Ar įmanoma Mėnulyje sodinti ąžuolų girią?

Autorius: Data: 2010-01-10 , 07:33 Spausdinti

„Sakau visai žemiškai ir neišdidžiai, kad jei nebūčiau žemaičių žemės augintas, nesuprasčiau, kad esu iš Lietuvos. Gal čia padariau kokią atskirtybės ir bendrybės klaidą? Kažin… Mano tėviškėj telpa visa mano prasmių Lietuva, žemaitiškai prabylanti į mano kaimo žmonių širdis…“ Algirdas Ruškys, vienas iš Lietuvių kalbos žodyno sudarytojų.
 
Šiuo metu istoriko Virginijaus Jocio rengiamoje monografijoje „Endriejavo inteligentai“ kraštiečiai suras ir Klaipėdos universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto Lietuvių kalbos katedros docento, humanitarinių mokslų daktaro Algirdo Ruškio biografijos faktų bei jo minčių apie gyvenimą ir kalbą. Gal kai kurios jų bus įdomios ir mūsų dienraščio skaitytojui.
 
Parašėte straipsnį „Žmogaus pasaulio atspindžiai endriejaviškių šnekoje“. Kokią vietą mūsų gyvenime užima tarmės?
Sakoma, kad tarmė yra tai, ko žmogus labiausiai pasiilgsta savo gyvenime. Turiu galvoje, kai nuo tos tarmės atitolstame pavilioti didelių miestų. Miestai gatvės ir skersgatviai – kito būdo, kitokios reikšmės, kitaip kalbasi su tavimi. Čia visko daugiau, ir žmonių klaidžiau, čia labirintas. O tarmės pasaulyje – tikresni džiaugsmai ir tikresnis skausmas, žmogaus nuopuolis tikras, tikri pokštai ir barniai, tikras širdies graudumas. Ten meilės reklamos mažiau, ten paliekama jausti širdžiai, visa patikima žinoti laukams. Tarmės pasaulyje – kitos gyvybės prasmės. Ten labai svarbu, kaip prasideda diena, kaip žemaičiai sako: „O ką lauke daro, ar lyja, ar sninga?“ Ten dar labai rūpi medžiai ir paukščiai. O labiausiai – saulelė. Ir dar daug kas ten kitaip.
 
Kaip žemaičių tarmė atspindi žemaičių būdą, pasaulėjautą, mąstyseną?
Daug kas prikiša žemaičiams šiurkštų būdą. Būdas tiesus. Niekas neužginčys, o žmogaus dorumo byla čia greita ir sąžininga. Taip reikia, kad žmogus būtų padoresnis. Taip senovėj turguj jie ieškojo doro arkliuko, vakarėly – doros mergikės, gyvenimui – doro žmogaus. Manyčiau, kad tas doros troškimas juos darė tokius neatlaidžius teisėjus, ir dėl to jie – nekalti, bet žemaičiai būna ir švelnūs, lyriški, kartais iki ašarų jautrūs, net graudulingi. Pasakys „mano mamelė, mano trobelė…“ ir žiūrėk, jau virpina lūpą, jau nori kriokti.
 
Kokią įtaką jums padarė gimtojo Žemgulių kaimo šviesuoliai, jūsų artimieji? Kaip tampama kalbininku, pasišvenčiama rūpintis kalbos grynumu?
Žemgulių kaimas. Kažkada toks pilnas gyvybės, toks šurmulingas darbais, toks jaunas vakarėliuos, toks šventas kaimo kapinaičių maldoj. Labiausiai mintį ir širdį aitrino bemaž šimtametės mano močiutės Barboros Matutienės senoviškas kalbėjimas, tų žodžių gyvumas. Iš jos daug kalbos grožybių paveldėjo ir mano mama. Gaila, vėlokai pradėjau užrašinėti gyvąją kalbą, jau tik baigęs Endriejavo vidurinę mokyklą.
 
Pamenu, kaip mano močiutė kartą pasakojo, kad tėveliai mokę vaikus savo dantukus dailiai sudėti į sienotarpį, „kad neišklystumė iš kelio, ir atmintumėt, kur buvo mūsų trobelė, iš kurios išėjot į šį pasaulį.“ Aš klausiausi jos pasakojimo ir apsiverkiau. O ji manęs ir klausia: „Ko tu krioki?“ O aš pagalvojau: „Kokia aukšta ir nepasiekiama senovės žmonių dvasios kultūra.“ Tada supratau – privalau užrašyti. Tepalieka tie žodžiai žodynuos. Ir labai daug kažkada mano močiutės, mamos ir kitų kaimo žmonių ištartų žodžių, pasakymų įrašyta Lietuvių kalbos žodyno tomuose. Didžiuojuosi, jog kažkada jų sakytus žodžius dabar galima rasti pasaulio bibliotekose. Tie žodžiai man yra gyvesni už nuotrauką.
 
Ar tarmės išnyks dar XXI amžiuje?
Gaila, kad tarmių upeliai senka. Kaimo pasaulis egzistenciškai keičiasi, siaurėja ir tolsta, kaip žmonijos vaikystė. Kiti laikai, kiti papročiai. Žmogus – jau kitas. Pavargęs ir nutilęs, ar suirzęs ir sau negeras, arba geraširdis ir sutrikęs.
 
Bijau būti liūdnasis pranašas. Kol kas iš visų ženklų matyti, kad laikas nelabai eina į ranką su gyvąja kalba. Tarmės žodynas siaurėja. Tai panašu į didelę negalią, kai laiko apnašomis apsineša pagrindinė kalbos arterija – žodynas. Pasakai daug ką, o jaunesni už tave ir nebesupranta. Kalbėdamas studentų auditorijai pradedu jausti, kad senstu, tolstu nuo jauno pasaulio, jiems jau labai tolimos XIX ir XX amžiaus žmonių vertybės, juokai, pagraudenimai, pamokymai. Tada ir paskausta man sąžinę. Ji manęs klausia: „Ko mes nepadarome?“ Nerandu atsakymo į šį klausimą: „Viešpatie, ar įmanoma dirbtinai išmokyti kokios tarmės? Juk tai tas pats kaip Mėnuly sodint ąžuolų girią.
 
Kalbininkai tikina, kad kalbą kuria tauta, paprasti žmonės. Iš tiesų, kalbininkų pasiūlyti naujadarai sunkiai prigyja, netampa mūsų savastimi.
 
Gal ta dabarties pasaulio sumaištis, tas į Žemę vėl sugrįžęs (mutavęs?) pirmapradis chaosas mums sako, kad kalbą kuria ne tiek žmonės, kiek per žmones kalbantis gyvenimas, laikas. Yra tokia teorija apie kalbos sąmonę. Taip, kalba kaip fenomenas, kaip reiškinys yra gyva.
 
Kokia ateitis laukia mūsų kalbos? Kas ją labiausiai darko?
Tokia, kokios mes norime. Pažiūrėkime, kokia ji vadinamoje virtualioje erdvėje, gatvėje, diskotekoje, prekyvietėje, N institucijoje… Gal ne tragiška. Gal tragikomiška. Dar nėra visuotinio ryžto saugoti savo kalbą. Dabartinės mūsų kalbos blogybės ateina iš XXI amžiaus žmogaus gyvenimo chaoso. Ar nenutiks globalusis gimtos kalbos atšalimas, atsakys laikas. Ir mes kiekvienas.
 
Kalbos milžinas Sigitas Geda rašė, kad mūsų teatro ir kino kalba perdėm sterili, „bepautė“. Rusai ir lenkai, įsileidę į savo kūrybą visus žargonus, išlošia žmogų, gyvenimą, pasąmonę. Ką manote?
Metaforiškai kalbant žargonybės ir slengas – tarsi iš kalbos saulės atitrūkusios karščio atplaišos, šviesos ir karščio, sumišusio su tamsos gaivalu, pliūpsniai. Čia irgi kalba pasisako esanti gyva, nors kuriama ne itin tobulomis jos gyvybės formomis. Sutinku, kiekvieną gyvybę reikia gerbti, tačiau nematyti ir nepripažinti jos įgalumo ar neįgalumo būtų mažiausiai neteisinga. Pavyzdžiui, kriminalinio turinio žargonybės ir slengas tampa kone teksto varomąja jėga. O ką jis veikia prie mūsų pusryčių su vaikais stalo? Mūsų šventėse, linksmose vestuvėse ar liūdnose laidotuvėse? Nejau galim žargonybėmis temdyti savo kasdienę sąmonę?
 
Gerbiamas docente, ko dar nepakenčiate savo gyvenime?
Veidmainystės. Dviveidis žmogus man yra panašus į tamsiąją Mėnulio pusę. Iš dviveidžio – dvasios šaltis, cinizmas, apgaulės, moralinė prievarta.
 
www.ve.lt
 
Nuotraukoje: „Vis labiau įsitikinu, jog kalba yra tarsi pirmapradė dieviška energija, kurianti šį pasaulį ir išvaduojanti jį iš chaoso. Mes visi esame savo gimtosios kalbos kelyje“, sako Klaipėdos universiteto docentas, humanitarinių mokslų daktaras A. Ruškys

Sena Voruta



Comments are closed.

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra