Ar Kristijonas Donelaitis buvo pietistas?

Autorius: Data: 2010-01-10 , 07:33 Spausdinti

Skaitant Kristijono Donelaičio XVIII a. poemą „Metai“ galėtų kilti klausimas: ar poemoje nuolankaus pamaldumo, asketizmo ir darbštumo siekis atėjo iš pietizmo (Pietizmas – tai moralinis žmogaus atsinaujinimas, giliai dievobaimingas krikščioniškas pamaldumas bei atsisakymas pasaulietiškų tuštybių, darbais pasireiškiąs meile artimui; tokio nusiteikimo srovė pradedant XVII amžiumi buvo nukreipta prieš viešosios Bažnyčios ortodoksinį sustingimą, vėliau prieš vadinamąją šviečiamąją racionalistinę teologiją) ar ne? Ar būrų poetas iš tikrųjų buvo pietistas (žr. „Pietizmas Mažojoje Lietuvoje“ http://www.mazoji-lietuva.lt/article.php?article=449) ar ne?

K. Donelaičio studijų metais Karaliaučiaus universiteto teologijos fakultete smarkiai kovojo ortodoksai su pietistais. Teologijos studentai, net daužė pietistų profesorių langus, nes jiems buvo nepriimtinas skelbiamas asketizmas, studentiškų pramogų uždraudimas. Ortodoksinei krypčiai fakultete atstovavo K. Donelaičio mokytojas, vyriausiasis rūmų pamokslininkas ir vėlesnis Rytų Prūsijos generalinis superintendentas dr. Johanas Jakobas Kvantas (Quandt, 1686-1772).

Buvęs Hallės universiteto dėstytojas, poliglotas švedas Danielis Salthenius (1701-50), nuo 1731 metų Kneiphofo kolegijos rektorius, stiprino savo auklėtinio K. Donelaičio pietistinę dvasią. Reikia pastebėti, kad teologijos profesorius Franzas Albertas Šulcas (Schultz, 1692-1763), Lietuvių kalbos seminaro vadovas nuo 1731 metų iki savo mirties (čia, studijuodamas teologiją (1736-40), tobulino lietuvių kalbą ir K. Donelaitis), buvo pietizmo atrama universitete. Tačiau ši srovė vis dėlto suformavo poeto charakterį ir gyvenseną, nors ir apšvietos idėjos bei dvasia smelkėsi į jo sąmonės gelmes, iš kurių gimsta kūrybos impulsai. Nors dauguma Donelaičio dėstytojų Karaliaučiaus universitete priklausė pietizmo krypčiai, jo pasisakymuose pietistiškumas siauresne prasme tėra vos pastebimas.

Rašytiniame Donelaičio palikime, koks mus pasiekė, tiesiogiai nėra užsimenama nei apie pietizmą, nei apie jo esmę – „atsivertimą“, tačiau žmogaus dvasinė būsena atsiskleidžia tiek jo visuomeninėje bei buitinėje veikloje, tiek ir psichologinėmis nuotaikomis, išryškėjančiomis bendraujant su aplinkiniais. Poetas palaikė draugiškus ryšius su kaimyninių vietovių pietistais ir juos pasitaikius progai savo užrašuose teigiamai charakterizavo.

Dėl Donelaičio pietistinių pažiūrų yra pareikštos labai įvairios nuomonės, destis, kurie aspektai laikomi dominuojančiais. Vokiečių poeto, išvertusio naujai (1966) „Metus“, Hermanno Budenzygo įžvilgiu, „pietizmas siauresne prasme jame vos pastebimas“. Tuo tarpu išeiviui literatūros tyrinėtojui Aleksui Vaškeliui atrodo, kad „Metų“ autorius „buvo pietistas pilna to žodžio prasme“. Straipsnyje (1964) „Pietistinis sąjūdis Mažojoje Lietuvoje ir Kristijonas Donelaitis“ žymiausią XVIII a. Prūsų Lietuvos rašytoją A. Vaškelis įvertina kaip sinkretistą, kuris savęs tiesiogiai su pietistiniu judėjimu nesiejo, bet buvo jam artimas dėl savo pažiūrų modernumo. Konfesiškai, kaip krikščionių dvasininkas, Donelaitis turėjo būti teizmo šalininkas. Laikydamas šią poeto poziciją ne kokia „religine didaktika, o konceptualiais dalykais“, ir tuo klausimu sutardamas su literatūros istoriku išeivijoje Jonu Griniumi, literatūrologas Albinas Jovaišas kartu pripažįsta, jog poetas esąs „tiek pat švietėjiškas, kiek ir barokiškas […], savo dvilypės epochos dvilypė asmenybė“.

Donelaičio mirties dieną jo pagalbininkas precentorius K.V. Šulcas (Schultz), devynerius metus dirbęs jo vadovaujamas, įrašė tokią mirusiojo charakteristiką, kurioje galima įžiūrėti, kad jį aplinkiniai taip pat pripažino pietistu – čionykštis, nesentimentalus, nors ir jautrus žmogus, „sąžiningas neiškreipto krikščioniško mokslo [pietizmo – aut.past.] gerbėjas ir mylėtojas“ (Donelaitis, 1977, 573). Benjaminas Kondratas teigia, kad poeto kūrybai šiek tiek yra charakteringos pietistinės pažiūros, nes jis buvo paveiktas pietizmo idėjų jau nuo mokyklos ir studijų laikų: darbštumas, pamaldumas, nuolankumas, asketizmas, susilaikymas nuo pramogų ir linksmybių. Jis tai siekė įtvirtinti ir savoje parapijoje. J. Šlekio (1979) pastebėjimu, „Metuose“ jaučiamas pietizmas, teocentrinė pasaulėžiūra. Anot F.O. Tecnerio, Donelaitis niekada nepamini surinkimininkų žodžių ir papročių, bet jų mokymas jame išliko gyvas. Jis atmeta šokius bei žaidimus, lėbavimą ir gurkšnojimą, ikrai ir sumedžiotoji mėsa jam kažkas šlykštaus, lošimas kortomis peiktinas, keiktis reiškia džiuginti šėtoną; jis reikalauja vidinės atgailos ir pamaldumo, neapkenčia pasaulietiškų dainų. Dievo baimė jam rimtas dalykas. Dėl to ir pamaldos buvo kreipiamos reikiama vaga. Poeto kūriniai rodo gyvą krikščionišką dvasią, tuo metu vyravusią tarp pamaldžių gyventojų. Leonas Gineitis, kaip ir dauguma tyrinėtojų, randa įvairių pietizmo apraiškų „Metuose“. Nors Donelaitis niekur nepamini pietizmo ar pietistų, tačiau tyrinėtojai pietistu laiko ne tik pamaldųjį Selmą, bet ir išmintingąjį Laurą. L. Gineitis 1990 metais rašo: „Pietistinės nuotaikos tiesiogiai jaučiamos kai kurių Donelaičio „Metų“ veikėjų religiniuose pamokslavimuose“. Vis dėlto šie teiginiai nėra pakankamai argumentuojami. Donelaitis nesmerkia nei liaudies muzikantų, nei liaudies šokių dosningojo Krizo dukters vestuvėse, nebara būrų dėl rūkymo, net pats pareigingasis Pričkus rūko ir net kitiems siūlo. Vaikščiojanti dorybė – temperamentingasis Lauras irgi nebūtų pietistas, nes ne tik filosofuoja, bet per Plaučiūno rugiapjūtės pabaigtuves mergas į vandenį velka ir t.t. Beje, literatūros mokslininkui išeivijoje Juozui Brazaičiui (Ambradzevičiui) irgi atrodo, kad Donelaitis priėmęs pietizmą „labai saikingai, blaiviai“. Ir Algimantas Radzevičius įvardija poetą kaip pavyzdingą ir pareigingą kunigą, idealistą, puikų pamokslininką, pietistą, karštą lietuvininką, bet ne šovinistą. Lietuvių literatūros istoriko išeivijoje Antano Musteikio manymu, nežiūrint to, kad patriotas autorius skatino nepamiršti senųjų papročių, drabužių vilkėjimo ir senos kalbos, bet pietistas Donelaitis pasmerkė lietuviškas dainas, girtų dainuojamas karčemoje.

J. Brazaitis mano, kad iš visų idėjinių sąjūdžių, kurie tada buvo populiarūs Karaliaučiaus universitete, Donelaitį labiausiai veikė pietizmas. Antai mirimo ir gimimo metrikas surašinėjo su stebinančiu pietizmu, su nusižeminimu prieš Dievą, su pabarimu sau, su malda – ne kasdien kalbama, įprastine išmokta visiems laikams, bet kiekvienu atveju naujai improvizuota. Pasak išeivio literatūros tyrinėtojo Alfonso Šešplaukio, taipgi pietizmas, pasireiškęs to meto vokiečių literatūroje, atsispindi ir „Metuose“ moderuota didaktine forma, nors to taip pat galėjo gauti ir iš antikinės literatūros. Anot išeivijos publicisto Alberto Zubro poetas, „o kaip kunigas Donelaitis, dar ir pietistas, – ir per krikščioniškąjį tikėjimą“. Pasak išeivės literatūros tyrinėtojos Birutės Ciplijauskaitės, „Metų“ autoriaus pietistiniai nusiteikimai stiprino nepasitikėjimą naujais atėjūnais: jam buvo įtartinas jų būdas, jų pramogos ir sekmadienio pareigos apleidimas. Todėl ir moraline kritika stengėsi kelti savo būrų tautinį išdidumą. Buvęs Lietuvos evangelikų liuteronų konsistorijos prezidentas dr. Kristupas Gudaitis teigia, jog nėra tiesioginių duomenų, kad Donelaitis būtų palaikęs ar ugdęs kokį pietistinį sąjūdį, nes ne visi kunigai tada remdavo surinkimus. Jei tam tikras pietizmas tarp ateivių Mažojoje Lietuvoje [daugiausiai tarp zalcburgiečių, kurie į Mažąją Lietuvą atsikėlė 1732 m. – aut.past..] kartais ir reiškėsi, tai nėra tikėtina, kad Donelaičio nemėgiamų atėjūnų pietizmas su įkvėpimu būtų paveikęs jo lietuvišką kūrybą. Lietuvių literatūros istorikas išeivijoje Pranas Naujokaitis rašo, kad „[…] būta ir tiesioginio pietizmo poveikio. […] Nors K. Donelaitis nėra palikęs jokių užfiksuotų ryšių su pietistais, bet jo kūryboje pietizmo įtaka aiškiai juntama“. XX a. pr. prūsų lietuvių raštijos apžvalgininkas Ansas Bruožis savo knygoje pažymi, kad „Jis [Donelaitis – aut.past.] savo eilėse [„Metuose“ – aut.past.] peikia girtuokliavimą ir apskritai visą paleistuvingą gyvenimą, bet niekur neprisimena surinkimininkų maldininkų“.

Jeigu poetas buvo susijęs su pietizmu tai, žinoma, negalėjo nepalikti pėdsakų ir poemoje. L. Gineitis mano, kad skirtingai nuo A. Baranausko, Donelaičio kūryboje spalvų vaivorykštė smarkiai prislopinta; nėra epitetų „raudonas“, „geltonas“, „mėlynas“, net „žalias“ (kalbant apie gamtą!); išsiverčiama su „rudas“, „juodas“, pilkas“. Jo spalvų pasirinkimas patvirtintų, kad pasąmoninėje gelmėje autoriui svarbiausia buvo etinis žmonių tobulėjimas. Čia greičiausiai bus nulėmęs pietistinis Donelaičio literatūrinės aplinkos asketizmas.

Būrų poeto mirties įrašas mirusiųjų knygoje (1780 m. vasario mėn. 18 d.) irgi liudija jį buvus pietistu. „Tai buvo vyras ne pagal šių laikų būdą. […] Tarp kita ko, tai buvo ištikimas gerbėjas ir mėgėjas nesuklastoto Kristaus mokslo“ (Vaškelis, 1964, 108). Poeto vaikystės dienos buvo nelengvos: teko piemenauti, basomis kojomis per šaltas rasas bėgioti ir kęsti alkį. „Metų“ autorius, nuo vaikystės patyręs nepriteklių ir sunkaus darbo skonį, vėliau gerai įsisąmonino pietistines pažiūras studijuodamas Karaliaučiuje. Tai greičiausiai suformavo jo, kaip dvasininko ir kaip doro žmogaus, sąžiningumą, darbštumą, padorumą ir gilų pamaldumą. Tai ypač buvo artima pietistų gyvenimo būdui bei pažiūroms. Bičiuliai savo atsiminimuose taip pat jį liudijo buvus ištikimu draugu. Savo pietistines pažiūras poetas, nors ir netiesiogiai, aktualizavo ir poemoje.

Žinome, kad XVIII a. I pusėje buvo stipri pietizmo įtaka Mažosios Lietuvos kultūriniam gyvenimui. Jos apogėjus taip pat sutapo su Donelaičio brendimo ir mokymosi metais. Būrų poetas išėjo kietą mokyklą – pietistinio auklėjimo ir drausmės. Jis kritikavo dvasininkų supasaulėjimą, sielojosi dėl parapijiečių tingumo, ištvirkavimo („kekšių“ smerkimo), dėl jų girtuokliavimo, bažnyčios nelankymo. Teigė, kad tai – blogas kolonistų pavyzdys. Manoma, kad pietizmo poveikis nulėmė ir būrų poeto sėslumą bei uždarumą, nors jis ir palaikė draugiškus ryšius su aplinkiniais bičiuliais pietistais.

Poetas tuo metu buvo retas valstietiškos kilmės šviesuolis, Visą savo gyvenimą buvęs darbštus, kiekvieną darbą atlikdavęs kruopščiai ir rūpestingai kaip tikras pietistas, patyręs nemaža vargo vaikystėje ir mokslo besiekdamas, vėliau visą gyvenimą artimai su valstiečiais bendravęs, juos puikiai supratęs ir nuoširdžiai užjautęs, pažinęs jų buitį, rūpesčius, viltis, jautriai išgyvenęs visą prūsiškojo junkerinio dvaro ir administracijos siautėjimą. Iš jaunų dienų įpratęs prie tvarkos, asketiško susilaikymo nuo lengvų ir abejotinos vertės pramogų, Donelaitis tapo ne atsiskyrėliu, bet būrų dvasintoju bei dainiumi. Jo išlikusioje grožinėje kūryboje istoriniai įvykiai taip pat neminimi. Tai rodo tam tikrą poeto dvasininko pietistinio gyvenimo uždarumą, nesikišimą į plačiojo pasaulio reikalus, interesų sutelkimą į vietinę žmogaus buitį. Kūrinyje nekur nekalba apie krikščionybę ar pozityviąją religiją, bet veikiau apie moralę. Paprastas gyvenimas, stropumas, darbštumas, saikas pomėgiams, kaip ir pietistų gyvenime, yra pagrindinės dorybės, kurias poetas rekomenduoja. Jo pietistiškos nuostatos ryškiai atsispindi ir „Metuose“.

Savo poema Donelaitis interpretavo pietistinį požiūrį į darbą: teigė darbštumą ir sąžiningai atliekamą darbą, meilę darbui ir tausojimą sunkiu darbu pelnomų jo vaisių, peikė klykavimus ir nešvankias dainas, tinginiavimą, girtuokliavimus bei vagystes.

Taip pasaulis yra sutvarkytas Dievo, kad turėtume tuo, ką gauname „pasikakint“: „Turim jau visaip, kaip taiko dievs, pasikakint“ (PL, 26). Bet reikia daug dirbti, kad galėtume džiaugtis darbo vaisiais, kuriuos dovanoja mums Visagalis: „Nugi dabar, į dievišką žiūrėdami ranką, / Judinkimės pamaži nuolatai nusitvert savo darbus“ (PL, 26). Kaip mokė ir pietizmas, poetas reikalavo visiško nuolankumo ir pasitenkinimo turimu.

Taigi, surinkimininkų moralių pažiūrų į savo bei aplinkinį pasaulį, pietistiško pamaldumo ir įsitikinimų savo dorovingo gyvenimo tiesomis nemažai galima rasti  Donelaičio poemoje. Pamaldumo, nuolankumo, darbštumo ir asketiškumo apraiškos vyrauja visame kūrinyje. Būrų poetas savo arba veikėjų lūpomis vis primena, ragina, bara arba džiaugiasi parapijiečiais, jų darbais. Siekia nukreipti juos, remdamasis, nors ir netiesiogiai, pietistų pažiūromis, į doros kelią. Taigi, būrų poetas, gal ir nebuvo pietistas, bet savo gyvenimo būdu ir to būdo propagavimu kūrinyje pasirodo kaip tikras pietizmo atstovas.

Literatūra:

1. (Donelaitis, 1956): Donelaitis Kristijonas. Metai, Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1956.
2. (Donelaitis, 1977): Donelaitis Kristijonas. Raštai. Vilnius: Vaga, 1977.
3. (Brazaitis, 1964): Brazaitis Juozas. Donelaitis praeityje ir dabartyje // Aidai, 1964, nr. 3, 124-132.
4. (Brazaitis, 2001): Brazaitis Juozas. Kristijono Donelaičio pėdomis / Egzodo Donelaitis: lietuvių išeivių tekstai apie Kristijoną Donelaitį. Vilnius: Aidai, 2001, 111-126.
5. [Bruožis, Ansas, 1920] Probočių Anūkas. Mažosios Lietuvos buvusiejie rašytojai ir žymesniejie lietuvių kalbos mylėtojai, Tilžė: Spauda, 1920.
6. (Ciplijauskaitė, 1992): Ciplijauskaitė Birutė. Donelaičio „Metai“: realizmas ir tautinis jausmas // Literatūros eskizai. Vilnius – Kaunas, 1992, 101-109.
7. (Gineitis, 1990); Gineitis, Leonas. Kristijonas Donelaitis ir jo epocha. Monografija, Vilnius: Vaga, 1990.
8. (Grinius, 2001): Grinius Jonas. Kristijono Donelaičio sužalotas veidas / Egzodo Donelaitis: lietuvių išeivių tekstai apie Kristijoną Donelaitį. Vilnius: Aidai, 2001, 261-302.
9. (Gudaitis, 2001): Gudaitis Kristupas. „Apie Donelaičio pasaulėžiūrą ir kūrybą“, Egzodo Donelaitis: lietuvių išeivių tekstai apie Kristijoną Donelaitį, Vilnius: Aidai, 2001, 261-302.
10. (Jovaišas, 1993): Jovaišas Albinas. Moralės kriterijai K. Donelaičio kūryboje / Darbai apie Kristijoną Donelaitį. Vilnius: Vaga, 1993, 8-21.
11. (Jovaišas, 1994): Jovaišas Albinas. L. Gineičio veikalo „Kristijonas Donelaitis ir jo epocha“ antrasis leidimas / Senoji lietuvių literatūra. 2 knyga. Mikalojaus Šemetos  „Reliacija“. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1994, 219-242.
12. (Kondratas, 2004): Kondratas Benjaminas. Kristijonas Donelaitis Mažojoje Lietuvoje // Lietuvos aidas, 2004 12 11-16, nr. 288-292, 6.
13. (Lebedys, 1977): Lebedys Jurgis. Senoji lietuvių literatūra. Vilnius: Mokslas, 1977.
14. (Naujokaitis, 2001): Naujokaitis Pranas. Kristijonas Donelaitis (1714-1780) / Egzodo Donelaitis: lietuvių išeivių tekstai apie Kristijoną Donelaitį. Vilnius: Aidai, 2001, 219-259.
15. (Radzevičius, 2005): Radzevičius Algimantas. Klasiko kūrybos slėpiniai: Donelaitis ir Renesansas. Kaunas: Vilniaus universiteto leidykla, 2005.
16. (Vaškelis, 1964): Vaškelis Aleksas. Pietistinis sąjūdis Mažojoje Lietuvoje ir Kristijonas Donelaitis // Aidai, 1964, nr. 3, 103-123.
17. (Zubras, 2001): Zubras Albertas. Donelaitis šiandien / Egzodo Donelaitis: lietuvių išeivių tekstai apie Kristijoną Donelaitį. Vilnius: Aidai, 2001, 319-340.

Nuotraukoje: K. Donelaitis VU kieme

Sena Voruta



Comments are closed.

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra