Ar girdime savo tyliuosius herojus?

Autorius: Data: 2012-04-02, 15:02 Spausdinti

Astrida PETRAITYTĖ, Vilnius

Pabiri įspūdžiai iš Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos minėjimo Seime

Kai Vasario 16-osios renginyje turėjau progos pamatyti ciklo „Lagerių moterys“ filmus, o vieno iš jų herojė Nijolė Sadūnaitė vis smagiai šypsojosi – ne tik šiandien bepasakodama „nuotykius“ saugume ar konspiracinėse išvykose į Maskvą, bet ir anų laikų nuotraukose, galėjau, pati šypsodamasi, tik sulinksėti: „Taip taip, tokia jau ta Sadūnaitė – džiugaus gyvastingumo kupina, net ir lošdama va bank su Mirtimi…“

Bet išties buvo netikėta jau kitame renginyje – 2012 m. kovo 16-ąją minint Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos (LKBK) leidimo pradžios 40-metį Seime – vos įžengus susidurti su kone bravūriškai iš nuotraukos besišypsančiu arkivyskupu (ne, dar juk tik jaunu kunigu) Sigitu Tamkevičiumi, tuo TV kartkartėmis (žinia, dažniausiai konfrontacinėse Katalikų Bažnyčios ir visuomenės, tiksliau – vox populi, situacijose) regimu nuosaikiu lėtoku oficialiuoju Bažnyčios atstovu. O nuotraukoje – ne kokia šventės akimirka: ji daryta KGB tardymo izoliatoriuje Vilniuje 1983 gegužę… Daugiau nei dešimtmetį (1972–1983) LKBK vyriausiuoju redaktoriumi buvęs, taip ir nepričiuptas „su įkalčiais rankoje“, S. Tamkevičius buvo suimtas kun. Alfonso Svarinsko teismo metu, nuteistas už antitarybinę propagandą ir agitaciją.

Taip, jau iš parodos eksponatų, pasitikusių atėjusius į konferenciją-minėjimą „Tiesos žodis – kelias į laisvę: 1972–1988 m. Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika“, kurį kartu su Seimu, nenuilstančiąja jo atstove Angonita Rupšyte rengė ir Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, buvo galima susidaryti įspūdį apie pogrindinės Kronikos redaktorių, gausaus jų talkininkų būrio ryžtą, drąsą, pasišventimą. Regis, daugeliui iš gausiai į Seimo Kovo 11-osios salę sugužėjusių minėjimo dalyvių ši 17-ka metų trukusi nelegalios antisovietinės spaudos leidimo ir platinimo istorija buvo sava – patirta dalyvaujant. Ne veltui rytiniam posėdžiui pirmininkavęs (kartu su Nepriklausomybės Akto signataru Vidmantu Povilioniu) Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas Arvydas Anušauskas pažymėjo: retai būna, kad konferencijose pranešimus skaitytų gyvieji Istorijos veikėjai… Šiame renginyje išties girdėjome ne tiek mokslinius pranešimus, kiek – liudijimus, prisiminimus (kai kurių srautas pralaužė reglamentinius 20 minučių rėmus)…

„Laimingas avantiūristas“ – tuo iš KGB tardytojo gautu epitetu grindė savo pasisakymą arkivyskupas S. Tamkevičius, akcentuodamas pirmąjį dėmenį: laimingas, nes apsuptas ištikimų, neišdavusių bendražygių…

Su bendraminčiais pradėjęs leisti LKBK (galime įsivaizduoti kokių konspiracinių subtilybių reikalavo šis procesas!) vikaraudamas Simne, regis, kaip reikiant „įsismarkavęs“ nuo 1975 m. kunigaudamas Kybartuose dabartinis Katalikų Bažnyčios hierarchas pabrėžė: seselės vienuolės ir kiti talkininkai nedvejodami rizikavo gyvenimo saugumu (juk net ir pačiu gyvenimu), nes juos vedė tikėjimas Dievu bei meilė tėvų žermei; atsiriboję nuo šio pasaulio šlovės ir turtų, jie siekė ne gyventi „kaip Švedijoje“, bet – gyventi Laisvėje, vardan Laisvės nebijoję nelaisvės – kalėjimų, lagerių… Juk šių „sovietinių kurortų“ neišvengė nei N. Sadūnaitė, nei Petras Plumpa, nei KGB „Nepataisomuoju“ pakrikštytas mons. A. Svarinskas, nei pats S. Tamkevičius ir daugelis kitų. Bet vienus nuteisus, visada radosi kam stoti jų veiklos baran. Štai ir buvusi tokia svarbi Maskvos grandis (čia medžiagos būdavo perduodamos užsienio žurnalistams) nenutrūko, kai 1974 m. kalėjime atsidūrė Sergejus Kovaliovas – ryšininku ryžosi tapti kitas Rusijos disidentas Aleksandras Lavutas. (Abu maskveičiai „ryšininkai“ dalyvavo Seimo renginyje). Pastarasis, savo pasisakymą kukliai pavadinęs „Buvome vienoje valtyje“, priminė, kad veikta nuolat šalia sukiojantis stukačiams (pagrįstai pažymėdamas, kad šio žodžio net nereikia versti į lietuvių kalbą – ši veikėjų kategorija žinota visoje sovietijoje).

Tikėjimas, Tiesa, Teisingumas, Laisvė – šie žodžiai tarsi ašis pervėrė prisiminimus apie veiklą renkant Kronikai informaciją apie tikinčiųjų (ir tiesiog žmogaus) teisių pažeidimus, patirtąsias aukas ir pan., perspausdinant medžiagą mašinėle, ją platinant tarp saviškių bei perduodant per patikimus asmenis (Maskvos disidentus, atvykusius turistus) į Vakarus… Vieni jautėsi įsipareigoję Dievui, Bažnyčiai, broliams-sesėms Kristuje (juk 1978 metų lapkričio 23-ąją buvo įkurtas ir Katalikų komitetas tikinčiųjų teisėms ginti; jam priklausė dvasininkai Juozas Zdebskis, Jonas Kauneckas, Sigitas Tamkevičius, Alfonsas Svarinskas, Algimantas Keina, Jonas Boruta, keletas kitų), kiti – labiau žemiškojo matmens Tiesai ir Laisvei, bet visus vedė anapus ego esantis imperatyvas. Štai jau pranešimų pavadinimai daug ką pasako: „Tiesos žodis melo pasaulyje (LKBK leidėjas, platintojas P. Plumpa), „Silpnojo jėga – tiesa“ (LGGRTC direktorė Teresė Birutė Burauskaitė), „Dievas mus saugojo“ (LKBK redaktorė, platintoja sesuo Gerarda Elena Šuliauskaitė), „Pavojingiausias sovietiniam režimui ginklas – tiesos sakymas“ (LKBK platintojas, Rusijos disidentas Sergejus Kovaliovas)… Štai ir buvęs Seimo narys Arimantas Raškinis, dalijęsis Maskvoje būtent S. Kovaliovo vadovaujamoje biofizikos laboratorijoje tęsiant studijas (ano šimtmečio 7-ojo dešimtmečio pabaigoje) patirta didesne laisve, pirmiausia visus pasveikino: „Su Tiesos sakymo švente!”

Laisvės ir Tiesos siekiu savo drąsą (žinia, taip savo apsisprendimo neįvardydamas) grindė maskvietis disidentas, politinis kalinys (už antisovietinę veiklą teistas būtent Vilniuje) S. Kovaliovas. Jis net oponavo anų laikų studentui Arimantui – esą jie visai nesijautę laisvesni, net pavydėję lietuviams, sugebantiems savo pogrindinę medžiagą dauginti tuometine gera kopijavimo technika. Beje, S. Kovaliovas paragino mus džiaugtis galimybe antisovietinės spaudos jubiliejų švęsti Seime, valstybinėje institucijoje, su apgailestavimu pripažindamas, kad jų savilaidinio leidinio „Chronika tekuščich sobytij“ paminėjimas Dūmoje neįsivaizduojamas…

Abiem šiais dėmenimis – Tikėjimu ir Tiesa – buvo grįstas vyskupo Jono Borutos pasisakymas (bei gyvenimiška pozicija), nors pranešimas įvardytas kukliai informatyviai: „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika artėjant sovietmečio pabaigai“. Juk tai jis – anuometinis kunigas pogrindyje – stojo suimtojo Kronikos leidėjo vieton. Įdomu – ir šią aplinkybę ypač akcentavo bebaimis Kronikos platintojų talkininkas Maskvoje S. Kovaliovas – kad po S. Tamkevičiaus suėmimo pasirodė net „dvi Kronikos“ – du analogiški jos numeriai. Juk visi eiliniai jautė, kaip svarbu, kad Kronikos leidimas nesustotų – priešingu atveju, tai būtų tiesioginis dar vis trūkstamas įkaltis S. Tamkevičiaus byloje… Po šio „dublikato“ tolimesniems Kronikos numeriams vadovavo pogrindyje į kunigus įšventintas J. Boruta, visą medžiagą derinęs su vyskupu Julijonu Steponavičiumi. Vyskupo teigimu, KGB įtarimai dėl Kronikos rengimo tuomet labiausiai krito ant kunigo Juozo Zdebskio – ir šis buvo pasmerktas mirčiai (mįslingai žuvo autokatastrofoje)…

Seimo renginyje būta ir daugiau liudijimų – štai laikraščio „XXI amžius“ redaktorius Edvardas Šiugžda priminė aktyviai sovietiniais metais veikusių Eucharistijos bičiulių indėlį skleidžiant pogrindinę spaudą; būta ir mokslinio žvilgsnio į netolimą istoriją – VU doktorantė Inga Arlauskaitė aptarė LKBK, jau patekusios į Vakarus, „grįžimą“ Lietuvon – per Vatikano, Amerikos radiją, kitas stotis bei kt.

O tarp pirmos ir antros konferencijos dalies įsiterpė ne tik kavutė – Seimo parodų galerijoje pristatyta J. E. Tamkevičiaus atsiminimų knyga apie Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos leidimą ir Arvydo Anušausko leidinys „Teroras 1940–1958“; geidaujančių knygas papuošti garbių autorių autiografu netrūko. O antrasis konferencijos posėdis (kuriam pirmininkavo Seimo narys Algis Kašėta ir VU istorijos fakulteto doc. Nerijus Šepetys) pradėtas aktyviųjų LKBK rengėjų ir jų talkininkų pagerbimu – jiems įteikti Seimo pirmininkės Irenos Degutienės padėkos raštai.

Apsukusi ratą, grįšiu prie arkivyskupo S. Tamkevičiaus. Nes jo kuklų kalbėjimą išsinešiau kaip skaudžiausią priekaištą mums – ne dėl to, kad iš bailumo ar nenuovokos anuomet stovėjome po medžiu, mosuodami raudonomis vėliavėlėmis, bet kad šiandien, žilpindami akis į blizgias televizines žvaigždutes, dažnusyk su panieka nusigręžiame nuo savo tyliųjų herojų.

Autorės nuotr.

Voruta. – 2012, kov. 31, nr. 7 (745), p. 9.

Seimas , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra