Ar iš meilės ar dėl smarvės baimės?

Autorius: Data: 2010-01-10 , 07:33 Spausdinti

Iš spaudos sužinojome, jog Lenkijos Seimo pirmininko pavaduotojas Jaroslavas Kalinovskis priekaištauja Lietuvai, kad dokumentuose neleidžiama rašyti vardų ir pavardžių lenkiškais rašmenimis bei grasina skųsti Strasbūro teismui. J. Kalinovskis teigia, kad per 15 bendradarbiavimo metų Lietuva neįvykdė trijų Geros kaimynystės sutarties punktų: lenkų apgyvendintuose rajonuose trūksta lenkiškų užrašų, neįteisintas lenkų kalbos vartojimas, iki šiol vardai ir pavardės nerašomos lenkiškais rašmenimis.

Neabejoju, kad rusai į tokius priekaištus atsakytų trumpai: „jėdėš v Tulu, nė vėzi svoj samovar“ (važiuoji į Tulą, nesivežk savo virdulio“). Tačiau mes – ne rusai; mes labai mandagūs, mes flirtuojame, glebėsčiuojamės, mes pataikaujame, mes nuolaidžiaujame… kur nereikia.

Gera kaimynystė plėtojama lygiaverčiais, abipusiai naudingais pagrindais. Geros dviejų valstybių kaimynystės vardan negalima aukoti valstybingumui reikšmingų dalykų. Jei kėsinamasi į esminį tautos kultūros paveldo dėmenį – valstybinę kalbą, apie kokią gerą kaimynystę gali eiti kalba?

Lenkiškasis nacionalizmas, prilygstantis šovinizmui ar net mesianizmui, Lietuvai iš praeities gerai pažįstamas, tačiau, su ta valstybe būdami vienoje sąjungoje (ES), tarsi galėtume į jį nebekreipti dėmesio. Tačiau ne vien iš baimės, kad geras kaimynas gali paskleisti blogą „kvapą“ (ponas J. Kalinovskis juo pagrasino), bet ir dėl aukščiausių mūsų valstybės vadovų savo tautos ir tautinio orumo ignoravimo, „geriems“ kaimynams randasi pagunda tą orumą niekinti, o savąjį iškelti.

Antai Vilniaus Pedagoginio universiteto Sociologijos ir politologijos katedros vedėjas, Lietuvos Mokslų akademijos narys korespondentas Romualdas Grigas savo kalboje, pasakytoje Lietuvos kultūros kongreso tarybos ir Vilniaus apskrities kultūros centro surengtoje konferencijoje 2009 m. balandžio 14 d., atkreipė dėmesį į minimo tautinio orumo niekinimą Lietuvoje. Anot profesoriaus, „Mūsų Prezidentas per dvi kadencijas išgujo iš politikų leksikono žodžius tėvynainiai, lietuviai, bendrapiliečiai, jis pakrikštijo mus „Lietuvos žmonėmis“. Dabar šis kreipinys yra paplitęs kaip parazitas, kaip piktžolė. Kreipinys „Lietuvos žmonės“ nieko nesako. Nubraukiama istorinė atmintis, nubraukiamas valstybinis patriotizmas, nubraukiami politikų įsipareigojimai, nubraukiami ir mūsų įsipareigojimai. Pamenate, į Lietuvą atvykęs popiežius Jonas Paulius II, susitikęs Vilniuje su lenkais, į juos kreipėsi: „Lenkų kilmės lietuviai“. Nes lietuvis yra politinės nacijos subjektas, politinės nacijos narys. Popiežius pabrėžė politinės nacijos reikšmingumą ir būtinybę taip kreiptis, kaip, pavyzdžiui, Prancūzijos prezidentas į savo šalies piliečius visada kreipiasi „prancūzai“. Pas mus to neliko. Manau, jog turime skirti tam tikras politikų kategorijas. Jeigu jie nesikreipia į mus tautiečiai arba lietuviai, tėvynainiai, manykime, jog iš tų politikų, iš tokių prezidentų neturėsime didelės naudos nei kultūros, nei valstybės integralumo požiūriu“. Tepasiekia profesoriaus žodžiai ne tik mūsų politikų protus ir širdis.

Vienas iš žymiausių tautininkų kultūrinės politikos ideologų Vytautas Alantas, 1944 m. pasitraukęs į Vokietiją, vėliau gyvenęs JAV, Lietuvai skyrė dėmesį, mintis, rūpesčius ir raštus. Lietuvių tautos jis neidealizavo, tiesa, troško gero, bet kaip tik dėl to žvelgė į ją realiai, tad matė ir kėlė aikštėn jos neigiamybes, ypač nesugyvenimą, skaldimąsi, nutautėjimą ir nubyrėjimą nuo tautos kamieno.

Svarbiausios mintys apie lietuvių tautą, jos praeitį bei rūpestis jos ateitimi sutelktos paskutinėje V. Alanto knygoje „Tauta istorijos vingiais. Ideologiniai mąstymai“, išspausdintoje Čikagoje (po jo mirties knyga perspausdinta Vilniuje). Ši knyga mūsų mokyklose turėtų rastis greta Katekizmo ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos. Kadangi minimos knygos knygynuose nebėra, vertėtų ją pakartotinai išleisti, o mūsų politikams ją skaityti, įsisąmoninti, ja vadovautis.

Kalbant apie mūsų tautiškumą, verta ir lenkiškos kilmės lietuvių Lietuvoje paklausti, kuo jie save laiko, lenkais Lietuvoje, ar Lietuvos lenkais? Nesenų laikų partija „Lenkų Lietuvoje sąjunga“, vėliau persivadinusi „Lenkų rinkimų akcija“ yra svetimkūnis Lietuvos politinėje erdvėje, nes demokratijos akiratyje nei tautos, nei tautybės nėra (yra pilietinė visuomenė bei pilietybė). Bet yra pilietinė tauta, kurios kamienas Lietuvoje yra lietuvių tauta. Todėl lenkiška partija, „lenko korta“, lenkiški rašmenys ir užrašai Lietuvoje yra nepadoraus svečio elgesio išdava. Tokiu atveju, išlaikydami tautinį orumą ir nenusižengdami mandagumui, svečiui jau galime priminti naudotis tik svečio, o ne šeimininko teisėmis arba apleisti šeimininko būstą.

Ar iš didelės svečiui meilės ar dėl jo smarvės baimės mūsų valstybės vadovai kitaip elgiasi, jie turėtų Lietuvos visuomenei atvirai atsakyti. Valstybės šeimininkas yra jos pilietinė visuomenė, Lietuvoje – lietuvių pilietinė tauta; be jos valios valstybės vadovai, ar tai būtų iš meilės, ar iš baimės, esminiais tautai ir jos valstybei klausimais nei pažadų svečiui dalinti, nei sutarčių pasirašinėti neturi teisės.
 

Sena Voruta



Comments are closed.

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra