juozas, 2001: „Kristijono Donelaičio pėdomis“, „Egzodo Donelaitis: lietuvių išeivių tekstai apie Kristijoną Donelaitį“, Vilnius: Aidai, 2001, 111-126.
4. Čiočytė, Dalia, 1999: „Biblija lietuvių literatūroje. Santykio variantai: imitacija, transformacija, deformacija“, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1999 (serija „Naujosios literatūros studijos“).
5. Donelaitis, Kristijonas, 1965: „Kristijonas Donelaitis. Pranešimai. Straipsniai. Archyvinė medžiaga“, vyr. red. K. Korsakas, Vilnius: Vaga, 1965 (serija „Literatūra ir kalba“).
6. Yla, Stasys, 1973: Kristijonas Donelaitis. Rašytojo tapatybės beieškant. „Vardai ir veidai mūsų kultūros istorijoje“. Chicago: Lietuviškos knygos klubas, 1973.
7. Gineitis, Leonas, 1990: „Kristijonas Donelaitis ir jo epocha. Monografija“, Vilnius: Vaga, 1990.
8. Grinius, Jonas, 1973: „Kristijono Donelaičio sužalotas veidas“. „Veidai ir problemos lietuvių literatūroje“, t. 1. Roma: Lietuvių katalikų mokslo akademija. Piazza della Pillota, 1973.
9. Grinius, Jonas, 2001: „Kristijono Donelaičio sužalotas veidas“, „Egzodo Donelaitis: lietuvių išeivių tekstai apie Kristijoną Donelaitį“, Vilnius: Aidai, 2001, 261-302.
10. Kabelka, Jonas, 1964: „Kristijono Donelaičio raštų leksika“, Vilnius: Mintis, 1964.
11. Naujokaitis, Pranas, 2001: „Kristijonas Donelaitis (1714-1780)“, „Egzodo Donelaitis: lietuvių išeivių tekstai apie Kristijoną Donelaitį“, Vilnius: Aidai, 2001, 219-259.
12. Petkūnas, Darius, 1998: „Poema „Metai” – pamokslų rinkinys?“ // Tiltai, 1998, 2-3. Klaipėda: Klaipėdos universiteto leidykla, 127-133.
13. Radzevičius, Algimantas, 2005: „Klasiko kūrybos slėpiniai: Donelaitis ir Renesansas“, Kaunas: Vilniaus universiteto leidykla, 2005.
14. Tumienė, Elena, 1990: „Kristijono Donelaičio „Metai““, „Kristijonas Donelaitis literatūros moksle ir kritikoje“, Vilnius: Vaga, 1990, 205-216.
15. Valiukėnaitė, Delija J., 1982: „Donelaičio „Metai“: eilės iš sakyklos“, Metmenys 43, 1982, 3-25.

Nuotraukose:

1. Būrų poetas K. Donelaitis
2. „Metų“ ištraukos fragmentas (manoma, kad tai paties poeto parašytas rankraščio gabaliukas)

Voruta. –  2007, liep. 21, nr. 14 (632), p. 2.
Voruta. – 2007. rugpj. 4, nr. 15 (633), p. 2. 

Sena Voruta



Comments are closed.

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra