Ar išdrįsime išlaisvinti savąjį Džonataną Livingstoną Žuvėdrą?

Autorius: Data: 2011-03-28 , 08:02 Spausdinti

Jurgita VOREVIČIENĖ

Kažkada paauglystėje į rankas pateko Ričardo Bacho kūrinys „Džonatanas Livingstonas Žuvėdra“. Jis labai žavi iki šiol. Ši knyga buvo pirmasis postūmis išlikti sąžiningai su pačia savimi, išdrįsti ieškoti kažko daugiau gyvenime, nei kasdienė veikla.

Vėliau atsirado ir daug kitų knygų, kalbančių panašiai, bet šis įprasminimas man artimiausias – toks menkas, silpnas fiziškai, kuklus paukštis kaip žuvėdra išdrįsta siekti kur kas daugiau nei įprasta žuvėdra supranta savo būtį. Jis išdrįsta pasipriešinti būriui ir gyventi ne pagal klišę.

Žmonių pasaulyje tenka ne retai matyti bandymą įspausti į rėmus asmenybes, kurie ten netelpa, kurių dvasia siekia gilesnės gyvenimo prasmės. Ne kartą teko girdėti pastabas, jog kai kurie iš mūsų ieško paslėptos prasmės ten, kur jos nėra arba kūrybą, siekius tobulėti, lipimą per savo baimes įvardina kaip žaidimą, kaip laiko švaistymą… Viena vertus – savęs ieškojimas iš tiesų užima tam tikrą laiką. Kita vertus – o ką sukuria be polėkio ir džiaugsmo egzistuojanti asmenybė? Vis pasvarstau, kiek pasaulyje yra paslėptų ir slopinamų Džonatanų? Ir kodėl jie neturi palaikymo, atspirties taško idealiai, tarsi į stalčiukus, sudėliotoje visuomenėje. Kodėl ieškoti tikrojo savęs, siekti kažko daugiau, nei tik egzistavimas, laikoma beprotybe, nesąmone? Kaip R. Bachas rašo savo knygoje: „Dauguma žuvėdrų būna patenkintos paprasčiausiai lakiodamos – jos laimingos, kad gali nuskristi nuo kranto prie maisto ir sugrįžti atgal…“ Net artimiausia aplinka klausė: „…Kodėl tu negali gyventi taip, kaip visos mūsų Būrio žuvėdros?“

Teko girdėti pastebėjimų, jog viskas ir taip labai aišku, paprasta, arti, jau duota ir kam dar ieškoti gal net neegzistuojančių dalykų?.. Paprasta?.. Aišku?.. Nedrįsčiau net menka dalimi su tuo sutikti! Viskas aplink mus, mumyse, ir mes kiekvienas esame tokie nepaprasti. Kiek daug stebuklo vien jau gamtoje, kiek daug jo žmogaus vystimosi procese… O jei pradėtume mąstyti apie dvasios dalykus, pastebėtume, kad buvo, yra ne tik raidės, žodžiai, Dievo įsakymai ar Šventasis Raštas. Yra daug daugiau… Vien tai, kaip mes kiekvienas priimame ir gyvename Dievo žodžiu: visi skirtingai, visi individualiai, net ir turėdami tą patį tikslą – amžinąjį gyvenimą. Tačiau kiekvienas atrandame savas prasmes, kitus išgyvenimus, naują užduotį. Argi tai nieko verta?.. Žmogus tam ir yra čia, žemėje, kad ieškotų ir kurtų drauge su Dievu Jo mums duotą pasaulį. Svarbu klausyti savo širdies. Ji neapgaus. Ji pasakys tiesą, jei tik ten gyvens nuoširdus troškimas pažinti, suprasti, paliesti tikrąjį save. Galbūt atėjo laikas nusimesti „REIKIA“ kaukę ir sau pačiam garsiai ištarti „TROKŠTU!!!“ Juk didelė tikimybė, kad tokiu būdu palengva atrasime GYVENIMĄ…

Mes kiekvienas esame Dievo apdovanoti nepaprastomis dovanomis – talentais. Tik sąžiningai atsakykime sau: kur aš einu? Kodėl aš einu? Ar tai iš širdies kylantis, ar primestas aplinkos vaidmuo?.. Tikrai neliepiu atmesti, nubraukti visko, kas iki šiol nuveikta, sukurta. Tai juk ėjimas, ieškojimas, klausymas, savo širdies, kurioje kalba Dievas. Net ir gyvendamas pagal visuotinai priimtas normas, kiekvienas žmogus gali būti laimingas realizuodamas tikrąjį save. Daug bus tokių, kurie stabdys, kurie sakys: „Ne, tai ne pagal taisykles, tai ne tau, tai ne mums.“ Arba: „Ką žmonės pasakys?“, „Kaip tai atrodys prieš draugus, prieš kitus mūsų sluoksnio žmones?..“ Žmogau, Tavo galimybės neribotos. Ribotas tik Tau duotas laikas, per kurį turi save atskleisti, per kurį turi sudygti kaip daigas, užaugti, subręsti, duoti derlių. Į kiekvieną iš mūsų Viešpats įdėjo dalelę kuriančiojo Savęs. Tikiu tuo… Ir už tos dalelės priežiūrą, puoselėjimą bei derlių mums teks anksčiau ar vėliau atsiskaityti.

Kiekvienas tobulėjimas, augimas, branda neateina be kančios ir išbandymų. Klausimas tik – ar pasiduosime ir uždarysime savo dovanas sunkioje, nepajudinamoje skrynioje, ar vis tik tikėdami, pasitikėdami stengsimės pateisinti Kūrėjo viltį bei darbą.

Nebūkime tie, kurie atsirado šiame pasaulyje tam, kad valgytų ir kiek įmanoma ilgiau gyventų. Būkime tie, kuriais džiaugsis mūsų Kūrėjas, siuntęs atlikti Jo mums skirtos užduoties. Įsiklausykime į savo širdį, kad atėjus šio gyvenimo pabaigai galėtume sąžiningai pasakyti: „ATLIKTA“…

Spauda , ,



Comments are closed.

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra