Ar Jėzus iš Nazareto tikrai gyveno?

Autorius: Data: 2013-04-03, 14:30 Spausdinti

Šiais laikais nė vienas rimtas mokslininkas-istorikas neabejoja, kad Jėzus iš Nazareto, apie kurį mini seniausi tekstiniai šaltiniai – Evangelijos – tikrai gyveno Judėjoje, vienoje iš ano meto Romos imperijos provincijų. Skiriasi tik požiūris į Jėzų.

Nekrikščionys sako, jog jis, kaip ir visi žmonės, nors ir buvo didelis mokytojas, tačiau, atėjus laikui, mirė; krikščionys tiki, kad Jėzus, būdamas įsikūnijęs dieviškasis Žodis, Dievo Sūnus, savo kančia ant kryžiaus įvykdė žmonių atpirkimą iš nuodėmės vergijos ir, prisikeldamas iš numirusiųjų, nugalėjo bet kokį blogį, mirtį ir piktąją dvasią. Krikščionims didžiausias įrodymas, kad Jėzus yra gyvas, nėra jo tuščias kapas, bet susitikimas su Juo Pačiu, prisikėlusiu iš numirusiųjų – ką ypatingu būdu patyrė apaštalai, kiti Jėzaus mokiniai ir panašiai kiekvienas krikščionis, apsispręsdamas sąmoningai Jį tikėti ir Juo sekti.

Kokių nors rankraščių (pvz., evangelijų) istoriškumą nusako du kriterijai. Pirma, patys rankraščiai yra prieinami šiuolaikiniam mokslui, kuris nustato jų kilmę, parašymo laiką, juose vartojamos kalbos ypatumus ir pan. Įvykiai, aprašomi rankraščiuose, dažnai yra daug senesni, nei laikmetis, kai pasiekę kokį nors raštininką, kad ir žodinės tradicijos keliu yra užrašomi. Antra, tam tikras rankraščiuose sutinkamas detales, pretenduojančias būti istorinėmis (pvz., žymių personažų vardai, aprašomi įvykiai, datos, geografinių vietovių pavadinimai ir pan.), turi patvirtinti ir kiti skirtingi bei tarpusavyje nepriklausomi šaltiniai bei nevienodas tų įvykių ar asmenų vertinimas iš pastarųjų pusės. Tad iškyla labai svarbus klausimas: kokie dar ne bibliniai šaltiniai, šalia evangelijų, mini Jėzų iš Nazareto ir kaip jie jį vertina?

Mokslininkams žinomos trys nepriklausomų šaltinių grupės, kalbančios apie Jėzų: 1) žydų istoriko Juozapo Flavijaus (37/38–100m. po Kr.), 2) romėnų istorikų Plinijaus Jaunesniojo (61– ~120 m. po Kr.), Tacito (55/56–~120 m. po Kr.), Svetonijaus (70–~130 m. po Kr.) raštai bei 3) žydų Talmudas (III–VI a. po Kr.). Apie kiekvieną šių šaltinių detaliau.

Žydų istoriko Juozapo Flavijaus liudijimas

Apie Jėzų iš Nazareto Juozapas Flavijus liudija du kartus savo veikale „Žydų senovė“, parašytame ~93/94 m. po Kr. Pirmoje vietoje („Žydų senovė“, 20,200) Flavijus rašo apie Jokūbą, kuris vyriausiojo kunigo Anano 62 m. po Kr. buvo neteisėtai pasmerktas užmėtyti akmenimis. Istorikai ir kalbininkai sutaria, jog graikiškoji frazės „Jokūbą, Jėzaus, vadinamo Kristumi, brolį“ išraiška atitinka I a. Palestinoje vyravusios aramėjų kalbos, kuria kalbėjo Flavijus, sintaksę, taigi, neabejojama, jog tai paties Flavijaus liudijimas. Čia Flavijui visai nerūpi Jėzus – jis tik užsimena apie jį norėdamas nusakyti nužudytojo Jokūbo tapatybę.

