Ar istoriniams Trakams lemta nebūtis?
Autorius: Voruta Data: 2010-01-10, 07:33 Spausdinti
Kada tik važiuodams regėjau Trakus,
Man verkė iš skausmo širdis;
Gaili ašarėlė beplovė skruostus
Ir mėlynas temdė akis!
Ir veltui dvasią raminti norėjau,
Aplinkui vien tamsią naktį regėjau. (Maironis, 1892)
Šie tautos dainiaus prieš 110 metų išsakyti žodžiai ir šiandien, XXI amžiui stojus, vis labiau žeidžia širdį kiekvieno, kam Trakai brangūs. Užgriuvus laikams, kai “vien tik auksas valdo mus”, argi negresia jiems tokia pat, poeto regėta, “tamsi naktis”, jei ne dar tamsesnė?
Kaip neapdairiai ištisus pokario dešimtmečius, plečiant miestą, buvo niokojamas Trakų istorinis ir kultūrinis paveldas, autorių, žinomų Lietuvos restauratorių A.Baliulio, S.Mikulionio, A.Miškinio, įtikinamai parodyta “Mokslo” leidyklos 1991 m. išleistoje knygoje “Trakų miestas ir pilys”. Ne ką geresnis ir pastarasis laikmetis…
Minėto leidinio įvade, be kita ko, rašoma: “Knygoje daug vietos skirta karaimams, kaip unikaliai Lietuvos gyventojų etninei grupei, turėjusiai didelį poveikį Trakų gyvenimui, šio miesto formavimuisi”. Dar anksčiau, 1986 m., penkiomis kalbomis (lietuvių, rusų, anglų, vokiečių, ir prancūzų) leistos “Minties” leidyklos serijos “Lietuvos miestai” knygelėje “Trakai” prof. Č.Kudaba, pažymėjęs, jog “Reikšmingiausias Trakų paminklas – salos pilis Galvės ežere”, iškart po tolesnio piliai skirto teksto pabrėžia: “Trakai garsėja dar vienu unikaliu istorijos reliktu – nedidele karaimų genties dalimi, tebegyvenančia šiame mieste. Tai bene vienintelis atvejis pasaulyje, kai vienoje vietoje, neprarasdama savo etnogeninių bruožų, gyvuoja tokia negausi tautos dalis” (ir gyvuoja, pridurkime, jau per 600 metų, bemaž tiek, kiek pats miestas). Toliau pateikiama smulkesnių žinių iš šios tautos istorijos bei dabarties, kitų tautų atskirai neminint. Tad, be jokios abejonės, Trakų istorinio kultūrinio paveldo kontekste savo vietą turi ir trakiškis karaimų paveldas. O jį taip pat užsimota naikinti
Štai nuo pat praėjusio šimtmečio pradžios senojoje miesto dalyje, vadinamoje Užtilte, akį traukia namas, kurio dabartinis adresas – Karaimų 60. Jis priklausė žinomam karaimų dvasininkui ir mokytojui Boguslavui Firkovičiui. Sovietiniais metais nacionalizuotas, posovietiniais – be jokių pagrįstų motyvų įpėdiniams negrąžintas. Jame veikė nerentabilios parduotuvėlės, vieną po kito keičiančios savininkus, kol galiausiai dabartinis sumąstė statyti čia senų automobilių muziejų. Nors nei istorinė sodyba, nei kraštovaizdis tam visiškai netinka. Plačiau apie tai esu rašiusi savaitraštyje “Trakų žemė” (“Dar vienas Trakų barbarų akibrokštas”, 2001 07 21 ir “Dar kartą apie naują muziejų Trakuose”, 2001 11 17). Net šio nevykusio sumanymo apologetas A.Klevinis, pats sau prieštaraudamas, pripažįsta: “Istorinis ir kultūrinis sodybos autentiškumas verčia laikytis paminklosaugos reikalavimų” (ten pat, “Dar vienas muziejus Trakuose”, 2001 06 23). Apie kokią paminklosaugą čia kalbama?
Sumanytojai teisinasi statybai gavę Trakų istorinio nacionalinio parko sutikimą. Betgi šiais nežaboto korupcijos klestėjimo laikais tai joks argumentas. Apie minėto parko “darbelius” ne kartą skaitėme toje pačioje “Trakų žemėje”. Kaip šiandien įmanoma elgtis Trakuose, rašė ir “Lietuvos žinios” straipsnyje “Įstatymų sankirtoje – pono B.Gudelio užmojai” (2002 01 11). Neaplenkė šios opios temos kritiškasis “Laisvas laikraštis”, skyręs jai rašinį “Kaip A.Zuokas ir V.Nėnius “Žalgirio” draugijos turtą privatizavo”, kuriame ir B.Gudelis minimas (2002 01 31). O “Valstiečių laikraštis” gvildeno problemą “Piniguočiai gviešiasi į Lietuvos karaimų žemę”, kuri “yra Trakų istoriniame parke ir turi ypatingą statusą” (2002 02 26). Ko tada verti Trakų istorinio nacionalinio parko dalijami sutikimai ir kuo visa tai paaiškinama?
Iki karo karaimų bendruomenė turėjo žemės ir Tarkų rajono Moluvėnų kaime. Ten iki šiol išlikęs jų kulto pastatas. Prieš ketvirtį amžiaus kraštotyrininkas E.Danilevičiaus rašė: “Seniau šioje vietovėje gyvenę karaimai. Jie čia daugiau kaip prieš šimtą metų pasistatė ir savo maldos namus – kenesą. Ji stovi ir dabar, sumūryta iš plytų ir akmens. Tai įdomus architektūriniu požiūriu pastatas” (“Maršrutai iš Vilniaus”, 1975, p. 80). Dabar, apleistas ir neprižiūrimas, statinys sparčiai nyksta.
Dėl storakapšių karaliukų užgaidų trakiškiai patyrė ir daugiau netekčių. Prieš keletą metų viešbučiu paversta miesto istoriją menanti senoji pirtis, paliekant gyventojus be šio būtino objekto. Neseniai nugriautas jų mėgstamas “Paryžius” – kavinukė aikštelėje priešais pilį, kurios liaudiško vardo paslaptį žino tik senbuviai… Vietoj jos mūrijamas dar vienas monstras, užstojantis iš gatvės ežerą ir pilį. Išnuomota (parduota?) trakiškių bei jų svečių itin pamėgta poilsio vieta – istorinė Karaimės sala, kurioje dar Vytautui Didžiajam valdant jo pilies sargybiniai karaimai laisvu laiku megzdavo tinklus (Maceika J., Trakai, 1940, p. 16). Sąrašą galima tęsti…
Kai prieš daugelį metų, atliepdama į “Jaunimo gretų” kvietimą tema “Mano svajonių žemė” parašiau apie gimtuosius Trakus (“Kur pilys tarp ežerų”, 1970, Nr. 2), rašinio tonacija buvo kitokia… Tad ir šiuos savo nelinksmus pamąstymus užbaigsiu vilties gaida, kitados nuskambėjusia klasiko eilėse:
Laikai juk mainos: buvo pikti,
– Nušvis kiti – Lietuvai, mūsų tėvynei.
Nušvis… Tik kada pagaliau?