Antroje minėtos knygos vietoje („Žydų senovė“, 18,63 –…), iš mus pasiekusio Juozapo Flavijaus esamo teksto, išskyrus nuo III a. po Kr. prie Jėzaus aprašymo pridėtus dieviškuosius titulus, kuriais išpažįstamas tikėjimas Jėzumi kaip Viešpačiu, kalbininkai atkūrė panašų tekstą apie Jėzų: „Tuo laiku pasirodė Jėzus, tikrai išmintingas žmogus. Jis atliko nuostabių darbų ir buvo mokytojas tų, kurie myli tiesą. Daugelis graikų ir žydų tapo jo mokiniais. Kai Pilotas, kuriam jis buvo apkaltintas iš  mūsų religinių vadovų pusės, pasmerkė jį kryžiaus mirčiai, tie, kurie jį mylėjo, nenustojo taip daryti ir toliau. Tokiu būdu iki pat mūsų dienų krikščionių giminė, pavadinta jo vardu, tebegyvuoja“. Juozapas Flavijus, nebūdamas krikščioniu, netiki Jėzaus dievyste. Mums svarbu, jog jis apskritai pamini tokį Jėzų iš Nazareto.

Romėnų istoriko Plinijaus Jaunesniojo liudijimas

~111 m. po Kr. imperatorius Trajanas (98–117 m. po Kr.) siunčia Plinijų kaip valdytoją į Romos imperijos Bitinijos ir Ponto provincijas dėl skundų ir šmeižtų prieš ten vis gausėjančius krikščionis.  Viename iš savo laiškų imperatoriui Trajanui („Laiškas“, X,96) Plinijus rašo: „Man niekada nėra tekę dalyvauti tardant krikščionis; netgi nežinau, koks iš tikrųjų yra nusikaltimas, kuriuo jie yra kaltinami…“ Atvykęs su įgaliojimais į paskirtą vietą, Plinijus jėga, grasindamas mirties bausme priverčia kai kuriuos krikščionis atsisakyti tikėjimo ir, nusilenkus imperatoriaus kultui, pagarbinti romėnų išpažįstamas dievybes bei piktžodžiauti Kristui. Kiti suimtieji krikščionys tampa kankiniais. Iš buvusių krikščionių – atsimetėlių Plinijus ir sužino daugiau apie pačią krikščionybę. Minėtame laiške imperatoriui Plinijus kalba apie „Kristų“ liturginiame krikščionių susirinkimo švęsti Eucharistiją kontekste: „Jie yra įpratę nustatytą dieną, auštant, susirinkti ir sutartinai melstis Kristui garbinant jį kaip kokį dievą; jie įsipareigoja tam tikra priesaika nevogti, nesvetimauti, tesėti savo duotą žodį ir, kai reikia, dalintis su kitais savo turtu“. Čia liudijimas apie Jėzų yra netiesioginis – Kristus iš krikščionių pusės yra priešpastatomas Romos imperatoriui.

Romėnų istoriko Tacito liudijimas

Savo veikale „Analai“, parašytame 116/117 m. po Kr., Tacitas užsimena apie krikščionis pasakodamas Romos gaisro, valdant imperatoriui Neronui (54–64 m. po Kr.), įvykius. Pastarasis, norėdamas pertvarkyti Romos miestą ir padegęs vieną iš skurdžiausių jos dalių, gaisrui išsiplėtus ir atnešus imperijos sostinei didelius nuostolius, siekdamas atitraukti nuo savęs dėmesį, visą kaltę suverčia krikščionims („Analai“, 15, 38–44). Prasideda žiaurūs krikščionių, dažnai paprastų žmonių, persekiojimai („Analai“, 15,44.2–5). Tacitas labai trumpai ir konkrečiai aprašo, ką jis žino apie Kristų („Analai“, 15,44.3) – ir šis jo liudijimas visiškai sutinka su tomis istorinėmis detalėmis, kurios yra randamos ir evangelijose: „Kristus, kurio vardu buvo pavadinta krikščionių giminė, valdant imperatoriui Tiberijui, prie vieno iš jo valdytojų – Poncijaus Piloto, dėka savo platinamų pražūtingiausių apgaudinėjimų buvo žiauriai nubaustas mirtimi. Jo pasekėjai, pirmiau susiformavę Judėjoje – pačioje pirmiausioje visokių blogybių vietoje, galiausiai išplito net Romoje, kur bjauriausi ir neapkęstini viso pasaulio dalykai randa atgarsį ir tampa populiarūs“. Čia matome, kad Tacito požiūris į Jėzų yra aiškiai neigiamas, atkartojantis anuomet paplitusius prietarus apie pačius krikščionis. Mums svarbu tai, kad Tacitas rašo apie Jėzų, jog jis buvo nubaustas mirties bausme kaip nusikaltėlis prie Poncijaus Piloto, ir kad Kristus yra naujojo religinio judėjimo, kylančio iš Judėjos, įkūrėjas.

Romėnų istoriko Svetonijaus liudijimas

Savo veikale „Apie imperatorių gyvenimą“, parašytame ~117–122 m. po Kr. ir išlikusiame beveik nepaliestame iki mūsų dienų Svetonijus mini Kristų, vadindamas jį „Krestumi“ („Klaudijaus“, 25.4): „Jis [t.,y. imperatorius Klaudijus] išvijo iš Romos visus žydus, kurie įkvėpti Krestaus, nuolat sukeldavo sumaištį“. Beje, šis imperatoriaus potvarkis minimas ir Apaštalų darbų knygoje (Apd 18, 2).

Žydų Talmudo liudijimas

Kaip matėme, žydų istorikas Juozapas Flavijus į Jėzų iš Nazareto žvelgia gana neutraliai, o vėlesnėje rabinų mokymo tradicijoje, kildinamoje iš III a. pr. ir užrašytoje besiformuojančiame judaizmo doktrinos veikale Talmude (III–VI a. po Kr.), Jėzus vertinamas labai neigiamai ir paniekinamai: „Prasidedant šabui, per Velykas, Jėzus Nazarietis buvo pakabintas ant medžio. Dar prieš keturiasdešimt dienų, prieš įvykdant jam mirties bausmę, į priekį išėjo šauklys ir sušuko: ‘Štai – Jėzus iš Nazareto, kuris bus užmėtytas akmenimis, kadangi visur paskleidė savo burtus ir nuvedė Izraelį į apostaziją. Jei kas turi ką nors pasakyti jam apginti, tepasirodo ir jį teužtaria‘, – Ir kadangi niekas jo neužsistojo, jis buvo pakabintas ant medžio per Velykų šventę“ (bSanh 43a). Mums svarbu tai, jog Jėzus identifikuojamas su evangelijų Jėzumi iš Nazareto, kurio mirtis įvyko penktadienio popietėje, leidžiantis saulei – būtent tada ir prasidėjo šabas, Velykų šventės pradžia – žr. Jėzaus kančios aprašymas pagal evangelistą Joną (Jn 18, 28–19, 42).

Taigi, šių skirtingų istorinių ne biblinių šaltinių, nevienodai vertinančių Jėzų iš Nazareto, duomenų pakanka teigti, jog toks Jėzus iš Nazareto tikrai gyveno. Svarbiausia mūsų tikėjimo tiesa – Jėzaus prisikėlimas iš numirusiųjų – yra tikras įvykis, įvykęs konkrečiu istoriniu laiku, bet kartu ir tikėjimo slėpinys. Istoriniai tyrinėjimai geriausiu atveju tegali atskleisti tik tam tikrus faktus apie žmogaus – Jėzaus gyvenimą. Savo prigimtimi jie negali paaiškinti, kas savo esybe buvo Jėzus, ką reiškė atlikti jo galybės darbai ir stebuklai. Jėzaus prisikėlimas iš numirusiųjų netapo prieinamas visiems žydų ar romėnų istorikams kaip tyrinėjimų objektas, laboratorinis eksponatas, kurį kada panorėjęs gali pasiimti nuo lentynėlės, patyrinėti ir vėl atgal padėti, bet slaptingu Dievo valios sprendimu išlieka kaip slėpinys, atskleistas atskiriems liudytojams ir pakeitęs jų gyvenimus – būtent, apaštalams ir kitiems Jėzaus mokiniams.

Mes, krikščionys, Bažnyčioje išgirdome jų liudijimą apie Jėzaus iš Nazareto dievystę, perskaitėme apie Jį – vienintelį pasaulio Atpirkėją ir žmonijos Gelbėtoją – Naujojo Testamento raštuose, patyrėme Jį, Viešpatį, galingai veikiantį mūsų maldoje bei sakramentuose. Žinodami apie Jėzų gyvenusį šioje žemėje tikru kūnu, tikime jį buvus Dievą dar prieš visatos sukūrimą:

1 Pradžioje buvo Žodis. Tas Žodis buvo pas Dievą, ir Žodis buvo Dievas. 9 Buvo tikroji šviesa,kuri apšviečia kiekvieną žmogų, ir ji atėjo į šį pasaulį. 14 Tas Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų; mes regėjome jo šlovę – šlovę Tėvo viengimio Sūnaus, pilno malonės ir tiesos.“ (Jn 1, 1.9.14).

Pagal G. Theissen, A. Mertz, „The Historical Jesus“, London, 1998, parengė egz. lic. kun. Arvydas Jakušovas

www.bernardinai.lt

Religija , , , , , , , , , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra